Habemus Dux Lituaniae. Turime Lietuvos vadovą. Salutem.

Habemus   Dux  Lituaniae. Turime  Lietuvos vadovą.

Salutem. 

 Gerb. kunige  Alfonsai, artėja jubiliejinė 30 metų paminėjimo  Baltijos kelio diena. Ta proga, jums skirtame Baltijos asamblėjos vadovų sveikinime, rašoma už jūsų išskirtinius nuopelnus  Baltijos keliui.

Nors jūs visą savo platų kunigystės kelią gyvenote ir gyvenate ta išskirtine ir vadinčiau savo plačia sielovadine kelio veikla pažymėta enciklopedijose, žiniasklaidos straipsniuose, padėkose iš akademinio ir mokyklinio jaunimo. Sielovadai  draudžiamoje ano meto TSRS teritorijoje, jūs laisvai jausdamasis ( nors buvote suimtas ir tardytas) kaip Vytauto  Didžiojo  valstybėje nuo Juodosios Jūros iki Baltijos ( Užkarpatė, Ukraina, Baltarusija, Karaliaučius, na ir trumpalaikės išvykos Armėnija , Gruzija) ir tais  žiaurios  bažnyčios persekiojimo metais, jums buvo patikėta vesti ne tik savo parapiją, bet visus Jurbarko  rajono  žmones  atsistojant  į tikrą laisvos Lietuvos Baltijos kelią. 

Laisvės Baltijos kelias per 30 metų  mums vis atvesdavo naujų vadų ir vis žadant naujų  permainų. Dabartinis  vadovas,  kurį neseniai išsirinkome yra pasakęs kad Lietuvoje bus kitaip.

Manau, kad būdami sąžiningais prieš ano Baltijos kelio tautą turėsime įsukti į Baltijos kelią ne teatralizuotais renginiais bet tuo keliu į kurį ėjome su auka prieš 30 metų, nes  ES kelias nėra stabilus, ką pranašauja kitos valstybės. Jis negarantuoja Lietuvai šeimininkiškumo, nes per 30 metų mes nuklydome į skurdo, neteisingumo šunkelius, o beveik milijonas mūsų piliečių pasukos visai priešingu kitu emigracijos kelių. Nežinau kaip bus kitaip Prezidento planuose, bet jau vien už tai kad buvo pasakyta, kad nebus taip kai buvo, verta padėkoti prezidentui  ir tikėti.

Gerb. kunige pirmasis atkurtos Lietuvos  kariuomenės   vyriausiasis kapelione, tad ką galėtumėte  palinkėt, kaip buvęs dvasios vadovas ir kariškis savo  naujam  vyriausiajam Lietuvos ginkluotųjų pajėgų vadui  prezidentui  G. Nausėdai.  Kaip manote ar jam  pakaks to sveikata trykštančio  pulso, pažadėjusiam vadovautis  visų  Lietuvos piliečių gyvenimo pulsui, įvairuojant Lietuvą į tikrą Baltijos kelią, kad bus kitaip, kai tas pulsas beveik trečdaliu paliktos Lietuvos nėra „sveiku“ Lietuvos pulsu?

Auklėtas ir matęs gyvenimo pavyzdžių, kaip  yra suteikiama pagarba vyresniam žmogui, tad pirmenybę tarp visų kilniausių sveikinimų, gražiausių, linkėjimų gerbiamam  prezidentu G.Nausėdai, aš į pirmą vietą statau  jo tėvelio  Antano Nausėdos palinkėjimą savo  sūnui, išaustoje  tautinėje juostoje: „TELAIMINA  JUS DIEVAS“

 Ta proga talpinu man mielą nuotrauką, kuri liudija kokiais ginklais stipri buvo, yra ir turėtų  būti Lietuvos dvasia. Kai Stalingrado mūšyje, laimėti arba pralaimėti Europai, atsivėrė pragaras žemėje, iš vieno tikinčio rusų kareivio, kuris per visą karą nuo Maskvos išsaugoji Šventą Raštą ir kariai matė šiame karyje ramybę, kiti kariai prieš mūšį, prašė kad po lapelį  Švento rašto knygos, karys išdalintų ir kitiems kariams, kurie tą Švento Rašto puslapį skaitė ir glaudė prie širdies ir pragaras( Iš knygos „Karininko užrašai“) Europoje  buvo nugalėtas. Kiek buvo NATO generolų ar sąjungininkų karininkų , tankų  Sausio 13  prie  Aukščiausios tarybos pastato prieš brutaliausią, represinę  KGB sistemą? O prieš mus beginklius tai važiavo tankai ir ginkluoti TSRS kariai. Dar tada  Lietuvos VSD nebuvo kuris būtų rūpinęsis Lietuvos saugumu ir nurodinėjęs kaip elgtis, gaunant informacijos  per Maskvos  disidentus, ką planuoja Maskva, pasaulio valstybės, ką planuoja prieš Lietuvą, kitoje barikados pusėje perversmininkai? O tokios informacijos labai reikėjo.  Dar viską jaukė KGB su kitoje priešininkų brigada ir kaip gyva buvusi tos barikados liudininkė,  prezidentė Dalia. Kad ir kaip išleistume pinigus ginkluotei, manau Lietuva niekada prie šiuolaikinių technologijų viena neapsigins ginklais. Milijoninių valstybių kariai ir piliečiai bėga iš karo zonų palikdami tėvynes. Reikia akivaizdaus pavyzdžio, kad Lietuvoje gera gyventi, kad jos piliečiai milijonais nebėga iš Lietuvos, kad čia ne pabėgėlių žmogėdrų iš kitų šalių kraštas, bet pilnavertė demokratinio gyvenimo valstybė. Reikia protingos diplomatijos. Neturėtų susigėdę politikai, pareigūnai tik rietis tarpusavyje, kaip nesugebantys atlikti pareigos valstybei ir pasitraukti iš tokių postų. Karo kraštų aukšto rango dvasininkai prašo nepriimti pabėgėlių. Jie turi grįžti ir ginti savo tėvynę. Čia slypi pergalių ginklai – kario dvasioje kai jis nepalieka mūšio lauko. 

Kada prieš daugelį metų švenčiau  savo pirmąsias  Šventas Mišias ir tarp daugelio taip pat  sveikinimų,  man atmintin įsirėžė Birštono klebono buvusio lagerių kankinio , kaip lagerio sukilimo  dalyvio pasmerkto sušaudyti kunigo M. Petkevičiau žodžiai. Jeigu tu kunige pats pasirinkai šį kunigystės kelią, tai tik laikas parodys tavo apsisprendimą, bet jei tavo kelią laimino tėvai, klausyki jų.  Motinos ir tėvai visa savo prigimtimi  jaučia  kas tinka vaikams. Tad noriu padėkoti Gimtadienio proga rugpjūčio 21, Prezidento tėveliui Antanui  Nausėdai išugdžiusiam  Lietuvai Prezidentą- vyriausiąjį  Lietuvos ginkluotųjų pajėgų vadą.

Su sveikinimų  ir  linkėjimų mintimis naujam Lietuvos prezidentui G. Nausėdai, mes pradėjome pokalbį su Jo eminencijos kardinolo V. Sladkevičiaus buvusiu sekretoriumi, kancleriu, notaru, iki mirties patarnavusiu kardinolui, gerbiamu kunigu, majoru  Alfonsu. Kreipiuosi tuo titulu, kai padėkos ir nuopelnai liudija  dvasininko – karo kapeliono vaidmenį valstybės gyvenime. Daugeliu titulų būtų  galima į jus  kreiptis gerbiamas kunige  ir nesuklysti, bet kaip jūs pats sakėte, kai jūsų klausia, koks kunige yra jūsų kaip kariškio laipsnis , jūs sakote kad tai – Kristaus, lietuvio kunigo kario laipsnis, kuris yra  aukščiausias už visų generolų laipsnius. Ką  panašaus paminėjo ir Prezidentas G. Nausėda  prie J. Basanavičiaus paminklo, kad tarp šio kilnaus žmogaus titulų , tiktų  svarbiausias vienas titulas – lietuvis. Generolai ir kariai gali sustabdyti karus, Kunigas gali ištraukti suklydusį žmogų iš paties pragaro per atgailos sakramentą. Bažnyčia nelieka nuošalyje nuo teisingumo. Visiem tikintiems vairuotojams, šio laiko sąlygose, griežtai įsakyta laikytis eismo taisyklių. Greičio viršijimas yra skaitomas nuodėme-nusikaltimu žudyti ir  greitį  viršijęs vairuotojas, išpažintyje kunigui turi prisipažinti. Štai ir visa teismų reforma- pasitikėjimas teisumu, kaip kad pasitikima dvasininku. Stebėjau ir mačiau skirtingą elgesio tarnybą karių kariuomenėje kurie yra tikintys ir netikintys. Bet klystančių nėra žmonių tik tos klaidos tikinčio neslepiamos, nemeluojama, bet atsiprašoma , ištaisoma. Atsijokime  teisėjus nuo  budelių.

Kunige  Alfonsai, artėjant rugpjūčio 23  Lietuvos  Baltijos kelio dienai, tad ta proga noriu jaunimui užaugusiam jau laisvoje Lietuvoje priminti tik apie vieno iš mūsų vyresnių amžininkų,  kunigo vaidmenį valstybės gyvenime, kai į valstybės Prezidento inauguraciją kaip skelbia žiniasklaida buvo pakviesta 40 dvasininkų. Kai Lietuvos 100 proga vėl tarptautinių enciklopedijų puslapiuose esate kunige neužmirštas. Taip pat išrinktas vienu tarp 100 iškiliausių Prienų rajono  žmonių. Ar jūs gavote pakvietimą į Prezidento inauguraciją, kaip buvęs  pirmuoju atkurtos Lietuvos  vyriausiuoju kariuomenės kapelionu?  

Taip, mane pakvietė garsiai ir viešai  per televiziją kaip ir visus Lietuvos piliečius  dalyvauti prezidento inauguracijoje prie televizoriaus, kaimo parapijos bendruomenės salėje ar tiesiog  pleže  prie didelio lauko ekrano. Pakvietė jo komandos žmogus -valstybininkas per televiziją. Manau, kad jo komanda ir pasirūpino, kad šventė savo  pulsu pasiektų visus ir visur. Negaliu sakyti kad nebuvau pakviestas kaip rinkimuose dalyvavęs Lietuvos pilietis. Kas konkrečiai tuos 40 dvasininkų kvietė, nežinau.

 1989 m. pilnoje Jurbarko miesto salėje, aidint ovacijomis buvo patikėta ir nubalsuota Vadžgirio parapijos klebonui A. Bulotui vesti Jurbarko raj. žmones į Baltijos kelią. Jūs tą pasitikėjimą priėmėte ir vedėte, ką liudija padėkos raštas pasirašytas Baltijos asamblėjos prezidentų Dr. Mantas Adomėnas, Latvijos Janis Reirs ir Estijos Trivimi  Velliste. Baltijos kelio  asamblėjos padėkoje skelbiam už jūsų  kaip kunigo išskirtinus  nuopelnus Lietuvai, kai politikai  ir iki šios dienos dar  vis kalba apie dvasininko atskyrimą nuo meno valdyti valstybę – politikos ?

Taip. Tada tai buvo Laisvės kelias ir jokie replikavimai ir draudimai nesulaikė mūsų žmonių apsispręsti kaip gyventi. Tik, kad va iš šito Baltijos kelio mes išsivaikščiojome visai į kitus kelius. Ir nuopelnai Lietuvoje tapo kažkokiu blūdu, kad nežinai kas Dievas o kas Judas, kai užsislaptinusiems kgebistams  teikiami apdovanojimai? Ir jaunimas video montažuose apie  Baltijos kelią sako: „Mes kuriame laisvę“ užuot sakę, kad jie prieš 30 metų kūrė laisvę o mes dabar tik naudojamės jų pagrindo laisve. Tad mano įvertinimas pagal Dievo testamentinį žodį iš Šventojo Rašto  apie mano asmeninį pakvietimą būtų toks: „ kad esame nenaudingi tarnai, padarę ką galėjome o kiti padarys, ką jie galės.“ 

 Esate Pirmasis kunigas kuris pradėjote teikti informaciją plačiajam pasauliui apie  Lietuvos  išsivadavimą bendradarbiaudamas su Jungtinės Karalystės žmogaus teisių Kestono institutu, Sausio 13 naktį  informavote  ir prašėte JAV ambasados tarnautojams Egipte, kad JAV susilaikytų nuo karo Persų įlankoje ir taip nenukreiptų pasaulio dėmesio nuo Sausio 13 perversmo prieš Lietuvos laisvę, (karas Persų  įlankoje trims paroms buvo sustabdytas, yra susirašinėjimo faksogramos) šalote  naktimis  su pirmaisiais Lietuvos kariuomenės  kariais  pratybų metų, kad kariai nebėgtų iš kariuomenės, blokados sąlygomis su neišdžiūvančiais šaltais  kaip ledas drabužiais ( kareivinės nebuvo šilumos), kad neatlaikę sunkumų ir pabėgę kariai negautų kalėjimo, juos atsivesdavai iš namų pas vadus ir garantavai, kad jie ištvers. Piratų užgrobtą“ Lietuvos rytas“ laivo įgulą  Mauritanijos uoste gelbėjote per Pietų Afrikos kapeliono majoro  Qibos pažintį „kariuomenė kariuomenei“ pagalbą  ir t.t. 

Afrikoje  kapelionas ar bendruomenės žynio sprendimas ar patarimas yra viskas, tik mes kapelionai dar prie tarybinių karininkų ir ministrų komjaunuolių buvome kariuomenėje antroje  vietoje po valytojos ir KAM politikai būdami iš praeities ideologijos rinkosi  ne dvasingus kapelionus o kurį laiką girtuoklį ar pripažintą mediciniškai invalidą. ( KAM ministrės R. Juknevičienės atsakymas partizanui legendai Antanui Lukšai į jo pasiūlytą patikimą ir sveiką kandidatą vyriausiuoju kariuomenės kapelionu, ministrė atsakė, kad ką mums paskira tą ir priimame, o kur atsirinkimas?) 

Tad daugeliu pilietinių akcijų ir kapelionų vaidmeniu tarptautinėse  konferencijos  dar tik bandant  Lietuvai stoti į ES ir NATO, jūs buvote jau kaip pirmieji ambasadoriai. (Prancūzijos laikraštis „Respublika“) Tą liudija tarptautinės NATO padėkos, medaliai ir įrėmintas Lietuvos prezidento V. Adamkaus kaip  vyriausiojo ginkluotųjų  pajėgų vado pakvietimas į Jo prezidento išrinkimo iškilmes. Daugelio šalių karalių, ministrų, prezidentų, kariuomenės vadų, ambasadorių, saugote pakvietimus, padėkas, kaip dalyvio su pranešimais konferencijose, kaip svečio tų šalių iškilmėse ir šiandieną su jais palaikantis ryšį.  Kaip manote ar nesumenkina platesnio Prezidento ar jo komandos požiūrio į Valstybės svarbą, kai daugiau dėmesio kalbama bus skiriama Lietuvos kultūrai ( be Lietuvos  laisvės mes matėme tik okupacinę „kultūrą“ – komunistų partiją )kai tuo tarpu Lietuvos signatarai tik po tam tikrų apsigalvojimų buvo pakviesti, o jie tada visi rizikavo  gyvybėmis  už savo  parašus, kad Lietuva būtų laisva. Tuo labiau nepasirūpinant tais signatarais kuriems reikia palydos, kai Jūs pats kaip vyriausias Lietuvos kariuomenės kapelionas majoras dažnai į įvairius valstybinius minėjimus renginius ir Prezidentūrą lydėdavote 100 metų amžiaus tarpukario Lietuvos karininką majorą Juozą Vainauską ir kitus jūsų globojamus garbingus karininkus. Jūs dabar esate iš tos  tarpukario  Lietuvos  atsargos  karininkų  sąjungos karininkų  tęstinumo likęs  pats vyriausias amžiumi karininkas ir kurį laiką net vadovavote šiai organizacijai, kuri atsikūrusi nieko neprašė iš Lietuvos  kariuomenės  tik prašė kad jai netrukdytų savo  istorine gyva karininko patirtimi ,padėti jaunai Laisvos  Lietuvos  kariuomenei. Buvote ir atsikūrusios Šaulių sąjungos Kauno skyriaus dvasios vadovu. Ir Jūs vienas ir iš jų kaip pirmasis kariuomenės dvasios vadų, buvote nepakviestas, bet tikriausia buvo pakviesti tie raudonieji TSRS karininkai su TSRS priesaikomis ir manau su TSRS ordinais . Jai ne viešai, tai spintoje privačiai, dar turėdami ir vis pablizginantys  penkiakampes žvaigždes ir sakantys, kad va kapelione aš laidosiuos su  šia sovietine uniforma. Tolerancija?

Prezidentas  manau ankščiau nesidomėjo tuo kuo dabar nuo paties vargingiausio Lietuvos piliečio iki turtingiausio reikės pasirūpinti. Turėtų prezidentas manau imti pavyzdį ne iš globalių, liberalių valstybių pavyzdį,  bet iš Indų tautos vado Gandi, kai jis buvo išrinktas prezidentu ir svarstant nuo ko pradėt, jo patarėjai pasakė, kad pradėk pirmiausia,prisimenant patį vargingiausią Indijos pilietį. Tad prezidentui turės talkinti sugebanti jo komanda. Ji jauna. Jie kaip specialistai, kaip gydytojas gastrologas žinome kad negydo širdies nors jis ir gydytojas, taip ir ši komanda turės aprėpti visą Lietuvos gerą ir blogąjį pulsą, kad gerai galėtų kvėpuoti ir prezidentas ir Lietuva, nors jis sakė kad jam pakaks vieno gydyto ir jis yra sveikas, bet Lietuva serga visokiomis ligomis ir reikės prezidentui ir jų ligomis persiimti, kad nebūtų skelbiamas Lietuvai krizių karantinas. Tad nenuostabu, kodėl jauna kartai nekalbama apie tokius dalykus arba net nutylima, kad tokie faktai Lietuvos gyvenime buvo ir nežino Lietuvos katalikų dvasininkų, kurie atrėmę krūtines į tarybinus tankus, juos stabdė prie Aukščiausiosios tarybos pastato, bei kitų Lietuvos konfesijų tikinčiųjų kovos už Lietuvos laisvę būdų ir metodų.   Atsiprašau, kad aš tai išsiplėčiau į pasakojimą, nes ir jūsų klausimai gana plačios apimties. Prezidento rinkimų metu parašiau straipsnį apie Lietuvos išminavimą nuo 75 metus slepiamų KGB“ bombų“. Kai pase bus įrašyta  Lietuvos pilietis ir jo tautybė, kada manau bus „išminuota“ Lietuva , tada mes vienas kitą pažinsime kaip brolius ir seseris ir bus vienybė ir manau bus visų geras pulsas. Atskirsime grūdus nuo pelų. Nacionalinę valiutą atskirsim nuo globalistų  dirbtinų, sutartinių pinigų. Gal todėl taip suvargome skolose ir pensijose, kad tai ne mūsų pinigas. Ar galime šiandieną šį netikrą pinigą palyginamai pakartoti pagal J. Kristui mestą to meto klausimą. Ar verta mokėti ciesoriui mokesčius? Kristus paklausė? „Kieno tai pinigas ir kieno atvaizdas ant jo? Tad susirinkusiems, viešai Jėzus atsakė: „kas ciesoriaus atiduokite ciesoriui o kas Dievo – Dievui“. Manau, kad su  finansais  prezidentas yra gerai  susipažinęs ir  atskirs kas yra  Dievo  ir kas „ciesoriaus,“  matant kokiais viltingais  palinkėjimas prezidentas palydėtas  šeimos, jo krikšto tėvelio ir krikšto motinos. Leidus  kunigui Alfonsui, pokalbį užrašė 1918 metų savanorio Antano B. dukra Leonarda  P. B.