skip to Main Content
PAX_EP-3
Nesekmadieniniai skaitiniai # 107
Ši savaitė valstybės gyvenime tikrai yra neeilinė. Dėl dviejų įvykių. Pirmasis – komedija, liaudyje geriau žinoma kaip Masiulio byla. Tiksliau pradinė jos serija, kurioje pirmos instancijos teismas permetė visą užsakymų stalo, kartais dar vadinamo STT bei jau prieš daug metų neįgalumu garsiosios Tulpės apdovanotos prokuratūros darbo broką, o tuo pačiu – ir atsakomybę aukštesnės instancijos teismui.
Komentuojantys šį sprendimą pasidalino į dvi nelygias dalis: viena, gausesnioji vadina teismą korumpuotu, o kita siūlo atkreipti dėmesį į mano jau minėtų institucijų darbo (ne)kokybę. Esu praėjęs visų teismų karusėlę, už ką galiu nuoširdžiai padėkoti tai pačiai STT, todėl mano balsas atitenka gerokai mažesnei antrajai grupei. Bet prieš dalindami balsus palaukime sekančių serijų, kurios gali ir neįvykti, nes Lietuvos teisingumo istorija jau žino atvejį, kai „dėl neapdairumo” prokurorai viena diena pavėlavo apskųsti žemesnės instancijos teismo sprendimą.
Antrasis įvykis, mintimis apie kurį noriu su jumis šiandien pasidalinti yra po daugiau nei 18 metų nuo gerai suorganizuoto apkaltos farso pagaliau įvykęs balsavimas seime dėl prezidento Rolando Pakso. Noriu atsiriboti nuo simpatijų arba antipatijų asmeniui ir pakalbėti apie situaciją bei jos vystymąsi. Aš puikiai pamenu tą istoriją, kuri prasidėjo dar 2003 metais, iš karto po to, kai eilinį kartą Lietuvoje prezidentu buvo išrinktas ne tas. Komunistai ir kagėbistai, pasidalinę į socdemus ir į konservatorius jokiu būdu negalėjo prie valstybės vairo prileisti žmogaus, kuris dar savo rinkimų kampanijos metu svaidėsi grasinimais, kuriuos tie, kam jie buvo skirti puikiai išgirdo. Prasidėjo beprecedentė aukščiausio mūsų visų rinkto valstybės vadovo pjūdymo kampanija, kuri baigėsi apkalta, kurios netransliavo tik ta teisingosios žiniasklaidos priemonė, kurios tuo metu tiesiog nebuvo. Komandą „fas” suprato ir puikiai įvykdė visi. O kokia gausybė politikų to viso farso metu susikrovė sau iki šių dienų neišsemiamą politinį kapitalą. Pavardžių aš neminėsiu, nes mano labai giliu įsitikinimu pats Rolandas Paksas turi stoti į visas įmanomas tribūnas ir labai aiškiai bei garsiai ir be politkorektiškų nutylėjimų mums pasakyti, kas tuomet įvyko ir kodėl, jo nuomone taip viskas buvo suorganizuota bei kas yra tie organizatoriai. Mes visi, kurie domimes Lietuvos politika daugiau ar mažiau suprantame, kas ir kodėl 2004 metais organizavo (nebijokime to įvardinti) valstybės perversmą. Tačiau į visus klausimus gauti atsakymus mes ne tik turime teisę, bet ir privalome žinoti tuometinius savo didvyrius. Priešingu atveju niekas negali garantuoti, kad po kažkurių rinkimų tokia pati ar panaši situacija Lietuvoje ir vėl nepasikartos. Juk mes visi prisimename, kaip sąžiningai vyko paskutinio prezidento rinkimai Amerikoje.
Tuo metu moralinė prezidento rinkimų kartelė buvo pakelta į labai didelį aukštį. Su tuo pilnai sutinku, tačiau, kaip Lietuvoje atsitinka labai dažnai, šie reikalavimai galiojo tik vienam politikui. Likimo ironija yra tame, kad po kelių metų į prezidento kėdę atsisėdo uoli KGB mokyklos absolventė, tragiškųjų Sausio įvykių ir netgi Rugpjūčio pučo metu ne tik tarnavusi Burokevičiaus struktūrose, bet ir gavusi iš ten atlyginimą. Jos valdymo dešimtmečio pasekmes mes tikrai jausime labai ilgai. Per tą dešimtmetį mūsų valstybė sugebėjo susipykti ne tik su visais savo draugais ir kaimynais, bet ir tobulai susiskaldyti viduje. Buvo visiškai sugriauta teisėsaugos sistema, o prokuratūra, kurią valdyti buvo patikėta pilkam peliukui iš Naujosios Akmenės(!), tapo tokia kišeninė, kad net patys prokurorai, kurie dar liko ten privačiuose pokalbiuose kalbėdami apie struktūros darbo kokybę jausdavosi nepatogiai. Kitas pilkas peliukas kas savaitę mindavo taką į Daukanto aikštę su papkute, pripildyta kompromatais apie nepatogius žmones, už ką vėliau buvo apdovanotas aukštu postu valstybinėje įstaigoje. Kaip paaiškėjo pirmoje Masiulio teismo komedijos serijoje, valstybė iš Daukanto aikštės buvo valdoma net ne telefonu, kaip įprasta filmuose apie KGB, bet Tulpių pašto pagalba.
Tačiau grįžkime prie šios savaitės balsavimo. Aš galėčiau su bet kuo kirsti lažybų, kad jei ne nuožmus Europos Žmogaus Teisių Teismo spaudimas vykdyti dar 2011 metais priimtą sprendimą, dar ilgai joks balsavimas nei šiame, nei kitame seime niekada nebūtų įvykęs. Juk visi to cirko organizatoriai dar ir šiandien vegetuoja Lietuvos politikoje. O Rolando Pakso laikymas ant trumpo pavadžio leido jiems bent jau tikėtis, jog jis neprabils. Dabar tokia galimybė gerokai sumažėjo. Labai nenoriu galvoti, kad prieš balsavimą galimai galėjo įvykti pokiliminiai mainai: tyla už balsavimą.
„Žmogus dažnai atsiduria tokioje padėtyje, kurioje jam telieka vien tikėtis”, – sakė premjerės dvasinis mokytojas čekų rašytojas Jaroslav Hašek. Tikėkimes, kad artimiausiu metu mūsų laukia įdomūs laikai.
Facebook komentarai
Back To Top
});}(jQuery));