Geoff Vasil: „Epistemologinis karas — kolibris prieš ledyną“

Epistemologinis karas — kolibris prieš ledyną

Geoff Vasil

Amerikos svajonė ir tikrovė

NATO sukeltas konfliktas su Rusija Ukrainos teritorijoje primena nesusikalbėjimą tarp kolibrio–mažiausias ir greičiausias paukštis pasaulyje–ir ledyno masyvu. Vienas kito nemato, jie gyvena atskiriais laikais — kolibris krenta ant ledo pastebimai, ledynas juda toliau per tūkstantmečius. 

Amerikiečiai pagaliau laimėjo karą su realybe. Tai yra, pralaimėjo. Karas prasidėjo senai, mokslo įstaigose. Savijauta pavirto identitetu, tautybė tapo vaizduotės reikalu. Per rugsėjo 11 ir fizikos dėsniai keitėsi. Išnyko riba tarp lyčių. Rasė nebeegzistuoja, bet kartais tebeegzistuoja, pagal reikalą. JAV universitetų „bendruomenės“ laimėjo karą su realybe. Kaip? Taip, tvirtindama kad laimėjo. Ir viskas. Kontrargumentai neveikia, nes turime reikalą su religiniu tikėjimu. Aš tai vadinu tikrąja Amerikos religija, amerikonizmu, t.y., tikėjimas, kad viskas pasiekiama, jeigu tik patikėtume ganėtinai stipriai. Kitaip tariant, Amerikos svajonė. 

Tuo tarpu pusė pasaulio nesusipyko su tikrove. Jie elgiasi pagal ir reaguoja į faktus. Vis dar tiki, kad empirinė realybė egzistuoja, kvaileliai. Pvz., kai amerikiečiai persigalvoja ir išbraukia iš kalbos sąvokas kaip tarptautinė teisė, vietoj jos įvedinėja „pasaulio tvarka pagal taisykles“, likęs pasaulis galvoja, kad jie kalba, pvz., apie tokį naują pasaulio tvarką, dėl kurio prezidentai Bušas ir Gorbiačiovas sutarė sujungdami abi Vokietijas atgal į vieną šalį. 1989 m. jie susitarė, kad NATO nesiplės už Vokietijos ribų į Rytus. 

Lietuviams labai pasisekė ir gavo nuolaidą dėl NATO narystės, bet vietoj dėkingumo, ignoruoja istoriją ir spjauna savo sėkmei į veidą, eskaluodami karą Ukrainoje.

Nebėra žiniasklaidos Vakaruose

Dvejus metus varydama propagandą, pseudomokslus ir dezinformaciją dėl korono viruso, Lietuvos žiniasklaida greitai persiorientavo į naują diktatą iš Vašingtono ir pradėjo pulti Rusiją. Šališkumą įrodyti nėra sunku — visi kanalai pakėlė Ukrainos vėliavą prie savo logotipų visu transliacijos metu ir per naktį. Tuo tarpu žiniasklaidos sargai uždraudė visus rusiakalbių kanalus dėl galimos grėsmės nacionaliniam saugumui ar šiaip dėl galimų JAV ir ES sankcijų ateityje, tokie pavojingai propagandos šaltiniai kaip Domashniy, Ochota y rybalka ir Naše ljubimoje kino.

Be jokios alternatyvos, Vakarų ir Lietuvos, ir Lenkijos ir Čekijos žiniasklaida, be jokių suvaržymų, pradėjo vienbalsiai pakartoti CŽV fantazijas Ukrainoje kaip tikras naujienas. Tuo tarpu Rusijos, Baltarusijos ir kitų šalių žiniasklaidos priemonės reagavo į gryną propagandą, bet buvo išstumtos iš televizijos, kabelinės ir interneto informacinės rinkos. 

Šitokia cenzūra neturi precedento Vakaruose. Dar blogiau, Vakarų žurnalistikukai nebemoka reportažą apie karus padaryti, netgi nebemoka simuliuoti tokio. Karo reportažas pagrįstas faktais, kas daro ką kur ir kada. Vietoj to gauname žemėlapius kurie nerodo nieko ir nekinta savaičių savaites, ir „žmogiško intereso“ niekalus apie pabėgėlius, namų gyvūnus, translyčių toleranciją Ukrainoje ir viskas, tik ne faktai. Melai, bet ne faktai. 

Pagaliau visos Vakarų snaigės gali ištirpti branduoliniuose liepsnose ir niekada neatsikelti per sekančią branduolinę žiemą–sugalvotos NATO teisės plėstis amžinai ir kur tik nori, translytiniai nešti kareiviai, naujoji nerasistinė matematika ir ko tik nori, nelabai turės reikšmės po branduolinio karo. Jeigu ne daeisim iki to, vis dar pusė pasaulio mirs badu, nes pusė pasaulio neišgyvens be Baltarusijos ir Rusijos trąšos ir kviečių eksportų. Jau nekalbant apie Europos sąjungos bankrotą, kuris jau užprogramuotas. Jeigu pati sąjunga gali išgyventi bent metus į priekį dabar, esant tokių vidinių nesusitarimų. 

Tikrasis žaidimas

Nors vakariečiai atrodo dabar kaip visiški bepročiai–JAV gynybos sekretorius Twitter’e kalba, kad karas Ukrainoje yra dėl translyčių teisių–iš tikro vyksta subtilesnis ir ilgesnis žaidimas.

Prieš savaitę Marcus Kolga, ekspertas iš MacDonald-Laurier Institute Centre for Advancing Canada’s Interests Abroad (MacDonald-Laurier instituto centras pasiekti Kanados interesus užsienyje), davė interviu Toronto radio stočiai CFMJ 640 KHz. Žurnalistė klausė apie taikos perspektyvą Ukrainoje. Ekspertas paaiškino, kad Putinas yra beprotis ir reikia nugalėti Rusiją karo lauke, po to padalyti Rusiją i Vakarų valdomas sritis. 

Iš kur Kanados aukčiausio užsienio politikos instituto „ekspertas“ įgyjo tokią idėją? Tai vadinasi Dydysis žaidimas, jau žaidžiamas šimtmečiais JK, ir dabar Kanados ir JAV. Nors Baidenas ir ko. atrodo kaip idiotai ir psichiniai ligoniai, iš tikro jie vaidina vaidmenį šiame „žaidime“. Buvęs JAV Nacionalinio saugumo tarybos narys prie prezidento Karterio Zbigniew Brzinski viską paaiškino savo knygoje Grand Chessboard: American Primacy and Its Geostrategic Imperatives [Dydžioje šachmato lentė — Amerikos pirmenybė ir jos geostrateginiai imperiatyvai, JAV 1997]: suerzinti Rusiją per Ukrainą, sukelti karą su Rusiją per Ukrainą, padalyti Rusijos federaciją į tris Vakarų valdomas dalis, po to užkariauti Centrinę Aziją, po to pulti Kiniją per Kinijos Turkestano provinciją. 

Faktiškai NATO yra niekas kitas kaip JAV įtakos sfera, o ne kažkoks demokratų klubas. Taip ir buvo, taip yra. Rusija neturėjo pasirinkimo ir turėjo pagaliau apsiginti nuo JAV įtakos sferos pletotės. Tai gyvybės klausimas Rusijos federacijai. Mažieji princai kaip Stoltenberg ir Trudeau gali dainuoti apie kiekvienos šalies teisę rinktis, bet toks principas neegzistuoja tikrajame pasaulyje, kur suverenitetas visą laiką priklauso nuo šalies sugėbejimo apginti savo teritoriją. Lietuva šiuo atveju spjauna ne tik savo sekmei į veidą, bet taip pat į savo šalininkų veidus Rusijos, be kurių nebūtų Lietuvos nepriklausomybės, jau nekalbant apie NATO narystę. 

Taigi kas laimės, melų imperijos melagai, ar tikrovės šalininkai? Tik laikas pasakys. Kalbant realiais dalykais, daug priklausys žmonijos ateityje nuo rezultato.