Generalinis niekšas Darius Raulušaitis atsistatydindamas atvirai spjauna ant Aukščiausiojo teismo
banda
Generalinis Darius Raulušaitis atvirai spjauna ant Aukščiausiojo teismo
Nors išplėstinė Aukščiausiojo teismo septynių teisėjų kolegija spalio 1 d. nutartimi visiškai išteisino „Laisvo laikraščio“ redaktorių Aurimą Drižių dėl tariamo „teismo sprendimo nevykdymo“, ir nurodė, kad teismų sprendimais negali būti uždrausta teisėta veikla, tačiau tai nė motais šiuo metu generalinio prokuroro pareigas einančiam Dariui Raulušaičiui – jis atsisakė atnaujinti A.Drižiui kitas bylas dėl to paties „nusikaltimo“.
A.Drižius savo skunde nurodė, kad D.Raulušaitis sau ir jam pavaldiems prokurorams, kurie jam daug metų fabrikavo neteisėtas baudžiamąsias bylas, iškeltų baudžiamąsias bylas, tačiau D.Raulušaitis nuspendė netirti savo paties ir jam pavaldžių prokurorų neteisėtos veiklos.
Taip pat D.Raulušaitis nuspredė, kad faktas, LAT kolegija nurodė, kad A.Sadecko „prevenciniu ieškiniu negali būti reikalaujama nutraukti savaime teisėtus veiksmus“, ir kad ,“informacijos, nuomonės skleidimas, pateikiant kritinį teisėjų bei prokurorų darbo vertinimą tiriant ir nagrinėjant tokias bylas, savaime nereiškia teisės pažeidimo“, nėra naujos aplinkybės nagrinėjat analogiškas bylas.
A.Drižius kreipėsi į taip vadinamą generalinę prokuratūrą, kad būtų atnaujinta dar viena byla „dėl teismo sprendimo“ nevykdymo, kuria A.Drižius Vilniaus apylinkės teismo teisėjo Mindaugo Striauko 2014-09-15 nuosprendžiu buvo nuteistas pusantrų metų kalėjimo vien už tai, kad parašė straipsnį „Autoįvykis?“.
Kadangi Vilniaus miesto teismo teisėja Vancevičienė dar 2009 m. buvo įvedusi cenzūrą, ir uždraudusi rašyti A.Drižiui straipsnius apie A.sadecko sąsajas su „Mažeikių naftos“ privatizavimu, teisėjas Striaukas lengva ranka nuteisė A.Drižių pusantrų metų kalėjimo vien už tai, kad jis parašė ir išspausdino „Laisvame laikraštyje“ straipsnį „Autoįvykis“.
A.Drižius buvo nuteistas už tokius teiginius šiame straipsnyje:
<…> „Ekskomisarų biuro“ steigėjas ne tik turi sąsajų su paminėta įmone, bet ir dalyvavo, sprendžiant „Mažeikos naftos „privatizavimo klausimus…
<…> Tapo akivaizdu, kad A.Sadecko dalyvavimas AB „Mažeikių nafta“ privatizavime, koks jis bebuvo, tiesioginis ar netiesioginis, pagaliau yra pripažintas. O tai reiškia, jog A.Sadeckas melavo, teikdamas prevencinį ieškinį bei liudydamas teismuose, kad NIEKAIP privatizavime nedalyvavo. Būtent, tokia A.Sadecko pozicija ir turėtų būti įvertinta, kaip melagingų parodymų davimas ir melo skleidimas dokumente. <…> A.Drižius tada džiaugėsi, kad pagaliau jam pavyko įtvirtinti faktą, jog A.Sadeckas VISGI kažkaip dalyvavo AB „Mažeikių nafta “privatizavime.
<…> aprašomas A.Sadecko vaidmuo „Mažeikių naftos“privatizavime…
<…> A.Sadeckas asmeniškai gaudavo už tas konsultacijas po 300 litų per valandą…
<…> sužinojus, kad Alvydas Sadeckas dalyvavo visuose įmonės privatizavimo etapuose..
<…> ieškovas A. Sadeckas dalyvavo AB „Mažeikių nafta“ privatizavime…
Teisėjo M.Striauko paskirtą 1,5 metų kalėjimo bausmę patvirtino ir Vilniaus apygardos teismo kolegija, pirmininkaujama Audriaus Cinino, apie kurio abejotinus sprendimus vadiamojoje pedofilijos byloje A.Drižius parašė ne mažiau 20 straipsnių. Nors A.Drižius prašė A.Cinino nusišalinti – negali gi teisėjas teisti savo kritiko, teisėjas A.Cininas nusprendė, kad jis bus objektyvus, ir nenusišalino, palikdamas A.Drižiui pusantrų metų kalėjimo bausmę vie už tai, kad jis vertėsi profesine veikla.
Nei teisėjas M.Striaukas, nei A.Cininas negirdėjo ir niekaip nevertino pagrindinio A.Drižiaus gyybos argumento – cenzūra yra neteisėta, ją draudžia tiek Konstitucija, tiek ir Visuomenės informavimo įstatymas.
Tia galiausiai pripažino tik išplėstinė Aukščiausiojo teismo septynių teisėjų kolegija, kuri spalio 1 d. nutartimi išteisino A.Drižių analogiškoje byloje – už tai, kad jis buvo nuteistas 45 parų arešto bausme vien už tai, kad parašė ir išspausdino straipsnį „Mafija visiškai užvaldė Generalinę prokuratūrą“.
„Nuo 2008 m. vyksta mano persekiojimas dėl nepagrįsto teismo sprendimo, įvedusio cenzūrą, ir uždraudusio rašyti tiesą apie A.Sadecko veiklą – per tuos metus išaiškėjo, kokia galinga yra ši mafija, ir kaip ji užvaldžiusi prokuratūrą ir teismus, – teigiama A.Drižiaus skunde Vilniaus apygardos teismui, – per tą laiką buvau nuteistas septynis kartus, mano turėtas žemės sklypas parduotas varžytinėse, aš ir mano šeima patyrėme milijoninę žalą dėl neteisėto persekiojimo, galiausiai 2013-05-27 buvo įvykdytas pasikėsinimas į mano gyvybę – į mano automobilį rėžėsi sunkiasvoris vilkikas, patyriau sunkų kūno sužalojimą, per stebuklą likau gyvas.
Visas šis persekiojimas buvo vykdomas prisidengiant „Lietuvos Respublika“ ir „Lietuvos Respublikos vardu“. Penkis kartus kreipiausi į teismą, kad būtų panaikinta cenzūra, ir atnaujinta minėta civilinė byla, tačiau visus penkis kartus Vilniaus miesto apylinkės ir apygardos teismų teisėjai, klastodami dokumentus, t.y. įrašydami į juos žinomai melagingus duomenis, atmesdavo mano prašymus.
Buvau nuteistas už tai, kad nevykdžiau teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, t. y. aš, žinodamas, kad 2009-04-10 priimtu Vilniaus miesto 1-jo apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-117-734-2009 man ir UAB „Laisvas laikraštis“ buvo uždrausta savaitraštyje „Laisvas laikraštis“ publikuoti rašinius, kuriuose Alvydas Sadeckas būtų siejamas su akcine bendrove „Mažeikių nafta“, šios bendrovės privatizavimu ir Gedimino Kiesaus nužudymu, toliau rašiau straipsnius apie minėtus įvykius, pateikiau jų komentarus ir vertinimus, stebėjausi visiškai korumpuotais teisėjais ir prokurorais.
Galiausiai po šešių metų tąsymosi po teismui ir aštuonių mano atžvilgių priimtų neteisėtų nuosprendžių Lietuvos Aukščiausias teismas išaiškino, kad visa tai yra neteisėta. Visus tuos metus teismai ir prokuratūros tebuvo A.Sadecką aptarnaujančios, o ne teisingumą vykdančios įstaigos“.
Kadangi įstatymas numato, kad dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių galima kreiptis į geeralinį prokurorą dėl baudžiamosios bylos atnaujinimo, A.Drižius taip ir padarė – D.Raulušaičio paprašė ataujinti minėtą M.Striauko nuosprendį, nurodydamas tokias naujas aplinkybes :
Naujai paaiškėjusios aplinkybės
Aukščiausiojo teismo septynių teisėjų išplėstinė kolegija 2015 m. spalio 1 d. nuosprendžiu mane visiškai išteisino analogiškoje byloje dėl teismo sprendimo nevykdymo. Šis sprendimas yra pridedamas.
LAT nurodė : Dėl BK 245 straipsnio taikymo
BK 245 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas nevykdė teismo sprendimo, nesusijusio su bausmėmis. A. Drižius nuteistas pagal šį straipsnį už Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo 2009 m. balandžio 9 d. sprendimo civilinėje byloje nevykdymą; šiuo sprendimu buvo patenkintas ieškovo A. Sadecko prevencinis ieškinys ir A. Drižiui uždrausta savaitraštyje „Laisvas laikraštis“ publikuoti rašinius, kuriuose Alvydas Sadeckas būtų siejamas su akcine bendrove „Mažeikių nafta“, su šios bendrovės privatizavimu ir Gedimino Kiesaus nužudymu.
Teisėjų kolegija, nekvestionuodama įsiteisėjusio teismo sprendimo (už kurio nevykdymą kasatorius nuteistas), pažymi, kad šiuo atveju sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą reikšmingos aplinkybės yra tai, koks sprendime suformuluoto draudimo konkretus turinys, kokios to draudimo nevykdymo galimybės. Iš aptariamo teismo sprendimo matyti, kad draudimas yra bendro pobūdžio, jame aiškiai neįvardytos konkrečios draudimo įgyvendinimo aplinkybės, tuo tarpu iš BK 2 straipsnio nuostatų išplaukia, kad baudžiamosios atsakomybės pagrindas – tai nustatytas asmens kaltumas už konkrečią nusikalstamą veiką.
Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal CK įtvirtintas nuostatas prevencinis ieškinys ir sprendimas dėl jo yra priemonė ginti civilines teises ir toks sprendimas priimamas užkertant kelią teisę pažeidžiantiems veiksmams ar uždraudžiant atlikti veiksmus, keliančius pagrįstą grėsmę žalai atsirasti. Realus pavojus, kad ateityje gali būti padaryta žalos, yra pagrindas prevenciniam ieškiniui pareikšti (CK 6.255 straipsnio 1 dalis). Prevenciniu ieškiniu laikomas ieškinys, kuriuo siekiama uždrausti atlikti veiksmus, sukeliančius realią žalos padarymo ateityje grėsmę (CK 1.138 straipsnio 3 punktas). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad paprastai tenkinant prevencinį ieškinį turi būti įrodoma realios žalos atsiradimo tikimybė (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-147/2013, 3K-3-11-248/2015), o prevencinio ieškinio tenkinimas yra ketinimas užkirsti kelią potencialiai žalai; atsižvelgiant į tai, draudimai asmenims, jų įgyvendinimo sąlygos, ribos paprastai teismų praktikoje įvardijami konkrečiau: įpareigojant atsakovą atlikti ar ne tam tikrus veiksmus, sustabdyti kokią nors ūkinę veiklą (pvz. prekybą) ir pan. (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-415/2009, 3K-3-82/2012). Reikšminga tai, kad prevencinio reikalavimo objektas yra būsimi neteisėti veiksmai; prevenciniu ieškiniu negali būti reikalaujama nutraukti savaime teisėtus veiksmus (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-73/2008).
Iš Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimo turinio matyti, kad prevencinio ieškinio tenkinimas siejamas su tuo faktu, jog pirmiau (iki sprendimo priėmimo) išspausdintos publikacijos apie A. Sadecką neatitinka tikrovės, žemina jo garbę ir orumą, jam daroma žala, nes skleidžiami nepagrįsti kaltinimai nusikaltimų darymu ir pan. Taigi draudimas A. Drižiui skleisti informaciją, t. y. publikuoti rašinius žiniasklaidoje (savaitraštyje „Laisvas laikraštis“), susietas su įžeidžiančio ar šmeižiančio pobūdžio, tikrovės neatitinkančios informacijos apie A. Sadecką skleidimu. Antra vertus, bet koks draudimas skleisti informaciją negali prieštarauti teisės aktuose įtvirtintai vienai pagrindinių žmogaus teisių – teisei į informacijos laisvę. Informacijos laisvė įtvirtinta Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnio 1 dalyje: kiekvienas turi teisę laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus. Tai teisė laisvai laikytis savo nuomonės, gauti bei skleisti informaciją ir idėjas, valdžios pareigūnų netrukdomam ir nepaisant valstybės sienų. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnyje numatyta, jog žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti, žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas. Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kiekvienas asmuo turi teisę laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus, nevaržomai rinkti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas. Laisvė rinkti, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei yra būtina apsaugoti konstitucinę santvarką, žmogaus sveikatą, garbę ir orumą, privatų gyvenimą, dorovę; to paties įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta, kad kiekvienas asmuo turi teisę rinkti informaciją ir ją skelbti visuomenės informavimo priemonėse. Šiais klausimais plačiai yra pasisakęs Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas: demokratinėje visuomenėje laiduojama teisė laisvai formuoti savo nuomonę apie visuomeninius reikalus, laisvai juos aptarinėti; bendriausias viešų diskusijų visuomenės gyvenimo klausimais tikslas – ieškoti visuomenei rūpimos tiesos (Konstitucinio Teismo 1998 m. kovo 10 d. nutarimas). Konstitucinė laisvė nekliudomai ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas yra viena iš atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės, demokratinės valstybės pagrindų. Laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją yra viena pagrindinių žmogaus laisvių (Konstitucinio teismo 2004 m. sausio 26 d. nutarimas, 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimas). Pažymėtina ir tai, kad įsitikinimų išraiškos laisvė, informacijos laisvė nėra absoliučios, jomis negali būti piktnaudžiaujama, tačiau ribojimas visada turi būti suvokiamas kaip išimtinio pobūdžio priemonė.
Atsižvelgiant į pirmiau nurodytas teisės aktų nuostatas, šiai bylai aktualaus teismo sprendimo negalima būtų traktuoti kaip draudimo publikuoti bet kokius rašinius, nes draudimas skleisti bet kokio pobūdžio informaciją, nepriklausomai nuo jos teigiamo ar neigiamo pobūdžio, nesuderinamas su įsitikinimų išraiškos ir informacijos laisve.
Iš A. Drižiui inkriminuotų nusikalstamų veikų aprašymo ir kartu iš jo paskelbtų publikacijų – pavadinimais: „Mafija visiškai užvaldė Generalinę prokuratūrą“, „Aukščiausiasis teismas dar kartą patvirtino – rašyti tiesą yra nusikaltimas“, „Mafijos teisėjai, prokurorai ir žurnalistai“ – matyti, kad šių publikacijų esmė yra kritika prokuratūrai, teismams, tyrusiems bei nagrinėjusiems A. Drižiaus bylas. Antai: „Bet kokie A. Drižiaus bandymai atnaujinti bylą dėl draudimo sieti A. Sadecką su „Mažeikių nafta“ ir jos privatizavimu atsimuša kaip į sieną. Prokuratūra ir teismai ignoruoja akivaizdžius įrodymus.“ Taip pat publikacijose pateikiama informacija apie tai, už ką pats A. Drižius buvo nuteistas arba kokie sprendimai dėl jo yra priimti, pvz.: „[…] kaip žinia, teisėjas A. Pažarskis nuteisė LL redaktorių Aurimą Drižių […]“, „Kadangi teisėjos R. Vancevičienės sprendimas pasiekė redakciją jau po to, kai buvo suėjęs terminas apskųsti šį sprendimą, jis įsiteisėjo […]“; „Laisvas laikraštis“ buvo uždrausta savaitraštyje „Laisvas laikraštis“ publikuoti rašinius, kuriuose Alvydas Sadeckas būtų siejamas su akcine bendrove „Mažeikių nafta“, su šios bendrovės privatizavimu ir Gedimino Kiesaus nužudymu“; „Vilniaus miesto 1-os apylinkės teismas patenkino šį nepagrįstą ir melagingą ieškovo Alvydo Sadecko ieškinį, ir vėliau A. Drižius buvo nuteistas net trijose baudžiamosiose bylose […]“; „Kaip žinia, „Laisvo laikraščio“ redaktorius Aurimas Drižius yra nuteistas net trijose baudžiamosiose bylose dėl teismo sprendimo nevykdymo, nes savo straipsniuose aprašė, kaip A. Sadeckas ir jo bendrovė „Ekskomisarų biuras“ dalyvavo nusikalstamame AB „Mažeikių nafta“ privatizavime, ir kaip uždirbo iš to milijonus“. Taigi publikacijose A. Drižius, minėdamas arba neminėdamas A. Sadecką, komentavo ar reiškė neigiamą požiūrį apie teismų sprendimus, prokuratūros darbą, kai kuriais atvejais informavo apie faktus bylose (pvz., cituodamas teismo sprendimo dėl prevencinio ieškinio turinį), iš kurių ir išplaukia A. Sadecką liečiantys teiginiai. Vadinasi, informacijos, nuomonės skleidimas, pateikiant kritinį teisėjų bei prokurorų darbo vertinimą tiriant ir nagrinėjant tokias bylas, savaime nereiškia teisės pažeidimo ir teismo sprendimo civilinėje byloje, kuriuo uždrausta publikuoti rašinius apie A. Sadecką (siejant jį su akcine bendrove „Mažeikių nafta“, su šios bendrovės privatizavimu ir Gedimino Kiesaus nužudymu), nevykdymo, t. y. nusikalstamos veikos BK 245 straipsnio prasme objektyviųjų požymių buvimo. Pažymėtina, kad skundžiamuose teismų sprendimuose – pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ir apeliacinės instancijos teismo nutartyje – iš esmės formaliai nurodyta, kad A. Drižius rašiniuose siejo A. Sadecką su akcine bendrove „Mažeikių nafta“, su šio: bendrovės privatizavimu, tačiau nevertintas straipsnių kontekstas, turinys, jų tematika. Atsižvelgus : Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimo prasmę ir tikslus bei įvertinus jame suformuoto draudimo abstraktumą, darytina išvada, kad šiuo atveju A. Drižiaus veiksmai, dėl kurių jis pripažintas kaltu, nesudaro nusikalstamos veikos, numatytos BK 245 straipsnyje, sudėties. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog asmuo (A. Sadeckas), manantis, kad jo teisės buvo pažeistos, pvz., buvo apšmeižtas (BK 154 straipsnis), turi galimybę jas ginti bendra tvarka, taip pat ginti savo garbę ir orumą civilinėmis teisinėmis priemonėmis.
Išplėstinė septynių teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad nesant nusikalstamos veikos sudėties teismų sprendimai naikintini dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo, o baudžiamoji byla A. Drižiui pagal BK 245 straipsnį nutrauktina (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Konstatavus, kad baudžiamoji atsakomybė A. Drižiui taikyta nepagrįstai ir baudžiamąją bylą nutraukus, kiti kasacinio skundo argumentai paliekami nenagrinėti.
Išplėstinė septynių teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 382 straipsnio 2 punktu,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 6 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 29 d. nutartį panaikinti ir baudžiamąją bylą Aurimui Drižiui nutraukti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių“.
LAT labai aiškiai nurodė, kad „informacijos, nuomonės skleidimas, pateikiant kritinį teisėjų bei prokurorų darbo vertinimą tiriant ir nagrinėjant tokias bylas, savaime nereiškia teisės pažeidimo ir teismo sprendimo civilinėje byloje, kuriuo uždrausta publikuoti rašinius apie A. Sadecką (siejant jį su akcine bendrove „Mažeikių nafta“, su šios bendrovės privatizavimu ir Gedimino Kiesaus nužudymu), nevykdymo, t. y. nusikalstamos veikos BK 245 straipsnio prasme objektyviųjų požymių buvimo“.
Vilniaus apygardos teismas dirba kaip nusikalstamas susivienijimas
Nors cenzūra A.Drižiui ir „Laisvam laikraščiui“ įvesta dar 2008 m. ir nuo to laiko jis penkis kartus bandė ją panaikinti, pateikdamas vis naujus įrodymus, kaip A.Sadeckas susijęs su AB „Mažeikių nafta“ ir jos privatizavimu, teismai penkis kartus atmetė šiuos prašymus, atvirai klastodami savo nutartis, ir įrašydami į jas žinomai melagingus ir išgalvotus duomenis.
A.Drižius kreipėsi į prokuratūrą, kad būtų oradėtas tyrimas dėl masinio dokumentų klastojimo Vilniaus apylinkės ir apygardos teismuose.
„Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Jonas Ivanauskas 2015 m. vasario 12 d. nutartimi, kurią aš gavau tik liepos m. 2 d., atmetė mano prašymą pradėti ikiteisminį tyrimą Vilniaus apygardos teismo teisėjų Vytauto Zeliankos, Rūtos Petkuvienės, V.Švedienės ir Tatjanos Žukauskienės atžvilgiu, – rašoma A.Drižiaus skunde, – toks sprendimas yra neteisėtas ir naikintinas dėl sekančių motyvų:
– savo skunde „Dėl nusikalstamo Vilniaus apygardos teismo teisėjų susivienijimo ir dokumentų klastojimo“ nurodžiau, kad minėti teisėjai sukastojo savo nutartis, įrašydami į jas žinomai melagingus duomenis, ir jais remdamiesi, pagrindė savo sprendimus. Todėl aš kreipiausi į generalinį prokurorą prašydamas, kad šiems teisėjams būtų pradėti tyrimai dėl dokumentų klastojimo.
Nors savo skunde nurodžiau konkrečias bylos aplinkybes ir aiškiai nurodžiau, ką ir kaip suklastojo minėti teisėjai, jų kolega iš Vilniaus miesto apylinkės teismo J.Ivanauskas nurodė: „pareiškėjas nenurodo objektyvių procesinio dokumentų klastojimo požymių, tiesiog nesutinka su nutarčių motyvuojamoje dalyje pateikiama teismo argumentacija ir nurodo ją esant klaidinga“.
Tiesa, čia pat teisėjas J.Ivanauskas dar kaip ir apsidraudžia, dėl visą ko nurodydamas : „teisėjai bylas nagrinėja ir sprendimus priima pagal savo vidinį įsitikinimą, paremta visapusišku bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Prokuratūros veiklą apibrėžiantys teisės aktai nesuteikia jai galių revizuoti teismo priimtų sprendimų, tai yra išimtinai aukštesnės instancijos teismo kompetencija. Tačiau pažymėtina, kad ir aukštesniam teismui nustačius, jog proceso sprendimo pateikta argumentacija yra klaidinga, o pats sprendimas neteisėtas ir nepagrįstas, savaime nesuponuoja aplinkybės, kad jis buvo priimtas nusikalstamais veiksmais, ir tai nesudaro BK 300 str. ir 249 str. ar kitų nusikalstamų veikų požymių“.
Kodėl teisėjai, nieko nebijodami, klastoja savo nutartis, ir paskui dar juokiasi pareiškėjams į akis : „Čia mano vidinis įsitikinimas“?
Gal todėl, kad skundus nagrinėja prieš Alvydą Sadecką, net aštuonis metus vadovavusį Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui, kuris tvarkė visus teisėjų paskyrimo klausimus?
Teisėjui J.Ivanauskui buvo pateikti tokie jo kolegų iš Vilniaus apygardos teismo dokumentų klastojimo įrodymai:
Vilniaus apygardos teismo teisėja Rūta Petkuvienė 2014 m. rugsėjo 9 d. nutartimi atmetė mano skundą panaikinti cenzūrą, sąmoningai įrašiusi į jį žinomai melagingus duomenis, t.y. ją suklastodama ir taip padarydama nusikaltimą, kuris Baudžiamajame kodekse yra įvardijamas kaip dokumento klastojimas.
Savo prašyme atnaujinti šią civilinę bylą nurodžiau, kad teismo sprendimas uždrausti man savaitraštyje „Laisvas laikraštis“ rašyti straipsnius, kuriuose pilietis A. Sadeckas būtų siejamas su AB „Mažeikių nafta“, jos privatizavimu ir G.Kiesaus nužudymu yra cenzūra, kurią draudžia tiek Konstitucija, tiek ir Visuomenės informavimo įstatymas.
T.y. pilietis A. Sadeckas, būdamas Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininku, dar 2008-01-21 kreipėsi į teismą, kad man, Aurimui Drižiui, būtų uždrausta savaitraštyje „Laisvas laikraštis“ skelbti straipsnius, kuriuose pilietis A. būtų siejamas su AB „Mažeikių nafta“, jos privatizavimu bei Gedemino Kiesaus nužudymu.
Teismas patenkino šį piliečio A. Sadecko skundą.
Penkis kartus teismai atsisakė atnaujinti bylą dėl cenzūros, nors jiems buvo pateikiami vis nauji įrodymai, kaip A.Sadeckas susijęs su „Mažeikių naftos“ privatizavimu.
Negalėdami to paneigti, teisėjai tiesiog nurodydavo, kad tai „nėra naujai paaiškėjusios aplinkybės“, ir kas jos „man turėjo būti žinomos“, todėl atsisakydavo tą cenzūrą panaikinti.
Galiausiai teismui buvo pateiktas Konstitucinio teismo išaiškinimas, kas yra cenzūra : “Cenzūra-tai spaudos, kino filmų, radijo ir televizijos laidų, teatro spektaklių ir kitų viešų renginių turinio kontrolė, kad nebūtų platinamos tam tikros žinios ir idėjos. Demokratijos požiūriu svarbu, kad viešoji nuomonė formuotųsi laisvai. Tai pirmiausia reiškia, kad masinės informacijos priemonės steigimas, jos veiklos galimybė neturi priklausyti nuo būsimų publikacijų ar laidų turinio”.
Prevencinis draudimas ateityje rašyti tam tikromis temomis yra neteisėtas.
Be to, Visuomenės informavimo įstatymo 10 straipsnis „Draudimas taikyti neteisėtus informacijos laisvės apribojimus“ sako : „Viešosios informacijos cenzūra Lietuvos Respublikoje draudžiama. Draudžiami bet kokie veiksmai, kuriais siekiama kontroliuoti visuomenės informavimo priemonėse skelbiamos informacijos turinį iki šios informacijos paskelbimo, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus“.
Kad atmesti šį argumentą, Vilniaus apylinkės ir apygardos teismo teisėjai turėjo jau atvirai klastoti savo nutartis.
Apylinkės teismo teisėja Z.Monid šiuos Konstitucijos ir įstatymų reikalavimus atmetė paprastai – tiesiog nurodė, kad tai „deklaratyvūs teiginia“.
Teisėja Zoja Monid parašė, kad įstatymai ir Konstitucija jai tėra „deklaratyvūs“
Kai apskundžiau šį Z.Monid sprendimą Vilniaus apygardos teismui, šio teismo teisėja R.Petkuvienė neišdrįso tyčiotis iš Konstitucijos ir įstatymų, ji sugalvojo remtis savo išgalvotais motyvais.
T.y. Vilniaus apygardos teismo teisėja R. Petkuvienė savo nutartyje melagingai nurodo, kad „…Pažymėtina, kad pareiškėjo nurodyta aplinkybė dėl cenzūros (T.4, b.l. 126) inter alia buvo analizuota Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartyje (T.4, b.l. 126-135). Taigi ji taip pat nėra nauja aplinkybė tik dėl todėl, kad naudojama kitame kontekste, o apeliacinės instancijos teismui pasisakius dėl prašymo atnaujinti esmės, pirmosios instancijos teismas neturi pagrindo nesivadovauti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartimi ar dar kartą spręsti šį klausimą (CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punktas), todėl spręstina, jog pirmosios…“.
T.y. teisėja R. Petkuvienė, negalėdama paneigti Konstitucijos ir Visuomenės informavimo įstatymo reikalavimo, sąmoningai suklastoja savo nutartį, ir parašo, kad dėl šių argumentų jau pasisakė Vilniaus apygardos teismas savo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartimi.
Tačiau šioje nutartyje nėra nė vieno žodžio apie cenzūrą, net rašydamas skundą aš dar neturėjau Konstitucinio teismo išaiškinimo, kas yra cenzūra. Jį gavau tik vėliau, todėl negalėjau jo panaudoti ir tuo labiau Vilniaus apygardos teismas 2013 m. lapkričio 22 d. nutartyje negalėjo nieko pasisakyti dėl cenzūros, nes ji nebuvo paminėta mano skunde.
O teisėja R. Petkuvienė sąmoningai, žinodama, kad negali paneigti Konstitucijos ir įstatymų reikalavimų, melagingai nurodė, kad šie argumentai jau buvo išnagrinėti ir atmesti.
Tai yra sąmoningas dokumento klastojimas, įrašant į jį žinomai melagingus duomenis. Teisėja Petkuvienė intelektualiai suklastojo dokumentą, sąmoningai įrašydama į jį melagingą informaciją, ir tai patvirtindama savo parašu.
Vilniaus apygardos teismo teisėjai Neringa Švedienė, Tatjana Žukauskienė ir Vytautas Zelianka, priimdami jau minėtą 2013 m. lapkričio 22 d. nutartį, taip pat ją suklastojo, įrašydami į ją žinomai melagingus duomenis. T.y. šioje nutartyje rašoma : „..Atmestinas apelianto argumentas, jog Vilniaus miesto apylinkės teismas nepasisakė dėl pagrindinio argumento, jog tiek Vilniaus miesto apylinkės teismas, tiek Vilniaus miesto apylinkės prokuratūra pripažįsta, kad pilietis A. nuo 2002 m. iki 2008 m. buvo Seimo nariu ir vienokiu ar kitokiu būdu dalyvavo, rengiant įstatymus dėl AB „Mažeikių nafta“ privatizavimo, ir visada buvo žinoma, kadangi pirmosios instancijos teismas, vertindamas minėtą argumentą pažymėjo, jog teismas prevenciniu ieškiniu uždraudė skleisti informaciją, kuri jau kitų teismų sprendimais buvo pripažinta, kaip tikrovės neatitinkanti informacija. Kadangi prevencinio ieškinio esmę sudarė duomenų skleidimas apie neva neteisėtą ar nusikalstamą piliečio A.Sadecko veiklą AB „Mažeikių nafta“, tai pareiškėjo nurodytos aplinkybės – teisėjų argumentų nurodymas priimtose nutartyse dėl prokuroro nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą piliečio A. atžvilgiu, neįtakoja įsiteisėjusio teismo sprendimo…“.
T.y. šioje nutartyje teigiama, kad teismas uždraudė skelbti informaciją, kuri jau kitų teismų sprendimais buvo pripažinta kaip neatitinkanti tikrovės. Tačiau tai vėlgi melas – nėra jokio teismo sprendimo, kuris sakytų, informacija, kad pilietis A.Sadeckas susijęs su AB „Mažeikių nafta“, neatitinka tikrovės.
Atvirkščiai – tiek prokuratūra, tiek ir teismas jau pripažino, kad „ta aplinkybė, kad A.Sadeckas dalyvavo rengiant įstatymus dėl „Mažeikių naftos“ privatizavimo, visada buvo žinoma“. Nors bet koks tos „visiems žinomos aplinkybės“ paminėjimas man automatiškai užtraukia baudžiamąją bylą.
Pats pilietis A.Sadeckas deklaravo Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai, kad buvo „Mažeikių naftos“ akcininku, o paskui melagingu skundu pareikalavo, kad man būtų uždrausta rašyti straipsnius apie jo ryšius su šia įmone.
Vilniaus apygardos teismo teisėjai jau minėtą 2013 m. lapkričio 22 d. nutartį taip pat suklastoja, įrašydami į ją melagingus duomenis – neva yra teismo nutartis, kad neatitinka tikrovės informacija, kad pilietis A. Sadeckas susijęs su AB „Mažeikių nafta“. Ir remdamiesi savo įrašytais melagingais duomenimis, mano skundą atmeta.
Kai teismui pateikiau paties A.Sadecko pateiktą privačių interesų deklaraciją Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai, kurioje jis pats yra įrašęs, kad yra „Mažeikių naftos“ akcininkas, tačiau melagingu skundu teismo reikalavo jį uždrausti sieti su šia įmonę, Vilniaus apygardos teismas (Kačinskienė, Višinskienė, Maciejevskis) 2011 m. balandžio 28 d. nutartimi nurodė, kad šios aplinkybės nėra „naujos“ ir jos man turėjo būti žinomos. Nors pateikiau dokumentus, kad šią Sadecko deklaraciją gavau jau po minėtos cenzūros įvėdimo, minėti teisėjai suklastojo savo nutartį, įrašę, kad tai nėra nauja aplinkybė atnaujinti bylą.
Nuo 2009 m. jau penkis kartus kreipiausi į Vilniaus apylinkės teismą, kad ši civilinė byla būtų atnaujinta ir cenzūra panaikinta. Tačiau visi Vilniaus apylinkės teismo teisėjai, nagrinėję šią bylą, atmetė mano prašymus neteisėtais ir absurdiškais motyvais. Pvz., pirmą kartą mano prašymą atnaujinti bylą nagrinėjęs teisėjas Zaluba atmetė mano prašymą nustatęs, kad tai, kad A.Sadeckas buvo susijęs su AB „Mažeikių nafta“ ir jos privatizavimu, yra „viešai žinomos aplinkybės“, todėl viešai žinomų aplinkybių skelbimas yra nusikaltimas.
Kai teismui pateikiau įrodymus, kad A.Sadeckas buvo „Mažeikių naftos“ privatizavimo įstatymo autorius, Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Fausta Vitkienė atmetė mano prašymą atnaujinti šią bylą, nes „leidėjas turėjo pareigą ypatingai atsakingai domėtis tiek Seimo archyve esančia medžiaga, teismuose nagrinėtomis bylomis bei kitais, viešais priimamais duomenimis“. Nors tie įrodymai tik neseniai buvo patekę man į rankas, ir aš niekaip negalėjau žinoti apie juos anksčiau, teisėja F.Vitkienė man nurodė, kad aš turėjau pareigą juos žinoti anksčiau, o jeigu nežinojau, tai jau nėra naujai paaiškėjusios aplinkybės.
Galiausiai, kai net Vilniaus apylinkės prokuratūra ir teismas pripažino, kad „faktas, kad A.Sadeckas dalyvavo sprendžiant klausimus dėl AB „Mažeikių nafta“ privatizavimo, visada buvo žinomas, niekada nebuvo kvestionuojamas nei A.Sadecko, nei prokuratūros“, kreipiausi dar kartą, kad šis draudimas – rašyti tiesą apie A.Sadecko dalyvavimą „Mažeikių naftos“ privatizavime – būtų panaikintas. Tačiau net tada Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Jolanta Vėgelienė atmetė mano prašymą atnaujinti šią civilinę bylą, nes neva tai nėra naujai paaiškėjusios aplinkybės. Teisėja J.Vėgelienė nurodė, kad minėtos tiek teismo ir prokuratūros nutartys, kuriose pripažįstama, kad A.Sadeckas dalyvavo sprendžiant klausimus dėl privatizavimo, „teismų nutarčių argumentai atitinkame kontekste apie buvusius įvykius negali būti laikoma paaiškėjusia esmine bylos aplinkybe, kuri nebuvo ir negalėjo būti žinoma pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu“. T.y. teisėja J.Vėgelienė nurodė, kad aš 2009 m., nagrinėjant šį A.Sadecko skundą, turėjau žinoti, ką 2013 m. nuspręs Vilniaus apylinkės teismas ir prokuratūra. Tokią pat nutartį surašė ir Vilniaus apygardos teismo teisėja R.Janovičienė 2013 m. kovo 14 d. nutartimi.
Visais atvejais teismas nepasisakė dėl mano pagrindinio motyvo – teismas įvedė cenzūrą, kas yra draudžiama tiek Konstitucijos, tiek ir Visuomenės informavimo įstatymo. Taip pat teismai nevertino ir melagingų A.Sadecko parodymų, kad jie niekaip nėra susijęs su AB „Mažeikių nafta“ ir jos privatizavimu, nors buvo šios įmonės akcininkas, ir privatizavimo įstatymų autorius, tačiau teisme sakė, kad niekaip nedalyvavo šiame privatizavime. Nors į teismą iškviesta Lietuvių kalbos profesorė Kalėdienė paaiškino, ką reiškia terminas „dalyvauti privatizavime“ – „atlikti tam tikrus veiksmus, kai buvo vykdomas privatizavimas“.
Galiausiai, kai 2013 m. kovo 15 d. Vilniaus apygardos teismas nurodė pradėti tyrimą dėl melagingų A.Sadecko parodymų, A.Sadeckas viešame teismo posėdyje šį sprendimą pavadino „laikinu nesusipratimu“ , ir gegužės 27 d. mano lengvąjį automobilį Ukmergės greitkelyje taranavo sunkiasvoris vilkikas, per stebuklą likau gyvas, tik su sulaužyta kaukole ir kaulais. Negana to, policija ir ekspertai suklastojo šios avarijos tyrimą.
Kai dėl visų šių teisėjų klastočių kreipiausi į prokuratūrą, prokuroras G.Jukna atsisakė pradėti tyrimą, nes „nes, neva nėra nurodyta jokių objektyvių duomenų, kad buvo padaryta nusikalstama veika numatyta Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau-BK) 300 str. bei 249 straipsniuose“.
Šiuo atveju teisėjas J.Iavnauskas, gavęs mano skundą, niekaip neanalizavo mano išvardintų teismų nutarčių, ir melagingų duomenų jose atsiradimo aplinkybių, tačiau be jokio tyrimo padarė išvadą, kad teisėjai už savo priimtas nutartis niekaip neatsako.
Teismų įstatymas aiškiai sako, kad „Vykdydami teisingumą, teisėjai ir teismai yra nepriklausomi ir klauso tik įstatymų“. Šiuo atveju mano išvardinti teisėjai ne klausė įstatymo, bet jį sąmoningai apėjo, nutylėdami Konstitucijos ir Visuomenės informavimo įstatymo reikalavimus.
Tai buvo padaryta sąmoninga tyčia, nes taip „klysti“ net aštuonis metus iš eilės neįmanoma.
Teisėjas A.Ivanauskas, gavęs pareiškimą su išdėstytomis aplinkybėmis ir pagrįstomis piliečio, kurį turėtų ginti teisėsaugos institucijos, abejonėmis dėl teisėjų veiksmų teisėtumo priimant teismo spendimus civilinėse bylose, turėjo įsitikinti ar procese tikrai nebuvo atlikti neteisėti veiksmai, kuriuos pareiškėjas skundžia. Atkreiptinas dėmesys, kad tai padaryti prokurorui ar pavestam ikiteisminio tyrimo pareigūnui yra visiškai nesudėtinga, nes, kaip žinia, teismo nutartys bei teismo posėdžių protokolai, jei byla buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka ginčo teisena, yra protokoluojami daromo garso įrašo pagrindu. Tokiu pagrindu, teisėjas turėjo pašalinti bet kokias abejones, kurios, šiuo atveju, buvo nenaudingai interpretuotos pareiškėjo atžvilgiu, jam įstatymo suteiktų įgaliojimų pagrindu išsireikalaujant posėdžių garso įrašus iš Vilniaus apygardos teismo. Tokiu atveju įsitikinti ar minėtų teisėjų veiksmai yra atlikti be jokio subjektyvumo ir šališkumo, ko sekoje, neteisėtai ir galimai esant nusikalstamos veikos sudėčiai. Duotuoju atveju, teisėjas neatliko jokių pareiškimo patikrinimo ir leistinų tyrimo veiksmų (BPK 168 str. 1 d.), tuo tarpu remiantis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, kuri yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisės dalis (Konstitucinio teismo 1995 m. sausio mėn. 24 d. nutarimas) nuostatomis bei Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotą praktika, tam, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnams kiltų pareiga atlikti veiksmingą tyrimą, užtenka asmens „tikėtinų teiginių“, kuriuos privaloma patikrinti ir nustatyti jų realų egzistavimą. Tik išsiaiškinus ir išsireikalavus teismo priimtus sprendimus, būtų buvę galima teigti, ar teisėjai valstybės vardu vykdydami teisingumą elgiasi teisėtai ir sąžiningais.
Šiuo atveju Vilniaus miesto apylinkės teismas, priimdamas nutarimą, neištyrė ir neatlikto esmingiausių ikiteisminio tyrimo veiksmų, kad, galimai, būtų atskleista nusikalstama veika ir pašalintos visos iki šiol likusios abejonės dėl Rūtos Petkuvienės, Neringos Švedienės, Tatjanos Žukauskienės, Vytauto Zeliankos veiksmų teisėtumo. BPK 3 straipsnio 1 dalyje 1 punkte nustatyta, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, tačiau nutraukti ikiteismini tyrimą tokiu pagrindu galima tik tuomet, kai ikiteisminio tyrimo pareigūnas reaguodamas i kiekviena informaciją apie galimai padarytą nusikalstama veika atliko visus reikalingus procesinius veiksmus, kad nusikalstama veika būtu atskleista. Šiuo atveju, teismui neatlikus jokių minėtų ikiteisminio tyrimo veiksmų, negalima teigti, kad nebuvo padaryta nusikalstama veika, numatyta LR BK 300 str. 1 d.
Remdamasis išdėstytu, prašau:
1. Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą ir pradėti tyrimą dėl galimo nuolatinio ir pastovaus dokumentų klastojimo Vilniaus apygardos teisme.
2. Mano pareiškimą perduoti nagrinėti kitos apygardos teismui, nes mano paminėti teisėjai užima vadovaujančias pareigas Vilniaus apygardos teisme.
A.Drižius
