skip to Main Content
n.-grunskiene
Aurimas Drižius
Generalinė prokurorė Nida Grunskienė man raštu nurodė, kad mane už teisėtą veiklą nuteisę prokurorai ir teisėjai negali būti traukiami baudžiamojon atsakomybėn, nes  „prokurorų ar teisėjų priimti sprendimai ar pateikti atsakymai, taip pat juose nurodyti motyvai negali būti pagrindu teikti, kad pareigūnai neatlieka ar netinkamai atlieka savo pareigas ir spręsti klausimą dėl tokius sprendimus priėmusių asmenų patraukimo baudžiamojon atsakomybėn“.
Beje, ta pati Grunskienė atsisako tirti sunkius teisėjų ir prokurorų nusikaltimus, ir remiasi „prokuratūros darbo aprašu“.
Nors įstatymas tai kategoriškai draudžia. Deja, bet įstatymas nenumato, kad galima atsisakyti tirti sunkius nusikaltimus, remiantis „prokuratūros darbo aprašu“. Yra kaip tik priešingai – BPK 168 str. nustato konkrečias sąlygas, kurioms esant galima atsisakyti atlikti ikiteisminį tyrimą – tai yra tik tuo atveju, kai nurodyti duomenys apie nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi ar yra aiškios šio Kodekso 3 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės.
Jokių kitų galimybių atsisakyti tirti sunkius nusikaltimus BPK nenumato, o prokurorų N.Grunskienės ir  G.Ivanausko praktika ir bandymas atsisakyti vykdyti savo pareigas remiantis „aprašu“ yra nusikalstamas ir turi būti atitinkamai vertinamas.

Grunskienes page 0

Prokuratūros tvarkos aprašas negali prieštarauti įstatymui. Kadangi BPK 168 str. nustato konkrečias sąlygas, kurioms esant galima atsisakyti atlikti ikiteisminį tyrimą, Aprašas negali išplečiamai aiškinti įstatymą ir nustatyti kitaip. Beje, tas pats minėtas aprašas ir nenumato galimybės atsisakyti pradėti IT – ten daugiausia kalbama apie skundų registravimo tvarką. O visa prokuratūros vadovybė, turėdama pareigą tirti nusikaltimus, tai daryti atsisako, remdamasi „darbo aprašu“, ir rašo neskundžiamus „raštelius“. Teismas tada atsisako vertinti prokuratūros „raštelius“, nes tai nėra „nutarimas“:
nutartis 1 1
nutartis 1 1
Tokiu būdu sunkius nusikaltimus padarę banditai vaikšto švilpaudami, nes turi prokuratūros „stogą“.
Kaip žinia, kreipiausi skundu dėl atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą ir skundo pagrindas – masinė korupcija Vilniaus apylinkės ir apygardos teismuose, prokuratūroje:

Kaip garsiausi teisėjai susibūrė į organizuotą gaują?

Vilniaus miesto apylinkės teismas šioje byloje nutarė palikti mano skundą nenagrinėtu, nurodė, kad neva įstatymai nesuteikia teisės ikiteisminio tyrimo teisėjui vertinti Generalinės prokurorės pavaduotojo Ginto Ivanausko pasirašyto informacinio pobūdžio rašto.
Tokia nutartis yra neteisėta ir naikintina dėl sekančių motyvų:
Kreipiausi į prokuratūrą dėl visos eilės sunkių nusikaltimų mano atžvilgiu – persekiojimo ir nuteisimo už teisėtą veiklą, žurnalistikos kriminalizavimą, dokumentų klastojimą.
Generalinės prokurorės pavaduotojas Gintas Ivanauskas, turėdamas pareigą ištirti visus mano aprašytus nusikaltimus, man parašė nutarimą Nr. 17.2-1066, kuriame nurodė, kad visos mano nurodytos aplinkybės apie nurodytus nusikaltimus yra mano išgalvotos ir kad „nėra objektyvių konkrečių duomenų apie padarytas nusikalstamas veikas“. Tai, kad buvau nuteistas už teisėtą veiklą, pritaikius Konstitucijoje uždraustą cenzūrą, prokuroras Ivanauskas neįvardija kaip nusikaltimo ir piktnaudžiavimo. Prokuroro nuomone, žmonių persekiojimas už teisėtą veiklą yra teisėtas veiksmas, jis pats tingi arba nenori tirti šių nusikaltimų, o teisėjai gali daryti kokius nori nusikaltimus.
Prokuroras G.Ivanauskas, atsisakydamas tirti sunkius nusikaltimus, remiasi prokuratūros tvarkos aprašu, patvirtintu gen. prokuroro įsakymu.
Deja, bet įstatymas nenumato, kad galima atsisakyti tirti sunkius nusikaltimus, remiantis „prokuratūros aprašu“. Yra kaip tik priešingai – BPK 168 str. nustato konkrečias sąlygas, kurioms esant galima atsisakyti atlikti ikiteisminį tyrimą – tai yra tik tuo atveju, kai nurodyti duomenys apie nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi ar yra aiškios šio Kodekso 3 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės.
Jokių kitų galimybių atsisakyti tirti sunkius nusikaltimus BPK nenumato, o prokuroro G.Ivanausko praktika ir bandymas atsisakyti vykdyti savo pareigas remiantis „aprašu“ yra nusikalstamas ir turi būti atitinkamai vertinamas.
Prokuratūros tvarkos aprašas negali prieštarauti įstatymui. Kadangi BPK 168 str. nustato konkrečias sąlygas, kurioms esant galima atsisakyti atlikti ikiteisminį tyrimą, Aprašas negali išplečiamai aiškinti įstatymą ir nustatyti kitaip. Beje, tas pats minėtas aprašas ir nenumato galimybės atsisakyti pradėti IT – ten daugiausia kalbama apie skundų registravimo tvarką.
Tada kreipiausi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, vėliau į Vyriausiąjį administracinį teismą dėl netinkamo teisės akto – minėto „raštelio“. Priminiau, kad prokuratūra turi pareigą ištirti nusikaltimus, o ne dengti juos rašydama žinomai melagingus „raštelius“.
Vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs mano skundą administracinėje byloje Nr. eAS-367-662/2022, nurodė : „Pareiškėjui nėra užkirstas kelias ginčijamais ikiteisminio tyrimo pradėjimo klausimais kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą, arba konkrečiai apibrėžti Generalinės prokuratūros veiksmus, atliktus viešojo administravimo srityje, ir juos skųsti administraciniam teismui“.
Kadangi Vyriausias administracinis teismas man nurodė dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą, todėl ten ir kreipiausi, tikėdamasis, kad teismas neužsiims „teisiniu banditizmu“ arba „futbolu“, kuri visa teismų ir prokuratūros sistema jau žaidžia daugiau nei dešimt metų.
Tai yra kreipiausi į gen. prokuratūrą, prašydamas pradėti ikiteisminį tyrimą dėl visos eilės teisėjų ir prokurorų tyčinių nusikalstamų veiksmų, mane nuteisiant už visiškai teisėtą veiklą – žurnalistiką.
Tai yra, kreipiausi į taip vadinamą generalinę prokuratūra pareiškimu (2022-02-25, jis pridedamas). Jame nurodžiau :
Pareiškimas organizuotos teisėjų gaujos nusikaltimų – piktnaudžiavimo tarnyba, tarnybos pareigų neatlikimo, dokumentų klastojimo
Vilniaus miesto 2-os apylinkės teismo teisėjas Valdas Petraitis, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą Nr. 1-693-503/2011, mane nuteisė už visiškai teisėtą veiklą – žurnalistiką, ją kriminalizavęs ir pavertęs nusikalstamą veikla. Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorė Ingrida Gureckienė sufabrikavo šią baudžiamąją bylą, žinodama, kad žurnalistika yra teisėta veikla.
Vilniaus apygardos teismo teismo kolegija, susidedanti iš Daivos Pranytės -Zalieckienės, teisėjų Leonardos Gurevičienės, Virginijos Pakalnytės -Tamošiūnaitės baudžiamojoje byloje Nr. 1A-312-495-2012 atmetė mano skundą.
Minėta kolegija pripažino, kad ieškovo A.Sadecko parodymai šioje baudžiamojoje byloje yra melagingi, tačiau nurodė, kad Sadeckas gali duoti melagingus parodymus tam, kad bet kokia kaina nuteisti mane, t.y. Aurimą Drižių : „Pažymėtina tai, jog apelianto skundo argumentai, susiję su nukentėjusiojo A. S. parodymų vertinimu, ( – ) 2006-06-01 posėdžio protokole Nr. 17, 1998 m. lapkričio 27 d. Saugos paslaugų sutartyje Nr. ( – ), sudarytoje tarp UAB ( – ) bei UAB ( – ), esančių duomenų vertinimu, paliktini nenagrinėti, kadangi jie nėra susiję su nagrinėjama byla ir neturi reikšmės sprendžiant apelianto kaltės pagal BK 245 str. klausimą. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog būtent įsiteisėjusių bei nekvestionuojamų teismų procesinių sprendimų, kuriais nustatyta, jog savaitraštyje ( – ) paskleistos žinios apie A. S., kaip asmenį susijusį su AB ( – ), su šios bendrovės privatizavimu ir G. K. nužudymu, neatitinka tikrovės, žemina jo garbę ir orumą, pagrindu ir buvo priimtas Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimas.
Šie teismų procesiniai sprendimai nepanaikinti ir galiojantys, todėl šiuo atveju vertintini kaip prejudiciniai faktai“.
Minėta kolegija taip pat niekaip nevertino Konstitucijos ir Visuomenės informavimo įstatymo nuostatų, uždraudžiančių cenzūrą, ir ją tiesiogiai taikė.
Jau minėti Vilniaus apylinkės ir apygardos teismai net septynis kartus atmetė mano prašymus panaikinti cenzūrą, nors cenzūra prieštarauja tiek Konstitucijai, tiek ir Visuomenės informavimo įstatymui. Tačiau Vilniaus apygardos prokuratūros, Generalinės prokuratūros ir Vilniaus m. apylinkės, apygardos ir aukščiausiojo teismo teisėjai, piktnaudžiaudami tarnyba ir klastodami dokumentus, veikdami tiesiogine tyčia, daugiau nei dešimt metų mane persekiojo vien todėl, kad nesilaikiau šios neteisėtos ir nusikalstamos cenzūros.
T.y. Alvydas Sadeckas dar 2008-01-21 m. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su „prevenciniu ieškiniu“, kuriame reikalavo uždrausti man rašyti straipsnius, kuriuose jis būtų siejamas su AB „Mažeikių nafta“, jos privatizavimu irG.Kiesaus nužudymu.
Vilniaus miesto apylinkės teismas (teisėja R. Vancevičienė) patenkino šį A.Sadecko „prevencinį“ ieškinį civilinėje byloje Nr. 2-117-734-2009 ir uždraudė atsakovams Aurimui Drižiui ir UAB „Laisvas laikraštis“ savaitraštyje „Laisvas laikraštis“ publikuoti rašinius, kuriuose Alvydas Sadeckas būtų siejamas su AB „Mažeikių nafta“, su šios bendrovės privatizavimu ir Gedemino Kiesaus nužudymu.
Tokiu būdu Vilniaus miesto apylinkės teismas įvedė neteisėtą cenzūrą, kurią draudžia Lietuvos Konstitucijos 44 str. 1 d., kurioje numatyta, kad masinės informacijos cenzūra draudžiama.
Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kas yra cenzūra: „Cenzūra – tai spaudos, kino filmų, radijo ir televizijos laidų, teatro spektaklių ir kitų viešų renginių turinio kontrolė, kad nebūtų platinamos tam tikros žinios ir idėjos. Demokratijos požiūriu svarbu, kad viešoji nuomonė formuotųsi laisvai. Tai pirmiausia reiškia, kad masinės informacijos priemonės steigimas, jos veiklos galimybė neturi priklausyti nuo būsimų publikacijų ar laidų turinio.“.
Be to, Visuomenės informavimo įstatymo 10 straipsnis „Draudimas taikyti neteisėtus informacijos laisvės apribojimus“ sako: „Viešosios informacijos cenzūra Lietuvos Respublikoje draudžiama. Draudžiami bet kokie veiksmai, kuriais siekiama kontroliuoti visuomenės informavimo priemonėse skelbiamos informacijos turinį iki šios informacijos paskelbimo, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus.“.
Minėti Vilniaus miesto apylinkės, apygardos ir aukščiausias teismas jau net aštuonis kartus atmetė mano prašymus panaikinti cenzūrą, per tą laiką buvau nuteistas netseptynis kartus už teisėtą veiklą, dėl tariamo „teismo sprendimo nevykdymo“ (t.y. cenzūros), mano ir mano šeimos turtas parduotas varžytinėse, o aš pats paverstas ubagu ir invalidu, tai pačiai „teismų“ sistemai ignoruojant bet kokius
Konstitucijos ir įstatymo reikalavimus.
Negana to, vadinamieji teisėjai apsimeta, kad nežino pagrindinio šalies įstatymo – Lietuvos Respublikos Konstitucijos. Konstitucijos 6 straipsnis sako : Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas.
Kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija.
7 straipsnis
Negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai.
Šiuo atveju visi teismų sprendimai – cenzūros įvedimas, ir spaudos persekiojimas pagal melagingus Sadecko skundus ir parodymus-tiesiogiai prieštarauja minėtiems Konstitucijos punktams.
Tai, kad teisėjai sąmoninga ir tyčia, žinodami, kad nuteisia žmogų už teisėtą veiklą, padaro juos kriminaliniais nusikaltėliais, ir todėl jie turi atsakyti pagal BK straipsnius Tarnybos pareigų neatlikimas ir piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi.
Pseudoteisėjai puikiai žinojo, kad Konstitucija draudžia cenzūrą ir kad Sadeckas davė melagingus parodymus, kuriuos teismas atsisakė vertinti.
Teismų įstatymo 43 straipsnis. Teisėjo pareigos numato, kad
1. Teisėjas privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir kitų įstatymų, vykdyti Teisėjų etikos taisyklių reikalavimus.
Žodžiu, teisėjai Valdas Petraitis, Daiva Pranytė – Zalieckienė, Leonarda Gurevičienė, Virginija Pakalnytė -Tamošiūnaitė, prokurorė Ingrida Gureckienė mane nuteisė už teisėtą veiklą – žurnalistiką, padarę iš jos nusikalstamą veiklą, pritaikė Konstitucijoje uždraustą cenzūrą, ir taip padarė nusikaltimus – piktnaudžiavo tarnyba ir neatliko tarnybos pareigų, todėl prašau pradėti ikiteisminį tyrimą pagal BK 228 ir 229 str.
Taip pat prašiau atnaujinti baudžiamąją bylą Nr. 1-693-503/2011 ir remiantis BPK 444 straipsniu : Naujai paaiškėjusios aplinkybės, dėl kurių galima atnaujinti baudžiamąją bylą
1. Naujai paaiškėjusios aplinkybės, dėl kurių galima panaikinti nuosprendį ar nutartį ir atnaujinti baudžiamąją bylą, yra šios:
2) įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyta, kad nagrinėdami bylą teisėjai nusikalstamai piktnaudžiavo;
3) įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyta, kad atlikdami ikiteisminį tyrimą pareigūnai nusikalstamai piktnaudžiavo ir dėl to buvo priimtas neteisėtas ir nepagrįstas nuosprendis;
Šioje byloje prokurorė Gureckienė sufabrikavo man baudžiamąją bylą už teisėtą veiklą – žurnalistiką, todėl turi būti traukiama atsakomybėn, o taip pat pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl teisėjų nusikalstamo piktnaudžiavimo“.
Visus šiuos mano išvardinrus organizuotus nusikaltimus prokuroras G.Ivanauskas įvardino kaip mano kliedesiais ir nurodė, kad „nėra objektyvių duomenų apie teisėjų padarytas nusikalstamas veikas“.
Vilniaus miesto apylinkės teismas tam pritarė, nurodydamas, kad toks nusikaltimų dengimas „rašteliais“ yra visiškai teisėtas, ir teismas čia neva bėjėgis.
Tai sąmoningas melas ir nusikaltimų dengimas.
BPK 63 straipsnis. Prokuroro proceso veiksmų ir nutarimų apskundimas nurodo, kad :
1. Prokuroro proceso veiksmus ir nutarimus proceso dalyviai arba asmenys, kuriems taikytos procesinės prievartos priemonės, gali apskųsti aukštesniajam prokurorui. Jei aukštesnysis prokuroras atsisako patenkinti skundą, šis jo nutarimas gali būti skundžiamas ikiteisminio tyrimo teisėjui.
2. Skundas paduodamas aukštesniajam prokurorui tiesiogiai arba per prokurorą, dėl kurio veiksmų ar nutarimų skundžiamasi. Skundai gali būti tiek rašytiniai, tiek žodiniai. Dėl žodinių skundų prokuroras surašo protokolą. Jį pasirašo pareiškėjas ir skundą priėmęs prokuroras.
Tai, kad aš paduodu skundą dėl akivaizdžių nusikaltimų, o prokuroras Ivanauskas priima nutarimą jo netirti, tik parašo, kad tas nutarimas yra „dėl pareiškimo“, nekeičia esmės – tai vis tiek yra prokuroro nutarimas, kuris gali būti skundžiamas teismui, O teismai kažkodėl mano, kad prokuratūros nutarimas, kuriam yra suteiktas numeris, nėra nutarimas.
Tai akivaizdus piktnaudžiavimas teise, arba teisinis banditizmas, kaip sako advokatai. Tokiu būdu prokuratūra sugalvojo neva teisėtą būdą, kaip išvengti savo pareigos tirti nusikaltimus – parašo nutarimą „dėl pareiškimo“ ir remaisi prokuratūros darbo aprašu, kurio neva negalima skųsti, ir taip gali išvengti savo pareigos tirti nusikaltimus.
Kaip jau mano nurodė Vyriausias administracinis teismas savo minėtoje nutartyje, įstatymas man suteikia teisę kreiptis į bendrosios praktikos teismą, kad tokie prokuratūros „fokusai“ būtų įvertinti.
Primenu, kad BPK paskirtis yra priešinga dabartinei prokuratūros praktikai : 1. Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas.
2 straipsnis. Pareiga atskleisti nusikalstamas veikas : Prokuroras ir ikiteisminio tyrimo įstaigos kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, privalo pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika.
Buvau nuteistas už teisėtą veiklą, ir daugiau nei dešimt metų kovoju su šita mafija, kuri save kažkodėl įvardina „teisine sistema“.
Nors tai yra akivaizdus piktnaudžiavimas ir teisinis banditizmas su tikslu nuslėpti sunkius nusikaltimus.
Kartoju – prokuroro G.Ivanausko „raštelis“, kuriuo jis atsisako pradėti tirti sunkius nusikaltimus, remdamasis „prokuratūros darbo aprašu“, yra ne tik neteisėtas, bet ir nusikalstamas, nes tas darbo „aprašas“ akivaizdžiai prieštarauja BPK, tai yra įstatymui, todėl ir neteisėtas.
Atkreipiu dėmesį, kad kai dar kadrtą po Vyriausiojo administracinio teismo nutarties kreipiausi į prokuratūrą dėl IT, man vėl „raštelį“ padarė pati gen. prokurorė Grunskienė, kuri vėl neteisėtai rėmėsi „darbo aprašu“.
Todėl teismo prašau panaikinti skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės nutartį ITS-178-22/1022 ir įvertinti tokią generalinės prokuratūros praktiką nuslėpti sunkius nusikaltimus
Priedas – minėtas Grunskienės „raštelis“
Aurimas Drižius
Facebook komentarai
Back To Top
});}(jQuery));