Gaižėnų tragedija : Lietuvoje įtariamuosius nustato iš karto, „pagal legendą“

Kristina Sulikienė

Gaižėnų tragedijos atgarsiai: siekiama Lietuvos nuginklavimo, nes policija jaučiasi nesaugi? Sekmadienį paklausiau Policijos departamento, Generalinės prokuratūros vieno klausimo:

Kodėl nors visuomenei teigiama, kad Jonas Furmonavičius mirė 2009 10 05, visuose dokumentuose – ar tai būtų patvorio „gaujos“ byla, ar įtarimai Venckienei Neringai, ar prašymas ją suimti – visur rašoma kad Jonas Furmonavičius (kai kur – Furmanavičius) mirė 2009 10 04.

Į šį klausimą nėra atsakymo, tačiau pakaunėje driokstelėjo panaši keturguba nužudymo istorija, kaip ir garsiaisiais 2009 metais: šį kartą policija iš karto vėl pareiškė, jog turi įtariamąjį – tai sūnus: neva įsilaužimų ir banditizmų Lietuvoje iš viso nėra.

Kadangi ieškojo tik sūnaus, o diedelis pašautas – ką jis ten pasakoja, vapa – neįdomu, tai daugiau nieko ir neieškos.

Kaip normaliose valstybėse – pirštų antspaudų, grumtynių pėdsakų, trasologinės – balistinės ekspertizės – nesulauksime.

Lietuvoje įtariamuosius nustato iš karto, „pagal legendą“.

Kartais būna nusikaltimų, kad įtariamųjų iš viso nėra. Tada iš smurtinio padaro „savižudį“ – nesvarbu, kad jis kristi 56 kartus ant peilio pats negalėjo, arba įsikišti laido į rozelę, susirišęs rankas ir užsiklijavęs burną prieš tai lipnia juosta.

Dar geranoriški prokurorai padaro savižudybes ir kalėjimuose, tada kalinys pasikaria batų raišteliais, nors nuotraukose matosi, jog raišteliai –  batuose. 

Dirbant teisinį darbą, tenka matyti idiotiškiausių bylų, kur tyrėjai dirba ne pagal įrodymus, o pagal „legendą“.

Atkreipkite dėmesį, jog Lietuvoje legendą galima sukurti bet kam: jeigu tu mokaisi ir tau gerai sekasi, kaip šiuo atveju, tu turi darbą, esi laimingas – tada tau „nučiuožė stogas“. Esi kvailas, kodėl grįžai iš brexitinės Anglijos į gražų Lietuv os vienkiemį. Durnas, kodėl nelikai plauti kolbų kokiam nors profesoriaus asistento pavaduotojui už 1500 eurų, už butą klodamas 1100 eurų. Juk reikėjo likti – pats durnas!

 O kadangi prieš „nučiuožiant stogui“ policija išdavė ginklui laikyti leidimą, ir visa atsakomybė – ant policijos, tada būtinai pabrėžiama, jog „niekada neturėjęs psichikos problemų“ – nors pagal paprastąją psichologiją visos šeimos iššaudymas rodo net ne paprastą, o hiper asmenybės sutrikimą – jeigu, aišku, tas Tarzanas šaudęs į visas puses, ir kas svarbiausia, taikliai – tai čia tikrai šios šeimos atžala.

Policija, kurdama visuomenei legendą, kad ji patikėtų, kodėl nereikia tirti tūtelių, parako pėdsakų, bei pašalinių asmenų galimo buvimo patalpose – net nepastebi, jog viename sakinyje padaro loginę klaidą.

Šiandien giriamasi, jog įtariamas žudikas nesislapstė, buvo lengvai sugautas – primena tuos vargšus čigonus, kurie neva brutaliai užtalžę Ievą, ėjo sau ramiausiai į Darbo biržą. Arba Kontenio draugė. Arba visi kiti – padaro nusikaltimą, ir vaikšto sau po miestą. Logikos – nerasta. Arba nepadaro nusikaltimo, kaip Henrikas Daktaras, išvyksta iš Lietuvos, kad jo nenu-žudytų – kaltas – kodėl pabėgo, kodėl nesidavė nužudomas – juk jo namo apšaudymo iš kovinių pabūklų byla tiriama tik kaip „viešosios tvarkos sutrikdymas“, o tyrėja – ta pati violetinių bylų prokurorė Rita Poškienė.

Prisiminkime neseną istoriją, kai Policijos departamentas ir nesugebėjo atsakyti – kaip žiemos metu galima nuvažiuoti 229 km nuo Plungės iki Elektrėnų vos per 1,5 valando? Į tai PD reagavo kone isteriškai: „tik jūs vieninteliai NETIKITE OFICIALIAI VERSIJA“.

Atleiskite, sustiprintose matematikos pamokose mūsų reikalavo ne TIKĖJIMO, o tikslaus, kartais ir mintino skaičiavimo. O, sakys – ji mokėsi Licėjuje, vėl negerai. Taip, mūsų policijai negerai, kad du kart du yra keturi, o ne kaip anekdote, kur gudrus pašnekovas klausia „o kiek rrrreikia?“

Inscenizuojant nužudymo aplinkybes, ir galimai slepiant tikrąsias įvykio versijas, yra sukuriamos legendos, kartais apie žmogų ta legenda kuriama iki nusikaltimo, kad po to visa eilė liudytojų sustoję į eilę liudytų: taip,jis buvo nelaimingas, nes jam viskas gerai sekėsi.

Nes logikos „legendose“ nėra. Yra tik akivaizdus „savų“ gynimas. Kai dingo Ieva Strazdauskaitė, policija iš karto pareiškė, jog ji tikrai nesižudė, nes turėjo draugą.

Kai dingsta kiti, kurie turi antrąsias puses, – policija praneša, kad bus rastas nusižudęs, ir įdeda labai negražią ieškomojo nuotrauką.

Rokuose, Kaune, šiais metais policija iškilmingai pranešė apie pirmąjį Kauno sunkų nusikaltimą – anūkas užmušė močiutę.

Daugelis mūsų rajone tuo netiki, nes anūkui nieko netrūko, be to, jis turėjo draugę. Gyventojai prašė parašyti, kad ta versija, kad anūkas su kėde mušė ir užmušė močiutę – negali būti tiesa. Policija tiesa suėmė kažkokius dvigubai vyresnius nusikaltėlius, tačiau juk labai apsimoka nurašyti ant nepilnamečio. Be to – ir butas atiteks kam? Valstybei. Nes anūkas jau nebegalės paveldėti. Kaimynė šios šeimos su ašaromis prašė paneigti policijos versiją, kad kaimynas – žudikas. „Jis geras vaikas, ir gražiai su močiute bendravo, tai – nesąmonė. Jis prisiėmė kitų nusikaltimą“.

Labai gražiai didinamas valstybės turtas įvairių machinacijų ir manipuliacijų kaina.

Dabar gi grįžtant prie Kauno įvykių – Kedys neva nušovė teisėją Furmanavičių 2009 10 05, po to buv. sugyventinės seserį, numetė NEIŠŠOVUSĮ ginklą tarp laiptų, ir dingo, vėliau atsirado su kitu savo ginklu prie Kauno Marių, su beveik 3 promilėm.

Dabar dokumentuose, net kuriuos siunčia į Ameriką, Lietuvos teisėsauga rašo, jog Jonas Furmanavičius mirė 2009 10 04.

Ir paklausti, kodėl taip rašo – negali atsakyti. O gal čia ne klaida – o ikiteisminio tyrimo, kuris jau baigtas, nes jau net pirmoje instancijoje yra nuteistas  AKLAS SNAIPERIS, DUOMUO?

Beje, apie tinkamus kandidatus, laikyti ginklui, kuriuos policija neva kruoščiai atrenka.

Man prieš 4 metus pasakojo ne kas kitas, o tas pats aklas Ivanauskas, jog jam yra žinoma, kad Mindaugas Ž., išėjęs iš kalėjimo, dirbo apsaugininku, ir nešiojosi ginklą.

Aklas snaiperis labai stebėjosi: kaip policija išdavė jam leidimą ginklui – juk ką tik kalėjęs, išėjęs tik ką tik buvo iš kalėjimo? Pamenate – tas pats Mindaugas Ž. Labai stipriai sumušė vieną baltarusį, Lukašenkos administracijos valdininko sūnų. O aplinkybės ir buvo, kad jis ten dirbo apsaugininku. Tik nuo visuomenės buvo nuslėpta – nes visuomenė būtų klaususi: o kaip jis, buvęs kalinys, galėjo dirbti apsaugininku, ir nešiotis ginklą?

Tai čia į tą pačią temą – kai bandoma aiškinti, jog Gaižėnų snaiperiui ginklas buvo leistas laikyti legaliai.

O iš kur mums žinoti? Juk ir Kontenis legaliai, paieškomas visoje Europoje, gyveno Kėdainiuose, o Kėdainių ir visos Kauno apskrities policija net „nežinojo“ to.

Beje, o neatrodo, kad su naujais „įvykiais“ bandoma bėgti nuo klausimo – tai kur tas puikusis ištyrimas Ievos Strazdauskaitės nužudymo, jeigu romai atsisakė parodymų – o įrodymų (rus. Uliki, angl. Evidence) – nėra?

O klausimas dėl Kauno apygardos teismo teisėjo mirties 2009 10 04? Tai jeigu įvairiuose oficialiuose valstybiniuose raštuose, netgi verčiamuose į anglų kalbą dėl Neringos Venckienės paieškos, rašoma, kad Jonas Furmanavičius mirė vieną dieną prieš savo mirtį – tai kiek dar bus mulkinama visuomenė? Gal laikas pasakyti – kas įvyko, ir kada jis iš tikrųjų mirė? Ir kaip mirė? Ir kada dingo Drąsius Kedys? Gal pagaliau pavyko nustatyti, kad Drąsius Kedys dingo anksčiau negu „šaudė“? Todėl nebeišeina kurti istorijos? O gal čia tik menka klaida įvairiuose, berods keliasdešimtyje dokumentų, ir dargi siunčiamų į užsienį dėl buvusios Seimo narės labai labai baisių nusikaltimų? Ši „netyčinė“ klaida yra ir begalėje kaltinamųjų aktų, pagal kuriuos Šiauliuose vykdoma s baudžiamosios „Klonio patvorio gaujos“ tyrimas…

Beje, o kai Seimas svarstė Neringos Venckienės neliečiamybę – ten turėjo būti pateiktas tas pats tekstas, kuriame parašyta, jog teisėjas mirė 2009 10 04. Negi niekas iš Seimo narių nepastebėjo, kad teisėjas mirė vieną dieną prieš savo mirtį? Ir kodėl tai nepasirodė keista – juk Seime tiek principingų teisininkų, ypač kai reikia įvedinėti rūkymo balkonuose uždraudimus, arba naująsias KET taisykles…

P.S. Spauda, žengdama koja kojon su policijos legenda – nes įrodymų per dieną dieną joks ekspertas pateikti negali, nes jie negaunami tokiu greičiu – rašo:

„Paprastai Liverpulio universitetą baigę absolventai neturi didelio vargo ieškodami gerai apmokamo darbo. Kas nutiko, kad E.A. (gerbdama nekaltumo prezumpciją, pavardę slepiu – K.S.), įgijęs puikų išsilavinimą, nepradėjo mokslininko karjeros, neįsidarbino žinomoje verslo įmonėje, o grįžo į Lietuvos vienkiemį, gimtąją sodybą, kuri jau buvo gerokai apšiurusi, ir įsidarbino „Ekskomisarų biure“ už mažą atlyginimą? O gal jis grįžo nebaigęs mokslų? Ir kodėl jam reikėjo ginklo savigynai? Kol kas šie klausimai – be atsakymų.“

Skaitykite daugiau: http://www.15min.lt/naujiena/aktualu/nusikaltimaiirnelaimes/sulaikytas-egidijus-anupraitis-itariamas-seimos-gaizenu-kaime-iszudymu-59-775246

Taigi, jeigu jūs tarkime, baigėte prestižinius mokslus, bet kažkur kaime turite viensėdį, ir dar įsidarbinote į vietos parduotuvę apsaugininku – ką beje veikia daugelis VRM ir KAM sistemos pareigūnų, išėję į pensiją – tada jau automatiškai galite tapti įtariamuoju.

Pagal tokią logiką, ir geologas, visas iššišiepęs prisiduriantis prie elgetiškos mokslininko algos – irgi galimai pavojingas. Ir vienas kitas doktorantas, dirbantis kur nors bare kartą per savaitę, ir prisiduriantis dar vieną stipendiją – nelaimingas. Ir koks nors profesorius, triūsiantis savo sodyboje – irgi nelaimingas. Reikia sėdėti mieste, ir ant asfalto kurtis laimę – nes tik ant asfalto ją rasti įmanoma. Tokią legendą produkuoja šioje istorijoje. Tačiau tai yra ir patys baisiausi socialiniai stereotipai, kurių Lietuvoje netgi nuo 1960 metų nebebuvo – nes miestas susilygino su kaimu. Kodėl panašiose istorijose spauda ir policija kuria kažkokias socialines atskirčių teorijas? Ir kad neva kaime labai blogai – o mieste labai gerai? O čia jie patys sugalvojo, gaudami savo kelių šimtų eurų algas? Juk gal kaime gyvenančiam menininkui, kuris už vieną paveikslą gauna 3000 eurų, arba IT specialistui, prekiaujančiam internetu, tvarkančiam programinę įrangą per internetą, ir tuo pačiu metu auginančiam augalus, stebinčiam paukščius – yra gaila galimai apšiurusio policininko. 

Labai keistą ir kvailą klausimą kelia spauda – kam vienkiemyje ginklas? O kas dar šiais laikais vienkiemiuose jų neturi, geriau paklauskite?

Kokia dabar reforma nusimato po šios istorijos – Lietuvos nuginklavimas, nes policija su Viešojo saugumo tarnyba pasijuto nesaugios?

Po Ievos Strazdauskaitės istorijos PD prisipirko naujų automobilių ir pareiškė, jog sieks visuotinio asmenų sekimo.

Po Kontenio – prastumtos buldozeriu vaikų atiminėjimo nuostatos, vengiant temos, kad Probacijos tarnyba blogai dirba.

Po šios istorijos bus visuotinis nuginklavimas. O tada policija galimai siautės visiškai nebevaržomai.

 Aišku, tada sustiprės ir kriminalinis pasaulis.

O tada tarkime išeis Henrikas Daktaras ant senatvės iš kalėjimo, ir vėl visą šitą bardaką jam bandys užkabint i – jis kaltas, kad Lietuvoje daromas nevaržomumo bardakas.

Bet ar tikrai policija neatsakinga už tokią klaikią kriminogeninę situaciją Lietuvoje?

Ir kaip tą situaciją gerinti padeda tos kuriamos legendos kiekvieno rezonansinio nusikaltimo atveju – kai baudžiamoji teisė remiasi visų pirma į nekaltumo prezumpciją, ir įrodymus (rus. Uliki, angl. Evidence).

Parašau keliom kalbom, nes matau, vien lietuviškai nesupranta.