G.Nausėdos giriami „profesionalai“ – sukčiai ir vagys
Trispalve
G.Nausėdos giriami „profesionalai“ – sukčiai ir aferistai
Aurimas Drižius
Nežinau, kas informuoja prezidentą Gitaną Nausėdą apie valstybės tarnautojus – profesionalūs, tačiau bent du Gitano Nausėdos pasirinkti „profai“ yra apgailėtini aferistai, sukombinavę ir pradanginę dešimtis milijonų biudžeto lėšų.
Kalba eina apie nepakečiamą Užsienio reikalų ministrą Liną Linkevičių ir susisiekimo ministrą Roką Masiulį.
Pastaram prezidentas net linkėjo susikurti naują politinę partiją, kurią Rokas Masiulis turėtų vesti į naujus rinkimus.
Turint omenyje, kad vien šiais metais Rokas Masiulis savo reklamai išleido bent 300 tūkst. eurų – tai buvo įvardinta kaip Susisiekimo ministerijos „viešinimo paslaugos“, tai atrodo, kad savo kova su „švaistymais“ R.Masiulis bando išsiplauti savo mundurą – juk būtent jis ir prasuko garsiąją „Independence“ aferą, kai paskelbęs suskystintų gamtinių dujų pirkimo konkursą, jis vietoj pirkimo įsigijo laivo „lizingą“. Ir taip už vieno SGD laivo kainą sumokėjo trijų laivų kainą, o ketvirtą kartą reikės mokėti už tą „Independence“ tada, kai ateis laikas ją išsipirkti.
Tokius žmones kaip Rokas Masiulis prezidentas vadina pavyzdžiais : „Neabejoju, kad jis turi politinę ateitį, ir nenustebčiau, jei atsirastų naujas politinis judėjimas, kurio lyderis būtų R. Masiulis“, – pridūrė G. Nausėda.
Kitas G.Nausėdos giriamas ministras, kuris neva negali būti pakeistas – tai Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, apie kurio „makles“ rašė dar Vytautas Petkevičius savo knygoje „Durnių laivas“:
„Kai A.Šleževičius atsisakė dirbti su jaunųjų leiboristų lyderių, apsivogusiu krašto apsaugos ministeriu Linu Linkevičiumi ir pareikalavo, kad tas atsistatydintų, jaunasis komjaunimo perversmų praktikas spjovė į visas idėjas ir nubėgo pas V.Landsbergį užtarimo. Šiek tiek orumo ir savigarbos turintis politikas turėjo pasakyti : sugrįžk, berneli, pas savus, atlygink nuostolius, o tada žiūrėsime.. Bet ne, „švarių rankų“ ideologas išskėstomis rankomis priėmė perbėgėlį tik todėl, kad kuo daugiau pakenktų konkurentams, nors L.Linkevičius apvogė ne LDDP, o Lietuvos mokesčių mokėtojus. Jis pardavė dešimtis tūkstančių tonų plieno, naudotų aerodromų takams sutvirtinti, išvežė tas plokštes į Rygą, pajamų neužpajamavo, kaip savo asmeninį grobį už rusų kariuomenės išvedimą. Panašiu būdų jis į metalo laužą pardavė 11 gynybinių traukinių ir nurengė kariuomenę. Vienas toks trauminę elektrinę, kepyklą, ligoninę, operacinę, mechanines dirbtuves, bet kokios katastrofos metu galėjo aptarnauti dešimtis tūkstančių žmonių. Kokioje nors apsemtoje Šilutėje tai būti! tiesiog išganymas nuo potvynio nukentėjusiems žmonėms, tačiau ministerijos biudžete vietoj jų atsirado dešimt neaiškios paskirties namelių, kurių vertė keliasdešimt kartų mažesnė už vieną traukinyje įrengtą povandeninio laivo dyzelį.
– Linai, kam tau tas laužas reikalingas?
– Juk turi karininkai kur nors poilsiauti? – tai valstybinis valstybinio piemens mąstymas.
– Gerai, dešimt namelių, o kodėl akte tiktai devyni?
– Vienas, atrodo, dvigubas. Aš patikrinsiu.
– Jis dar tikrins, nors ir taip aišku, kad vieno traukinio vertė viršija 400000 litrų, kad ambasadorius V.Bulovas, vesdamas derybas Rusijoje, turi už juos atsiskaityti, o tas veikėjas, gavęs už juos komisinius, niekaip tų traukinių negali surasti atsarginiuose Pavilnio ir Radviliškio stočių keliuose.
Tokia valstybės vyrų veikla tapo tradicija, elgesio norma, taip buvo išauginti labai gabūs Linkevičiaus, Kakčio ir Skrebio lygio jauni Vyriausybės nariai grobstytojai. Kas ką šiandien turi paduoti į teismą? Kai LDDP aktyvistai pareikalavo L.Linkevičių išvyti iš partijos ir atimti ministro portfelį, kitas tokio taurumo ir orumo įsikūnijimas A.Brazauskas atsakė:
– Ką tik norit, tik ne Linkevičių! – nuo tokios jau nebetėviškos meilės tam storuliui mes ne juokais krūptelėjom.
O kai lyderiui buvo prikištas to pasikiaulinusio favorito partiškumas, jis ir čia surado ką atsakyti:
– Aš nematau esminio skirtumo tarp LDDP ir konservatorių.
Čia jis teisus. Jis jo nemato, nes Lietuvą valdo viena sukčių partija su daugybe pavadinimų. Kol toksai atsiprašant elitas vadovaus kraštui, kol tos atskiros komandos žais politinį beisbolą į vienus tautos išnaudojimo vartus, tol nieko esminio Lietuvoje nepasikeis, nes mūsų tautos „gelbėtojai” jau turi Briuselyje pakankamai stiprią užuovėją. Todėl jie ir varys visus mus į Vakarus, todėl ir skubins, kol tie mūsiškiai Vakarai dar yra laukiniai.
Dabar atidžiai išstudijuokime lietuviško Ribentropo-Molotovo arba Bumgamerio-Landsbergio baudžiavinį Lietuvos padalinimo aktą. Kas pirmasis važinėjo į Niujorką pas tos firmos dalininką J.Kazicką, kas pirmasis susitiko su „Viljamso” atstovais, kas organizavo „kad tikriau būtų” Tolboto, Olbrait ir kitų Amerikos politikų laiškus jų klapčiukui V.Adamkui? Tai „papunio” idėja fixe, tai jo uždirbti tarpininkavimo procentu kai… Antrasis Lietuvos ganytojas, arba „fermeris” V.Adamkus. Tai jis sukvietė Gynybos tarybą ir privertė ją pakelti rankas už „Viljamsą”. Tarybos sprendimai pagal Konstituciją privalomi Vyriausybei, o Faksas ėmė ir nepasirašė.
Jo pareigas laikinai užėmė LDegutienė, bet ir ta laputė, pajutusi negerą kvapą, sumėtė pėdas ir pavedė pasirašyti pačiam kvailiausiam savo komandos nariui S.Kakčiui, kuris už dolerį gali utėlę pėstutę geležinkeliu varyti iš Mažeikių į Vilnių… Už tą savo namelį jis būtų ir tris parašus padėjęs… Bet „Viljamsas” pabėgo.
Dabar pabandykim kamuoliuką atsukti atgal. Nepavyks! Kas metrą jis sutrūkinės, nes per daug valstybės vyrų jį vyniodami pasišildė rankas. To nelaimingo akto nebereikia nei V.Andriukaičiui, nei A.Brazauskui, nei Č.Juršėnui. Jis rinkimuose suvaidino jų naudai reikiamą vaidmenį ir vėliau, A.Brazauskui reikalaujant, buvo iškeistas į Adamkaus nesikišimą į premjero reikalus.
Kalčiausias liko S.Kaktys, nes iš jo buvo galima atimti mažiausiai, o toliau pagal rango dydį ta kaltė vis mažėjo, mažėjo ir pasibaigė trimis Vytauto Didžiojo ordinais, taip pat pagamintais už mokesčių mokėtojų pinigus. Nesuprantu, kodėl tik vienas Bumgameris už tokią šaunią, lietuvių tautą parklupdžiusią aferą liko neapdovanotas? Dabar pagal visokių ordinų svarbą ar dydį pabandykime išsiaiškinti, kas po trijų didžiųjų aferistų šiandien patys populiariausi mūsų šalies gyventojai, ką jie veikė vos prieš penketą šešetą metų?
Tai vis nevykę muzikantai, nieko padoraus neparašę filosofai, ekonomistai, jokių darbų neapgynę fizikai, kompiliatyvinio mąstymo profesoriai, sąžiningai iš dvidešimties brošiūrų nukalę po dvidešimt pirmąją… na, dar keli vidutinio rango teisininkai, nepraktikuojantys daktarėliai… ir viskas, o likusieji ir to nepasiekę – patentuotos tuštybės, apie kurias dar burbia pulkelis musių, vadinančių save politologais, reitingų specialistais, visažiniais žurnalistais ir pranašais.
Šita publika neva formuoja mūsų politiką, nors puikiai supranta, kad negalima formuoti tai, ko nėra. Bet toks jų gyvenimo būdas. Dabar tokia mada. Iš to nesunkiai galima pragyventi, pasipuikuoti televizijoje, laikraštyje ir už nieką neatsakyti, nes valdžia Lietuvoje – mokesčiais neapdedamas kapitalas, verslas, negrąžinamos paskolos. Trumpiau tariant, valdžia pas mus tai – pinigai.
Padoriam žmogui tokia veikla sunkiai suprantama, todėl įtartina, todėl nepriimtina, bet pabandykite apie šią pelningą tuštybės mugę pasikalbėti su naujai iškeptais „politikais”!.. Jie savo menkavertiškumą gins visomis leistinomis ir neleistinomis priemonėmis, kels iki begalybės savo nuopelnus tautai, nors normaliam žmogui vėlgi yra be galo sunku įsivaizduoti kokį nors gyvą padarą, kuris šitaip begėdiškai stengtųsi įteigti kitiems nepaprastai gerą nuomonę apie save. Bet kas pakels šuniui uodegą?..
Tokį reiškinį net moraliniu palaidumu nepavadinsi. Tai greičiau liga, gilaus protinio provincializmo pagimdytas ne- visavertiškumas, atsiradęs besidairant į užsienio vitrinas. Ir nė trupučio giliau!
– Po dvejų trejų metų mes gyvensim kaip Amerikoje, – tai pirmasis Landsbergio pažadas prasiveržus į valdžią.
Praėjus trylikai metų, mes gyvename bjauriau už Harlemo negrus. Tai irgi Amerika. Vadinas, rimta politinė krizė dar prieš akis.
Dabar net didžiausi optimistai pradeda suprasti, kad politika mūsuose jau seniai pasidarė ne priemonė tam tikram bendram tikslui pasiekti, bet tapo mada, klaikiu ir savanaudišku vidutinybių išraiškos įrankiu. Galų gale, daugeliui šiame žaidime dalyvaujančių „politikų” galutinis tikslas – nė motais, jiems kur kas svarbesnis pats procesas, dalyvavimas jame, kaip priemonė sublizgėti, pasirodyti šio to vertais ir, aišku, kaip pridera visiems statistams, gauti už tai padorų atlyginimą.
Užsienio reikalų ministerijoje pavogta virš 16 mln. litų
Buvęs komjaunimo veikėjas Linas Linkevičius, išdavęs komunizmo idealus, dar kartą išdavė ir socialdemokratų pasitikėjimą – spjovė apie LSDP, ir suderinęs su Grybauskaite, pareiškė, kad jis ir toliau vadovaus URM.
Kadangi Linas Linkevičius jaučiasi nepakeičiamu ir vieninteliu profesionalu, reikia jam priminti, ką prieš dvejus metus metus nustatė Valstybės kontrolė – šiam profesionalui vadovaujant, URM be pėdsakų dingo 16 mln. litų.
Valstybės kontrolės pranešime rašoma : Viena Lietuvos užsienio politikos sričių, už kurią atsakinga ministerija, yra pagalba besivystančioms šalims. 2014 metais šiam tikslui valstybė išleido per 105 mln. Lt. Ministerija disponavo tik kiek daugiau nei dešimtadaliu minėtos sumos. Kita šių tikslinių lėšų dalis buvo išdalyta per kitas institucijas. Ar jų panaudojimas atitiko valstybės nustatytus prioritetus ir tikslus – nežinoma, nes ministerija, vykdydama Vystomojo bendradarbiavimo ir humanitarinės pagalbos įstatymą, atlieka tik statistiko vaidmenį, bet neatlieka vertinimo.
Panaši padėtis susiklosčiusi ir teikiant humanitarinę pagalbą. 2014 metais valstybė per įvairias institucijas šiam tikslui panaudojo per 1,2 mln. Lt (tik apie pusė iš jų – per ministeriją). Taigi, ir šioje srityje nekontroliuojama, ar kitos institucijos lėšas naudojo tinkamai. Be to, galioja įstatymo nuostata, kad už prioritetų įgyvendinimą teikiant humanitarinę pagalbą yra atsakinga Užsienio reikalų ministerija, tačiau iki šiol Lietuva jų nėra apibrėžusi.
„Ministerijai rekomendavome imtis priemonių, kurios rodytų šeimininkišką valstybės požiūrį naudojant biudžeto lėšas. Tikimės ministerijos ryžto keistis ir iniciatyvos tobulinti teisinę bazę taip, kad institucija galėtų tinkamai vykdyti jai pavestas funkcijas“, – sakė valstybės kontrolierius Arūnas Dulkys.
Antrus metus iš eilės auditoriai ministerijai nurodo valstybės lėšų naudojimo klaidas. Ministerija įsigyja paslaugas pažeisdama Viešųjų pirkimų įstatymo reikalavimus. 2014 m. be viešųjų pirkimų procedūrų pirko su komandiruotėmis susijusias paslaugas, netinkamai kontroliavo sudarytų sutarčių vykdymą, pirko paslaugų beveik už 16,5 mln. Lt daugiau, nei buvo planuota. 2013 m., nesivadovaudama Viešųjų pirkimų įstatymo reikalavimais, ministerija pirko prekių ir paslaugų už daugiau nei 6 mln. Lt. Auditoriai laikosi griežtos nuostatos – įstatymų privalu laikytis, o tuo atveju, kai jie neatitinka bendruomenės poreikių, netinkamas jų nuostatas reikia tobulinti.
„Visuotinis įstatymų laikymasis yra viešoji gėrybė ir šalies turtas, o visuomenėje susitartų taisyklių ir tvarkų laužymas – viešoji blogybė, todėl mūsų krašto žmonės pagrįstai tikisi principingų veiksmų ir reikalauja realios tarnautojų atsakomybės už savo veiksmus. Deja, klaidų gausa rodo nepakankamą valstybės tarnybos darbo kultūrą ir netinkamą pirkimus atliekančių specialistų kvalifikaciją. Tikime, kad mūsų audito rezultatai paskatins esminius pokyčius ir bus reikšminga pagalba institucijos vadovams priimant sprendimus dėl personalo kompetencijų stiprinimo ir atsakomybės principu grįsto ministerijos valdymo“, – sakė A. Dulkys.
ministerija asociacijų ir viešųjų įstaigų veiklos projektus finansavo (216,1 tūkst. Lt) nesivadovaudama užsienio reikalų ministro patvirtintomis tvarkomis ir neužtikrino tinkamos lėšų panaudojimo kontrolės, o finansuojant šiuos ir užsienio lietuvių organizacijų projektus nebuvo užtikrinta objektyvi projektų atranka;
įsigydama įvairias paslaugas, ministerija 16 416,4 tūkst. Lt viršijo preliminarias sutarčių kainas, o netiksliai apskaičiavusi planuojamų įsigyti paslaugų apimtis ir sutarčių kainas ir neužtikrinusi tinkamos sutarčių vykdymo kontrolės, sudarė sąlygas pirkti paslaugas neribotai be viešųjų pirkimų konkursų, taip neužtikrindama tiekėjų konkurencijos ir racionalaus valstybės biudžeto lėšų naudojimo;
su komandiruotėmis susijusias paslaugas ministerija įsigijo netaikydama viešųjų pirkimų procedūrų ir nesilaikė patvirtintų vidaus tvarkų dėl komandiruočių išlaidų apmokėjimo;
pasirinktas renginių organizavimo ir aptarnavimo paslaugų pirkimo modelis (sutarties vertė – 6 000 tūkst. Lt), pagal kurį 2014 metais ministerija įsigijo paslaugų už 1 051,9 tūkst. Lt, neužtikrino ekonomiško lėšų naudojimo ir kad būtų pasiektas viešųjų pirkimų tikslas – įsigyti paslaugų, racionaliai naudojant tam skirtas lėšas;
ministerija suteikė galimybę diplomatinėms atstovybėms vykdyti atskirus mažos vertės pirkimus turtui įsigyti (už 748,5 tūkst. Lt, neįskaitant PVM), tiesiogiai apklausiant jų pasirinktus tiekėjus Lietuvoje, nors ministerija galėjo vykdyti centralizuotus pirkimus – atvirus konkursus;
ministerija, sudarydama ES lėšomis finansuojamų projektų vykdymo terminuotas darbo sutartis, iš anksto nustatė nuolatinius priedus prie tarnybinio atlyginimo visam sutarties laikotarpiui (2014 m. skirta 44 tūkst. Lt) už aukštą kvalifikaciją, svarbių ir skubių darbų atlikimą, iki darbo sutarties sudarymo pareigybės aprašyme nenurodė visų numatomų darbų ir sudarė sąlygas iš anksto mokėti papildomą darbo užmokestį.
