skip to Main Content
apanav
ATSISVEIKINU
Kai policija kalba, mūzos tyli. Ir Džaivild tyli. Policijoje man parodė, kokią didelę interpretacijos laisvę turi įstatymai ir kokią ribotą laisvę turi Žodis. Nelaisvais Žodžiais aš rašyti negaliu.
Užvakar gavau kvietimą atvykti į policijos nuovadą, nes kažkas parašė skundą dėl mano rašymo. Perfrazuojant S. Nėrį, galiu tik retoriškai paklausti:
– Kas išdavikas? Kuris?
Dievulėliau brangus!
Te jį žemė praris!
Te užgriūn jį dangus!
Kas iš mano draugų
Laužėt draugystę? Skaudu!
Ką vadinti turiu
Išdaviko vardu?
Pragaras juodasis
Paimti jo ateis, –
Piktos žemės dvasios
Visą naktį žais.
Niekuomet nebuvau niekuom kaltinama, todėl mane tai sukrėtė. Nemiegojau visą naktį. Kraujospūdis, nerimas ir baimė pakilo į nepasiekiamas aukštumas. Sužinojau kas yra hipertenzinė krizė, kurios nesuvaldo jokie vaistai. Na, ir ištikimoji mano gyvenimo palydovė migrena negalėjo neprisistatyti tokią piktų dvasių naktį. Ryte teko išgerti šimtą tablečių ir per pietus eiti į apklausą, kurią galėčiau vadinti pragaru.
Aš be proto bijau policijos. Nuo vaikystės. Nuo tada, kai mačiau kaip policininkai daužė mano draugės patėvį. Kone iki mirties. Nuo tada man policija asocijuojasi ne su teisingumu, o su smurtu. Tyrėjo balso kėlimas, kuris turbūt yra privalomas apklausos procedūroje, ir gąsdinimai kažkokiu keistu kelių valandų psichologiniu tyrimu mano galvoje piešė pačius siaubingiausius smurto vaizdus. Mano vaizduotėje liejosi kraujas, snargliai ir ašaros, kurias ir tikrovėje vos galėjau sulaikyti.
Kabinete buvo dar dvi darbuotojos. Viena jų pagyvenusi, labai ryškiu makiažu, nesuvokiamu kiekiu pudros, tiesiog su kauke ant veido vis mesteldavo kokią nemalonią pastabėlę ar klausimą. Kita, jauna, nerealaus grožio didžiaakė, atrodė mane užjaučia, palaiko ir tai mane ramino. Jos žvilgsnis buvo, tarsi, vienintelis likęs kelias į išsigelbėjimą. O gal tiesiog jos grožis spinduliavo žinią – grožis išgelbės Pasaulį, tuo pačiu ir Tave, Džaivild.
Po apklausos nuvažiavau prie jūros, kad vėjas išpūstų ir išblaškytų visus slogius debesis iš galvos. Tačiau vos tik grįžau ir atsiguliau miegoti, apklausos prisiminimai vėl sugrįžo. Galvoje kažkaip kraupiai ir vis kraupiau skambėjo tyrėjo žodžiai: „Skaityk Delfi, Džaivild! Skaityk Delfi! Jei nori gerai ir teisingai rašyti, skaityk Delfi! Būtinai turi skaityti Delfi!“. Tai buvo visos apklausos leitmotyvas. Tiesą sakant, Delfi skaityti, tyrėjas man patarė dar telefonu kviesdamas į apklausą. Ir, berods, pirmas klausimas buvo: „Džaivild, ar skaitei Delfi?“. Atsakiau nemeluodama: „Aš tikrai bandžiau, bet dėl streso nelabai galėjau. Be to negaliu skaityti rašymo, kuriame nėra širdies, sielos ir talento. Tai šventa trejybė rašymui“. Mano manymu, be šios trejybės, geriau neimti plunksnos į rankas – tai šventvagystė, kurios Rašymo Dievai neatleis.
Nuovargis darė savo ir pamažu pradėjau grimzti į slogų miegą, kupiną košmarų. Štai ateinu į policijos nuovadą, kur mane pasitinka būrys automatais ginkluotų policininkų. Mane pastato prie sienos ir duoda komandą paleisti šūvių seriją. Staiga prisimenu, kad jeigu mirsiu sapne, tai mirsiu iš tiesų. Atsisuku ir, kaip tikra fantastinio šaudo gaudo filmo herojė, žvilgsniu pasuku visas kulkas atgal. Perlipinėdama krauju srūvančius, suvarpytus kulkų, negyvus kūnus, einu į apklausos kambarį. Čia sėdi tyrėjas, didžiaakė gražuolė ir… o, Dieve, kupranugaris, ant kurio „veido“ kažkodėl perėjo beprotiškas kiekis anos darbuotojos makiažo – storas storiausias sluoksnis pudros, nupiešti antakiai ir labai labai ryškus lūpdažis. Tas spalvų šėlsmas ir riksmas darė kupranugarį juokingu, apgailėtinu, nepatraukliu ir net kažkokiu kraupiu. Jis priminė klounus iš siaubo filmų apie klounus. Gal dėl grožio stokos, gal iš pavydo, o gal dėl vidinio blogio kupranugaris nuolat bandė mane apspjauti. Ačiū Dievui, kad jis sėdėjo pakankamai toli. Kai sapne supratau, kad kupranugaris man nepavojingas, nes apspjauti manęs nepasieks, pamačiau, kad mane apklausiantis tyrėjas pradėjo didėti, didėti, didėti… Jis pūtėsi kaip balionas. Mane apėmė panika. Pasigirdo garsus BUM. Šokau iš lovos. Tačiau prieš šokdama, dar spėjau pamatyti didžiaakės žvilgsniu parodytą užrašą ant lubų. Lubose švietė žvaigždynas, kuris dėliojosi į žodžius: „Nieko nebijok, Džaivild“.
Pabudusi nuo tyrėjo susprogimo dėl ego pūtimosi, pamačiau, kad nukrito šalia lovos kabėjusi lentyna, o garsus BUM – tai sudužusi vaza, kuri stovėjo ant lentynos. O sapnas man pasirodė labai simboliškas ir pranašingas.
Taigi, aš labai sunkiai pakeliu stresą, todėl atsisveikinu. Atsisveikinu ir išeinu mylėdama. Labai labai labai Jus visus myliu. Tačiau dar vienos apklausos, aš neišgyvensiu. Aš jau labai sunkiai išgyvenau tuos baisius Ukrainos mylėtojų mirties ir prievartos linkėjimus. Pasiduodu. Vienus Pasaulio gelbėtojus keičia kiti. Nes Pasaulis turi būti išgelbėtas. Nes negali būti kitaip. Nes vienintelė Tiesa yra ta, kad tik Tiesa yra nugalėtoja. Visada. Gėrio, Tiesos, Šviesos pergalė, kaip Saulės tekėjimas rytais, – nuolatinė, neatšaukiama, neįveikiama.
Facebook komentarai
Back To Top
});}(jQuery));