Duokite K.Bartoševičiaus bylą teisėjui A.Cininui – iš karto ištrins prievartautų vaikų atmintį

Nesuprantu, iš kur tiek triukšmo dėl nieko. Juk Lietuvos teisinė sistema labai puikiai susitvarko su jai iškeltais iššūkiais. Vienas didžiausių galvosūkių buvo jau minėta Garliavos pedofilijos byla. Primenu, kad šioje byloje prievartaujamos buvo dvi mažametės mergaitės, pusseserės. Viena oraliniu, kita, vyresnė, analiniu būdu.
Tai, kad vyresnioji auka buvo prievartaujama ir analiniu būdu, patvirtino ir medicinos ekspertizės – jose aiškiai parašyta, kad mergaitės storoji žarna buvo išplatėjusi, nes buvo „veikiama kietu buku daiktu”. Dėl to net dešimties metų sulaukusi mergaitė nuolat kakodavo į kelnes, mamytei tai puikiai žinant. Beje, prokurorai kažkodėl nustatė, kad „storoji žarna” buvo aukai išplatėjusi ne dėl analinio prievartavimo, tačiau todėl, kad „jos viduriai buvo užkietėję”.
Kitos mažametės parodymai apie tai, kaip jai kaišiojo dėdė Ūsas savo „sysalą” į burną, buvo daug kartų patvirtinta įvairiausių ekspertizių. Nu ir kas?
Užteko tik bylą nagrinėjusiam tokiam teisėjui Audriui Cininui pažiūrėti į lubas, ir jis ten pamatė, kad „viskas išgalvota”, ir „nieko nebuvo”.

Tam, kad nereikėtų teisme apklausti aukos, ir pagrįsti savo nuomonę, teisėjas Cininas dar sugalvojo ir tokią formuluotę: „mergaitės atmintis ištrinta”. Taip nustatė cininas, kuris nė karto gyvenime nebuvo matęs pedofilų aukos.

Dar viena auksinė Cinino citata : „pedofilijos nebuvo, nes apklausų metu auka labai tyliai ir nedrąsiai kalbėjo apie savo išgyvenimus”.

Nu tai ko jūs čia nervuojatės? Duokite bylą teisėjui Cininui, jis kaip man ištrins aukų atmintį, ir nustatys, kad „viskas išgalvota”. Nuo šios bylos visi teismai, jeigu mato, kad reikia grubiai klastoti nutartį, sako : „duokite cininui, jis padarys”.

Tam, kad suprastumėte, kokioje valstybėje mes gyvename, pateikiu šios bylos įrodymus, apie kuriuos rašyta Neringos Venckienės knygoje „Drąsiaus viltis – išgelbėti mergaitę”:

Mergaitės apklausų duomenys
Nutarime vyr. prokuroro pavaduotojas B. Maculevičius nurodo, jog vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2004-12-30 nutarimo Nr. 49 „Dėl teismų praktikos išžaginimo ir seksualinio prievartavimo bylose“ 20 p., mažametės viso kūno laižymas bei prašymas glostyti (bet ne laižyti) kaltininko lytinius organus kvalifikuojamas kaip tvirkinimas.
Su tokia B. Maculevičiaus pozicija reikia sutikti, tačiau susipažinus su mažametės nuketėjusios apklausomis, tarp jų ir 2008-12-17 bei 2008-12-30, kurių duomenimis buvo vadojamasi priimant skundžiamus nutarimus, mažametė nukentėjusioji niekada nesakė, kad Įtariamasis A. Ūsas būtų jai liepęs glostyti savo lytinius organus. Mažametė nukentėjusioji nuo pat pirmos apklausos ir per visą ikiteisminio tyrimo eigą nuosekliai teigė, jog A. Ūsas ne tik ją visą laižė, bet ir liepė, kad jį laižytų, ką mergaitė ir darė. laižydama įtariamojo A. Ūso kūną, tarp to ir lytinius organus.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų teisėjų kolegija, formuodama vienodą teisės taikymo ir aiškinimo praktiką baudžiamosiose bylose, dar 2008 m. vasari 26 d. priėmė nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-63/2008, kuri Teismų įstatymo nustatyta tvarka paskelbta oficialiame leidinyje „Teismų praktika Nr. 29“. Šioje nutartyje nurodyta.. jog teismų praktikoje laikoma, kad lytinės aistros tenkinimas kitokio fizinio sąlyčio paprastai pasireiškia dirginant ar masturbuojant vyro ar moters lytinius organus, khov pirštus ar kitokius daiktus į kito asmens lytinius organus ar išeinamąją angą, taip pat lytiniu organu liečiant kito žmogaus kūną. Įvertinant nurodytą teisminę praktiką akivaizdu kad dar 2008-12-17 mažametės nukentėjusios apklausoje užfiksuotos aplinkybės apie tai, kad įtariamasis A. Ūsas liepė jai laižyti jo kūną, tarp to ir lytinius organus, neginčijamai patvirtina, kad tokiu būdu įtariamasis lytiniu organu kontaktuodamas su mažametės nukentėjusios liežuviu tenkino savo lytinę aistra kitokio fizinio sąlyčio būdu, ui ką numatyta baudžiamoji atsakomybė LR BK 150 str. 4 d.
Skundžiamame nutarime nurodyto Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2004-12-3. nutarimo Nr. 49 „Dėl teismų praktikos išžaginimo ir seksualinio prievartavimo bylose” 3 punkte nurodyta, jog išžaginimo ir seksualinio prievartavimo nusikaltimų sudėtys yra formalios. Įstatymų leidėjas nesieja padalytos veikos kvalifikavimo nei su išžaginimo ir seksualini : prievartavimo veiksmų pabaiga, nei su dėl to kilusiais padariniais. Išžaginimas ir seksualinis prievartavimas yra baigti nusikaltimai nuo lytinio santykiavimo ar lytinės aistros tenkinimo pradžios, nepriklausomai nuo to, ar kaltininkas pabaigė lytinį aktą ar patenkino lytinę aistrą.
Siekiant nustatyti nurodytų mažametės parodymų teisingumą (2008-12-17 ir 2008-12-30), jos psichologinę ir psichinę būsenas, 2009-03-03 Kauno miesto apylinkės teismo nutartimi (1 t., b.l. 48-49) buvo paskirta mažametės mergaitės ambulatorinė kompleksinė teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizė, pavedant ją atlikti Valstybinei psichiatrijos tarnybai prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos, ekspertams atsakyti į nutartyje nurodytus klausimus.

Kaip matyti iš ikiteisminio tyrimo medžiagoje esančio 2009-04-23 – 05-25 Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktoNr. 103MS-18 (11., b.l. 75-78), atliekant nurodutą ekspertizę mažametė nukentėjusioji išsakė detales apie byloje nagrinėjamą įvykį ir įtariamojo veiksmus, kurios iš esmės sutampa su jos parodymais, duotais ankstesnių apklausų metu (atliktų specialiame apklausos kambaryje), kurių metu, atsakydama i klausimus, ažametė nukentėjusioji pasakė, jog „mane laižo Ūsas“, „laižo liežuviu“, „laižė daug kartų“, mergaitės anatominiame piešinyje pažymi ausi, bumą, kaktą, krūtinę, pilvą, nugarą, sėdmenis, as). „laižė šikną“, „tuo metu buvo mama ir aš, ir buvo Andrius, tai buvo diena“, Andrius raudonas“, „storu pilvu“, jis „prašė, kad laižyčiau“ (vyro anatominiame piešinėlyje pažv- i krūtine, lytinius organus, kojas) ir pasako, jog „vaikams taip daryti negalima“.
Siame ekspertizės akte nurodyta, jog mergaitei psichikos sutrikimas nekonstatuojamas. Padidintas polinkis fantazuoti ir nevalingai supainioti realius įvykius su vaizduotės produkcija tiriamajai nenustatytas. Nepastebėta padidinto įtaigumo požymių. tačiau tiriamoji yra paklusni, linkusi vykdyti emociškai reikšmingų žmonių reikalavimus, prašymus. Tiriamajai nebūdingos tokios individualios psichologinės savybės, kurios trukdytu jai teisingai suvokti konkrečias faktines reikšmingas bylai aplinkybes įvykio vieta, jo dalyviai ir ju veiksmai, įvykio seka) bei duoti apie tai parodymus.
Išvadoje konstatuojama, jog mergaitė, atsižvelgiant Į jos amžių, išsivystymo lygį, individualias psichologines savybes bei psichinę būseną, gali teisingai suvokti konkrečias faktines reikšmingas bylai aplinkybes (įvykio vieta, jo dalyviai ir jų veiksmai, įvykio seka) ir duoti apie tai parodymus. Mažametei nenustatytas padidintas polinkis fantazuoti.

Ekspertizės akte nurodyta, jog ikiteisminio tyrimo medžiagoje nėra jokiu objektyviu duomenų apie D. Kedžio daromą poveiki nukentėjusiajai ar jos parodymams. Akte taipogi nurodyta, jog teismo psichiatrijos-teismo psichologijos ekspertizės metu nevertinamas tiriamo asmens parodymu patikimumas, ju teisingumas, atitikimas realybei, objektyvumas, nes tai perklauso teismo kompetencijai.
Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 1O3MS-18 (1 u.? “5- 78) nurodyta, jog kalbant apie galimą seksualinę prievartą kontaktas su tiriamąja blogėja, ji įsitempia, tampa nerimastinga, aktyviai vengia šios temos, akivaizdu, kad pokalbis apie tai neigiamai veikia tiriamąją, o tai, mano supratimu, taipogi patvirtina, jog mažametė tėjusioji patyrė seksualinę prievartą, dėl to jos papildomos apklausos nerekomenduojama .
Daugiau jokių ekspertizių, susijusių su mažametės nukentėjusios psichologine būkle, parodymais ar jų turiniu šio ikiteisminio tyrimo metu atlikta nebuvo.
LR BPK 20 str. 3 d. numato, jog įrodymais baudžiamajame procese laikomi kokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią re bylą išspręsti teisingai. Ikiteisminio tyrimo metu surinktų įrodymų vertinime išimtinė teismo teisė (LR BPK 20 str. 5 d.).
Kaip matyti iš ikiteisminio tyrimo medžiagoje esančio 2009 m. birželio 9 d. mažametės nukentėjusios apklausos protokolo (5 t., b.l. 85-89), jos metu mažametė nukentėjusioji dar kartą patvirtino jau anksčiau duotus savo parodymus apie tai, jog jai būnany ten, kur gyvena mama, Andrius ją laižydavo kambaryje, tualete ir vonioje, matant jos mamai. Šios apklausos metu mažametė nukentėjusioji dar karta patvirtino, jog Andrius jai laižė įvairias kūno vietas, tarp to ir lytinius organus, bei liepė- laižyti savo kūną, lytinius organus, o tai neginčijamai patvirtina, jog tokiu būdu. yra mažametei nukentėjusiajai liežuviu liečiant įtariamojo A. Ūso lytinius organus pastarasis tenkino savo lytinę aistrą kitokio fizinio sąlyčio būdu, ir tai visiškai a t i t i nka- LR BK 150 str. 4 d. numatytos nusikalstamos veikos požymius.
Duodama parodymus šios apklausos metu mažametė nukentėjusioji anksčiau duotus savo parodymus papildė naujomis aplinkybėmis, apie kurias jau buvo pasakojusi savo artimiesiems, – tą patvirtina jų parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu. Šios apklausos metu mažametė nukentėjusioji papildomai parodė, jog A. Ūsas įkišdavo ir ištraukdavo savo „sysalą“ jai į burną, jis kišdavo savo „sysalą“ jai daug kartų. Apklausos meru mergaitė teigė, kad apie tai ji papasakojo savo tėčiui (D. Kedžiui) ir Neringai (N. Venckienei). Tokie mergaitės parodymai visiškai sutampa su nurodytų liudytojų parodymais.
Apklausos metu mergaitė patvirtina, jog tai, ką ji pasakojo, tėtis nufilmavo. Nors ir nenorėdama kalbėti šia tema, mažametė nukentėjusioji dar parodė, jog kai jis (A. Ūsas) kišdavo jai „sysalą“ į burną, tai ji labai kosėdavo. Tuo metu ji būdavo ir apsirengusi, ir nusirengusi. Mergaitė taip pat liudijo, kad kai jai tai buvo daroma (A. Ūsas kišdavo savo „sysalą”į burnytę), jai labai skaudėdavo burnytę.
Šios apklausos metu mergaitė taip pat parodė, jog ji yra mačiusi Andriaus „sysalą“, tėčio „sysalo“ niekada nėra mačiusi, o mama ir Simonas „sysalo“ neturi. Tai neginčijamai patvirtina, jog mažametė nukentėjusioji „sysalu“ vadina vyrišką lytinį organą. Šios apklausos metu ji dar parodė, jog tas „sysalas“ buvo didelis, tačiau daugiau apie tai vengia kalbėti, užsidengdama veidą. Tai leidžia pagrįstai manyti, kad ji gėdijasi, nes supranta, kad tai, kas jai buvo daroma, yra negerai. Būtent tai ji patvirtino apklausos . . anksčiau, teigdama, kad vaikams taip daryti negalima.
Šios apklausos duomenys dar kartą patvirtina, jog mergaitė visų su ja atliktų apklausų metu vienodai teigė, kad A. Ūsas, dalyvaujant jos motinai, laižė jai visą tarp to ir lytinius organus, bei liepė, kad ji laižytu jam visa kūną, tarp to ir lytinius organus. ka pastaro ji ir darė. Parodymai, kad A. Ūsas kišdavo jai savo „svsalą“ i burna, nes sutampa su fiksuota A. Ūso reakcija atliekant jo tyrimą poligrafu.
Šios aplinkybės vienareikšmiškai patvirtina, jog A. Ūso padaryta veika turi būti kvalifikuojama pagal LR BK 153 str. ir LR BK 150 str. 4 d., o L.pagal LR BK 24 – d. ir 153 str., bei LR BK 24 str. 6 d. ir 150 str. 4 d. Jokių duomenų, leidžiančių pagrįstai tvirtinti. kad tokiais parodymais mažametė nukentėjusioji perteikė ne savo patirtus išgyvenimus, bet veikiama kokių nors pašalinių asmenų, ikiteisminio tyrimo medžiagoje nėra.
Kaip matyti iš 2009 m. spalio 23 d. mažametės nukentėjusios apklausos, ji dėl nežinomų ir logiškai nesuprantamu priežasčių vėl yra apklausinėjama kitos psichologės, kuri su tiriamąja neturi jokio kontakto, ir kuriam užmegzti buvo skirta daugiau n valanda laiko, per kurį mažametė nukentėjusi iš esmės pavargo. Nepaisant to. mergaitė ir šios apklausos metu parodė, jog i mamos namus ateidavo trys vyrai, tai Ūsas, Jonas ir Aidas. Ji liudijo, kad nurodyti asmenys mamos bute būdavo nuo- Mergaitė šios apklausos metu taipogi patvirtino, jog yra mačiusi tik tris nuogus ones, kurie buvo vyrai ir kuriu vardai yra Aidas, Jonas ir Andrius. Daugiau jokiu jogu žmonių, tarp jų ir savo tėčio, ji nėra mačiusi.
Šios apklausos metu mažametė nukentėjusioji parodė, jog nurodytus vyrus i butą – įsileisdavo jos mama, . Paklausta, iš kur žino, kad vienas iš vyriškių yra būtent Andrius Ūsas, nukentėjusioji parodė, jog Ūsas yra pavardė, o Andrius ra vardas, ji tai žino, nes tai jai sakė mama . Psichologės paklausta, iš kur nukentėjusioji žino kitu dviejų vyrų vardus, pastaroji atsakė, jog žino, na, tiesiog žino ir viskas. Psichologės paklausta, kur matė nurodytus tris vyrus, nukentėjusioji dar kartą patvirtino „pas mamą, kur dar daugiau“.
Šios apklausos metu nukentėjusioji liudijo, jog A. Ūsas turėdavo mamos buto raktus. Jis ir ateidavo net tada, kai mama būdavo išvažiavusi. Psichologės paprašyta apibūdinti, Kaip atrodo Ūsas, Jonas ir Aidas, nukentėjusioji sako, kad ji tiek metų jau negali atsiminti. Kaip jie atrodo (šios apklausos metu nuo galimos nusikalstamos veikos padarymo pabaigos jau praėję beveik metai laiko). Psichologės paklausta, ką jie darydavo, kai ateidavo Ūsas, Jonas ir Aidas: žaisdavo, ar kalbėdavo, – nukentėjusioji atsakė : „Ką, ka, nu tai laižydavo, tampydavo, ką darydavo! Ką darydavo, dar?“.
Šios apklausos metu pateikus nukentėjusiajai tris gyvūnus ir dvi lėlytes (berniuką ir mergaitę) ir paprašius parodyti, ką jinai veikdavo, kai ateidavo Jonas, Aidas ir Andrius, nukentėjusioji pasiėmė vieną lėlytę ir pasakė, kad tai bus ji, apie pateiktus tris gyvūnus pasakė, kad tai bus Ūsas ir Andrius, ir Jonas, bei tuoj pat patikslino, kad Andrius, Jonas ir Aidas. Ketvirta gyvūną nukentėjusioji nustūmė Į šalį ir pasakė, kad jo nereikia.
Paėmusi nurodytus žaislus, nukentėjusioji parodė, kaip vienas iš nurodytu asmenų išsiėmė „sysalą“ ir kišo jai j burna. Nukentėjusiajai parodžius, kaip tai buvo daroma ir psichologei paklausus, kas taip darė, nukentėjusioji paaiškino, kad Jonas. Po to ji dar parodė, kaip Jonas ją laižydavo ir kišdavo jai i burną bei parodė ant žaislinio meškiuko, kurioj vietoj yra „sysalas“. Psichologei paklausus, kur tai buvo
daroma, nukentėjusi atsakė, kad bet kur. Ji taip pat parodė, kad taip darant, būdavo Jonas ir Andrius, ir Aidas, o mama būdavo išvažiavusi. Psichologei paklausus, ar prieš apklausa ji su kuo nors yra žaidusi su tokiomis lėlėmis, mažametė nukentėjusioji nurodė, kad ne, niekada to nėra dariusi.
Be to, ikiteisminio tyrimo medžiagoje yra ir dar viena mergaitės 2009-12-21 apklausos, atliktos atliekant ikiteisminį tyrimą Nr. 20-9-00073-09 dėl L. poveikio nukentėjusiajai, stenograma (11 t., bd. 140-152), iš kurios matyti, kad mažametės nukentėjusios parodymai akivaizdžiai sutampa su ikiteisminio tyrimo metu pedofilijos byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, dėl to netikėti jais nėra pagrindo.
Psichologų „misija“
Kaip įprasta, atliekant mažamečių nukentėjusiųjų apklausas ikiteisminio tyrimo ar teismo proceso metu, jose visada dalyvauja (jas atlieka) vaikų psichologas, užmezgęs pirminį kontaktą su nukentėjusiuoju, kadangi mažamečiai gėdijasi pasakoti savo patirtus išgyvenimus svetimiems žmonėms. Todėl tik ilgalaikio ir pastovaus kontakto su mažamečiu nukentėjusiuoju metu, šis pradeda pasitikėti psichologu ir tik tada visiškai atskleidžia jam žinomas patirtos seksualinės prievartos aplinkybes.
Atliekant šį ikiteisminį tyrimą, dėl nežinomų, bet numanomų priežasčių buvo elgiamasi kardinaliai priešingai. Kaip matyti iš byloje esančių rašytinių įrodymų, mergaitė šio ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausta keturis kartus (penkta karta byloje dėl L poveikio nukentėjusiajai) ir tris iš jų ja apklausė vis kitos psichologės, kurios neturėjo jokio pirminio kontakto su nukentėjusiąją ir kuriam užmegzti reikėdavo ne tik daug laiko, bet ir daug mažametės nukentėjusiosios energijos.
Nors 2009 m. birželio 9 d. mergaitės apklausa buvo atliekama tame pačiame Kauno apskrities VPK įrengtame vaiko apklausos kambaryje ir jos metu buvo pakankamai gerą kontaktą su mažamete jau turinti Kauno apskrities VPK psichologė S. Dirvelytė, apklaususi ją du kartus, tai yra 2008-12-17 ir 2008-12-30, Kauno miesto apylinkės prokuratūros prokurorės G. Ročienės nurodymu, jai buvo uždrausta uždavinėti klausimus mažametei ir ją apklausti, leidžiant tik būti toje patalpoje, kur vykdoma apklausa. Mažametės nukentėjusios apklausą pavesta vykdyti psichologei N. Grigutytei, iškviestai i apklausa ne ikiteismini tyrimą atliekančios prokurorės, bet ¡tariamojo A. Ūso iniciatyva – tai neginčijamai patvirtina byloje esantys rašytiniai ¡rodymai (5 t., b.I. 66).
Be abejo, šios aplinkybės ne tik turėjo neigiamos įtakos mažametės nukentėjusios apklausos kokybei ir jos parodymų išsamumui, bet ir leidžia pagrįstai manyti, kad nurodytas ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas šališkai, imantis visų priemonių sumenkinti mažametės nukentėjusios duodamų parodymų išsamumą.
Nutarime prokuroras B. Maculevičius taip ir nenurodo, dėl kokių aplinkybių ir kieno iniciatyva nukentėjusioji mažametė kiekvieną kartą buvo apklausinėjama vis kito psichologo, nors šis klausimas ir buvo keliamas mano skunde, skundžiant prokuroro R. Šileikos 2010-01-26 nutarimą. Šiame nutarime neatsakyta ir į klausimą, kodėl 2009-06-09 nukentėjusiosios mažametės apklausą vykdė ne psichologė S. Dirvelytė, jau du kartus bendravusi su mažamete nukentėjusiąją, bet įtariamojo A. Ūso nurodyta psichologė N. Grigutytė.