Dokumentus klastojančius teisėjus vadinti nusikalstamu susivienijimu yra neetiška

nuotr. etikos komisijos pirmininkė V.Žukienė

Skundas Vilniaus apygardos administraciniam teismui

2015 m. spalio 12 d. Visuomenės informavimo etikos komisija (toliau – Komisija) išnagrinėjo A.Sadecko advokato Mindaugo Kukaičio skundą dėl publikacijų „Teisėjai dirba kaip nusikalstamas susivienijimas14 („Laisvas laikraštis*1, 2014 m.. Nr. 43/498) ir „Teisėjų mafijai Konstitucija ir įstatymai tėra tik „deklaracijos“ („laisvaslaikrastis.lt, 2014-07-29) ir nustatė:

Publikacijose jų autorius, nesutikdamas su keliais teisino sprendimais, pateikia jų kritinį vertinimą, kritikuoja juos priėmusius teisėjus. Tačiau publikacijų pavadinimuose buvo pavartoti neetiški ir apibendrinančiai niekinamai visų teisėjų veiklą apibūdinantys išsireiškimai „nusikalstamas susivienijimas“ ir „teisėjų mafija“, kurie menkina visą teismų veiklą.

 

 

Šis sprendimas yra neteisėtas ir naikintinas, nes komisija net nepasivargino išklausyti mano argumentų, nepasidomėjo, kokiais faktais remdamasis aš Vilniaus miesto apylinkės ir apygardos teismų teisėjus įvardinau kaip „nusikalstamą susivienijimą“.

 

Visuomenės informavimo įstatymas aiškiai nurodo, kad nuomonės galima laisvai reikšti, tačiau jos turi remtis faktais.

 

Šiuo atveju turiu daugiau nei pakankamai faktų, kurie leidžia man teigti, kad minėtų teismų teisėjai veikia kaip nusikaltėliai ir nusikalstamo susivienijimo atstovai, dengiantys vienas kito nusikaltimus.

 

Dar 2008 m. buvęs Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas A.Sadeckas kreipėsi į teismą, kad būtų patenkintas jo prevencinis skundas ir man uždrausta rašyti „Laisvame laikraštyje“ straipsnius, kuriuose A.Sadeckas būtų siejamas su AB „Mažeikių nafta“, jos privatizavimu ir G.Kiesaus nužudymu.  Tokį A.Sadecko „prevencinį“ skundą patenkino Vilniaus apylinkės teismo teisėja Raimonda Vancevičienė, nors jai ir buvo pateikti įrodymai, kad A.Sadecko dalyvavimas „Mažeikių naftos“ privatizavime buvo plačiai žinomas. Teisėja nusprendė, kad ateityje rašant straipsnius apie A.Sadecką, gali nukentėti jo reputacija, t.y. iš karto įvedė cenzūrą bet kokiems mano straipsniams apie A.Sadecko veiklą, ir tokią veiklą kriminalizavo. 

Vėliau aš buvau aštuonis kartus nuteistas už tai, kad aprašiau savo straipsniuose, kaip A.Sadeckas dalyvavo ir vadovavo „Mažeikių naftos“ privatizavime. T.y. buvau teisiamas ne už tai, kad ką nors apšmeižiau ar parašiau netiesą, tačiau už tai, kad parašiau tiesą apie neteisėtą A.Sadecko dalyvavimą „Mažeikių naftos“ privatizavime, o tai lietuviškų teismų nuomone, iš karto yra nusikaltimas. 

 

Konstitucija draudžia cenzūrą

 

Tik neseniai advokatas man perdavė Konstitucijos teismo išaiškinimą, ką reiškia Konstitucijos nuostata „cenzūros draudimas“.  Konstitucinio teismo nutartyje rašoma : „Konstitucijos 44 straipsnio pirmojoje dalyje yra nustatyta : „Masinės informacijos cenzūra draudžiama. Demokratijos požiūriu svarbu, kad viešoji nuomonė formuotųsi laisvai. Tai pirmiausiai reiškia, kad masinės informacijos priemonės steigimas, jos veiklos galimybė neturi priklausyti nuo būsimų publikacijų ir laidų tūrinio“. 

Kitaip sakant, teisėja R.Vancevičienė įvedė cenzūrą rašyti straipsnius apie A.Sadecką, kas yra draudžiama Konstitucijos. Gali būti, kad teisėja tiesiog nėra skaičiusi pagrindinio šalies įstatymo, tačiau vėliau jos sprendimus pakartojo ne mažiau kaip dvidešimt apylinkės, apygardos ir galiausiai Aukščiausiojo teismo teisėjų, kurie taip pat pamiršo, kad cenzūrą Lietuvoje draudžia Konstitucija.

 

Visuose aštuoniose bylose teismui pateikiau A.Sadecko asmeniškai parengto ir redaguoto įstatymo, kuriuo buvo privatizuota „Mažeikių nafta“, pataisas. A.Sadeckas ne tik dalyvavo „Mažeikių naftos“ privatizavime, tačiau jam ir vienasmeniškai vadovavo, pats keisdamas įstatymo pataisas, pagal kurias ši įmonė buvo privatizuota.

Visuose šiose bylose A.Sadeckas melagingai teigė, kad jis niekaip nedalyvavo ir niekaip nėra susijęs su AB „Mažeikių nafta“ privatizavimu.

Galiausiai, nagrinėjant baudžiamąją bylą Nr. , buvo apklausta lietuvių kalbos specialistė, kuri pasakė, ką reiškia „dalyvauti privatizavime“. Pasak specialistės, Lietuvos kalbos instituto vyriausios mokslo darbuotojos  profesorės Laimos Kalėdienės, terminas „dalyvauti privatizavime“ reiškia „atlikti tam tikrus veiksmus privatizuojant, privatizavimo procese“.

 

Vilniaus apygardos teismo teisėjai jau devynis kartus nagrinėjo man iškeltas bylas pagal melagingą A.Sadecko skundą,  o taip pat mano prašymus atnaujinti draudimą rašyti tiesą apie A.Sadecką, tačiau tik viena teisėja – Norkūnaitė – pamatė melagingus A.Sadecko parodymus šiose bylose, ir nurodė prokuratūrai kelti jam bylą dėl melagingų parodymų. Prokuratūra iš karto bylą nutraukė, neatlikusi jokių procesinių veiksmų.

 

 

Dėl Vilniaus apylinkės teismo teisėjų dokumentų klastojimo A.Sadecko naudai

 

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2009-04-10 sprendimu patenkino prevencinį A.Sadecko ieškinį ir uždraudė atsakovams Aurimui Drižiui, UAB „Laisvas laikraštis“ savaitraštyje „Laisvas laikraštis“ publikuoti rašinius, kuriuose Alvydas Sadeckas būtų siejamas su akcine bendrove „Mažeikių nafta“, su šios bendrovės privatizavimu ir Gedemino Kiesaus nužudymu.

 

1. 2010-03-29 Aurimas Drižius kreipėsi dėl bylos atnaujinimo, pateikęs šiuos dokumentus :

 

– 2000-06-01 sutartis Nr. 814 tarp UAB „Ekskomisarų biuras“ ir „Wiliams International“ interesus atstovaujančios UAB „British&Baltic“, kurioje A. Sadeckas įvardijamas kaip konsultantas,

 

– Be to, 2010-04-20 pareiškėjas Seimo archyve susipažino su Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto medžiaga apie AB „Mažeikių nafta“ privatizavimą, iš kurios paaiškėjo, kad A. Sadeckas dalyvavo svarstant AB „Mažeikių nafta“ privatizavimo klausimus, teikė savo pasiūlymus ir nuomonę dėl šio privatizavimo, savo parašu patvirtino komisijos sprendimą.

– Pareiškėjui tapo žinoma, kad A. Sadeckas nuosavybės teise turi AB „Mažeikių nafta“ akcijų, apie ką pats įrašė savo privačių interesų deklaracijose, tačiau melagingai teismo reikalavo uždrausti jį sieti su savo įmone „Mažeikių nafta“.

 

Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas (teisėjas E.Zaluba) nutartimi pareiškėjo A. Drižiaus, prašymą dėl proceso atnaujinimo atmetė, nurodęs, kad „kad šie duomenys buvo žinomi pareiškėjui iki priimant 2009-04-10 teismo sprendimą arba galėjo būti žinomi. Nors teisėjui buvo pateikti įrodymai, kad šie duomenys buvo gauti jau po 2009-04-10 teismo sprendimu, teisėjas E.Zaluba nutarė, kad „jie galėjo būti žinomi“, ir tai į savo nutartį įrašė melagingus duomenis, taip suklastodamas savo nutartį.

 

Teisėja Vitkienė : „pareiškėjas turėjo ypatingą pareigą domėtis veikla“

 

2. 2012-08-29  pareiškėjas A. Drižius dar kartą kreipėsi į teismą su tuo pačiu prašymu atnaujinti procesą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių. Naujai paaiškėjusias aplinkybės A. Drižius įvardino:

– A.Sadeckas davė melagingus parodymus, kad jis neva nėra susijęs su AB „Mažeikių nafta“ ir jos privatizavimu. Šių metų birželio viduryje sužinojau, kad mano kolega Vytautas Kabaila, kuriam A.Sadeckas taip pat buvo iškėlęs baudžiamąją bylą dėl tariamo šmeižto, turi įrodymus, kad A.Sadeckas šioje byloje teismo posėdžio metu prisipažino, kad jis pats asmeniškai taisė įstatymo projektą, pagal kurį ir buvo privatizuota AB „Mažeikių nafta“. A. Sadeckas davė tokius parodymus: <…> – kad 2001-08-02 priimtas AB ..Būtingės nafta“. AB ..Mažeikių nafta“ ir ,,Naftotiekis“ reorganizavimo įstatymo 3 ir 4 straipsnių pakeitimai kelia grėsmę nacionaliniam saugumui, tai melas ir šmeižtas. Kuo gali kilti grėsmė nacionaliniam saugumui? Pakeitimo įstatymo projektai mano pačio taisyti. Kokia čia dar grėsmė. Aiškinama priešingai ir įstatymai kalba apie tai. Būtent ir atsižvelgiama į nacionalinio saugumo interesus“. 

 

T.y. A.Sadeckas pats prisipažino, kad pats taisė įstatymo projektą, pagal kurį buvo privatizuota AB „Mažeikių nafta“. 

 

 

2012-10-26 Vilniaus m. 1 apylinkės teismo teisėja F.Vitkienė pareiškėjo A. Drižiaus prašymą atnaujinti procesą atmetė. Itin įdomus tokio sprendimo argumentavimas: „Pareiškėjas šiuos teiginius grindžia … LR Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto išvadomis, Seimo nario pasiūlymu, tačiau šie faktiniai duomenys negali būti vertinami kaip naujai paaiškėję, kadangi akivaizdu, jog šios bylos nagrinėjimo metu egzistavusios aplinkybės pareiškėjui neabejotinai turėjo būti žinomos jau bylos nagrinėjimo metu, jis turėjo galimybę jomis remtis. Kadangi teismui pateiktuose paaiškinimuose pats pareiškėjas patvirtino bei byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas ne vėliau kaip nuo 2003 metų domėjosi Alvydo Sadecko veikla ir jo ryšiais su AB „Mažeikių nafta“, publikavo ne vieną straipsnį, dėl kurių tarp šalių kilo teisminiai ginčai, vyko teisminis nagrinėjimas. Todėl, Aurimas Drižius, kaip viešosios informacijos leidėjas, turėjo pareigą ypatingai atsakingai domėtis tiek Seimo archyve esančia medžiaga, teismuose nagrinėjamomis bylomis, kuriose buvo suinteresuoto asmens pavardė bei kitais, viešai prieinamais duomenimis. Minėtų aplinkybių pagrindu teismas atmeta pareiškėjo motyvus, kad pareiškime nurodytos aplinkybės jam nebuvo žinomos iki 2009-04-10 teismo sprendimo priėmimo“.

 

Kitaip tariant, F.Vitkienė nusprendė, kad bet kokie nauji dokumentai, kuriuos man pavyks atkasti apie A.Sadecko dalyvavimą „Mažeikių naftos“ privatizavime, bus be išlygų nelaikomi naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis, nes aš neva „turėjau pareigą ypatingai atsakingai domėtis A.Sadecko veikla“, ir aš „turėjau pareigą ypatingai atsakingai domėtis tiek Seimo archyve esančia medžiaga, teismuose nagrinėjamomis bylomis, kuriose buvo suinteresuoto asmens pavardė bei kitais, viešai prieinamais duomenimis“.

 Tai yra dokumentų klastojimas, nes teisėja F.Vitkienė, nerasdama kito būdo atmesti mano prašymo dėl naujų aplinkybių, jas priskyrė kaip nenaujas. Nors teismui buvo pateikti įrodymai, ir pats V.Kabaila pripažino, kad minėtas aplinkybes man papasakojo po 2009-04-10 teismo sprendimo

 3. 2013 04 16 jau trečią kartą kreipiausi į Vilniaus miesto apylinkės teismą, kuriame nurodžiau šias aplinkybes : 

 nustačius aplinkybes, kad A.Sadeckas melavo dėl savo nedalyvavimo AB „Mažeikių nafta“ privatizavime, buvo kreiptasi į prokuratūrą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo pagal LR BK 235 straipsnį. Nors prokuratūra netenkino Atsakovo pateiktą prašymą ir ikiteisminio tyrimo nepradėjo, Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjos E.Gruodienės 2013 m. sausio 30 d. nutartimi, įvertinus visus pateiktus įrodymus, buvo pripažinta: „Prokuroras savo nutarime pagrįstai pažymi, kad ta aplinkybė, jog A. Sadeckas, būdamas Seimo nariu, vienokiu ar kitokiu būdu dalyvavo, rengiant įstatymus dėl AB „Mažeikių nafta“ privatizavimo, visada buvo žinoma ir niekada nebuvo kvestionuojama teismo, paties A.Sadecko ar pareiškėjo A. Drižiaus”. 

 Tai yra, teismas pripažino, kad A.Sadeckas „dalyvavo sprendžiant klausimus dėl „Mažeikių naftos“ privatizavimo.

 Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Vitalija Norkūnaitė aukščiau paminėtas aplinkybes patvirtino, panaikindama prokuratūros nutarimą atsisakyti pradėti tyrimą dėl galimai melagingų A.Sadecko parodymų. Prokuratūra bylą pradėjo, tačiau kitą dieną ją nutraukė, net neapklaususi A.Sadecko kaip įtariamojo.

 

 

Vilniaus miesto apylinkės teismas (teisėja J.Vėgelienė) 2013-06-21 nutartimi atmetė A.Drižiaus prašymą panaikinti draudimą, nurodydama tokius motyvus: „ Kaip minėta, prevencinis ieškinys teismo sprendimu buvo patenkintas tikslu uždrausti skleisti tikrovės neatitinkančius duomenis apie A.Sadecko neteisėtą ir nusikalstamą dalyvavimą privatizavime ir asmens nužudyme. Pareiškėjo pateiktos minėtos teismo nutartys bei prokuroro nutarimas nepatvirtina A.Sadecko neteisėto ir nusikalstamo dalyvavimo AB „Mažeikių nafta“ privatizavime ir Gedemino Kiesaus nužudyme, taip pat nepaneigia ir neįrodo šios bylos 2009-04-10 teismo sprendimo neteisėtumo ir nepagrįstumo“.

 

Teisėja J.Vėgelienė, gelbėdama A.Sadecką, nusprendė, kad jis „teisėtai“ dalyvavo „Mažeikių naftos“ privatizavime, nors A.Sadeckas neigia bet kokias sąsajas su šiuo privatizavimu

 

Teisėja J.Vėgelienė pripažįsta, kad A.Sadeckas dalyvavo „Mažeikių naftos“ privatizavime, tačiau sako, kad tai buvo teisėta ir jokio „nusikalstamo dalyvavimo nebuvo“. Tai melas jau vien todėl, kad A.Sadeckas, būdamas „Mažeikių naftos“ akcininku, ir būdamas Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininku, negalėjo spręsti klausimų, susijusių su savo privačia įmone „Mažeikių nafta“. Toks elgesys prieštarauja Viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymui, todėl jau vien dėl to A.Sadecko veikla yra neteisėta. Be to, Konstitucinis teismas yra pripažinęs, kad „Mažeikių naftos“ privatizavimas šiame etape buvo neteisėtas ir prieštaravo Konstitucijai, todėl bet kokie A.Sadecko veiksmai, rengiant „Mažeikių naftos“ privatizavimo įstatymus, taip pat turi būti pripažinti neteisėtais ir nusikalstamais. Be to, Sadeckas teisme teigė kad jis niekaip nedalyvavo „Mažeikių naftos“ privatizavime, nei teisėtame, nei neteisėtame.

 Tačiau teisėja Vėgelienė apie tai nepasisakė nė žodžio, ir atmesdama A.Drižiaus prašymą, vėlgi suklastojo savo nutartį, žinomai į ją įrašydama melagingus duomenis“.

 

Konstitucija teisėjai Z.Monid – tik deklaracija

 

 A.Drižius 2013-12-09 jau ketvirtą kartą kreipėsi į teismą, prašydamas nušalinti šį teismą nuo šios bylos nagrinėjimo, nes jis mano, kad šie teismo teisėjai klastoja savo nutartis A.Sadecko naudai. Savo nutartis šio teismo teisėjai klastoja, remiasi išgalvotais ir nebūtais dalykais, visiškai nieko nepaisydami ir nieko nebijodami.

 A.Drižius taip pat paprašė, kad ši byla būtų atnaujinta ir dėl netinkamo teisės aktų taikymo. 

 „Pvz., paskutinį kartą teismams pateikiau tiek Konstitucinio teismo išaiškinimą, kas yra cenzūra, – teigiama A.Drižiaus skunde, –  cenzūra – tai spaudos, kino filmų, radijo ir televizijos laidų, teatro spektaklių ir kitų viešų renginių turinio kontrolė, kad nebūtų platinamos tam tikros žinios ir idėjos. Demokratijos požiūriu svarbu, kad viešoji nuomonė formuotųsi laisvai. Tai pirmiausia reiškia, kad masinės informacijos priemonės steigimas, jos veiklos galimybė neturi priklausyti nuo būsimų publikacijų ar laidų turinio“. 

Be to, Visuomenės informavimo įstatymo 10 straipsnis „Draudimas taikyti neteisėtus informacijos laisvės apribojimus“ sako : „Viešosios informacijos cenzūra Lietuvos Respublikoje draudžiama. Draudžiami bet kokie veiksmai, kuriais siekiama kontroliuoti visuomenės informavimo priemonėse skelbiamos informacijos tūrinį iki šios informacijos paskelbimo, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus“.

 

Kai pateikiau tuos įrodymus, ir jau atrodė, kad teismams nebėra kur dingti, tik panaikinti cenzūrą, prašymą nagrinėjusi Vilniaus apylinkės teismo teisėja Zoja Monid nusprendė, kad šie įstatymo ir Konstitucijos reikalavimai tėra „deklaracijos“. Taip savo nutartyje ir parašė – „pareiškėjo teiginiai deklaratyvūs“, ir tokiais motyvais atmetė mano skundą.

 Tačiau dėl mano argumentų – minėtu teismo sprendimu buvo įvesta cenzūra, ką draudžia tiek Konstitucija, tiek ir Visuomenės informavimo įstatymas – teisėja Z.Monid sugebėjo pasakyti tik tiek, kad  „taip pat nepagrįstas ir netenkintinas pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą byloje dėl netinkamo teisės aktų taikymo. Pareiškėjo prašymo teiginiai apie teisę skleisti informaciją, nenustačius, kad skleidžianti informacija neatitinka tikrovės, yra deklaratyvaus pobūdžio.   Pareiškėjas nenurodo jokių konkrečių aplinkybių, motyvų ir argumentų, kurie suteiktų pagrindą   teigti, kad teismo 2009-04-10 sprendime padarytos teisės normų taikymo klaidos“.

 Ir nė vieno žodžio apie tai, ką savo Visuomenės informavimo įstatymas ir Konstitucija apie cenzūrą.

 Teisėja Z.Monid nurodo, kad teismo įvesta cenzūra yra visai teisėta, ir kad A.Drižiaus paminėtos aplinkybės, kad tai prieštarauja Konstitucijai ir Visuomenės informavimo įstatymui, „yra deklaratyvaus pobūdžio“.

 Kai apskundžiau šį Z.Monid sprendimą Vilniaus apygardos teismui, šio teismo teisėja R.Petkuvienė neišdrįso tyčiotis iš Konstitucijos ir įstatymų, ji sugalvojo remtis savo išgalvotais motyvais.

T.y. Vilniaus apygardos teismo teisėja R. Petkuvienė savo nutartyje melagingai nurodo, kad „…Pažymėtina, kad pareiškėjo nurodyta aplinkybė dėl cenzūros (T.4, b.l. 126) inter alia buvo analizuota Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartyje (T.4, b.l. 126-135). Taigi ji taip pat nėra nauja aplinkybė tik dėl todėl, kad naudojama kitame kontekste, o apeliacinės instancijos teismui pasisakius dėl prašymo atnaujinti esmės, pirmosios instancijos teismas neturi pagrindo nesivadovauti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartimi ar dar kartą spręsti šį klausimą (CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punktas), todėl spręstina, jog pirmosios…“.

 

Vilniaus apygardos teismo teisėja R. Petkuvienė sąmoningai į savo nutartį įrašė žinomai melagingus duomenis, kad galėtų suklastoti savo nutartį

T.y. teisėja R. Petkuvienė, negalėdama paneigti Konstitucijos ir Visuomenės informavimo įstatymo reikalavimo, sąmoningai suklastoja savo nutartį, ir parašo, kad dėl šių argumentų jau pasisakė Vilniaus apygardos teismas savo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartimi. Tačiau šioje nutartyje nėra nė vieno žodžio apie cenzūrą, net rašydamas skundą aš dar neturėjau Konstitucinio teismo išaiškinimo, kas yra cenzūra. Jį gavau tik vėliau, todėl negalėjau jo panaudoti ir tuo labiau Vilniaus apygardos teismas 2013 m. lapkričio 22 d. nutartyje negalėjo nieko pasisakyti dėl cenzūros, nes ji nebuvo paminėta mano skunde. O teisėja R. Petkuvienė sąmoningai, žinodama, kad negali paneigti Konstitucijos ir įstatymų reikalavimų, melagingai nurodo, kad šie argumentai jau buvo išnagrinėti ir atmesti. Tai yra sąmoningas dokumento klastojimas, įrašant į jį žinomai melagingus duomenis. Baudžiamoji teisė nurodo, kad tikro dokumento suklastojimas – tai veiksmai, pakeičiantys dokumente užfiksuotos informacijos teisingumą. 

 

Vilniaus apygardos teismo teisėjai Neringa Švedienė, Tatjana Žukauskienė ir Vytautas Zelianka, priimdami jau minėtą 2013 m. lapkričio 22 d. nutartį, taip pat ją suklastojo, įrašydami į ją žinomai melagingus duomenis. T.y. šioje nutartyje rašoma : „..Atmestinas apelianto argumentas, jog Vilniaus miesto apylinkės teismas nepasisakė dėl pagrindinio argumento, jog tiek Vilniaus miesto apylinkės teismas, tiek Vilniaus miesto apylinkės prokuratūra pripažįsta, kad pilietis A. Sadeckas nuo 2002 m. iki 2008 m. buvo Seimo nariu ir vienokiu ar kitokiu būdu dalyvavo, rengiant įstatymus dėl AB „Mažeikių nafta“ privatizavimo, ir visada buvo žinoma, kadangi pirmosios instancijos teismas, vertindamas minėtą argumentą pažymėjo, jog teismas prevenciniu ieškiniu uždraudė skleisti informaciją, kuri jau kitų teismų sprendimais buvo pripažinta, kaip tikrovės neatitinkanti informacija. Kadangi prevencinio ieškinio esmę sudarė duomenų skleidimas apie neva neteisėtą ar nusikalstamą piliečio A.Sadecko veiklą AB „Mažeikių nafta“, tai pareiškėjo nurodytos aplinkybės – teisėjų argumentų nurodymas priimtose nutartyse dėl prokuroro nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą piliečio A. Sadecko atžvilgiu, neįtakoja įsiteisėjusio teismo sprendimo…“.

 

T.y. šioje nutartyje teigiama, kad teismas uždraudė skelbti informaciją, kuri jau kitų teismų sprendimais buvo pripažinta kaip neatitinkanti tikrovės. Tačiau tai vėlgi melas – nėra jokio teismo sprendimo, kuris sakytų, informacija, kad pilietis A. Sadeckas susijęs su AB „Mažeikių nafta“, neatitinka tikrovės. Pats pilietis A. Sadeckas  deklaravo Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai, kad buvo „Mažeikių naftos“ akcininku, o paskui melagingu skundu pareikalavo, kad man būtų uždrausta rašyti straipsnius apie piliečio A. Sadecko ryšius su šia įmone.

 

Vilniaus apygardos teismo teisėjai jau minėtą 2013 m. lapkričio 22 d. nutartį taip pat suklastoja, įrašydami į ją melagingus duomenis – neva yra teismo nutartis, kad neatitinka tikrovės informacija, kad  pilietis A. Sadeckas susijęs su AB „Mažeikių nafta“. Ir remdamiesi savo įrašytais melagingais duomenimis, mano skundą atmeta.

 

O teisėja R. Petkuvienė  vėlgi klastoja savo nutartį, nurodydama, kad mano skundo argumentus jau išnagrinėjo Vilniaus apygardos teismo kolegija 2013 m. lapkričio 22 d. nutartimi. 

Šioje Vilniaus apygardos teismo teisėjų veikloje yra nusikaltimų, įvardijamų, kaip „nusikalstamas susivienijimas“, numatytų BK 249 straipsnyje „Nusikalstamas susivienijimas“ susivienijimas, požymių.

 Todėl visos šios teismų nutartys rodo, kad teisėjai ir prokurorai veikia kaip nusikalstamas susivienijimas A.Sadecko naudai – jis gali daryti bet kokius nusikaltimus, vis tiek bus išsuktas nuo atsakomybės.

 Beje, darydami nusikaltimus, ir klastodami savo nutartis A.Sadecko naudai, teisėjai tai daro beveik atvirai, nieko nepaisydami ir nebijodami.

 

Todėl aš tai įvardinau, kaip „A.Sadecko valdomą absoliučiai korumpuotą teismų sistemą“.

 Šis daugiau nei dešimt metų trunkantis persekiojimas už kritiką padarė man ir mano šeimai milijoninę žalą – buvau teistas aštuonis kartus, atlikęs bausmę už neteisėtus teismų sprendimus, galiausiai pasikėsinta į mano gyvybę – suorganizuota avarija, kurioje man buvo sulaužyta kaukolė ir sulaužyti šonkauliai – visa tai už tai, kad atlikau savo, kaip žurnalisto pareigą, ir aprašiau, kaip neteisėtai A.Sadeckas vadovavo „Mažeikių naftos“ privatizavimui, ir kaip slėpė tai teismuose, duodamas melagingus parodymus.

 

Kai parašiau pareiškimą generalinei prokuratūrai, kad dėl dokumentų klastojimo minėtiems teisėjams būtų keliamos baudžiamosios bylos, 

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Jonas Ivanauskas dar kartą įrodė tai, ką jau anksčiau pasakė Vilniaus apygardos teismo pirmininkas Vytautas Zelianka – teisėjai gali daryti bet kokius nusikaltimus, nes už tai jiems niekaip nereikės atsakyti.

 Po to, kai net keturi Vilniaus apygardos teismo teisėjai – V.Zelianka, Rūta Petkuvienė, V.Švedienė ir Tatjana Žukauskienė – sukastojo savo nutartis, įrašydami į jas žinomai melagingus duomenis, ir jais remdamiesi, pagrindė savo sprendimą, kreipiausi į generalinį prokurorą bevalį, kad šiems teisėjams būtų pradėti tyrimai dėl dokumentų klastojimo.

 

Generalinis prokuroras Valys, žinoma, tą skundą atmetė, kaip atmetė ir Vilniaus apylinkės teismo teisėjas, jau pagarsėjęs Jonas Ivanauskas. 

 Nors savo skunde nurodžiau konkrečias bylos aplinkybes ir aiškiai nurodžiau, ką ir kaip suklastojo minėti teisėjai, jų kolega J.Ivanauskas nurodė: „pareiškėjas nenurodo objektyvių procesinio dokumentų klastojimo požymių, tiesiog nesutinka su nutarčių motyvuojamoje dalyje pateikiama teismo argumentacija ir nurodo ją esant klaidinga“.

Tiesa, čia pat teisėjas J.Ivanauskas dar kaip ir apsidraudžia, dėl visą ko nurodydamas : „teisėjai bylas nagrinėja ir sprendimus priima pagal savo vidinį įsitikinimą, paremta visapusišku bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Prokuratūros veiklą apibrėžiantys teisės aktai nesuteikia jai galių revizuoti teismo priimtų sprendimų, tai yra išimtinai aukštesnės instancijos teismo kompetencija. Tačiau pažymėtina, kad ir aukštesniam teismui nustačius, jog proceso sprendimo pateikta argumentacija yra klaidinga, o pats sprendimas neteisėtas ir nepagrįstas, savaime nesuponuoja aplinkybės, kad jis buvo priimtas nusikalstamais veiksmais, ir tai nesudaro BK 300 str. ir 249 str.  ar kitų nusikalstamų veikų požymių“.

 Kodėl teisėjai, nieko nebijodami, klastoja savo nutartis, ir paskui dar juokiasi pareiškėjams į akis : „Čia mano vidinis įsitikinimas“?

 

Gal todėl, kad skundus nagrinėja prieš Alvydą Sadecką, net aštuonis metus vadovavusį Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui, kuris tvarkė visus teisėjų paskyrimo klausimus?

 

Visose bylose teismai ignoravo mano pateikiamus įrodymus, o civilinėje byloje dėl cenzūros panaikinimo net penkis kartus įvairiausių pakopų teisėjai nesidrovėjo klastoti savo nutarčių, kad tik nebūtų panaikinta A.Sadecko įvesta cenzūra.

 

Vilniaus apygardos teismo teisėja Rūta Petkuvienė 2014 m. rugsėjo 9 d. nutartimi atmetė mano skundą panaikinti cenzūrą, sąmoningai įrašiusi į jį žinomai melagingus duomenis, t.y. ją suklastodama ir taip padarydama nusikaltimą, kuris Baudžiamajame kodekse yra įvardijamas kaip dokumento klastojimas. 

 

Kauno apygardos teismo teisėja Giačiatė savo nutartimi atmetė mano skundą pradėti ikiteisminius tyrimus minėtų teisėjų atžvilgiu, nurodydama, kad tokius teisėjų sprendimus padiktavo jų vidinis įsitikinimas, kuris prieštaravo bylos medžiagai.

 

Tačiau skundą išnagrinėjusi teisėja Danutė Giačaitė nusprendė, kad į teismo nutartis įrašyti žinomai melagingus duomenis, ir jais remtis yra teisėta, nes „Teisėjai, priimdami procesinius dokumentus pagal savo vidinį įsitikinimą išaiškina juose procesinio sprendimo priėmimo motyvus bei nurodo motyvus patvirtinančius įrodymus esančius byloje“.

Šiuo atveju teisėja D.Giačiatė nenurodė jokių motyvų, kodėl minėta D.Petkuvienės nutartis nėra suklastota, ir čia pat aprašo, kas yra dokumento klastojimas : Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 300 straipsnio 1 dalį atsiranda tam, kas pagamino netikrą dokumentą, suklastojo tikrą dokumentą arba žinomai netikrą ar žinomai suklastotą tikrą dokumentą laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo. Tikro dokumento suklastojimas suprantamas kaip dokumento tikrumo ir jo turinio teisingumo pakeitimas. Tikro dokumento suklastojimas yra ne tik tada. kai kaltininkas neteisėtai pakeičia autentiško dokumento formą ir (ar) turini, tokiais neteisėtais veiksmais įtvirtindamas tikrovės neatitinkančią informaciją ir siekdamas paleisti tokį dokumentą į teisinę apyvartą kaip tikrą, bet ir tada, kai kaltininkas, objektyviai turėdamas teisę savo vardu surašyti, atspausdinti ar kitaip pagaminti tam tikrus dokumentus, neteisėtai savo vardu surašo, atspausdina ar kitaip pagamina toki dokumentą, jame Įtvirtindamas tikrovės neatitinkančią informaciją, arba kito asmens Į dokumentą įtrauktus objektyvios tikrovės neatitinkančius duomenis patvirtina parašu, antspaudu arba kitokiu būdu, siekdamas paleisti tokį dokumentą į teisine apyvartą kaip tikrą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-35/2011)“.

Šis Giačaitės dokumento klastojimo apibrėžimas puikiai tinka teisėjos R.Petkuvienės veiklai : teisėja R.Petkuvienė sąmoningai, žinodama, kad niekaip negali paneigti Konstitucijos ir Visuomenės informavimo įstatymo reikalavimų dėl cenzūros, įrašė žinomai melagingus duomenis, kad apie cenzūrą jau pasisakė Vilniaus apygardos teismas. Nors to niekada nebuvo, ir aš tai įrodžiau, tačiau teisėjas R.Petkuvienės „vidinis įsitikinimas“ lėmė, kad ji suklastojo dokumentą.

 

Visos šios aplinkybės ir išdėstyti faktai leidžia man pagrįstai sakyti, kad teisėjai dirba kaip „nusikalstamas susivienijimas“ ir „teisėjų mafija“, nes išvardinti teisėjai priima savo nutartis, remdamiesi išgalvotais ir melagingais duomenimis, nuolat ir pastoviai A.Sadecko naudai klastodami dokumentus.

 

Galiausiai tik 2015 m. spalio 1 d. išplėstinė septynių teisėjų Lietuvos Aukščiausiojo teismo teisėjų kolegija priėmė mane išteisinusią nutartį, ir nurodė, kad „bet koks draudimas skleisti informaciją negali prieštarauti teisės aktuose įtvirtintai vienai pagrindinių žmogaus teisių – teisei į informacijos laisvę. Informacijos laisvė įtvirtinta Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnio 1 dalyje: kiekvienas turi teisę laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus. Tai teisė laisvai laikytis savo nuomonės, gauti bei skleisti informaciją ir idėjas, valdžios pareigūnų netrukdomam ir nepaisant valstybės sienų. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnyje numatyta, jog žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti, žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas. Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kiekvienas asmuo turi teisę laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus, nevaržomai rinkti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas. Laisvė rinkti, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei yra būtina apsaugoti konstitucinę santvarką, žmogaus sveikatą, garbę ir orumą, privatų gyvenimą, dorovę; to paties įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta, kad kiekvienas asmuo turi teisę rinkti informaciją ir ją skelbti visuomenės informavimo priemonėse. Šiais klausimais plačiai yra pasisakęs Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas: demokratinėje visuomenėje laiduojama teisė laisvai formuoti savo nuomonę apie visuomeninius reikalus, laisvai juos aptarinėti; bendriausias viešų diskusijų visuomenės gyvenimo klausimais tikslas – ieškoti visuomenei rūpimos tiesos (Konstitucinio Teismo 1998 m. kovo 10 d. nutarimas). Konstitucinė laisvė nekliudomai ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas yra viena iš atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės, demokratinės valstybės pagrindų. Laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją yra viena pagrindinių žmogaus laisvių (Konstitucinio teismo 2004 m. sausio 26 d. nutarimas, 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimas). Pažymėtina ir tai, kad įsitikinimų išraiškos laisvė, informacijos laisvė nėra absoliučios, jomis negali būti piktnaudžiaujama, tačiau ribojimas visada turi būti suvokiamas kaip išimtinio pobūdžio priemonė.

Atsižvelgiant į pirmiau nurodytas teisės aktų nuostatas, šiai bylai aktualaus teismo sprendimo negalima būtų traktuoti kaip draudimo publikuoti bet kokius rašinius, nes draudimas skleisti bet kokio pobūdžio informaciją, nepriklausomai nuo jos teigiamo ar neigiamo pobūdžio, nesuderinamas su įsitikinimų išraiškos ir informacijos laisve“.

 

 Be to, atkreipiamas dėmesys į tai, kad komisija priėmė skundą dar 2014 m. nes straipsniai rašyti prieš metus, nors pagal komisijos darbo reglamentą pareiškėjo skundas turi būti išnagrinėtas ne vėliau kaip per 90 dienų nuo jo gavimo dienos.

 

Remdamasis išdėstytu, prašau panaikinti 2015 m. spalio 12 d. Visuomenės informavimo etikos komisijos sprendimą pripažinti, jog publikacijose „Teisėjai dirba kaip nusikalstamas susivienijimas“ („Laisvas laikraštis“, 2014 m,, Nr. 43/498) ir „Teisėjų mafijai Konstitucija ir įstatymai tėra tik „deklaracijos“ (laisvaslaikrastis.lt Nr. 44, 2014-07-29) buvo pažeistas Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 3 str., nustatantis, jog, perteikdamas įvairias nuomones, žurnalistas, viešosios informacijos rengėjas negali skleisti nuomonių, kurias pažeistų teisę bei etiką.

 

Priedai:

1. Kauno apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 20 d. nutartis

2. Aukščiausiojo teismo 2015 m. spalio 1 d. nutartis

3. Vilniaus miesto teismo teisėjos Zojos Monid 2014 m. birželio 3 d. nutartis

4. Vilniaus m. apylinkės teismo teisėjos Vancevičienės 2009 m. balandžio 10 d. nutartis

5. Vilniaus apygardos teismo teisėjos Petkuvienės 2014 m. rugsėjo 9 d. nutartis

 

Aurimas Drižius