Dirbtinis intelektas reguliuos „pertekliniai prisidauginusių“ mikroschemomis sužymėtų Žemės gyventojų skaičių ir kokybę

Kam naudingas Šaltasis karas

Tiesiai iš Maskvos  Birutė Mažeikienė.               Po ilgesnės pertraukos dėl COVID 19 toliau tęsiu serija straipsnių, interviu, komentarų, naujienų iš Rusijos. Ši kartą savo nuomonę paprasčiau pasidalinti  Grigoriju Vanina, atsargos pulkininką , žurnalo,,Fakt,,(  2004-2006) redaktorių,Parlamentinio laikraščio Rusijos ir Baltarusijos,,Sajuznoje Vece,, apžvalgininku (2007-2008) Pabuvojusi,,karstuose taskuose.,, kur vyko karo veiksmai ir apdovanotas pasaulio karo asociacijos Žurnalistų diplomu.

Paprastam žmogui sunku pačiam suprasti, kas vyksta pasaulyje, pasibaigus šaltajam karui. O visuomenės politologai ir žiniasklaidos ekspertai išsamiai analizuoja ir interpretuoja pirmaujančių valstybių aukščiausios valdžios atstovų teiginius bei vertinimus, kurie greitai keičiasi ir neturi jokios ankstesnės įtakos politikai. Europoje ir JAV jie yra tik korporacijų interesų vykdytojai. Galbūt todėl politinės išvados ir prognozės nesuteikia tikrumo dėl ateities, o mes gyvename tarsi be ateities, klausydamiesi konceptualios politikų bei analitikų retorikos.

Taip vyksta dar ir todėl, kad žmonės nori paprastų sprendimų sudėtingoms problemoms, nesuvokia mokslinių kalbų bei pasitiki įvairių visuomenės judėjimų lyderiais, painiodamiesi idėjų apie teisingumą ir laisvę jūroje. Neva, būtina teisingai suformuluoti nacionalinę idėją ir visi bus laimingi. Tuo naudojasi politiniai strategai rinkimų kampanijų metu.

Tačiau iš tikrųjų per visą mąstančios žmonijos egzistavimo laikotarpį laimės, teisingumo ir laisvės sąvokų apibrėžimas taip ir nebuvo rastas. Tačiau būtent jų kaip tikslo siekimu grindžiamos visos revoliucijos ir reformos, dažniausiai reikalaujančios daug aukų.

Gyvenimas yra materialus savo esme, o konkurencija žmonių visuomenėje išmonės žaidimo dėka atrodo žiauresnė, nei kova dėl išgyvenimo tarp gyvūnų. Socialinis darvinizmas realus. Silpni mažųjų valstybių lyderiai sutinka su stipriaisiais, demonstruodami savo lojalumą jiems, kad jų pagalba išliktų valdžioje. Tai dėsninga.

Norint įvertinti dabartį ir įsivaizduoti ateitį, reikia be išankstinės nuostatos atsigręžti į istoriją. Be praeities nėra ateities, be kartų tęstinumo išsigimsta ir valstybė, ir visuomenė.

Apie konkurenciją ir karą

Šaltasis karas nesibaigė žlugus SSRS. Politinėje konkurencijoje, kuri nebuvo panaikinta, ji įgijo naujas formas ir konkretesnius tikslus. Rinkos konkurencija gali sukelti karštas išteklių ir rinkų kovas su konkurentais. Apie tai kalba visa pasaulio istorija. Šaltasis karas – tai ypatinga konkurencijos forma.

SSRS žlugimas laikomas Europos demokratijos pergale Šaltojo karo metu, nors būtent JAV pretenduoja į pagrindinės nugalėtojos vardą. Iš tikrųjų tuo konfrontacijos laikotarpiu visas pasaulis su nerimu stebėjo šių dviejų skirtingų ideologijų branduolinių valstybių grumtynes. Tačiau štai Sovietų Sąjungos ir pasaulinės socialistinės sistemos, išskyrus pavienes šalis, nebeliko. Kas toliau?

SSRS žlugimas ir Rusijos perėjimas į padėtį, visomis kryptimis priklausomą nuo pasaulio rinkos, nesustabdė konkurencinės konfrontacijos. Priešingai – skatino Europą ir JAV dar labiau susilpninti Rusiją iki Rusijos valstybės subyrėjimo į mažesnius Vakarų kontroliuojamus marionetinius darinius. JAV valstybės sekretorė Madlina Olbrait  (Madeleine Albright) ir Didžiosios Britanijos ministrė pirmininkė Margaret Tečer Margaret Thatcher) apie tai kalbėjo ne kartą, maniusios, kad „Rusijai pakaktų ne daugiau nei 35 milijonų žmonių teritorijai aptarnauti“. Tokiu būdu jos įvardijo temą, kurią aptarinėjo ne tik globalistai, bet kuri buvo aptarinėjama ir jų vyriausybių lygiu.

Ši doktrina faktiškai kartoja Hitlerio Generalinį planą „Ost“, kuris 1945 metais pateko į amerikiečių ir britų rankas. Po tam tikros modernizacijos jis virto doktrina ar visos Vakarų Europos užsienio politikos strategija ne tik prieš SSRS ir RF, bet ir visoje posovietinėje erdvėje. Šis planas vėl tapo aktualus.

Ryškiausiu priešiškų kolektyvinių Vakarų santykių su Rusija požymiu tapo NATO plėtimasis į rytus ir karinių jėgų dislokavimas prie pat RF sienų, iširus Varšuvos sutarties šalių kariniam aljansui, bei reguliariai vykdomos antirusiškos orientacijos karinės pratybos Šiaurės, Baltijos ir Juodojoje jūroje. Atsižvelgdama į NATO pratybų scenarijus, Rusija yra priversta viena pati atsakyti savo pratybomis. Kitaip ir negali būti. Taip Vakarai inicijuoja naują Šaltąjį karą. NATO blokas ir toliau egzistuoja, įskaitant ir trijų galingiausių Europoje ir JAV armijų branduolines pajėgas.

„Ar rusai nori karo?“

Klausimas, kaip šio skirsnio pavadinimas, kilo iš žinomos sovietinės dainos, kurią šiuolaikinės kartos jau pamiršo.

Rusija kaltinama agresyvumu, sakoma, jog ji siekia atkurti imperiją. Visiška nesąmonė! Ne tam 1990 m. birželio 12 d. RSFSR antra po Lietuvos paskelbė savo nepriklausomybę, ir po metų SSRS atėjo galas. Šio žingsnio iniciatoriai, vadovaujami Jelcino, buvo įsitikinę, kad Rusija, neišlaidaudama sąjunginėms respublikoms, turinčioms gausiausius išteklius, lengvai pateks į pasaulinę „civilizuotų kapitalistų“ bendruomenę ir taps labiausiai klestinčia šalimi. Tačiau „partneriai“ klastingai apgavo akademinio rango rinkos moksleivius-svajotojus. Dabar gi Rusija bent jau išsaugotų tai, kas dar liko.

Rusija tapo šalimi, turinčia kitokius socialinius santykius, kuriuos lemia valdančioji klasė. O valdančioji klasė savo interesus formuoja naudos pagrindu. Todėl visų pirma jos politikoje, kaip ir „civilizuotose pasaulio šalyse“, vyrauja „klausimo kaina“, o ne „tautų draugystės“ etika.

Po SSRS žlugimo buvusiose sąjunginėse respublikose kilo daug sunkiai išsprendžiamų ir neišsprendžiamų ekonominių, socialinių, teisinių ir saugumo problemų. Šios problemos motyvuoja prisijungimo prie Rusijos šalininkus. Jei kuri nors tauta ar respublika, ar teritorija bus kažkaip prijungta prie Rusijos, kieno sąskaita šios problemos bus sprendžiamos? Ir ar jos apskritai bus išspręstos, ypač saugumo srityje? Suverenitetų paradas parodė nevienareikšmiškas tautų ir jų elito nuotaikas.

Atsakymai į šiuos klausimus ir bus ta „klausimo kaina“, Rusijos valdžiai priimant sprendimus. Bet kadangi Rusija paskelbė nepriklausomybę, kad neapkrautų savęs nereikalingais ir jai svetimais rūpesčiais, ji neketina prisiimti naujos naštos. Rusijoje perteklius savų problemų. Tokia dabartinė Rusijos demokratijos logika. Tad tegu Kaukazas, Pabaltijys ir Ukraina su Europa nusiramina: niekas neketina jų užiminėti. Gyvenkite taikiai ir abipusiai naudingai prekiaukite su Rusija. Nors iš tikrųjų Rusija nėra abejinga tam, kas vyksta prie jos sienų. Provokatoriai nerimsta.

Krymas ir Donbasas

Europos remiamos JAV sankcijos Rusijai pateisinamos vadinamąja Krymo aneksija ir niekuo nepatvirtinta agresija Donbase, kišimusi į Ukrainos vidaus reikalus ir netgi įtaka JAV rinkimų kampanijai. Prie to paties jie pridūrė dujotiekio „Nord Stream 2“ statybą, kuri tariamai pažeidžia Ukrainos ir JAV dujų bendrovių interesus bei daro Europą priklausomą nuo RF. Taip, kad tik būtų noras, o priežastis sankcijoms atsiras.

Situacijos Kryme ir Donbase negali būti sugretintos. Pirma, vykstant privatizavimo procesui Ukrainoje, Krymo ekonomika neišsivystė ir netgi buvo sugriauta, pasiturinčių turistų ir poilsiautojų srautai persiorientavo į pigesnius ir patogesnius kurortus Turkijoje, Egipte ir kitose Viduržemio jūros, taip pat Kaukazo pakrantės šalyse, nors ir mažesniu mastu. Antra, kilo problemų dėl deportuotų Krymo tautų turto ir žemės grąžinimo, krito gyventojų pragyvenimo lygis, augo nedarbas. Trečia, stiprėjo protestai prieš antisovietinę ideologiją, peraugančiai į rusofobiją. Tokiomis sąlygomis Krymo visuomenėje ir ėmė stiprėti prorusiškos nuotaikos bei bręsti mintis apie grįžimą į Rusijos sudėtį.

Kremlius į tai kol kas nesureagavo. O ir pats Juodosios jūros laivynas išliko Rusijos admirolo Kasatonovo, o ne Jelcino vyriausybės dėka. Pasibaigus karinės jūrų bazės Sevastopolyje nuomos terminui, laivai ketino persikelti iš Sevastopolio į Novorosijską.

Tačiau padėtis dramatiškai pasikeitė, kai amerikiečiai, susitarę su Kijevu, po Rusijos pasitraukimo ėmė vykdyti parengiamuosius savo karinės jūrų bazės statybų darbus Sevastopolyje. Nuo protestų Krymo valdžia ir gyventojai perėjo prie veiksmų.

2013–2014 m. valstybės perversmas arba antrasis Maidanas tapo pagrindiniu tolimesnių įvykių veiksniu. Teisėtą Ukrainos prezidentą ir vyriausiąjį ginkluotųjų pajėgų vadą Viktorą Janukovičių Maidano pučistai išvijo iš šalies. Štai tuomet Kryme ir įvyko referendumas, kuris griežtai paraidžiui pagal tarptautinę teisę ir JT Generalinės Asamblėjos rezoliuciją „Dėl tautų apsisprendimo“ nulėmė Krymo Respublikos likimą. Beje, tas pačias teisės normas JAV ir Europa taikė pripažindamos Kosovo nepriklausomybę nuo Serbijos. Kaip sakoma, precedentą Vakarai jau buvo sukūrę.

Rusija, jau be Jelcino, buvo pasirengusi tokiai įvykių baigčiai. Ji negalėjo leisti įvykti „antrajai Okinavai prie Rusijos tvoros“, kaip amerikiečiai vadino karinės jūrų bazės statybas Sevastopolyje, ir palikti Krymo gyventojus be pagalbos. Rusijos kariai, dislokuoti Kryme pagal susitarimą su Ukraina, referendumo metu užtikrino teisėtvarką, suderinus tai su Ukrainos štabais, netekusiais teisėto valstybės vadovą ir vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų vado. Jei taip nebūtų nutikę, Ukrainos radikalai galėjo surengti kur kas kruvinesnę tragediją, nei tą, kuri po dviejų mėnesių nutiko Odesos Profesinių sąjungų rūmuose.

Po Krymo grąžinimo į RF sudėtį Ukrainos kariškiai perėjo tarnauti į Rusijos ginkluotąsias pajėgas arba pagal Rusijos įstatymus išėjo į pensiją. Mažesnė jų dalis grįžo į Ukrainą. Tokia buvo žmonių valia.

Donbase situacija visiškai kitokia, nors ir atrodo panaši, o ir daugelis emociškai prijaučiančių žmonių norėtų pakartoti Krymo scenarijų.

Protestai prieš Maidaną pirmiausia prasidėjo Charkove, o vėliau kilo Donecke ir Luhanske. Jie kilo iš patriotizmo dvasios. O naujajai Kijevo valdžiai ir Maidano organizatoriams svarbiausias buvo siekis pradėti perskirstyti Janukovičiaus ir jo šalininkų turtą, esantį pramoniniuose Ukrainos pietryčių regionuose.

Siekiant susitvarkyti su gatvės pajėgų protestais ir turint omenyje, kad policija buvo demoralizuota, o konstitucija draudė naudoti armiją prieš žmones, prieš Maidano savivalę buvo suformuoti vadinamieji nacionalistų savanorių būriai. Iš pradžių nacionalistų būriai buvo formuojami ir išlaikomi Ukrainos oligarchų sąskaita, kurie tikėjosi gauti dalį Janukovičiaus turto.

Masiniai protestai Charkove buvo numalšinti, o Donbaso šachtininkai ir metalurgai pasirodė esą labiau organizuoti ir davė deramą atkirtį radikalams. Atėjus į valdžią Petro Porošenkai, konflikto prasmė formaliai pasikeitė, iš esmės likusi tokia pati, kokia buvo – baudžiamąja akcija prieš protestuojančius Donbaso gyventojus. Valdžioje esantis oligarchas Porošenka paskelbė antiteroristinę operaciją regione ir pritraukė armijos dalinius, kad užgniaužtų „separatistų teroristus“, o nacionalistų savanorių būrius padarė pavaldžius valstybės teisėsaugos institucijoms bei kariuomenei. Rusiją jis oficialiai pavadino šalimi agresore, tai yra paskelbė ją konflikto šalimi.

Nuo pat pradžių Rusija neigė ir vis dar neigia tokią formuluotę, o konfliktą pavadino Ukrainos vidiniu reikalu bei pasisakė už jos nedalumą ir kartu su Baltarusija, Prancūzija bei Vokietija pasiūlė Kijevui derybas su DLR (Donecko Liaudies Respublika) ir LLR (Luhansko Liaudies Respublika), o ne karą. Tačiau Kijevui tai pasirodė nereikalinga, nacionalistams buvo reikėjo visiškos kapituliacijos. Prezidento valdžios pasikeitimas nieko nepakeitė.

Rusija vis dar reikalauja taikos derybų ir Minsko susitarimų dėl paliaubų ir regiono statuso įgyvendinimo, tačiau Kijevas juos atkakliai neigia. Maža to, karinė retorika sustiprėjo ir Kijevo vyriausybė ėmė gausinti savo kariuomenę ties ribojimosi linija. Tuo pat metu viešai buvo pradėti reikšti planai dėl Krymo ir Donbaso teritorijų, kontroliuojamų DLR ir LLR, grąžinimo karine jėga.

Atrodytų, jei Ukraina siekia patekti į Europą, tuomet ir reikėtų imti valstybės kūrimo pavyzdį iš federalinės Vokietijos ar Prancūzijos. Juk jie žadėjo Ukrainą paversti antra Prancūzija Europoje. O kas nutiko iš tikrųjų? Radikali ukrainizacija suskaldė respubliką.

Užgimė idėja apie karo su Rusija grėsmę, kurioje Ukraina sulauks JAV ir kitų NATO šalių palaikymo. JAV, Vokietija ir Prancūzija jau išreiškė paramą Ukrainai karo dėl teritorijų, ir net su Rusija, atveju. O tai jau atrodo kaip kurstymas, nepaisant Vokietijos ir Prancūzijos dalyvavimo Minsko taikos susitarimuose.

Vakarų pozicija yra visiškai suprantama. Bent jau tuo, kad Vakarams įtaką daro anglosaksai, kur tradiciškai vyrauja precedentinės teisės praktika ir, pagal analogiją, precedentinė užsienio politika, kurioje praeities sėkmės po tam tikros modernizacijos perkeliamos į dabartį. Tai įvyko ir su Šaltuoju karu. Naujos Vakarų politikų kartos pagal precedentą sugrąžino pasaulį į Šaltąjį karą ir politinį ekstremizmą.

Bet kam Ukrainai reikalingas karas? Visų pirma, Ukrainos valdžia, priešindamasi RF, demonstruoja savo lojalumą JAV ir Europai, kad gautų iš jų naudos. Visų antra, nacionalistai, genami radikalaus nacionalizmo bangos, sugriovė Ukrainos ekonomiką, tikslingai nutraukdami visus ryšius su Rusija, o dabar išlaikyti valdžią jie gali tik jėga, pasikliaudami armija. O tai galima padaryti esant ekstremaliai situacijai ar karinei grėsmei, kuri po Maidano tapo nuolatine baimės figūra Ukrainos politikoje.

Visų trečia, turto privatizavimas ir perskirstymas Ukrainoje dar nesibaigė, o menama karinė grėsmė leidžia susidoroti su konkurentais, naudojant korupcinius ryšius valdžios struktūrose. Nors Maidanas ir buvo įvardytas kaip žmonių veiksmai prieš korupciją, tačiau korupcijos problema nebuvo išgyvendinta, ir Vakarai tuo įsitikino. Tačiau kalba eina ne vien tik apie Ukrainą.

Pasaulio užkulisiai ir giluminė valstybė

Iš esmės tai yra du slenginiai to paties reiškinio pavadinimai. Pinigai jau seniai tapo politikos įrankiu, o politika atsidūrė pasaulio finansų šeimininkų rankose. Apie tai jau net nebediskutuojama. Ekonomika orientuota ne į realių gyventojų poreikių tenkinimą, bet į finansinių korporacijų pelną, į tam tikrus kreditinio aktyvumo rodiklius, tai yra į spekuliaciją pinigais, neva atspindinčią prekių ir paslaugų vartojimo augimą ar sumažėjimą. Valstybė privalo tarnauti tokiai ekonomikai.

Korporacijų interesai jau seniai peržengė nacionalines ribas. Tačiau savo interesų apsaugą jos užtikrina jų kontroliuojamų valstybių sąskaita, dalyvaudamos jų kontroliuojamose tarptautinėse organizacijose. Tokioms organizacijoms, pavyzdžiui, priklauso TVF, ERPB, NATO, PSO, PPO ir kt. O JAV galima tiesiogiai vadinti pasaulio finansinių užkulisių produktu. Tam yra priežasčių.

JAV karinis biudžetas viršija bendrą visų pasaulio šalių karinį biudžetą. Ar pasaulis kelia grėsmę Amerikai? Tokios grėsmės nėra. JAV ginkluotųjų pajėgų struktūros pobūdis yra puolamasis, o ne gynybinis. Tai smogiamasis kumštis, tačiau ne JAV, o taip vadinamosios pasaulio vyriausybės, tai yra viršnacionalinės korporacijos, kurios pinigais ir pildomas JAV karinis biudžetas. Galingas karinis kumštis buvo kuriamas ne tik prieš socialistinę SSRS ir KLR, bet ir priešinantis Europai. Čia aiškiai matomas dominavimo pasaulyje siekis.

Kai kurie Europos politikai EEB vadina riboto suvereniteto valstybių sąjunga. Šiandien tai akivaizdžiai patvirtinama sankcijų kampanija bei masiniu Rusijos diplomatų JAV iniciatyva išsiuntimu, palaikomu jos sąjungininkų, nepaisant ekonominės ir politinės žalos toms pačioms Europos šalims. Tam nebuvo jokių priežasčių, tačiau tikslai buvo išdėstyti Baltųjų rūmų fraze: „Tai tęsis tol, kol Rusijos politika neatitiks JAV interesų“. Štai toks suverenitetas Europoje.

Tuo metu diplomatų išsiuntimas kartu su karinių pajėgų gausinimu yra vienas iš pagrindinių pasirengimo didžiajam karui požymių. Pridėkite prie to JAV pasitraukimą iš atviro dangaus bei ginklų mažinimo sutarčių, aktyvią Rusijos demonizavimo propagandą ir tiesioginį jos prezidento įžeidimą, ir gauname būtent tokį vaizdą. Jei tai nėra pasirengimas karui, tuomet aiškus noras sukurti įtampą ant karo slenksčio.

Žinomas politologas ir privačios žvalgybos kompanijos „Stratfor“ įkūrėjas George’as Friedman‘as savo knygoje „Ateinantys 100 metų: XXI amžiaus įvykių prognozė“ daro išvadą, kad karas Europoje įmanomas ir Vokietijos vaidmuo būsimame kare po atitinkamo pasirengimo priklausys Lenkijai, nepraradusiai savo politinių ambicijų. Tikslas jau irgi pažymėtas – tai Kaliningrado sritis. Neatmetamas ir žygis į rytus bloke su Rytų Europos partneriais, įskaitant Ukrainą.

„Stratfor“ bendrovė rengia geopolitinius planus ir rekomendacijas aukščiausiajai JAV vadovybei bei privačioms korporacijoms.

O Europos globalistas ir transhumanistas Klaus‘as Schwab‘as prognozuoja didesnio masto pokyčius. Visą pasaulį valdys korporacijos, nesinaudodamos ginklais. Dirbtinis intelektas, naudodamas specialius algoritmus, reguliuos „pertekliniai prisidauginusių“ mikroschemomis sužymėtų Žemės gyventojų skaičių ir kokybę. Nebus tautų ir privačios nuosavybės, kiekvienas individas gaus savo gyvybiškai svarbių išteklių dalį pagal savo pelningumo lygį korporacijai. Jokių papildomų burnų!

PSO paskelbta virusinė pandemija turėtų žymėti tokių pokyčių, kuriuos Schwab‘as pavadino „ketvirtąja pramonės revoliucija“, pradžią. Galbūt masinis diplomatų išsiuntimas kažkaip įsikomponuoja į šiuos procesus, nes savo vakcina Rusija kažkaip supainiojo kortas naujosios pasaulio tvarkos kūrėjams.

Vakarų prognozėse kitų koncepcijų nėra. Ir kai kažkas neišsipildo arba planai tarpusavyje nesiderina, pradedama isterijos būsenoje ieškoti greitų sprendimų. Patvirtinant tai galima pasitelkti rengimo nužudyti prezidentą Lukašenką ir valstybės perversmo Baltarusijoje rengimo faktą. Tai galutinai parodo, kokia yra Vakarų demokratija ir jos siekiai.

Šaltasis karas su savo iškrypėlišku cinizmu grįžo, kad būtų užkirstas kelias Sovietų Sąjungos atgimimui bet kokia forma ir statusu. Priešingu atveju vienpolis pasaulis nebus sukurtas, kaip tai planuoja pasaulio korporacijos. Todėl pasaulinio korporacijų užkulisiai skatina priešiškumą tarp Rusijos ir kitų valstybių, nors Rusijos visuomenė per 30 metų ženkliai pasikeitė, kad atitiktų Europos ideologiją.

Grigorij VANIN