Dėl sunkių įtariamų teisėjų Artūro Drigoto, Gintaro Kryževičiaus, Dalios Višinskienės ir kitų gaujos narių nusikaltimų

burundukas

burundukas

Vilniaus miesto apylinkės teismui, ikiteisminio tyrimo teisėjui
Generalinei prokuratūrai – dėl generalinės prokurorės Grunskienės ir jos pavaduotojų sunkių nusikaltimų
Dėl Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo teisėjo Gintaro Kryževičiaus piktnaudžiavimo

Pareiškėjas Aurimas Drižius, ak.
Moliakalnio 86, Vilnius, llredakcija@gmail.com
2023-08-28

Skundas dėl nusikalstamo susivienijimo generalinėje prokuratūroje ir teismų susivienijimo (BK 249 straipsnis. Nusikalstamas susivienijimas ir BK 25 straipsnis. Bendrininkavimo formos (1. Bendrininkavimo formos yra bendrininkų grupė, organizuota grupė, nusikalstamas susivienijimas.
2. Bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai.
3. Organizuota grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria daryti kelis nusikaltimus arba vieną apysunkį, sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ir kiekvienas grupės narys, darydamas nusikaltimą, atlieka tam tikrą užduotį ar turi skirtingą vaidmenį.

Kreipiausi į generalinę prokuratūrą dėl organizuotos teisėjų ir prokurorų gaujos sunkių nusikaltimų – persekiojimo už teisėtą veiklą, dokumentų klastojimo, piktnaudžiavimo”

1. Išdėsčiau vadinamiesiems „teisėjams” visą teisėjų ir prokurorų nusikaltimų chronologiją : 2023-03-01 kreipiausi į GP pareiškimu apie sunkų nusikaltimą – oficialaus dokumento – Panevėžio apygardos teismo teisėjos D. Vaidachavičienės nutarties suklastojimą. Šiame pareiškime nurodžiau visą sunkių nusikaltimų chronologiją: 2020 m. birželio 2 d. kreipiausi į GP, nurodžiau visą eilę sunkių nusikaltimų, kuriuos padarė Vilniaus miesto apylinkės ir apygardos teismo teisėjai, piktnaudžiaudami tarnyba ir persekiodami mane už teisėtą veiklą.
T.y. : Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Petras Karvelis savo 20202-06-06 nutartyje atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą dėl organizuotos teisėjų gaujos nusikaltimų man nurodė, kad „nėra jokių objektyvių duomenų apie Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjo M.Striauko, Vilniaus apygardos teismo teisėjų Audriaus Cinino, Virginijos PakalnytėsTamošiūnaitės, Gintaro Dzedulionio, prokurorės Kisinienės veikoje nėra nustatyta jokių nusikalstamų veikų, numatytų BK 228 ir 229 str. (piktnaudžiavimas tarnyba, tarnybinių pareigų neatlikimas) požymių“.
2. Skunde nurodžiau, kad minėta Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija mane nuteisė už visiškai teisėtą veiklą baudžiamojoje byloje Nr. 1A-815-497/2014 nuosprendžiu, paskelbtu 2015 m. vasario 2 d. Teisėjai mane nuteisė už teisėtą veiklą – žurnalistiką, paskelbę ją nusikalstama veikla. T.y. teisėjai mane nuteisė, puikiai žinodami, kad aš esu nekaltas ir kad man inkriminuojamas nusikaltimas nėra nusikaltimas, nes žurnalistika Lietuvoje nėra paskelbta nusikalstama veikla.
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas dar 2009 m. įvedė cenzūrą man ir savaitraščiui „Laisvas laikraštis“, uždrausdamas rašyti straipsnius apie buvusio Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko Alvydo Sadecko veiklą privatizuojant AB „Mažeikių nafta“. Cenzūra buvo pavadinta „teismo sprendimo nevykdymu”.
Baudžiamojoje byloje Nr. 1A-815-497/2014 buvau nuteistas už tariamą teismo sprendimo nevykdymą (tai yra cenzūrą). Mat Vilniaus pateikiau įrodymus apie šio asmenis dalyvavimą minėtame privatizavime, ir toliau rašiau straipsnius, to pačios Vilniaus apylinkės ir apygardos teismų buvau penkis kartus nuteistas vien už tai, kad sąžiningai vykdžiau savo žurnalisto pareigą, ir pateikiau įrodymus, kad minėtas draudimas yra nusikalstamas.
4. Jau minėti Vilniaus apylinkės ir apygardos teismai net dešimtų kartų atmetė mano prašymus panaikinti cenzūrą, nors cenzūra prieštarauja tiek Konstitucijai, tiek ir Visuomenės informavimo įstatymui. Tačiau Vilniaus apygardos prokuratūros, Generalinės prokuratūros ir Vilniaus m. apylinkės, apygardos ir aukščiausiojo teismo teisėjai, piktnaudžiaudami tarnyba ir klastodami dokumentus, veikdami tiesiogine tyčia, daugiau nei dešimt metų mane persekiojo vien todėl, kad nesilaikiau šios neteisėtos ir nusikalstamos cenzūros.
5. T.y. Alvydas Sadeckas dar 2008-01-21 m. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su „prevenciniu ieškiniu“ , kuriame reikalavo uždrausti man rašyti straipsnius, kuriuose jis būtų siejamas su AB „Mažeikių nafta“, jos privatizavimu ir G.Kiesaus nužudymu. Vilniaus miesto apylinkės teismas (teisėja R. Vancevičienė) patenkino šį A.Sadecko „prevencinį“ ieškinį civilinėje byloje Nr. 2-117-734-2009 ir uždraudė atsakovams Aurimui Drižiui ir UAB „Laisvas laikraštis“ savaitraštyje „Laisvas laikraštis“ publikuoti rašinius, kuriuose Alvydas Sadeckas būtų siejamas su AB „Mažeikių nafta“, su šios bendrovės privatizavimu ir Gedemino Kiesaus nužudymu. Tokiu būdu Vilniaus miesto apylinkės teismas įvedė neteisėtą cenzūrą, kurią draudžia Lietuvos Konstitucijos 44 str. 1 d., kurioje numatyta, kad masinės informacijos cenzūra draudžiama. Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kas yra cenzūra: „Cenzūra – tai spaudos, kino filmų, radijo ir televizijos laidų, teatro spektaklių ir kitų viešų renginių turinio kontrolė, kad nebūtų platinamos tam tikros žinios ir idėjos. Demokratijos požiūriu svarbu, kad viešoji nuomonė formuotųsi laisvai. Tai pirmiausia reiškia, kad masinės informacijos priemonės steigimas, jos veiklos galimybė neturi priklausyti nuo būsimų publikacijų ar laidų turinio.”.
Be to, Visuomenės informavimo įstatymo 10 straipsnis „Draudimas taikyti neteisėtus informacijos laisvės apribojimus” sako: „Viešosios informacijos cenzūra Lietuvos Respublikoje draudžiama. Draudžiami bet kokie veiksmai, kuriais siekiama kontroliuoti visuomenės informavimo priemonėse skelbiamos informacijos turinį iki šios informacijos paskelbimo, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus.”.
Minėti Vilniaus miesto apylinkės, apygardos ir aukščiausias teismas jau net dešimt kartų atmetė mano prašymus panaikinti cenzūrą, per tą laiką buvau nuteistas net septynis kartus už teisėtą veiklą, dėl tariamo “teismo sprendimo nevykdymo” (t.y. cenzūros), mano ir mano šeimos turtas parduotas varžytinėse, o aš pats paverstas ubagu ir invalidu, tai pačiai „teismų“ sistemai ignoruojant bet kokius Konstitucijos ir įstatymo reikalavimus.
6. Be to, teismui pateikiau įrodymus, kad A.Sadeckas buvo kertinė figūra privatizuojant „Mažeikių naftą“, pats asmeniškai sprendęs, kam turi būti parduotos šios įmonės akcijos, ir pakeitęs įstatymus taip, kad šią įmonę galėtų pakeisti Rusijos bendrovė „Jukos“. Nurodžiau, kad mane jau daug metų už žurnalistiką persekioja vadinamoji prokuratūra ir teismų sistema, kuri visiškai ignoruoja įstatymo ir Konstitucijos reikalavimus, mano pateikiamus rašytinius įrodymus ir dokumentus ignoruoja ir pateikia juos kaip mano išgalvotus arba neegzistuojančius.
Negana to, vadinamieji teisėjai apsimeta, kad nežino pagrindinio šalies įstatymo – Lietuvos Respublikos Konstitucijos. Konstitucijos 6 straipsnis sako : Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas. Kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija. 7 straipsnis Negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai.
Šiuo atveju visi teismų sprendimai – cenzūros įvedimas, ir spaudos persekiojimas pagal melagingus Sadecko skundus ir parodymus – tiesiogiai prieštarauja minėtiems Konstitucijos punktams.
7. Nurodžiau, kad dėl teisėtos veiklos – žurnalistikos, įvedę neteisėtą cenzūrą, mane nuteisė tokie teisėjas Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Striaukas, Vilniaus apygardos teismo teisėjai Cininas, Pakalnytė ir Dzedulionis, puikiai žinoję, kad cenzūra yra uždrausta, ir tai įrašę net savo nuosprendyje, tačiau vis tiek mane nuteisęs realia laisvės atėmimo bausme.
Cenzūrą jie legalizavo netgi nuosprendyje : „.. Aurimas Drižius nuteistas už tai, kad jis nevykdė teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, t. y. jis, žinodamas, kad 2009-04-J0 priimtu ir 2009-05-10 įsiteisėjusiu Vilniaus miesto 1 -jo apylinkės teismo sprendimu, nesusijusio su bausme, civilinėje byloje Nr. 2-117-734-2009, jam ir UAB ,Laisvas laikraštis“ uždrausta savaitraštyje „Laisvas laikraštis“ publikuoti rašinius, kuriuose Alvydas Sadeckas būtų siejamas su akcine bendrove „Mažeikių nafta“, šios bendrovės privatizavimu ir Gedimino Kiesaus nužudymu, būdamas UAB „Laisvas laikraštis“ direktoriumi ir savaitraščio „Laisvas laikraštis“, kurio redakcija yra Vilniuje, Konstitucijos pr. 23, redaktoriumi, nevykdydamas minėto 2009-04-10 teismo sprendimo, 2013-06-08 savaitraštyje „Laisvas laikraštis (2013m. birželio 08-14 Nr. 23(430)) straipsnyje „Autoįvykis?“, Alvydą Sadecką siejo su akcine bendrove „Mažeikių nafta“, su šios bendrovės privatizavimu, ir viešai paskleidė šiuos teiginius: <…> „Ekskomisarų biuro“ steigėjas ne tik turi sąsajų su paminėta įmone, bet ir dalyvavo, sprendžiant „Mažeikos naftos” privatizavimo klausimus…”
8. Tokiu būdu, paskelbdami man nuosprendį už teisėtą veiklą, teisėjai A.Cininas, Pakalnytė-Tamošiūnaitė ir G.Dzedulionis ir M.Striaukas, šioje byloje mane nuteisdami už teisėtą veiklą , žurnalistiką, sąmoningai ir tyčia pažeidė Konstituciją, kurią prisiekė saugoti, o taip pat padarė nusikaltimus : piktnaudžiavimą tarnyba ir tarnybos pareigų neatlikimą. Dėl to man buvo padaryta didelė žala – buvau nuteistas, atlikau bausmę, mano ir mano šeimos nekilnojamasis turtas buvo iš manęs atimtas ir parduotas varžytinėse, o nusikaltėliai – teisėjai toliau neva vykdo teisingumą.
Prašiau pradėti ikiteisminį tyrimą dėl piktnaudžiavimo ( Valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, piktnaudžiavęs tarnybine padėtimi arba viršijęs įgaliojimus, jeigu dėl to didelės žalos patyrė valstybė, Europos Sąjunga, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki penkerių metų. 229 straipsnis. Tarnybos pareigų neatlikimas (Valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, dėl neatsargumo neatlikęs savo pareigų ar jas netinkamai atlikęs, jeigu dėl to valstybė, Europos Sąjunga, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo patyrė didelės žalos, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų).
9. Prokuratūra atsisakė vykdyti savo pareigas ir nurodė, kad minėtų teisėjų grupės veikoje nėra nusikaltimų sudėties visumos, todėl jie negali būti traukiami baudžiamojon atsakomybėn. Tyčinis žmogaus nuteisimas už teisėtą veiklą, taikant Konstitucijoje ir įsttaymais uždraustą veiksmą – cenzūrą – yra akivaizdus piktnaudžiavimas tarnyba.
Kad teisėjai suprato, kad nuteisia nekaltą žmogų už teisėtą veiklą, jie patys pripažino savo paskelbtame nuosprendyje, nurodę visus mano išvardintus argumentus, tačiau dėl jų nieko nepasisakydami. Be to, minėtų teisėjų veikla yra ne tik pavojinga ir nusikalstama, tačiau tai yra ir labai pavojingi nusikaltimai, nes tai yra nusikaltimai teisingumui, kurie turi didelę visuomeninę reikšmę.
Kadangi Lietuvoje teisingumą vykdo tik teismai, tai jiems tenka didžiausia atsakomybė už teisingumo vykdymą, ir teisėjų piktnaudžiavimas tarnyba turėtų būti negailestingai baudžiamas. Tuo labiau, kad savo straipsniuose, už kurių išspausdinimą buvau nuteistas, buvo aprašyti teisėjų nusikaltimai ir piktnaudžiavimas tarnyba.
Prokuratūra nuolat kartoja, kad viso šito persekiojimo nėra buvę, o tai tėra mano haliucinacijos ir prielaidos. Atimtas mano šeimos nekilnojamasis turtas – žemės sklypas, kuriame norėjome su šeima gyventi – nėra mano haliucinacija, tai realybė, su kuria aš ir mano žmona iki šiol negalime susitaikyti. Todėl visiškai nepagrįstas prokuratūros motyvas, kad ikiteisminis tyrimas nepradėtinas pagal prokuratūros rekomendacijas.
10. Nurodžiau, kad visi šie įvykiai – man iškeltos baudžiamosios bylos ir nesibaigiantys persekiojimai – yra įvykę ir tebesitęsiantys, prokurorams ir teisėjams masiškai darant sunkius nusikaltimus mano atžvilgiu, ir nesulaukiant jokios atsakomybės už mano išvardintus nusikaltimus. Prokuroras man nurodo, kad mano išvardintos aplinkybės apie prokurorės Kisinienės, teisėjų Striauko, V.Pakalnytės, Dzedulionio ir Cinino nusikaltimus yra „formalios“ apie tai, kad teisėjai netinkamai vykdė Konstituciją ir įstatymus. Taip pat prokuroras teisingai pastebi, kad tiek Teisėjų veiklą, tiek prokurorų veiklą reglamentuojantys teisės aktai įpareigoja, nagrinėjant bylas (atliekant ikiteisminį tyrimą), remtis tik galiojančiais Lietuvos Respublikos įstatymais. Teismų įstatymas įpareigoja teismą bylą nagrinėti, klausant tik įstatymo. Įstatymas ir Konstitucija imperatyviai teismams ir prokuratūrai nurodo, kad „cenzūra uždrausta“, tačiau nei teismas, nei prokuratūra šio imperatyvo negirdi ir apsimeta, kad to tiesiog nėra.
Akivaizdu, kad tai yra tyčinė ir sąmoninga nusikalstama veikla, nes teismas net savo nuosprendyje išdėsto mano argumentus, kad cenzūrą draudžia Konstitucija, tačiau teismas ją sąmoningai ignoruoja.
Čia pat prokuroras melagingai nurodo, kad „jokie objektyvūs duomenys, su kuriais Pareiškėjas sieja teisėjų ir prokurorės netinkamai atliktas funkcijas ir kurie patvirtintų jų kompetencijos ribų peržengimą bei sąlygotų tokiais veiksmais padarytus nusikaltimus ar jam keliamą žalą, kartu su skundu nepateikti“. Yra kaip tik priešingai – visi mano pateikti dokumentai (nuosprendžiai tiek apylinkės, tiek apygardos, tiek ir aukščiausiame teisme) kaip tik nurodo, kad teisėjai veikė sąmoningai ir nusikalstamai, ignoruodami pagrindinį šalies įstatymą – Konstituciją, tiesiogiai taikomą teisės aktą.
Tiesa, prokuroras pripažįsta, kad teisėjai, priimdami neteisėtą nuosprendį, galimai padarė kažkokį teisės pažeidimą ir galėtų būti baudžiami administracinėmis ar drausminėmis priemonėmis. Toks argumentas yra visiška nesąmonė, nes net teisėjų garbės teismas, nei teisėjų etikos komisija nenagrinėja konkrečių teismų priimtų sprendimų, ir tokią praktiką grindžia tuo, kad „teismas neva nepriklausomas“. Šiuo atveju teismas pasiskelbia, kad jis yra nepriklausomas nuo įstatymų ir Konstitucijos, nors sprendimus turi priimti „klausydamas tik įstatymo“.
11. Bet kokia teisei prieštaraujanti vadinamųjų teisėjų veikla, ypač kai yra nuteisiami nekalti žmonės, ir jiems padaroma didelė žala, gali būti baudžiama tik pagal BK ir įvardijama kaip „piktnaudžiavimas tarnyba“ ir „tarnybos pareigų neatlikimas“. Jeigu sąmoningas nekaltų žmonių siuntimas į kalėjimą nėra nusikaltimas, tai kas tada yra piktnaudžiavimas tarnyba?
Teismų įstatymo 46 straipsnis. Teisėjų ir teismų nepriklausomumas nurodo : „Teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi. Teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo. Priimdamas sprendimą teismas vadovaujasi tais įstatymais, kurie neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, įstatymams neprieštaraujančiais Vyriausybės nutarimais, įstatymams ir Vyriausybės nutarimams neprieštaraujančiais kitais norminiais aktais“.
Šiuo atveju akivaizdu, kad teisėjai ne tik kad neklausė įstatymo, tačiau nepaisė ir Konstitucijos, o rėmėsi nusikalstamu ir neteisėtu „teismo sprendimu“ įvesti cenzūrą. Ir teismai, piktnaudžiaudami tarnyba ir klastodami savo nutartis, atsisako šią cenzūrą panaikinti jau daugiau nei dešimt metų – mano prašymas panaikinti cenzūrą buvo atmestas net aštuonis kartus, teisėjams klastojant savo nutartis. Todėl tai yra organizuota nusikalstama veikla.
12. Mano skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo Karvelio nutarties nagrinėjo Panevėžio apygardos teismo teisėja Vaidachavičienė, priimdama nutartį dėl skundo Nr. 1 S-108-879/2020 (kopija pridedama). Savo nutartį teisėja Vaidchavičienė suklastojo, į ją įrašydama žinomai melagingas ir tikrovės neatitinkančias žinias, tai yra : „Savo teiginius pareiškėjas grindžia subjektyvia nuomone, kuri neparemta jokiais objektyviais faktais. Vien tai, kad, pasak pareiškėjo nuomonės, teisėjai M. Striaukas, A. Cininas, V. PakalnytėTamošiūnienė, G. Dzedulionis bei prokurorė D. Kisinienė daro nusikalstamas veikas, nesudaro pagrindo pradėti ikiteisminį tyrimą. Tam, kad ikiteisminis tyrimas būtų pradėtas, ikiteisminio tyrimo organams ir teismui turi būti pateikti bent minimalūs galimai padarytos nusikalstamos veikos faktiniai duomenys. Šiuo atveju apygardos teismas sprendžia, jog jokių tokių duomenų pareiškėjas nepateikė, o remiantis vien tik A. Drižiaus subjektyvia nuomone pradėti ikiteisminį tyrimą nėra pagrindo” bei „..pareiškėjo nurodyti konkretūs paminėtų teisėjų procesiniai sprendimai ir prokurorės veiksmai palaikant valstybinį kaltinimą savaime nereiškia, kad buvo padaryta kokia nors nusikalstama veika. Objektyvių duomenų, iš kurių matytųsi, kad nurodyti teisėjai ir prokurorė, vykdydami savo profesines funkcijas, piktnaudžiavo tarnyba, neatliko ar netinkamai atliko jiems pavestas pareigas, nėra”.
Kaip žinia, duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys). BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Nuosprendyje negali būti nutylėjimų, įrodymų vertinimo spragų ir pan. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, teismas turi atsižvelgti į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-122/2013, 2K-34-303/2015). Tai sudaro prielaidas konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą.
13. Šiuo atveju teisėja Vaidachavičienė, turėdama visus įsiteisėjusius nuosprendžius ir teismo nutartis dėl mano persekiojimo už teisėtą veiklą ir cenzūros taikymą, priima išvadą, kad nieko panašaus nėra buvę. Tokia išvada prieštarauja visiems bylos įrodymams, todėl tai yra dokumento suklastojimas. Tai yra žinomai melagingi ir tikrovės neatitinkantys duomenys, kuriuos teisėja Vaidachavičienė įrašė į savo nutartį ir tokių būdu ją suklastojo. Visi mano pateikti duomenys apie įvestą cenzūrą, persekiojimą už teisėtą veiklą yra tikri ir patvirtinti dokumentais, tomis pačiomis teismų nutartimis, kurias teisėja Vaidachavičinė puikiai žinojo.
Tačiau ji padarė išvadą, kad nieko panašaus nebuvo, nebuvo nei cenzūros, nei persekiojimo už teisėtą veiklą, nei dešimt metų trukusio „teisėsaugos” teroro ir nuolatinio įstatymų laužymo. Todėl teisėja Vaidachavičienė padarė nusikaltimą – suklastojo oficialų dokumentą (savo 2020 m. liepos 28 d. nutartį dėl skundo Nr. . 1 S-108-879/2020, įrašydama į jį žinomai melagingus duomenis, ir taip jį suklastodama.
14. Tada kreipiausi vėl gi į tą pačią prokuratūrą, nurodžiau, kad dėl nusikalstamos veiklos, numatytos LR BK 300 straipsnio I dalyje Pagal BK 300 straipsnio I dalį atsako tas, kuris pagamino netikrą dokumentą arba žinomai netikrą arba žinomai suklastotą tikrą dokumentą laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo. Tikro dokumento suklastojimas suprantamas kaip dokumento tikrumo ir jo turinio teisingumo pakeitimas. Tikro dokumento suklastojimas yra ne tik tada, kai kaltininkas neteisėtai pakeičia autentiško dokumento formą ir (ar) turinį, tokiais neteisėtais veiksmais įtvirtindamas tikrovės neatitinkančią informaciją ir siekdamas paleisti tokį dokumentą į teisinę apyvartą kaip tikrą, bet ir tada, kai kaltininkas, objektyviai turėdamas teisę savo vardu surašyti, atspausdinti ar kitaip pagaminti tam tikrus dokumentus, neteisėtai savo vardu surašo, atspausdina ar kitaip pagamina tokį dokumentą, jame įtvirtindamas tikrovės neatitinkančią informaciją, arba kito asmens į dokumentą įtrauktus objektyvios tikrovės neatitinkančius duomenis patvirtina parašu, antspaudu arba kitokiu būdu, siekdamas paleisti tokį dokumentą j teisinę apyvartą kaip tikrą (kasacinės nutartys Nr. 2K-7-35/2011, 2K-223-976/2020).
Tikras dokumentas gan būti suklastotas materialiai, t. y. kai kaltininkas savo veiksmais pakeičia dokumente užfiksuotą informaciją (pvz., teksto dalies pakeitimas, nuotraukos, parašo ir kitų rekvizitų pakeitimas ir pan.) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-500/2005, 2K 805/2005), ir intelektualiai (pavyzdžiui, melagingos informacijos įrašymas į dokumentą) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr.2K-132/2008, 2K-607/2007).
Netikro dokumento pagaminimas yra viena iš dokumento suklastojimo formų – tai tokie veiksmai, kai bet kokiu būdu sukuriamas dokumentas, kuris yra netikras ir pagal formą, ir pagal turinį. į tokį dokumentą įrašoma tikrovės neatitinkanti melaginga informacija.
Melaginti duomenys – tai duomenys, neatitinkantys tikrovės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-387/2008, 2K-7-19-942/2017).
Nors LR BK 300 straipsnio 1 dalvie numatyta nusikaltimo sudėtis yra formali, tačiau įstatymu leidėjas baudžiamąją atsakomybę už dokumentų klastojimą nustatė ne tiek dėl pačios veikos (suklastojimo) pavojingumo, kiek dėl žalingų padarinių, galinčių atsirasti dėl veikos padarymo tokį dokumentą panaudojus apyvartoje, taigi ne bet kokie duomenų iškraipymai daro veiką pavojingą ir nusikalstamą. Baudžiamąją atsakomybę užtraukianti veika turi būti pavojinga, t. y. veika turi daryti esmine žalą baudžiamojo Įstatymo saugomoms vertybėms.
Baudžiamosios atsakomybės klausimas turi būti sprendžiamas nustatant, ar veika realiai yra kėsinamasi į valstybės saugomus teisinius gėrius, ar dėl tokios veikos saugomiems gėriams atsiranda žala arba kyla tokios žalos atsiradimo grėsmė (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-19-942/2017).
Apeliacinės ir kasacinės instancijos teismai, vertindami netikrų ar suklastotų dokumentų pavojingumą ir jo laipsnį, yra kategoriškai pasisakę, kad tokių dokumentų pateikimas (panaudojimas) valstybės ar savivaldybės funkcijas vykdančioms institucijoms ar teisingumą vykdantiems teismams, nagrinėjantiems civilines ar kitas bylas, visais atvejais sukelia baudžiamajame įstatyme numatytus padarinius ir tokios veikos laikytinos pavojingomis, atitinkančiomis LR BK 300 straipsnio 1 dalies dispoziciją (apeliacinė nutartis Nr. 1A-120-988/2021, Kasacine nutartis Nr. 2K-92-648/2019).
15. Lietuvos Konstitucija numato, kad teisingumą vykdo tik teismai, taip pat nurodo, kad prieš įstatymus visi Lietuvos piliečiai yra lygūs. Teismų įstatymo 43 straipsnis. Teisėjo pareigos numato, kad 1. Teisėjas privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir kitų įstatymų, vykdyti Teisėjų etikos taisyklių reikalavimus. Teismų įstatymas nurodo, kad teisėjai, vykdydami teisingumą, veikia nešališkai ir klauso tik įstatymų. Pagrindinis šalis įstatymas – Konstitucija – kategoriškai ir imperatyviai draudžia cenzūrą. Ją draudžia ir Visuomenės informavimo įstatymas. Todėl teisėjai, pritaikę cenzūrą, ir už ją nuteisę nekaltą žmogų, padarė nusikaltimą – piktnaudžiavimą tarnyba. Tam, kad išgelbėti nusikaltimą padariusius teisėjus, teisėja Vaidachavičienė suklastoja savo nutartį, nurodžiusi, kad skunde aprašytų aplinkybių nėra buvę. Įtarus teisėją padarius nusikalstamą veiką, būtina sustabdyti jo įgaliojimus, kol teismas byloje paskelbs galutinį sprendimą ir jis įsiteisės.
Nurodžiau, kad kadangi visa teismų sistema daug metų klastoja savo nutartis ir dengia šią organizuotą gaują, atsisako panaikinti cenzūrą, tai man nelieka kitos išeities, kaip tik persekioti juos baudžiamąją tvarką už piktnaudžiavimą. BPK 444 straipsnis. Naujai paaiškėjusios aplinkybės, dėl kurių galima atnaujinti baudžiamąją bylą :
1. Naujai paaiškėjusios aplinkybės, dėl kurių galima panaikinti nuosprendį ar nutartį ir atnaujinti baudžiamąją bylą, yra šios: 2) įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyta, kad nagrinėdami bylą teisėjai nusikalstamai piktnaudžiavo; Man belieka tik įrodyti, kad tiek teisėjai, tiek ir prokuroras šioje byloje taikė neteisėtą cenzūrą, dėl ko aš buvau nuteistas, tai yra nusikalstama piktnaudžiavo.
16. Prokuratūra puikiai žino, kad gali atsisakyti pradėti IT tik tada, jeigu pareiškimas būtų melagingas. Šiuo atveju viskas yra labai lengvai patikrinama tiesa. Prokuratūra kažkada turi imtis vykdyti savo pareigą tirti ir teisėjų nusikaltimus. Remdamasis išdėstytu, prašiau pradėti ikiteisminį tyrimą dėl Panevėžio apygardos teismo teisėjos Vaidachavičienės įtariamo nusikaltimo – dokumento suklastojimo.
Prokuroras G.Ivanauskas, turėdamas pareigą ištirti sunkius nusikaltimus, juos nuslėpė, parašydamas neskundžiamą „raštelį”, neva nieko panašaus nėra buvę : nesant objektyvių duomenų. Tokiu būdu prokuroras taip pat suklastojo savo nutartį, puikiai žinodamas, kad visi šie įvykiai tikrai buvę, tačiau juos nuslėpdamas. Tokiu būdu prokuroras Ivanauskas, informuotas apie šiuos nusikaltimus ir turintis pareigą juos ištirti, piktnaudžiavo tarnyba, parašęs „raštelį”, kuriuo atsisakė tirti šiuos nusikaltimus. Taip padarė nusikaltimą – neatliko tarnybos pareigų ir piktnaudžiavo.
17. Vilniaus apygardos administracinis teismas atsisakė priimti nagrinėti mano skundą tuo pagrindu, kad neva mano skundas nenagrinėtinas teismų ABTĮ nustatyta tvarka. Teismas man nurodė, kad bylos, priskirtinos administracinių teismų kompetencijai, yra išvardytos ABTĮ 17 straipsnyje. Šio straipsnio 1 punkte aiškiai nurodyta, kad :
1. Administraciniai teismai sprendžia bylas dėl: 1) valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų (neveikimo) teisėtumo, taip pat dėl šių subjektų vilkinimo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus (toliau – vilkinimas atlikti veiksmus); Generalinė prokuratūra yra valstybinio administravimo subjektas, ir neaišku, kodėl teismas nusprendė, kad gen. prokuratūrai ir jos priimtiems teisės aktams nebegalioja ABTĮ.
Gen. prokuratūros neveikimas – atsisakymas vykdyti savo pareigas rašant „raštelius”, o ne nutarimus pradėti arba ne IT – yra akivaizdus. Mano nuomone, prokuratūra jau seniai neteisėtai rašinėja „raštelius”, siekdama išvengti savo pareigos, o teismai tai toleruoja, žinodami, kad tai neteisėta ir užmerkdami akis.
Teismas teisingai man nurodė, kad aš, paduodamas skundą, turiu pareigą pagrįsti, kad ginčas yra kilęs būtent iš administracinių teisinių santykių, kurį turėtų nagrinėti administracinis teismas. Būtent toks administracinis santykis ir yra prokuratūros skundžiamas raštelis Nr. 17.2-852, kuris yra neteisėtas tiek pagal ABTĮ, tiek ir pagal Baudžiamąjį kodeksą.
Teismas kažkodėl padaro klaidingą išvadą, kad aš aš iš esmės siekiu, kad būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl, pareiškėjo manymu, jo baudžiamąsias bylas nagrinėjusios teisėjos padarytų nusikaltimų.
Tačiau tai ne teismo reikalas spręsti, ko aš siekiu, teismo pareiga yra vertinti, ar minėtas skundžiamas prokuratūros raštelis yra atitinkantis įstatymų reikalavimūus, ar ne. Tuo labiau, kad joks įstatymas nenumato teismui teisės vertinti, koks yra mano tikslas. Mano tikslas yra pasiekti teisingumą.
Teismas taip pat netinkamai aiškina įstatymų reikalavimus, neva mano skundas nėra susijęs su viešojo administravimo sritimi. Yra kaip tik priešingai – teismas pažeidžia ABTĮ 3 straipsnį:
1. Administracinis teismas sprendžia viešojo administravimo srities ginčus.
2. Teismas nevertina ginčijamo teisės akto ir veiksmų (neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar viešojo administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar teisės aktas arba veiksmas (neveikimas) neprieštarauja tikslams ir uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo įgaliojimus.
Šiuo atveju teismas turi pareigą įvertinti, ar skundžiamas prokuratūros raštelis Nr. 17.2-852 nepažeidė įstatymo, ir ar šis raštelis neprieštarauja tikslams ir uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo įgaliojimus.
Akivaizdu, kad prokuratūros praktika dengti sunkius nusikaltimus rašatnt „raštelius” prieštarauja įstatymui, tam pačiam BPK 168 str, kuris karegoriškai nurodo, kad atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą prokuroras gali tik tada, kai nurodyti duomenys apie nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi. Šiuo atveju mano skunde nurodytos aplinkybės – dokumento suklastojimas, įrašant į jį tikrovės neatitinkančius duomenis – yra akivaizdūs ir lengvai patirkinami.
BPK nenumato galimybės prokuratūrai atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą parašant „raštelį”, o šių raštelių rašymas ir įteisinimas prisidengiant „prokuratūros darbo aprašu” taip pat yra neteisėtas. Šis darbo aprašas tiesiogiai prieštarauja įstatymui.
Skundžiama teismo nutartis taip pat prieštarauja ir Viešojo administravimo įstatymo 1, 3 ir 14 straipsniams. 4) įstatymo viršenybės. Šis principas reiškia, kad įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą viešojo administravimo subjektams turi būti nustatyti laikantis šio įstatymo nustatytų reikalavimų, o viešojo administravimo subjektų veikla turi atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus. Administraciniai sprendimai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais;
18. Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi administracinę bylą Nr. eAS-272-525/2023, taip pat ją suklastojo, įrašydami žinomai melagingus duomenis.
Teisėjų kolegija nurodė, kad aš siekiu, jog būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas BPK 166 straipsnio 1 punkto pagrindu ir nurodė, kad „teismo vertinimu, keliamo ginčo pobūdis pagal savo esmę – tikrąjį tikslą, nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai”.
Tai žinomai melagingi duomenys, nes ABTĮ 3 straipsnis. Ginčai dėl teisės nurodo, kad : 1. Administracinis teismas sprendžia viešojo administravimo srities ginčus,…tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar viešojo administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar teisės aktas arba veiksmas (neveikimas) neprieštarauja tikslams ir uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo įgaliojimus.
Skunde aiškiai nurodžiau, kad prokuratūra, parašiusi „raštelį”, kuriuo nuslėpė sunkius nusikaltimus, tyčia nevykdė jai skirtos funkcijos ištirti sunkius nusikaltimus. Parašė „raštelį”, remdamasi prokuratūros „darbo aprašu”, ir tai sąmoningas piktnaudžiavimas ir tarnybos paslaugų neatlikimas.
Teismas turėjo pareigą įvertinti šiuos prokuratūros veiksmus, nes tokiais veiksmais prokuratūra tyčia neveikė ir neatliko savo funkcijos ir pareigos.
Vietoj to minėta teisėjų kolegija parašė, kad „įvertinti prokuratūros siekį išvengti vykdyti savo pareigą rašant raštelius nėra teismo kompetencija”.
Akivaizdu, kad teisėjų kolegija, prisiekusi vykdyti įstatymus ir Konstituciją, ją sulaužė, nes atsisakė vykdyti savo pareigas išgalvotais ir melagingais pagrindais.
ABTĮ 86 straipsnis. Sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas nurodo, kad :
1. Teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas.
2. Priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas. Skundas (prašymas, pareiškimas) gali būti tenkinamas visiškai ar iš dalies.
Kaip minėjau, teismas nurodė, kad tai ne jo komepencija tirti prokuratūros bandymą išvengti savo pareigų slepiant sunkius nusikaltimus, ir taip suklastojo dokumentą, tai yra padarė nusikaltimą – neatliko savo pareigų ir piktnaudžiavo.
Kadangi tai tęsiasi jau daug metų, įspėju, kad man užteks kantrybės rašyti skundus iki tol, kol imsite vykdyti įstatymus.
Prokuroras Jovaiša, būdamas kvalifikuotas teisinkas, man rašteliu parašė, kad mano skundas nenagrinėjamas dėl „neaiškaus tūrinio”, „užgaulių apibūdinimų”, „akivaizdžiai tikrobės neatitinkančiais faktais”. Tai eilinė prokuroro Jovaišos klastotė, nes visi mano skunde suminėti faktai atitinka tikrovę ir juos labai lengva patikrinti.
19. Prokuroro G.Ivanausko „raštu” nr. 17.2-1713, kurį pridengė prokuroras Jovaiša, o paskui – prokuroras Urbelis, buvo netinkamai išspręstas ir dar vienas klausimas – prokuroras Ivanauskas minėtame rašte man nurodė, kad teisėjų nusikaltimai negali būti tiriami, nes „teisėjų priimti nutarimai” negali būti ikiteisminio tyrimo objektas.
Toks prokuroro Ivanausko požiūris prieštarauja jau minėtoms esminėms BPK normoms, nes pagal šią logiką teisėjai gali daryti bet kokius nusikaltimus, ir jiems nieko už tai nebus.
Toks požiūris prieštarauja ir LT Konstitucijai ir įstatymams, nurodantiems, kad įstatymui visi piliečiai yra lygūs.
Prašiau pradėti ikiteisminį tyrimą dėl Lietuvos aukščiausiojo teismo (LAT) 2023 m. gegužės 23 d. kolegijos, susidedančios iš teisėjų Alės Bukavinienės, Jūratės Varanauskaitės ir Dalios Vasarienės (kolegijos pirmininkė) dokumento suklastojimo ir piktnaudžiavimo. Minėta kolegija išnagrinėjo mano skundą dėl įvestos cenzūros ir atsisakė priimti jį nagrinėti.
Minėta kolegija man nurodė, kad Konstitucijos ir Visuomenės informavimo įstatymo reikalavimai nėra pakankami teisiniai argumentai panaikinti cenzūrą :
„Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina pateikti teisinius argumentus dėl pažeistos (pažeistų) materialiosios ar proceso teisės normos (normų), ir tai, kad šis (šie) teisės pažeidimas (pažeidimai) turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Ypatingas dėmesys kasaciniame skunde turi būti teikiamas argumentams, kad šis teisės pažeidimas (pažeidimai) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.
Pareiškėjo A. Drižiaus kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais. Pagrindžiant šių teisinių pagrindų egzistavimą, kasaciniame skunde būtina pateikti teisinius argumentus dėl pažeistos (pažeistų) materialiosios ar proceso teisės normą (normų), ir tai, kad šis (šie) teisės pažeidimas (pažeidimai) turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Ypatingas dėmesys kasaciniame skunde turi būti teikiamas argumentams, kad šis teisės pažeidimas (pažeidimai) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui. Taip pat kasaciniame skunde būtina pateikti teisinius argumentus, pagrindžiančius, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo kasacinio teismo praktikos, suformuotos bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes.
Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, sprendžia, kad jais neformuluojami tokie teisės klausimai, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus. Kasaciniame skunde teigiama, kad įsiteisėjęs Vilniaus miesto pirmosios apylinkės teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Visuomenės informavimo įstatymui, nes teismas įvedė cenzūra, taip pat cituojamos teisės normos, tačiau visiškai nenurodyta teisinių argumentų, kuriais būtų pagrindžiama, jog teismai, spręsdami klausimą dėl proceso atnaujinimo byloje, nepagrįstai ir neteisėtai atsisakė jį atnaujinti”.
Nurodydama, kad Konstitucija ir Visuomenės informavimo įstatymo reikalavimai nėra pakankami teisiniai argumentai cenzūrai panaikinti, teisėjų koolegija iš Alės Bukavinienės, Jūratės Varanauskaitės ir Dalios Vasarienės padarė nusikaltimus – piktnaudžiavo ir suklastojo dokumentą.
Atkreipiau Lr prezidento ir prokuroro dėmesį, kad jau dešimtą kartą kreipiausi į „teismų sistemą” dėl nežaboto banditizmo, tai yra dėl dėl cenzūros spaudai įvedimo ir legalizavimo, spaudos persekiojimo ir terorizavimo. Jau dvylika metų bandau panaikinti cenzūrą, kurią man įvedė ši gangsterių gaujelė pagal „ekskomisarų” savininko A.Sadecko užsakymą. Tai yra teismas įvedė cenzūrą, uždraudė man rašyti straipsnius apie A.Sadecką ir jo vaidmenį „Mažeikių naftos” privatizavime. Cenzūrą tiesiogiai draudžia aukščiausias LR teisės aktas – Konstitucija, kurios 44 str. 1 d. aiškiai sako, kad „masinės informacijos cenzūra draudžiama”.
20 Per paskutines kelias savaites pateikiau taip vadinamai Vyriausiajam administraciniam teismui tris skundus dėl sunkių nusikaltimų dengimo generalinėje prokuratūroje ir sunkių teisėjų nusikaltimų – dokumentų suklastojimo.
Visus tris mano skundus išnagrinėjo etatinis mano skundų nagrinėtojas, buvęs šio ir Aukščiausiojo teismo pirmininkas Gintaras Kryževičius, Gedimino kavalieriaus ordininkas, savo laiku išgarsėjęs nebent tuo, kad pavadino „teismų sistemos pūliniu” Neringą Venckienę, kuri tik bandė apginti mažą savo brolio mergaitę nuo prievartautojų.
Kelis kartus bandžiau nušalinti jau minėta Gintarą Kryževičių, kurį net jo kolegos aukščiausiame teisme vadina „mafijos bosu”.
Veltui, G.Kryževičiaus sėbrai man nurodė, kad būvimas mafijos bosu niekaip netrukdo teisėjui G.Kryževičiui vykdyti teisingumo, ir kad visa tai tėra „prielaidos”, o jokių konkrečių faktų nėra.
Žinoma, visus tris mano skundus G.Kryževičius atmetė.
Trumpai apie skundų esmę – paskutiniu skundu prašiau teismo įvertinti generalinės prokuratūros praktiką sunkius nusikaltimus pridengti „rašteliais”.
Tai yra nors įstatymas – Baudžiamasis kodeksas įpareigoja prokurorus parašyti nutarimą pradėti arba atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą dėl sunkių nusikaltimų, tačiau prokurorai sugalvojo naują žanrą – „raštelius”.
Tai yra gavę pranešimą apie sunkų nusikaltimą, pvz., nužudymą prokurorai surašo „raštelį”, kad jokio nužudymo nėra, nors mato dar šiltą lavoną su peiliu šone. Tokio „raštelio” negali skųsti teismui, nes skųsti pagal BK gali tik nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą. Tada prokurorai bent jau turi paaiškinti, kodėl atsisako vykdyti savo pareigas.
O parašei „raštelį”, kad pranešimas apie nužudymą tėra tik „prielaida”, ir daugiau nieko veikti nereikia – gali toliau tinderį mušti.
Tiesa, prokurorai dar nurodo ir neva teisėtą išeitį iš šios situacijos – dėl „raštelio” skųskis administraciniam teismui.
O šiame teisme sėdi toks Gintaras Kryževičius su Skirmante Žalimiene, kurie visus sunkius prokuratūros nusiklatimus pridengia vienu argumentu – tai „ne administracinio teismo kompetencija”.
Žodžiu, prokurorai ir teisėjai mano, kad sugalvojo puikų būdą, kaip išsukti nuo atsakomybės sunkius nusikaltėlius. Viskas būtų legalu, jeigu įstatymas tiek prokuratūros, tiek ir teismo pareigas apibūdintų visai kitaip.
Mat BK aiškiai nurodo, kad pagrindinė prokuratūros funkcija – ištirti nusikaltimus, o teismo funkcija – prižiūrėti, kad prokurorai tinkamai atliktų savo pareigas. Tačiau Marijos žemėje viskas apversta aukštyn kojomis – prokurorai netiria sunkių nusikaltimų, o teisėjai visa tai legalizuoja.
Šita teisėjų gauja 15 metų tiesiogiai taikė cenzūrą, kurią kategoriškai draudžia LR Konstitucija, ir šimtai mano skundų dėl teisinio banditizmo keliavo tiesiai į teismo ar prokuratūros šiukšlių dėžę.
„Nes teismas nepriklausomas nuo Konstitucijos ir įstatymų”, – man išaiškino garbūs teisėjai. Žodžiu, tokia istorija, o kai paprašiau pradėti ikiteisminį tyrimą dėl teisėjų piktnaudžiavimo, mane teisiant už teisėtą veiklą, tai tokia Panevėžio apygardos teismo teisėja Vaidachavičienė man nurodė, kad nieko panašau nebuvo, tai tiesiog mano haliucinacijos.
Kai paprašiau teisėjai kelti bylą už klastojimą, prokuratūra kaip visuomet įjungė durnių, ir ėmė rašyti „raštelius”. Tuos raštelius apskundžiau teismui, ir Kryževičius man išaiškino, kad „vsio zakonno”. Jie matyt, galvoja, kad šiuos banditus paliksiu ramybėje. Jie klysta.
21. Dėl prokuratūros pareigų neatlikimo ir piktnaudžiavimo
Tai yra teismui apskundžiau Generalinės prokuratūros (GP Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos departamento) vyr. prokuroro Urbelio 2023-06-13 raštą Nr. 17.2-1836, kuriame šis man nurodė, kad mano skundai dėl sunkių organizuotų nusikaltimų dengimo šioje įstaigoje bus paliktas nenagrinėtas.
Toks raštas geriausiai iliustruoja jau minėtą Urbelio atstovaujamo prokuratūros organizuotų nusikaltimų ir korupcijos departamento vaidmenį organizuojant ir slepiant sunkius teisėjų ir prokurorų nusikaltimus.
Neįtikėtina, bet visa prokuratūros sistema taip suįžūlėjo, kad visi prokurorai iki pat generalinės prokurorės nebebijo klastoti savo nutarčių ir dengti sunkių nusikaltimų.
Būtent todėl, kad prokuroras Urbelis atsisako vykdyti savo tiesiogines pareigas tirti nusikaltimus, ir atsisako parašydamas ne nutarimą, o „špargalkę”, ir daro visus taip vadinamos prokuratūros veiksmus neteisėtais. Tikiuosi, kad greitai visi taip vadinami prokurorai turės ieškoti kito darbo.
Prokuroras Urbelis ištyrė mano pareiškimą dėl jo kolegos prokuro Jovaišos rašto (kopija) pridedama, kuriuo Jovaiša taip pat „špargalke” atsisakė tirti sunkius nusikaltimus.
Prokuroras Jovaiša pridengė dar kito prokuroro – generalinės prokurorės pavaduotojo G.Ivanausko raštelį Nr. 17.2-1713, kuriuo šis taip pat atsisakė tirti organizuotos grupuotės nusikaltimus.
Generalinėje prokuratūroje 2023-06-05 buvo gautas Aurimo Drižiaus (toliau – ir Pareiškėjas) 2023-06-05 skundas (registracijos Nr. AP-14648) dėl Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento (toliau – ONKT departamentas) vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Martyno Jovaišos 2023-06-02 atsakymo Nr. 17.2.-1733 j Pareiškėjo 2023-05-26 pareiškimą (registracijos Nr. AP-13 844).
Skunde nurodžiau, kad gavau prokuroro M. Jovaišos „raštelį“, kuriuo buvau informuotas, kad jo pareiškimas apie sunkius prokurorų ir teisėjų nusikaltimus yra paliktas nenagrinėtu. Pareiškėjas teigia, kad tai eilinis prokuroro M. Jovaišos piktnaudžiavimas ir atsisakymas vykdyti savo pareigas, todėl prašo pradėti ikiteisminį tyrimą dėl prokuroro M. Jovaišos atsisakymo vykdyti savo pareigas ir pareigų neatlikimo.
Skunde Pareiškėjas teigia, kad prokuroras gali atmesti skundą pradėti tyrimą dėl sunkių nusikaltimų tik tada, jeigu skundas melagingas. Tada, kai mato, kad skundas pagrįstas, tačiau nenori tirti nusikaltimų, prokurorai „įjungia durnių“, ir parašo ne nutarimą, tačiau nepasirašytą ir be numerio „špargalkę“.
Nurodžiau, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas (toliau – BPK) nenumato, jog sunkius nusikaltimus prokuratūra gali atsisakyti tirti remdamasi savo „rašteliais“. Parašydama „raštelį“, prokuratūra padaro pirmąjį nusikaltimą – suklastoja dokumentą, kadangi įstatymas aiškiai nurodo, kad prokuratūra turi surašyti „motyvuotą nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą“, o prokuratūra „įjungia durnių“ ir remiasi savo sugalvotu „prokuratūros darbo aprašu“.
Tačiau prokuratūros „darbo aprašas” niekaip negali prieštarauti įstatymui – Baudžiamojo proceso kodeksui. O „aprašas” tiesiogiai prieštarauja įstatymui, nes leidžia prokuratūrai sunkius nusikaltimus nurašyti neištirtus, parašant „špargalkę”. Tai, kad prokuratūros „darbo aprašas” tiesiogiai prieštarauja įstatymui, ir prokurorai juo naudojasi, kad galėtų išvengti savo pareigos ištirti sunkius nusikaltimus, padaro juos organizuotais nusikaltėliais. O prokuroras Jovaiša man rašo, kad mano skundas nenagrinėjamas dėl nesuprantamo tūrinio ir užgaulių apibūdinimų. Esu mandagus žmogus, tačiau net ir mane išveda iš kantrybės tas prokurorų apgailėtinas išsisukinėjimas, todėl labai sveika juos pavadinti tuo, kas jie ir yra – tai yra organizuota gauja.
Prokuratūros darbo aprašas tiesiogiai prieštarauja įstatymui, tai yra tam pačiam BPK, kuris nurodo, kad gavęs skundą dėl nusikaltimo, prokuroras priima nutartį pradėti arba ne ikiteisminį tyrimą. BPK nenumato, kad sunkius nusikaltimus prokuratūra gali atsisakyti tirti remdamasi savo „rašteliais”. Prokuratūros aprašas negali prieštarauti įstatymui. Kadangi BPK 168 str. nustato konkrečias sąlygas, kurioms esant galima atsisakyti atlikti ikiteisminį tyrimą, Aprašas negali išplečiamai aiškinti įstatymą ir nustatyti kitaip.
BPK 1. str. nurodo, kad Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas.
22. Skunde labai aiškiai nurodžiau ir išdėsčiau visą nusikaltimų chronologiją: kreipiausi dėl sunkių gen. prokuroro pavaduotojos G.Ivanausko nusikaltimų – tarnybos pareigų neatlikimo, piktnaudžiavimo, dėl Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo teisėjo kolegijos (Laimutis Alechnavičius, Ramūnas Gadliauskas, Ernestas Spruogis) dokumento suklastojimo ir piktnaudžiavimo. Nurodžiau, kad kadangi prokurorai jau labai seniai vykdo sunkius nusikaltimus, tai jūms patiems ir teks ištirti savo nusikaltimus. Nurodžiau, kad žinau, kad jie to nedarys, tačiau prašiau pateikti man motyvuotą nutartį atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą dėl visų čia išvardintų sunkių nusikaltimų:
Prokuratūra ir teismai jau seniai bendradarbiauja organizuotoje nusikalstamoje gaujoje.
Tai yra teisėjai masiškai klastoja savo nutartis, įrašydami į jas žinomai melagingas aplinkybes, tačiau kai prokuratūros pareikalauji vykdyti savo pareigas ir kelti bylas teisėjams už klastotę, tai prokuratūra parašo ne nutartį, o „špargalkę”, kuri neskundžiama. Prokurorai mielai nurodo, kad „špargalkę” gali skųsti administraciniam teismui, o pastarasis irgi mielai tau paaiškino, kad skundas nėra „susijęs su viešojo administravimo sritimi”.
Ratas užsidaro, sunkūs nusikaltimai lieka neištirti, juos pridengus naujais nusikaltimais. Tiesa, įstatymai minėtus dalykus reglamentuoja visiškai kitaip, nei išaiškina teismų ir prokuratūros sistema.
23. Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus ir Dalios Višinskienės administracinėje byloje Nr. eAS-444-502/2023 man išaiškino, kad sunkių nusikaltimų dengimas, rašant „raštelius” yra teisėtas : „Taigi, teismo vertinimu, keliamo ginčo pobūdis pagal savo esmę – tikrąjį tikslą, nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai”.
Akivaizdu, kad tai teismo klastotė ir piktnaudžiavimas, nes ABTĮ 17 str. aiškiai sako, kad administracinio teismo 17 straipsnis. Bylos, priskirtos administracinių teismų kompetencijai :
1. Administraciniai teismai sprendžia bylas dėl:

1) valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų (neveikimo) teisėtumo, taip pat dėl šių subjektų vilkinimo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus (toliau – vilkinimas atlikti veiksmus);.
Generalinės prokuratūros funkcija yra ištirti nusikaltimus, o iki šiol prokuratūra juos dengia, rašydama „raštelius”, ir visaip klastodama dokumentus.
Remdamasis išdėstytu, prašau prokuratūros pradėti ikiteisminį tyrimą dėl piktnaudžiavimo, tarnybos pareigų neatlikimo, dokumentų klastojimo, BK 249 straipsnio. Nusikalstamas susivienijimas ir BK 25 straipsnio. Bendrininkavimo formos.
Taip pat prašau Vilniaus apylinkės teismo nušalinti generalinę prokuratūrą nuo mano skundų nagrinėjimo, n es jai pačiai tektų tirti savo nusikaltimus, o tai vargiai tikėtina. Nes prokuratūra toliau visaip dengs savo prokurorų padarytus sunkius nusikaltimus.
Kaip žinia, BPK 58 straipsnis. Nušalinimo pagrindas nurodo:
1. Šio Kodekso 57 straipsnio 2 dalyje nurodytas asmuo negali dalyvauti procese, jeigu:
4) proceso dalyviai motyvuotai nurodo kitokias aplinkybes, keliančias pagrįstų abejonių šio Kodekso 57 straipsnio 2 dalyje nurodyto asmens nešališkumu.
Visi taip vadinamos generalinės prokuratūros vadovai yra įtariami nusikaltimų slėpymu, todėl prašau nušalinti taip vadinamą gen. prokurorą nuo mano skundų nagrinėjimo, ir perduoti juos tikrti kitos apygardos prokuratūrai.
Aurimas Drižius

Facebook komentarai
});}(jQuery));