Mirus garsiam tremtiniui, vienas sūnus pasiglemžė visą šeimos turtą
namo1
Mindaugas Jurevičius
Statybų metai
Apsisprendimas imti Sklypą Maironio 46 , Palangoje ir statybų sutartis dėl darbų
Tėvas Vytautas Jurevičius (nuotr. viršuje), paskelbus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, kaip politkalinys dar negrįžęs į Lietuvą (gyveno Mogiliove) turėjo pagal naujus įstatymus grįžtantiems pasirinkti : sklypą namo statybai ar butą.
Aš , kaip LŽŪA absolventas 1987 m. Įsijungiau į visuomeninę veiklą : atkurti prieškario organizacijas, tremtinių sąjungą ir skatinti nepriklausomybės įtvirtinimą. Todėl ir buvau LŪS atkurėjas ir vienas iš pirmųjų ūkininkų ir pats priiminėjau kartu su G.Sinkevičiumi pirmuosius rajone ūkininkus į LŪS.
Tėvas matė ir suprato, kad turiu daug darbo ir pažinčių barų, tad jei aš jam padėsiu, tada galime imti sklypą Palangoje namui statyti, o jei ne – butą. Brolio Rimanto padėtis tuo metu buvo nereikšminga tėvui apsispręsti statyboms – jis dirbo kolūkyje ir ištrūkti ir padėti prie statybų neturėjo nei noro, nei galimybių. Todėl pagrindinis svertas buvo mūsų su tėvu apsisprendimas statyti namą sau: aišku broliui ir man per pusę – tik niekada brolis realiai tiek neprisidėjo, kad pretenduotų nors į mažą dalį to statinio, bet aš neprieštaravau prieš tėvo valią ir dirbau visais statybų klausimais rimtai – žinodamas, kad dirbu ir sau, ir tėvu tikėjau.
Brolis savo indėliu ir galimybėmis, bei pastangomis nespindėjo – tik visada turėjo norą save statyti į priekį, nors visi giminės matė ir suprato jo indėlį…
Taigi, apsisprendus su tėvu pradėti darbus buvo aptarti planai: piniginės lėšos, statybinių medžiagų galimybės, transportas, gyvenimas statybos metu, projektai ir tt.
Piniginės lėšos aišku buvo gana sudėtingas klausimas, bet ne pagrindinis: iš visų prisidėjusių finansiškai aš turėjau bene didžiausias galimybes : kaip pirmasis ūkininkas gavau lengvatinį kreditą (30000rb.), 100 kubinių metrų brandaus pušyno miško, Didžiasalio statybinių medžiagų susivienijime du vagonus keramzito, du vagonus statybinių plytų, Švenčionėlių statybinių medžiagų kombinate apdailos keraminių plytų, Švenčionių RSO – autokarą, Zarasų r. Žemės ūkio susivienijime- skardos ir stiklo, Visagino, Riazanės statybinių medžiagų sandėliuose – santechnikos, Baltarusijos statybinių medžiagų parduotuvėse – elektros prekių, Daugpilio lokomotyvų depe skardos.
Be to, pirkau naują sunkvežimį statybinėms medžiagoms vežti, priekabą ir sunkiasvorį MAZ. Brolis keliems mėnesiams iš kolūkio su LŪS tarpininkavimu buvo gavęs automobilį ZIL, kurį man reikėjo ir remontuoti ir vairuoti. Kadangi jis pats negalėjo nei vairuoti, nei dirbti prie statybų tą seną sunkvežimį pardavė.
Visas medžiagas į Palangą reikėjo ne tik nupirkti, bet ir pristatyti. Nors buvau jaunas, tačiau nuvairuoti 400 km krautus sunkvežimius buvo ne tik atsakomybė ,bet ir nuovargis, tai turėjo reikšmės ir kraujospūdžio ligai. Pirmus kartus teko vairuoti brolio iš kolūkio gautą visiškai netvarkingą sunkvežimį (už 500rb.)…kuriuo turėjau vykdyti planą, todėl buvau priverstas pirkti naują SAZ už (16000rb) savo lėšas, po to sunkiasvorį MAZ ir priekabą. Visą techniką turėjau ir vairuot ir remontuoti.
Kadangi sklypas Maironio g. 46 ir 48 Palangoje buvo miesto krepšinio aikštelė, geroje vietoje ir netoli tetos ir pusseserės, kurios abi padėjo kuo galėjo, mums buvo galimybė ir papietauti pas jas. O gyvenimui susirentėme laikiną namelį statybvietėje, kur pastatėme kelias metalines lovas.
Pirmiausia turėjome pasirūpinti statybininkais, kuriuos teko vežtis iš savo kaimo. Aišku tai buvo nekvalifikuoti specialistai prastiems sunkiems darbams. Tėvas juos supažindindavo su saugumo technikos taisyklėmis, o man reikėjo jais pasirūpint. Tad neužilgo teko tokių darbuotojų atsisakyti, o imti iš Palangos darbo biržos truputi rimtesnius padienius, o mūro darbams brigadas. Bet pradžioje teko gamintis statybines medžiagas iš keramzito, žvyro, cemento buvo gaminami statybiniai blokeliai ir pamatiniai blokai, kuriuos autokrautuvu krovėme į rietuves. Dalį blokelių iš mūsų įsigijo kaimynas. Statybinių medžiagų gamybai buvo paskirta net du sezonai, o statyboms -šeši. Ir visą tą laiką dirbome iš šeimos tik mes su tėvu. Brolis atvažiuodavo per atostogas.
Aš atsisakiau dėl tėvo ir šių statybų ne tik normalaus darbo ar verslo, karjeros, bet ir asmeninio gyvenimo. Tada, o ir dabar kito būsto nesu pasistatęs, o visa ką stačiau – užvaldė po tėvo mirties brolis su jo sugyventine, su kuria dar tėvui gyvam esant jie vežė jį pas psichiatrus Vilniuje, kad pripažinti neįgaliu..Tačiau gydytojai jų kėslų neįtvirtino.
Aš manau, kad tai buvo pirmos turto užvaldymo schemos, o tėvas naiviai tikėjo šiais artimaisiais…
Aš, kaip ir brolis, augęs be tėvo, jį gerbiau ir džiaugiausi galėdamas turėti jį ir kaip bendramintį. Deja, matydamas mano prisirišimą, pasiaukojimą ir meilę jis galbūt nesuprato, kad man svarbiau būti su juo, o ne laukti jo turto … dalybų.
Man buvo keista, kad jis gali gyventi su gan nesąžiningais žmonėmis, ir patikėti dideles sumas net ir tiems, kuriais jau teko nusivilt.
Man tas jo patiklumas stebino net ir brolio atveju, juk jis net tėvo buvo atsižadėjęs dėl to, kad neįsileido gyventi jo meilužės iš Klaipėdos (gal tėvas buvo įtakotas savo žmonos)-brolis jam pareiškė, kad atsižada ir kad jis vertina savo indėlį 200000 Lt. Kada mes, dirbę su tėvu statybose 8 metus dar savo dalies net nebandėme skaičiuoti.
Tada tėvas tų 200000 Lt neturėjo, tad reikėjo jų palaukti keletą metų nebendraujant. O kai tėvas pardavė sklypą pajūryje – pinigų užsuko „netyčia“ sužinojęs brolis. Tėvas man minėjo – kad brolis savo pusę namo įvertino realiai pigiau, tad sakė, kad „praloš“, jei ims pinigais. Bet brolis paėmė 300 000 Lt ir po tėvo mirties pamiršo, kad tėvas jau jam davė…už ką?
Galima pabrėžti, kad tėvas buvo poetiškos kilmės romantikas – susiformavęs tarpukario Lietuvos romantikas. Man jis patikėdavo būti jo kūrinių lietuvių ir rusų kalba kritiku dar man esant nepilnamečiu. Jo kūriniai apie devynis pragaro ratus (lagerio) jam skaitant rusų kalba ne tik žavėdavo, bet ir eidavo šiurpuliukai. Originalų rusų kalba kažkaip neišsaugojo – galbūt prisidėjo kažkaip jo tuomečiai „artimieji“ prie to. Man kildavo mintis, kad jis tikrai buvo „globojamas“ artimų tarnybų. Kada jis atgavus nepriklausomybę sueiliavo tuos devynis „lagerio“ ratus lietuviškai, tai jau neskambėjo taip siaubingai ir tikroviškai, kaip originale.
Taigi, pasitikėdamas savo artimaisiais ir aš galiu pasakyti, kad tėvo mirtis buvo netikėta ir staigi. Jo žmona buvo išvykusi į Mogiliovą, kur buvo likęs jos butas tai buvo 2010m. vasaris – kovas, ir jis gyveno vienas. Nežinau, kokia intencija atšvęsti tėvo gimtadienį dar iki jo likus savaitėms „užsuko“ brolis su sūnumi Ernestu ir jiems išvykus tėvui suparalyžavo kojas.
Tada buvo išvežtas į Klaipėdos jūrininkų ligoninę, kur jis brolio ir jo sugyventinės buvo paliktas nakčiai be priežiūros ir net…telefono. Ta naktis ir buvo lemtinga.
Po to : dvi savaitės mano pastangų ištraukti iš ligos gniaužtų išvežant į Kauno klinikų spec. skyrių, su kurio vedėju buvau suderinęs, tačiau man niekas nei pritarė ,nei padėjo.
Po mirties Palangos meras liepė tėvui, kaip Palangos garbės piliečiui, parinkti vietą- tad ir man patiko prie amžinosios ugnies vieta – juk jį laikiau tikru kovotoju už laisvę.
Po laidotuvių brolis gudriai pasiimdamas visą archyvą, matyt turėjo planą „chuliganą“ išplauti visų atmintį, man to net neįtarus, jis užvaldė informaciją apie visas tėvo „paskolas“, testamentus.
Po tėvo mirties beveik pusę namo užvaldė jo ilgametė sugyventinė, nors su ja buvo pasirasytas susitarimas NEPRETENDUOTI, o namas pagal testamentą mums su broliu.
Tačiau po tėvo mirties ta ponia su notare padare aferą – pasiėmė pusę tėvo ir mano turto, o brolis perėjo į kitą stovyklą ir jau (mirus tai tėvo „žmonai”) su jos (ne tėvo) sūnumi iš pirmos jos santuokos, kuris gyvena Ukrainoje – perdavė (už pinigus) savo dalis be mano kaip bendrasavininkio žinios ir net nesiūlė išsipirkti…aferistei bobutei iš „gelgaudiškio gelžbetonio”, kurią surado Zarasuose gyvenANTIS brolio sūnelis, nekilnojamo turto ir rotary klubo kurjeris…Ernestas ir už mano nugaros pasitvarkė dar ir su kriminaliniais elementais (net nežinau kas įvykdė pasikesinimą prieš mane), jei neaisku – yra dar tekstas, kuri prisegu, bet pavadinime aš – iš tikro nesu lygavertis turto grobikas, o tėvo valios įgyvendintojas – nes jie -jo aplinka- turtą pardavė už tris rublius.
Tada dar buvo pasakyta, kad aš turėsiu teisę pasirinkti, bet neužilgo jie pasiliko teisę dalytis be manęs pamiršę, kad su jais jau buvo vieną kartą atsiskaityta.
Ir dar 10 metų gadino ir griovė mūsų su tėvu kūrinį, kol apsisprendė – parduoti be mano nuomonės ir dalyvavimo.
Ir tai jau nuo kovo 13 d. turtas ir namas Maironio 46, Palanga (nuotr.) užvaldytas jų parinktų gyventojų, kurie, be skrupulų sumokėję pinigėlius, jaučiasi pilnateisiais“ PAVELDĖTOJAIS tik su šių aferistų valia ir žinia.
Juos teis ne tik Dievas.
Mindaugas Jurevičius
Apie Vytauto Jurevičiaus sudėtingą likimą rašė ir laikraštis „Palangos tiltas”:
Vytautas Jurevičius: „Menu tremties skausmą savo eilėse“
Gediminas GRIŠKEVIČIUS, 2012-07-11
Istorija visad verta pagarbos. Didžioji, vertingiausioji šio Baltijos kranto išminčių dalis – Palangos „panteone“. Kapinaitėse, kur žmogiškoji ekonomika, santvarkos, konfliktai, intrigos, rietenos, pavydas, klastos neturi jokios galios. Tačiau būtent iš ten į mūsų širdis sugrįžta atsiminimai apie geruosius palangiškių darbus. Mirusieji veda mus gyvenimo keliais. Jų patirtis moko susitikslinti gyvųjų laikrodžius – kad eiti teisingai, kad kuo mažiau klydus.
Centrinėje Palangos senųjų kapinių dalyje, netoli istoriškos koplyčios tvirto, kaip ir tvirtų palangiškių likimai ąžuolo paunksmėje neseniai amžino poilsio atgulė Kovo 11-osios Akto signataras, buvęs Palangos miesto meras A.V. Ulba. Visai šalia 2010-04-21 miręs – Vytautas Kazimieras Jurevičius (g. 1922-03-22). 2006 metų Palangos metų žmogus. Kovotojas už laisvę ir humanizmą. Pedagogas. Publicistas. Poetas. Vienintelis ligi šios dienos palangiškis, už ištvermę ir atsidavimą Lietuvos nepriklausomybės ir laisvės siekiams, jų gynimą darbais ir menine kūryba, apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžiumi.
Gimė žvejo ir knygnešio šeimoje
Lyg pušies sakai kaitrią vidurvasario dieną į mūsų širdžių atmintį sulaša faktai iš žinomo palangiškio Vytauto Jurevičiaus biografijos: „Gimė Palangos valsčiaus Užkanavės kaime, žvejo ir knygnešio šeimoje. Baltijos jūroje siautęs septynių balų štormas anksti nutraukė tėvelio gyvybės siūlą. Nepavydėtina dalia teko mamai su šešiais mažamečiais vaikučiais“.
„1940 metais Vytautas tapo Palangos gimnazijos pirmos laidos abiturientu. Vėliau studijavo Kauno Vytauto Didžiojo Universitete. Studijas nutraukė karas. Būdamas Kaune, Vytautas aktyviai dalyvavo 1941 metų Birželio sukilime. Jam suteiktas kario-savanorio vardas. Vėliau mokytojavo Palangos gimnazijoje. Aplinkiniuose miesteliuose organizavo Lietuvos Laisvės Armijos (LLA) kuopas. Buvo Palangos kuopos vadas. 1946 metais suimtas. Nors ir žiauriai enkavedistų kankinamas, savo kuopos narių neišdavė. Klaipėdos karinio tribunolo vienintelis buvo nuteistas 10 metų lageryje, o vėliau paliekamas amžinoje tremtyje. Magadano lageryje, pragariškomis sąlygomis dirbo aukso kasyklose griežėju. Rašė straipsnius ir eilėraščius į lagerio pogrindžio spaudą.
Atbuvęs lageriui skirtą laiką, vedė. Magadane gimė sūnūs Rimantas ir Mindaugas. Žmonai su vaikais išvažiavus į Lietuvą, Vytautas paliekamas tremtyje (už tai, kad griežtai atsisakė tapti išdaviku – KGB agentu). Net 44 metus praleido svetimoje padangėje. Tai sunkiai suvokiama. Prasidėjus Atgimimui, aktyviai įsijungė į nepriklausomos Lietuvos kūrimo darbus. Parašė daugiau kaip 50 straipsnių į Rusijos ir Lietuvos laikraščius, gindamas Lietuvos teisę į laisvę. Tai nepatiko Lietuvos priešams. Prasidėjo šlykštūs išpuoliai, šmeižimai. Vytautas iškentė tą nepelnytą skausmą.
Į Lietuvą Vytautas grįžo paskelbus Nepriklausomybę. Įsikūrė Palangoje. Ir toliau aktyviai dalyvavo spaudoje, domėjosi Lietuvos įvykiais, pergyveno Tėvynės nesėkmes“.
… Mums žodis Tėvynė dar mamos lopšinėj
Pripildė krūtinę šviesos spinduliais.
Kas žodžio šio švento laiku nepažino,
Mankurto kepurę nešios dar ilgai…
(Eil. „Skausmo akordai“)
„Palangiškių kovotojų pinigais nenupirksi“
Prieš 22 metus Lietuvos šaulių sąjungos Žemaitijos rinktinės Palangos kuopos veiklą ženkliai atgaivino ir šauliams šauniai vadovavo buvęs miesto tarybos narys, partizanų vado sūnus, auksinių rankų vyras Algirdas Montvidas. Buvęs Palangos „Butų ūkio“ meistras daug metų nuoširdžiai bičiuliavosi ir su literatu–kovotoju Vytautu Jurevičiumi: „Noras teisingai suvokti lietuvių tautos istoriją ir nusikratyti okupantų vergiško gyvenimo grandinių skatino palangiškius pasišventėliškiems darbams, net nemąstant, o kiek, kam už tai bus sumokėta. Visus prisimenu kaip gimines šeimyninio albumo nuotraukose. Kai kuriuos jau priglaudė „paskutinė Palangos poilsinė“, bet išliko geri atminimai apie darbus. Vytautas Jurevičius, Stanislovas Valančius, Gintautas Likša, Rimantas Bobelis, – jų, tremtyje vargusių, už Sąjūdžio idėjas kovojusių, Šaulių sąjungą atkūrusių pavardes prisimename su pagarba.
Aš, jaunesnis, daug ko pasimokiau iš gerbiamo Vytauto Jurevičiaus. Logikos. Kantrybės. Tiesumo. Tikrumo. Dvasios stiprumo, kai atrodo – viskas „prarasta“. Jo knyga „Skausmo akordai“ (2002) yra ne tik man tarytum „Kančios maldynėlis“, kur net pro skausmo gaidas, lyg žolė pro asfaltą prasimuša tvirto palangiškio žodžiai: „Būkite stiprūs, būkite stiprūs, niekad ir niekam neparsiduokit, lietuviai“. Vyrai pravirksta, skaitydami Vytauto Jurevičiaus tekstą „Vilties giesmė“, – iš ciklo „Apmąstymai (Šėtono pinklėse)“.
„Nėra brangesnio šioj žemėj žodžio už Tėvynę, už Motiną.
Jau 33 metus nematau, kaip kopia saulė į tėviškės beržynų viršūnes, kaip žeria aukso spindulius į gimtos pirkios langus.
Jau 33 metus negirdžiu, kaip šlama pušys prie kiemo vartų, kaip ošia Baltija, kaip verkia vėjo vaikomos kopos ir dejuoja pajūrio smėlis po basom kojom.
O Žvaigždžių valdove, kam nelaimę siuntei, kodėl atėmei Tėvynę už tai, kad mylėjau Ją labiau už gyvenimo šviesą. Prieš 23 metus, kai daugelis iškeliavo gimtinėn, Tu man išbandymą siuntei. Šėtono tarnai norėjo nupirkti mane už trisdešimt sidabrinių.
Ir būčiau išvykęs Tėvynėn ir nutildęs Tėvynės ilgesio troškulį, ir būčiau stebėjęs tekančią saulę gimtuos laukuos. Argi galėjau užstatyti sąžinę? Ar galėjau tarnauti tiems, kurie gėrė mūsų tautos kraują. Ir pasakiau šėtono pulkininkams, kad mano silpnas regėjimas – pro rakto skylutę aš nieko nematau, ir pasakiau, kad mano bloga uoslė – iš už kampo neuostinėsiu, kad mano silpna klausa – visur girdžiu tik Baltijos ošimą. Tad pasiimkite aukso kalnus, aš turiu tik vieną Tėvynę, kur žalios pušys šlama ir Baltija ošia. Nėra turtų šioj žemėj, už ką atiduočiau savo Tėvynę. Grasindami išvijo mane šėtono tarnai. Pulkininkas suriko: „Tu nudvėsi čia!“ Po trijų mėnesių gavau žiaurų įsakymą. Mane palieka amžiams šioj ledų karalystėj.
O Didysis Dieve, argi tu nubaudei mane už tai, kad gimtą kraštą mylėjau, ir palikai šioj amžino įšalo žemėj beribiam laikui.
…Slinko metai, metų metai šliaužė, aš vis bridau Magadano ledynuos ir snieguos, nešiau sunkią tremtinio naštą. Tik ilgesys išbraižė mano veidą, iščiulpė mano kraują. Tik po 19 metų – gulintį ligos patale – išleido.
Žemės Valdove, kam palikai mane šiaurėj dar trylikai metų, sunkia liga prirakintą prie lovos. Argi maža tų devyniolikos, kuriuos išbuvau prikaltas prie Mardžoto kalnų šėtono grandinėm.
Kasyklų kvarco debesys, nusėdę tamsiais lopiniais, išraizgė mano krūtinę. Juoda lemtis stengėsi išplėšti paskutinę viltį, pamatyti tave, Tėvyne. Bet tikėjau, kad tu, Žvaigždžių Valdove, išsklaidysi kvarco miglas ir užlyginsi daubas mano krūtinėj. Tikėjau, kad Tavo neišmatuojamas gėris, matydamas didį ilgesį, išklausys mano maldą. Ir išsipildė mano troškimai – nevilties valandomis tu stiprinai mano viltį, silpnybės metais dovanojai stiprybę. Įvyko stebuklas – užaugo duobės, nušvito kalnai mano krūtinėj. Po 33 klajonių metų galiu grįžti į gimtą kraštą“.
Vaisingi metai gimtojoje Palangoje
Su Vytautu Jurevičiumi labai vaisingai ir mielaširdingai bendravo irgi patriotiškas spaudos bendradarbis, blaivios nuovokos inteligentas, inžinierius, šviesios atminties Sigitas Žalneravičius. Jis irgi niekada nevyniojo žodžių į vatą, gerbė tą, kuris vertas pagarbos, nes „tikėjimo nėra be pasitikėjimo“.
Apie V.Jurevičių, jo namuose šimtus kartų bendravęs Sigitas Žalneravičius rašė:
„…Kadangi gyvenu Palangoje, puikiai pažinojau ir nuoširdžiai bendravau su buvusiu Palangos Vytauto Didžiojo gimnazijos abiturientu, mokytoju, poetu, Lietuvos laisvės armijos (LLA) kuopos vadu Vytautu Jurevičiumi. Net 44 metus šis žmogus legenda buvo priverstas nematyti tėviškės dangaus, pajūrio pušų, nerimstančios Baltijos, kuri jo vaikystėje atėmė tėvelį – žvejį, knygnešį. Saugumo rūsių siaubas, lageris, tremtis be teisės sugrįžti. Tokia buvo to Lietuvos patrioto lemtis. Ten palaidoti darbingiausi gyvenimo dešimtmečiai. Ten pažintas ir Magadano šachtų dulkių skonis. Dar kartą primenu: 44 kančių metai.
1990 m. kovo 11 d. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, iškankintas, bet nepalūžęs Lietuvos V.Jurevičius grįžo namo. Džiaugiasi laisva Lietuva, miela Palanga, išaugusiais, sunkiai beatpažįstamais medžiais. Mato Vytautas ir tai, kad Lietuva, nors ir laisva, bet skendi baisių negerovių liūne, tų pačių raudonspalvių skriaudžiamą tautą. Nemokėdamas būti abejingas (kaip nemaža dalis mūsų), rašo apie tai straipsnius, tautą žadinančius eilėraščius, kalba be veidmainiavimo ir pataikavimo. Meilės Lietuvai nesušaldė Sibiro speigai. Tačiau šios tautos didvyris per anksti patikėjo laisve, nesuvokė, kad Lietuvos žemelę dar trypia pusžmogių importiniai batai, po ja šliaužioja akli kurmiai, prisidengę Lietuvos piliečių pasais“.
„Kūryba yra tobulėjimas žaidžiant“
Mokytojas, poetas, filosofas, publicistas Vytautas Jurevičius kasdien ir kankinančiai daug mąstė, rašė apie Lietuvos viziją, sakysime, net 2050-2100 metais, bandė atrasti „formules“, kurios padėtų lietuviams ne tik išlikti, bet ir gyventi „geroviškai“. Vytautas – tarsi idėjinis „Palangos Vydūnas“:
„Laisvė – žmogaus būties pagrindas. Ją sudaro trys esminės dalys:
1. Dvasios laisvė – sąžinės, įsitikinimų, kalbos ir informacijos laisvė.
2. Fizinė laisvė – veiklos, judėjimo, gyvenimo būdo laisvė.
3. Materialinė nepriklausomybė – egzistencijos materialine bazė.
Žmogus laisvu tampa tik tada, kada jis materialiai nepriklausomas, gyvena laisvoj, demokratinėj valstybėj. Tik fiziškai ir dvasiškai nepriklausomas jis yra laisvas. Tik laisvas žmogus gali žaisti ir tobulėti. Nei vergui, nei baudžiauninkui, nei Markso darbininkui nėra galimybės kurti nei tobulėti, nes darbas be žaidimo yra prievarta.
Suklydo Fridrichas tvirtindamas, kad darbas sukūrė žmogų. Žmogus gimė laisvas ir lyg kalnų erelis skraidė, medžiojo, žaidė ir tobulėjo skausmingame džiaugsme, kol tapo Homo sapiens. Tada įvyko žmonių diferenciacija pagal išsivystymo laipsnį.
Drąsa, išmintis, talentas, valia, ryžtingumas bei žiaurumas suteikė žmonėms pranašumą. Jie privertė mažiau išsivysčiusius, silpnesnius vergauti, pavertė juos baudžiauninkais, vėliau fabrikų darbininkais. Jie tapo eksploatuojamais ne dėl savo asmeninių pranašumų, o dėl jų pirmtakų valios, drąsos, išminties ir ryžtingumo stokos. Dėl to eksploatuojamieji neturi jokių pranašumų ir jokios išskirtinės teisės į valstybės valdymą, kaip stengėsi įrodyti proletarų filosofai. Gimusiam kurmiu nelemta aru skraidyti. Nelaimingos valstybės, kurias valdo virėjos.
Tik laisvas žmogus materialiai, fiziškai ir dvasiškai pasirenka veiklos formą pagal savo norą. Jis žaidžia, kad gyventų, ir gyvena, kad žaistų. Laisvas fermeris žaidžia savo fermoj. Jis svarsto galimybes, planuoja, renkasi variantus. Sūrus prakaitas jam saldus, jei neša džiaugsmą ir duoda rezultatų. Kiekvienas verslininkas yra azartiškas žaidėjas. Kiekvienas laisvos profesijos žmogus, sukaupęs pradinį kapitalą ir tapęs materialiai laisvu, renkasi malonią žaidimo formą, kuri tampa jo pragyvenimo šaltiniu. Nors šį žaidimą žmonės vadina darbu, bet tai ne tas prakeiktas sunkus darbas, kurį išgarbino Marksas. Tai kūrybinis darbas. Tai žmogaus grįžimas į žmogiškąją būtį, kur gyvenimas tampa džiaugsmu. Valstybės užduotis – sudaryti visiems sąlygas tapti materialiai nepriklausomais, tai yra – turtingais ir laisvais.
Kiekvienas žaidimas yra rizika, dėl to žaidėjas gali išgyventi laimėjimo džiaugsmą ar nesėkmės kartėlį. Drąsa, ryžtingumas, intuicija, valia ir išmintis pralaimėjusiam padeda keltis. Gyvenimas – tai pastovi treniruotė, tai grūdinimasis, o žaidimas – vystymosi pagrindas“.
Šituos Vytauto Jurevičiaus tekstus tremties knygoje „Skausmo akordai“ atradęs ir pažinęs, supranti, kad Palangą valdo ne vien tik „klanai ir planai“, bet ją sergsti ir mąstytojų akys. Pačiuose aršiausiuose išbandymuose išlaikęs išdidžią ir tvirtą lietuvių kovotojo sielą Vytautas Kazimieras Jurevičius laimėjo svarbiausiąją kovą už pagarbos vertą gyvenimą.
Straipsnis skelbiamas „Palangos tiltui” vykdant Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo (SRTRF) projektą „Jūros mūšos aidai kurorto kūrėjų meninėje raiškoje ir gyvenime”.
