Dėl atvirai mafijai tarnaujančio Vilniaus miesto apylinkės teismo

Taip vadinamam Vilniaus miesto apylinkės teismui

Pareiškėjas Aurimas Drižius,

 Konstitucijos per. 23b, Vilnius

2018 m. balandžio 20 d.

Prašymas atnaujinti civilinę  bylą Nr. byloje Nr. 2-117-734-2009 dėl  netinkamai taikomų teisės aktų, nusikalstamų teisėjų veiksmų, cenzūros panaikinimo, tyčiojimosi iš įstatymų ir Konstitucijos, dvigubo nuteisimo ir dvigubo proceso

Faktinės aplinkybės:

A.Sadeckas dar 2008-01-21 m. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su „prevenciniu ieškiniu“ , kuriame reikalavo uždrausti man rašyti straipsnius, kuriuose jis būtų siejamas su AB „Mažeikių nafta“, jos privatizavimu ir G.Kiesaus nužudymu.  Vilniaus miesto apylinkės teismas patenkino šį A. Sadecko „prevencinį“ ieškinį civilinėje byloje Nr. 2-117-734-2009 ir uždraudė atsakovams Aurimui Drižiui ir UAB „Laisvas laikraštis“ savaitraštyje „Laisvas laikraštis“ publikuoti rašinius, kuriuose Alvydas Sadeckas būtų siejamas su AB „Mažeikių nafta“, su šios bendrovės privatizavimu ir Gedemino Kiesaus nužudymu.

Tokiu būdu Vilniaus miesto apylinkės teismas įvedė neteisėtą cenzūrą, kurią draudžia tiek Lietuvos Konstitucijos 44 str. 1 d., kurioje numatyta, kad masinės informacijos cenzūra draudžiama.

Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kas  yra cenzūra: „Cenzūra – tai spaudos, kino filmų, radijo ir televizijos laidų, teatro spektaklių ir kitų viešų renginių turinio kontrolė, kad nebūtų platinamos tam tikros žinios ir idėjos. Demokratijos požiūriu svarbu, kad viešoji nuomonė formuotųsi laisvai. Tai pirmiausia reiškia, kad masinės informacijos priemonės steigimas, jos veiklos galimybė neturi priklausyti nuo būsimų publikacijų ar laidų turinio.“.

Be to, Visuomenės informavimo įstatymo 10 straipsnis „Draudimas taikyti neteisėtus informacijos laisvės apribojimus“ sako: „Viešosios informacijos cenzūra Lietuvos Respublikoje draudžiama. Draudžiami bet kokie veiksmai, kuriais siekiama kontroliuoti visuomenės informavimo priemonėse skelbiamos informacijos turinį iki šios informacijos paskelbimo, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus.“.

Penkis kartus kreipiausi į minėtą teismą, nurodydamas vis naujas aplinkybes, kad įvesta cenzūra yra neteisėta ir nusikalstama, o minėtas A.Sadecko skundas yra melagingas, nes jis pats buvo „Mažeikių naftos“ akcininkas, ir vadovavo minėtos įmonės privatizavimui.

Penkis kartus minėtas teismas atmetė mano prašymus, klastodamas savo nutartis, ir į jas įrašydamas žinomai melagingas aplinkybes bei motyvus.

Galiausiai, kai Lietuvos Aukščiausiojo teismo kolegija 2015 m. spalio 1 d. nutartimi mane visiškai išteisino, ir nurodė, kad žmogus negali būti teisiamas už savaime teisėtą veiklą, dar kartą kreipiausi į minėtą Vilniaus apylinkės teismą, prašydamas panaikinti cenzūrą. Šio teismo teisėja Kasimovienė pritaikė Konstitucijai senaties terminą ir nurodė, kad jau suėjo senaties terminas dėl minėtos civilinės bylos atnaujinimo. 

Per tą laiką buvau nuteistas vien už tai, kad rašiau straipsnius, devynis kartus, mano turtas atimtas ir parduotas varžytinėse, įmonė, kurią aš valdžiau ir buvau įsteigęs, UAB „Šilo bitė“, paskelbta bankroto byla, nes jai teismų sprendimu buvo uždrausta verstis teisėta veikla. Šiuo metu antstoliai vykdo kitos man priklausančios įmonės UAB „Patikimas verslas“ varžytinės. Tai tik didina man padarytą žalą, todėl reikalauju  :

1. Nedelsiant atnaujinti civilinę bylą Nr. 2-117-734-2009, panaikinti cenzūrą, nes Konstitucija yra tiesiogiai taikomas teisės aktas, kuriam negali būti taikomi jokie senaties terminai.

2. Įpareigoti prokuratūrą pradėti ikiteisminį tyrimą pagal BPK 409 str. dėl galimai melagingų Alvydo Sadecko parodymų, nusikalstamų teisėjų Zojos Monid,  Faustos Vitkienės, Jolantos Vėgelienės veiksmų, dengiant galimai nusikalstamą A.Sadecko veiklą.

BPK 409 straipsnis. Perėjimas iš privataus kaltinimo į valstybinį kaltinimą nurodyta, kad 1. Jeigu šio Kodekso 407 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos turi visuomeninę reikšmę ar jomis padaryta žala asmeniui, kuris dėl svarbių priežasčių negali ginti teisėtų savo interesų, prokuroras, nesvarbu, ar yra nukentėjusiojo skundas arba jo teisėto atstovo pareiškimas, dėl šių veikų privalo pradėti baudžiamąjį procesą.

Visuose savo straipsniuose nurodžiau, kad „Mafija visiškai užvaldė Vilniaus miesto apylinkės teismą“, ir kad „Tiesėjai masiškai klastoja savo nutartis A.Sadecko naudai“.

Minėtuose straipsniuose aprašiau, kaip mano paminėti teisėjai klastoja savo nutartis Sadecko naudai ir daro nusikalstamą veiklą, kuri apibūdinama kaip „dokumento klastojimas“ ir piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi“.

Vien už tai, kad parašiau šiuos straipsnius, buvau daug kartų nuteistas pagal Sadecko parodymus, kad jis niekaip nesusijęs su „Mažeikių naftos“ privatizavimu. Nors tai melas, kurį pripažino tas pats Vilniaus miesto apylinkės teismas nutartimi : „faktas, kad Sadeckas dalyvavo rengiant įstatymų projektus dėl „Mažeikių naftos“ privatizavimo, visada buvo žinomas“.

Be to, Nors byloje pateikiau faktus, kad A.Sadeckas buvo pagrindinis asmuo „Mažeikių naftos“ privatizavime, asmeniškai jis keitė įstatymus, kad „Mažeikių nafta“ atitektų Rusijos kompanijai „Jukos“. Tačiau teismui pateikė ieškinį, reikalaudamas uždrausti jį sieti su „Mažeikių nafta“ ir jos privatizavimu, ir teisme ne kartą teigė, kad jis niekaip nėra susijęs su šiuo privatizavimu.

Negalėdamas paneigti šiuos faktus, minėtas teismas juos įvardino kaip mano fantaziją, t. y. paskelbė, kad tokių faktų nebuvo, ir padarė nusikalstamą veiklą – dokumento klastojimas ir piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi. Nors tokius faktus labai lengva patikrinti ir nustatyti jų autentiškumą – t. y. nagrinėjant baudžiamąją bylą, A.sadeckas teisme pats papasakojo, kaip keitė įstatymus Rusijos kompanijų naudai . O vėliau reikalavo paneigti, kad jis kaip nors su tuo privatizavimu susijęs.

Žurnalisto persekiojimas dėl to, kad jis pateikia faktus, kad visas Vilniaus apylinkės teismas yra korumpuotas, ir mano nurodytos teisėjų nusikalstamos veikos turi visuomeninę reikšmę, todėl turi būti pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BPK 409 straipsnį.

Kai teismui pateikiau įrodymus, kad A. Sadeckas buvo „Mažeikių naftos“ privatizavimo įstatymo autorius, Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Fausta Vitkienė atmetė mano prašymą atnaujinti bylą Nr. 2-117-734-2009, nes „leidėjas turėjo pareigą ypatingai atsakingai domėtis tiek Seimo archyve esančia medžiaga, teismuose nagrinėtomis bylomis bei kitais, viešais priimamais duomenimis“. Nors tie įrodymai tik neseniai buvo patekę man į rankas, ir aš niekaip negalėjau žinoti apie juos anksčiau, teisėja F.Vitkienė man nurodė, kad aš turėjau pareigą apie juos žinoti anksčiau, nei jie buvo įvykę, o jeigu nežinojau, tai jau nėra naujai paaiškėjusios aplinkybės. Tai dokumento klastojimas – jokie teisės aktai manęs neįpareigoja turėti pareigą „aktyviai ypatingai domėtis Seimo archyve esančia medžiaga“, o teisėja F.Vitkienė, negalėdama sugalvoti kitos labiau įtikinamos priežasties tiesiog suklastojo savo nutartį, įrašydama žinomai melagingus duomenis apie mano tariamą pareigą „domėtis Seimo archyvu“.

Galiausiai, kai net Vilniaus apylinkės prokuratūra ir teismas pripažino, kad „faktas, kad A. Sadeckas dalyvavo sprendžiant klausimus dėl AB „Mažeikių nafta“ privatizavimo, visada buvo žinomas, niekada nebuvo kvestionuojamas nei A. Sadecko, nei prokuratūros“, kreipiausi dar kartą – jau trečią kartą –  kad šis draudimas – rašyti tiesą apie A. Sadecko dalyvavimą „Mažeikių naftos“ privatizavime – būtų panaikintas. Tačiau net tada Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Jolanta Vėgelienė atmetė mano prašymą atnaujinti šią  bylą Nr. 2-117-734-2009, nes neva tai nėra naujai paaiškėjusios aplinkybės.

Teisėja J.Vėgelienė nurodė, kad minėtos tiek teismo ir prokuratūros nutartys, kuriose pripažįstama, kad A. Sadeckas dalyvavo sprendžiant klausimus dėl privatizavimo, „teismų nutarčių argumentai atitinkame kontekste apie buvusius įvykius negali būti laikoma paaiškėjusia esmine bylos aplinkybe, kuri nebuvo ir negalėjo būti žinoma pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu“. T.y. teisėja J. Vėgelienė nurodė, kad aš 2009 m., nagrinėjant šį A. Sadecko skundą, turėjau žinoti, ką 2013 m. nuspręs Vilniaus apylinkės teismas ir prokuratūra. Tokią pat nutartį surašė ir Vilniaus apygardos teismo teisėja R. Janovičienė 2013 m. kovo 14 d. nutartimi.

Visais atvejais teismas nepasisakė dėl mano pagrindinio motyvo – teismas įvedė cenzūrą, kas yra draudžiama tiek Konstitucijos, tiek ir Visuomenės informavimo įstatymo. Taip pat teismai nevertino ir melagingų A. Sadecko parodymų, kad jie niekaip nėra susijęs su AB „Mažeikių nafta“ ir jos privatizavimu, nors buvo šios įmonės akcininkas, ir privatizavimo įstatymų autorius, tačiau teisme sakė, kad niekaip nedalyvavo šiame privatizavime. Nors į teismą iškviesta Lietuvių kalbos profesorė Kalėdienė paaiškino, ką reiškia terminas „dalyvauti privatizavime“ – „atlikti tam tikrus veiksmus, kai buvo vykdomas privatizavimas“. O A. Sadeckas asmeniškai atliko visus „Mažeikių naftos“ privatizavimo sandorius ir per savo įmonę „Ekskomisarų biuras“ valdė „Mažeikių naftą“, t.y. teikė valdymo paslaugas.

Kai pateikiau teismui skundą, prašydamas panaikinti cenzūrą ir nurodydamas, kad minėtu teismo sprendimu buvo įvesta cenzūra, ką draudžia tiek Konstitucija, tiek ir Visuomenės informavimo įstatymas – Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Z. Monid sugebėjo pasakyti tik tiek, kad „taip pat nepagrįstas ir netenkintinas pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą byloje dėl netinkamo teisės aktų taikymo. Pareiškėjo prašymo teiginiai apie teisę skleisti informaciją, nenustačius, kad skleidžianti informacija neatitinka tikrovės, yra deklaratyvaus pobūdžio. Pareiškėjas nenurodo jokių konkrečių aplinkybių, motyvų ir argumentų, kurie suteiktų pagrindą teigti, kad teismo 2009-04-10 sprendime padarytos teisės normų taikymo klaidos“. Ir nė vieno žodžio apie tai, ką savo Visuomenės informavimo įstatymas ir Konstitucija apie cenzūrą. Teisėja Z. Monid nurodo, kad teismo įvesta cenzūra yra visai teisėta, ir kad A.Drižiaus paminėtos aplinkybės, kad tai prieštarauja Konstitucijai ir Visuomenės informavimo įstatymui, „yra deklaratyvaus pobūdžio“.

Kai apskundžiau šį Z. Monid sprendimą Vilniaus apygardos teismui, šio teismo teisėja R. Petkuvienė neišdrįso tyčiotis iš Konstitucijos ir įstatymų, ji sugalvojo remtis savo išgalvotais motyvais, kad neva dėl cenzūros jau pasisakė Vilniaus apygardos teismas. Nors to niekada nebuvo.

Esu žurnalistas, ir laikraščio „Laisvas laikraštis Lietuvai“ redaktorius, leidėjas. Mano leidžiamame laikraštyje ne tik aš, bet ir įvairūs kiti autoriai aprašė Lietuvos strateginio naftos objekto „Mažeikių nafta“ privatizavimo galimą aferą, kai turtas buvo iššvaistytas, perleistas neatlygintinai užsienio „investuotojams“.

 Straipsniuose buvo paminėta tuometinio Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko Alvydo Sadecko pavardė, jis asmeniškai ne komiteto pritarimo pakeitė AB „Mažeikių naftos“ privatizavimo sąlygas, pašalinant iš „AB „Būtingės nafta, Mažeikių nafta, Naftotiekis reorganizavimo įstatymo“ reikalavimą, kad šių įmonių pirkėjas sutartis atitiktų Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo nuostatas – tokiu būdu prieš pat stojimą į NATO „Mažeikių nafta“ atiteko Rusijos įmonei „Jukos“, ir tik vėliau perleista Lenkijos įmonei „Orlen“.

 Minėtas Alvydas Sadeckas po šių straipsnių, kurie pasirodė apie 2003 metus, užvedė nesibaigiančius teismų procesus prieš mane ir kitus autorius, prieš mano visas valdomas įmones, ir šiuo metu yra išvaržomas mano asmeniškas turtas. Bylos būdavo įvairios, nuo 2009 metų A. Sadeckas sugalvojo, jog bendrosios kompetencijos teisme jis gali man uždrausti rašyti apie jį – įvedė cenzūrą, o kai neklausiau šio antikonstitucinio reikalavimo, ėmė padavinėti skundus į prokuratūrą, ir man pradėtos baudžiamosios bylos pagal LR BK 245 str.- teismo sprendimo nevykdymas. Pirmosios, antrosios ir trečiosios instancijos teismams pasibaigus 2015 10 01 visišku išteisinimu dėl vieno kodekso straipsnio, Alvydas Sadeckas nenustojo manęs persekioti: tą patį kaltinimo tekstą perrašė ,tik įdėjo į straipsnį „šmeižimas“, LR BK 154 str. ir padavė 2015 12 32 Vilniaus miesto apylinkės teismui nagrinėti privataus kaltinimo tvarka.

Teismas mane pirma išteisinęs, vėliau nuteisė realia laisvės atėmimo bausme 1 metus ir 10 mėnesių, galutinis sprendimas 2017 10 24. Lietuvos Aukščiausiasis teismas elgėsi visiškai nepaisydamas Europos Žmogaus teisių teisingumo teismo bylos Šimkus prieš Lietuvą, peticijos Nr. 2017 06 13 kur Teismas aiškiai pasisakė, jog net antrasis procesas dėl to paties, net jeigu nepavyksta nuteisti, yra laikomas dvigubu persekiojimu už tą pačią veiką ir Konvencija, konkrečiai 7 protokolo 4 str. 1 d. tai draudžia.

 A. Sadeckas, ir teismai laikė, jog jeigu Lietuvos Aukščiausiasis teismas mane 2015 10 01 išteisino, vadinasi, rezultatas lygus 0, todėl galima užvesti iš naujo bylą, ką ir padarė. Dvigubo nuteisimo, dvigubo persekiojimo taisyklės negalimumo Lietuvoje ,ypač mano bylose nesilaikoma, nes Lietuva apskritai nevykdo Žmogaus teisių teismo sprendimų, jų neperkelia į nacionalinę teisę, ir dalyje bylų ginčijasi su EŽTT (Paksas priešų Lietuvą (nevykdoma nuo 2011 metų); L. prieš Lietuvą (nevykdoma nuo 2009 metų), Vasiliauskas prieš Lietuvą (nevykdoma nuo 2015 metų)- 3 visiškai nevykdomos bylos.

Šitas nebaudžiamumas, visiškas nepaisymas netgi tarptautinių teismų sprendimų ir atsispindi Lietuvos teismų jurisprudencijoje, jog dvigubas nuteisimas vis dar galimas netgi po Šimkaus laimėjimo, ir tai įrodo mano byla. Taip pat esu persekiojamas labai daug metų, kodėl nesilaikau man įvestos cenzūros, kai Lietuvos teismai nutartimis, ir sprendimais tariasi sustabdę Lietuvos Konstitucijos 44 straipsnio galiojimą (masinės informacijos cenzūra yra draudžiama). Buvau nuteistas jau netgi laisvės atėmimo bausmėmis, kodėl nesilaikiau cenzūros, kas yra ir Žmogaus teisių Konvencijos 10 str. 1-2 d. pažeidimas – reikalauti, jog masinės informacijos skleidėjas laikytųsi cenzūros reikalavimo. 

Lietuvos teismai nepaiso demokratinės valstybės nuostatų, jog demokratinėje valstybėje draudžiama įvedinėti cenzūra, drausti domėtis šalies naujienos, rinkti, gauti ir skelbti  informaciją. Kadangi nepaisiau labiau diktatorinei valstybei būdingo draudimo, esu nuteistas ir netgi pakartotiniame procese laisvės atėmimo bausme demokratinėje valstybėje, dėl šmeižto kvalifikacijos, kuri kitose demokratinėse valstybėse net nelaikoma nusikaltimu. 

Demokratinėje visuomenėje turėtų būti naudojamasi civilinės teisės teikiama galimybe bylinėtis dėl garbės ir orumo pažeidimo. Alvydas Sadeckas beveik niekada nesinaudoja šia galimybe, jis kreipiasi dėl mano rašymo tiesiai baudžiamąja tvarka, ir tokiu būdu Lietuvos valstybė pažeidžia nusistovėjusią tvarką, jog pirma visus klausimus reikia stengtis spręsti civiline, o baudžiamoji teisė skirta tik tada, kai išnaudotos švelnesnės galimybės.

Žmogaus teisių konvencijos straipsnis buvo pažeistas, nes dvigubo proceso, dvigubo nuteisimo negalimumas buvo pažeistas ( žiūrėti -prejudicinis sprendimas Šimkus prieš Lietuvą, peticijos Nr. Nr. 4 I 788/11, 2017 06 13) Šis konvencijos straipsnis aiškiai buvo pažeistas, nes valstybė narė savo kodeksuose numato taip pat, kad turi būti nagrinėjama per kuo trumpiausią laiką, mane gi persekiojant lygiai du kartus dėl to paties dalyko, procesas truko daugelį metų. Pirmą kartą mane teisiant dėl teismo sprendimo nevykdymo procesas vyko 1,5 metų vien teismuose, o antrą kartą – 2 metus. Persekiojimas dėl spaudos darbo kaip prasidėjo 2009 04 10 Vilniaus m. apyl teismo sprendimu, taip tebesitęsia jau 9 metus.

Todėl jeigu valstybė narė būtų laikiusis Konvencijos 6 str. 1 d. reikalavimų, tai jokiu būdu nebūtų nagrinėjama byla šitiek metų. Tuo labiau, jog visas šitas asmens kankinimas kilo iš to, jog pirmosios instancijos teismai kategoriškai atsisakė pripažinti mano pažeistas teises, bei išnagrinėti faktines aplinkybes – nes antrosios ir trečiosios instancijų teismai faktinių aplinkybių nevertina ir netikrina. Lietuvos Aukščiausiasis teismas 2015 10 01 2K-7-205-222/2015 nesugebėjo išsamiai ir aiškiai pasisakyti, ir užkirsti kelią pakartotiniam procesui, nes naujai užvestame procese teismams esą nėra aišku, jog aš kartą jau išteisintas, jie laiko, jog ten pasisakyta labai abstrakčiai, ir todėl dar kartą teisti jie esą galėjo. Teismai nesilaikė nacionalinių teisės aktų reikalavimų tuo pačiu ir neužkirto kelio Konvencijos 7protokolo 4 str. 1 d. pažeidimams. Lietuvos Aukščiausias teismas 2015 10 01 nutartyje netgi davė patarimą Alvydui Sadeckui užvesti pakartotinį procesą, tokiu būdu Lietuva pažeidė dvigubo nuteisimo negalimumo reikalavimą – aukščiausias teismas paragino, paskatino bylininką pradėti teisės pažeidimo procedūrą, jis tuo patarimu ir pasinaudojo:“ Atkreiptinas dėmesys į tai, jog asmuo (A. Sadeckas), manantis, kad jo teisės buvo pažeistos, pvz., buvo apšmeižtas (BK 154 straipsnis), turi galimybę jas ginti bendra tvarka, taip pat ginti savo garbę ir orumą civilinėmis teisinėmis priemonėmis.“ (LAT 2015 10 01 nutartis, 7 puslapis.) Teismas ėmėsi Alvydo Sadecko advokato vaidmens, neskundžiamoje instancijoje įrašė melagingą ir su Konvencija prasilenkiantį patarimą – inicijuoti pakartotinį procesą dėl to paties, dėl ko nepavyko manęs nuteisti pagal LR BK 245 str. Teismas privalėjo būti nešališkas ir abiems pusėms vienodas, o ne nutartyje rašinėti patarimus, kaip mane pakartotinai nubylinėti, kas ir įvyko – po šio „patarimo“ užvestas pakartotinis procesas. Tokiu būdu buvo įvykdytas Konvencijos 6 str. 1 d. pažeidimas. 

Lietuva mane nuteisė už savaime teisėtą veiklą (ir beje, tą LAT 2015 10 01 nutartyje teisingai pažymėjo)straipsnių rašymą, ir už tai, kad nevykdžiau Vilniaus miesto apylinkės teismo 2009 04 09 sprendimo Nr. 2-117-734-2009, kuriuo man buvo draudžiama rašyti straipsnius (Konvencijos 10 str. 1-2 d. pažeidimas, cenzūros įvedimas). Pakartotiniame teisiniame procese A. Sadeckas pakeitė tik baudžiamąjį straipsnį, ir mane nuteisė vėlgi už žurnalistinę veiklą. Nors Lietuvoje spaudos darbas kriminalizuotas ,tačiau tai yra Konvencijos 7 str. pažeidimas, nes pagal tarptautinę teisę žurnalistika nėra priskiriama prie nusikalstamų veikų. O jeigu nėra nusikaltimo, nėra ir bausmės. Jokio nusikaltimo aspektų mano rašyme nėra: aš tik informavau visuomenę apie A. Sadecko veiklą.

Lietuvos Respublikos teismai pažeidė Konvencijos 10 str. 1, 2 dalis nes cenzūra yra draudžiama. Nacionaliniai teisės aktai, draudžia spaudos cenzūrą – Konstitucijos 25, 44 straipsniai, ir Visuomenės informavimo įstatymo 15 str. buvo pažeisti. Tai, jog man nepavykdavo iškelti baudžiamųjų bylų dėl melagingų parodymų ar šmeižto Alvydui Sadeckui, būdavo laikoma automatiniu įrodymu, jog aš neturiu teisės aprašinėti strateginio Lietuvos objekto, kas yra labai svarbu Lietuvos nacionaliniam, ypač kariniam saugumui, privatizaciją, kurios metu šis objektas buvo tiesiog padovanotas. Mano rūpestis visos Lietuvos žmonėmis laikomas nusikaltimu, ir man yra įvedamas cenzūra – šiuo metu esu nuteistas laisvės atėmimo bausme, kodėl nesilaikiau įvestos cenzūros ir rašiau straipsnius. Konvencija aiškiai pasisako, jog tokia situacija negalima demokratinėje valstybėje ir Konvencijos valstybėje – narėje.

Noriu atkreipt dėmesį, kad prokuratūra visokiais įmanomais būdais dengė nusikalstamą A.Sadecko veiklą, nurodydama, kad A.Sadeckas niekaip nėra susijęs su „Mažeikių naftos“ privatizavimu,  nors jis asmeniškai priėmė esminius sprendimus, kam ir kaip turi būti perduotos šios įmonės valstybės valdomos akcijos.

Remiantis išdėstytu, prašau :

1. Atnaujinti baudžiamąją bylą Nr. 2-117-734-2009 ir panaikinti cenzūrą.

3. Taip pat reikalauju nusišalinti visą Vilniaus miesto apylinikės teismą dėl mano jau nurodytų motyvų – šis teismas yra visiškai užvaldytas mafijos

Aurimas Drižius