D.Guobienė apie vilkolakius teisėsaugoje: “juos reikia šaudyti”

Aurimas Drižius

Į “Laisvo laikraščio” klausimus atsako buvusi prokurorė ir advo katė Daiva Guobienė, pateikusi įrodymus, kad Lietuvos spec. tarnybos dalyvavo nusikalstamų gaujų rengime ir su jomis bendradarbiavo:

– Pateikiate įrodymų, kad Lietuvos spec. tarnybos bendradarbiavo su banditais, arba net užsakydavo žmogžudystes? Apie policijos ir “Tulpinių” bendrą darbo planą jau žinoma. Gal yra kitų įrodymų?

– Tuo metu, kai aš apie tai rašiau, tai turėjo būti įdomi ir aktuali informacija, jie turėjo pasidomėti ir gauti ją kitais būdais, o ne po to, kai ji paviešinama žiniasklaidoje ar kitais būdais. Mes puikiai suprantame, kad spec. tarnybos padeda įsigalėti kažikokioms nusikalstamoms struktūroms, jas palaiko ir dengia, ir visi jų nusikaltimai yra žinomi. Po to ateina laikas kitoms grupuotėms prasimušti, ir senos gaujos naikinamos tam, kad parodyti, kad neva nugalėjo teisingumas, ir policija gerai padirbėjo. Tačiau šventa vieta ilgai tuščia nebūna, ir žiūrėk, tos gaujos veiklą perėmė kita grupuotė.

– O koks yra Valstybės saugumo departamento vaidmuo, formuojant nusikalstamas grupuotes?

– Tas vaidmuo yra turbūt pagrindinis, ir aš neabejoju, kad VSD kontroliuoja jų veiklą. Juk dar iki Dekanidzės bylos mes visi žinojome, kad jis toks yra. Žinojome ir Henriką Daktarą – tai ką, VSD nieko apie jį nežinojo. Ir “tulpiniai” buvo žinomi, ir Gaidjurgio kompanija buvo žinoma dar nuo 1996 m. Ar jie visi sutvarkyti? Nemanau.

– “Tulpiniams” priskiriama vos ne 40 lavonų. Kodėl spec. struktūros taip ilgai leido jiems žudyti?

– Nu, pirmiausiai, matyt, jie iš to uždirbdavo pinigus, ir finansuodavo atitinkamas struktūras. Aš galiu pasakyti, kad jie buvo labai aktyviai “kabinti” dar 1995 m.. kai buvo priimtas prevencinio sulaikymo įstatymas. Tai buvo pats žiauriausias įstatymas, kurio dėka galėjai už grotų pasodinti bet ką – reikėjo tiesiog pasakyti, kad “mes turime pagrindo manyti, kad tu padarysi nusikaltimą ateityje”. Pagal tą įstatymą “tulpiniai” buvo gaudomi, sodinami ir apdirbami. Ir tada jie pradėdavo tarnauti ir vienai struktūrai, ir kitai. Aš pasakysiu tai, ko aš niekam dar nesakiau – tuo metu aš dirbau prokuratūroje ir kadangi klausimus dėl prevencinio sulaikymo sprendė Generalinė prokuratūra, į mane per mano draugę advokatė kreipėsi saugumo darbuotojai, prašydami, kad aš paveikčiau tuos sprendimus dėl prevencinio sulaikymo. Tos advokatės brolis ir tada, ir dabar dirba VSD. Mane labai nustebino, kodėl saugumui parūpo “tulpiniai”.

– Kaip jūs turėjote paveikti?

– Padaryti taip, kad jie būtų kuo greičiau paleidžiami. VSD kreipdavosi dėl sulaikytųjų Panevėžyje ir prašė juos kuo skubiau paleisti. Kaip supratau, VSD tuo metu buvo nenaudinga tai, kad būtų sulaikomi “tulpiniai”. Man, kaip teisininkei, tai buvo nesuvokiama – kaip galima suimti žmogų dėl to, kad jis gali ką nors padaryti ateityje? Kitas atvejis, kai Seimas priėmė antikonstitucinį įstatymą apriboti pensijas dirbantiems pensininkams, tai aš supratau, kad man reikia imtis žingsnių, kad šis įstatymas būtų panaikintas. Būdama advokate, įkūriau judėjimą “Pažangos vektorius”, pradėjome rinkti parašus, kad kreiptis į teismą, ir būtent tada aš smarkiai ir nukentėjau.

– Keičiasi valdžios, tačiau VSD lieka nepajudinama struktūra. Kur yra jos ilgaamžiškumo paslaptis?

– Mano galva, yra dvi struktūros, kurios yra visiškai uždaros ir nieko neprisileidžiančios. Tai psichiatrų klanas ir saugumiečių klanas. Pabandyk psichiatro paklausti, kodėl vienaip, o ne kitaip, jis atsakys, kad nesikišk, nes tu ne specialistė. Tą patį daro ir VSD – niekada nieko neatskleidžia. Nes jeigu atskleistų savo veiklą, mes pamatytumėm, kad ši organizacinė yra nulinė, ir jos darbo rezultatai verti nulio, ir realiai nieko valstybės naudai nedaro. Man teko susidurti su VSD darbo metodais, ir būnant prokurore. Žinome, kad vykstant viešiems pirkimams ar privatizavimui, Seimas gali iš VSD paprašyti pažymos apie vieną ar kitą subjektą. Pagal tą pažymą sprendžiamos to subjekto dalyvavimas arba ne viešose konkursuose. Tačiau aš asmeniškai mačiau, kaip tos pažymos yra rašomos. Vienas iš saugumiečių, toks Bolotovas, atėjo pas mane ir mes pasikalbėjome. Iki tol aš jokių reikalų su VSD neturėjau ir ji man atrodė padori institucija. Daviau informaciją apie kontrabandą, mokesčių nemokėjimą ir panašias schemas jau tada. Jie atėjo, pakalbėjo su manimi, ir išėjo. Po to gavau informaciją, kad jie surašė kažkokią pažymą, manęs net neįspėję, kad esu atsakinga už melagingų parodymų davimą. Ne, jie man pasakė, kad nereikia jokių įspėjimų. Nustebau, kad jie taip dirba, ir aš galiu pasakyti bet ką, kas vėliau suguls į saugumo pažymas. Tai tokio lygio informacija, kurios niekas netiria.

– Ką manote apie buvusį savo viršininką, Vilniaus apygardos prokuratūros vyr. prokurorą Ramutį Jancevičių, kuris savo laiku važiavo už įtariamojo pinigų pasisavinimu Lietuvos futbolo federacijos prezidento Dirmeikio pinigus į Škotiją žiūrėti futbolo. Tas Dirmeikis iš UEFA gautus milijonus futbolo stadionams statyti buvo investavęs į savo asmeninį majonezo fabriką, ir jo bylą tyrusius prokurorus dykai vežiodavo po pasaulį. Vėliau A.Sakalas pavadino R.Jancevičių “nepaperkamu”. Kaip jam pavyko išsisukti?

– Savaime aišku, kad jam pavyko “išsivynioti” be didelių pastangų. Skandalas buvo tik viešumoje, o jam tas skandalas – kaip nuo žąsies vanduo. Žiūrėkite – yra tos Gintaro Jasaičio įrašytos garso kasetės, kuriame įrašyti Boriso Dekanidzės parodymai. Jeigu schematiškai stebėti po to sekančius įvykius – galima įžiūrėti tokius dalykus – “Tauro” banko žlugimą ir jo vadovo Konopliovo mirtis, tame banke esantys EBSW pinigai, vėliau Petrikas pamato, kad yra blogai, pabando balotiruotis į Seimą, ir vėliau bėga. Kas tuo metu dėjosi valdžioje ir teisėsaugoje? Į visas vietas buvo susodinti savi žmonės, kurie nepajudinami, nepaisant to, ką jie būtų padarę, nes nuo jų priklauso kitų žmonių, juos ten pastačiusių, likimai. Todėl ir neturėtų stebinti, kodėl R.Jancevičius liko toje vietoje – jis ten ir turėjo likti, nes buvo naudingas tiems, kurie jį pastatė. Juk ne vienas R.Jancevičius tuo metu važinėjo po pasaulį žiūrėti futbolo. Kartu su juo važiavo ir prokuroras Justas Laucius jaunesnysis. Jis, pvz., mane nuteisė, ir vos tik aš išėjau iš kalėjimo, kad man gyvenimas neatrodytų aviete, mano įmonę vėl užgriuvo kratos. Tai atrodė taip – J.Lauciaus kontora nurodė FNTT tas kratas atlikti, o mokestinį patikrinimą atliko kontora, vadovaujama J.Lauciaus brolio, kuris tuo metu dirbo mokestinių ginčų komisijos pirmininku. Taip negalima – kiekviena ekonominė byla turėjo praeiti mokestinį patikrinimą. Įsivaizduokime, kaip atrodo – tą bylą kontroliuoja I.Lauciaus kontora, o mokestinį patikrinimą reguliuoja jo brolis.

– Tai kokia išeitis iš tos sistemos, kuri jau užcementuota?

– Jeigu pasakysiu, būsiu labai nepopuliari. Aš padaryčiau, kaip Pinočetas Čilėje. Reikia visus šiuos žmones su jų praeities sąsajoms tuok pat nukrapštyti nuo kėdžių. Geriau pasiūlyčiau valstybei jiems mokėti pensijas, tačiau atleisti iš tarnybos – tada jie atneštų mažiau žalos.