Bylas LL redaktoriui A.Drižiui klastoję prokurorai vengia atsakomybes ir pirštu duria į teisėjus

Aurimas Drižius

Sausio pradžioje kreipiausi į generalinę prokuratūrą pranešdamas apie nusikalstamą Vilniaus apylinkės prokuratūros prokurorų Danutės Kisinienės, Dariaus Čapliko (nuotr. apačioje su A.Sadecku ir jo advokatu M.Kukaičiu), Benedikto Leišio, Ingridos Galiauskaitės (dabartinė pavardė – I.Gureckienė), Irenos Pavliukevič veiklą.

Generaliniam prokurorui E.Pašiliui

Pranešimas apie nusikalstamą Generalinės prokuratūros ONNT vyr. prokuroro M.Jovaišos, Vilniaus apylinkės prokuratūros prokurorų Danutės Kisinienės, Dariaus Čapliko, Benedikto Leišiaus, Ingridos Galiauskaitės, Irenos Pavliukevič veiklą.

2017-12-27 kreipiausi į GP dėl prokurorų Danutės Kisinienės, Dariaus Čapliko, Benedikto Leišiaus, Ingridos Galiauskaitės, Irenos Pavliukevič nusikalstamos veiklos ir baudžiamųjų bylų man suklastojimo.

Nurodžiau, kad :

1. Vilniaus apylinkės prokuratūros prokurorė Danutė Kisinienė suklastojo mano atžvilgiu baudžiamąją bylą Nr. 10-9-00039-14 ir 2014-04-08 pateikė kaltinamąjį aktą, kuriame mane kaltino dėl cenzūros, kuri buvo įvardijama kaip „teismo sprendimo nevykdymas“.

Buvau prokurorės apkaltintas, kad rašau straipsnius ir taip vykdau nusikalstamą veiklą. Nors draudimas rašyti straipsnius visuose įstatymuose ir Konstitucijoje yra aiškiai įvardijama kaip „cenzūra“, ir ten pat pasakyta, kad cenzūra Lietuvoje draudžiama.

T.y. Vilniaus apylinkės teismas, patenkinęs piliečio A. Sadecko skundą, civilinėje byloje jo prašymu įvedė spaudos cenzūrą, ką draudžia tiek Konstitucijos 44 str., tiek ir Visuomenės informavimo įstatymas. Vien už tai, kad nepaisiau šios cenzūros, ir toliau rašiau straipsnius ir pateikiau dokumentus apie piliečio A.Sadecko ir jo privačios firmos dalyvavimą „Mažeikių naftos“ privatizavime bei valdyme, ir pateikiau įrodymus, buvau nuteistas net septynis kartus. Visuose šiose bylose pilietis A. Sadeckas davė parodymus, kad jis niekaip nesusijęs su minėtu privatizavimu ir niekaip nedalyvavo „Mažeikių naftos“ privatizavime. Galiausiai teismui buvo pateiktas Konstitucinio teismo išaiškinimas, kas yra cenzūra : “Cenzūra-tai spaudos, kino filmų, radijo ir televizijos laidų, teatro spektaklių ir kitų viešų renginių turinio kontrolė, kad nebūtų platinamos tam tikros žinios ir idėjos. Demokratijos požiūriu svarbu, kad viešoji nuomonė formuotųsi laisvai. Tai pirmiausia reiškia, kad masinės informacijos priemonės steigimas, jos veiklos galimybė neturi priklausyti nuo būsimų publikacijų ar laidų turinio”. Prevencinis draudimas ateityje rašyti tam tikromis temomis yra neteisėtas.

Be to, Visuomenės informavimo įstatymo 10 straipsnis „Draudimas taikyti neteisėtus informacijos laisvės apribojimus“ sako : „Viešosios informacijos cenzūra Lietuvos Respublikoje draudžiama. Cenzūra-tai spaudos, kino filmų, radijo ir televizijos laidų, teatro spektaklių ir kitų viešų renginių turinio kontrolė, kad nebūtų platinamos tam tikros žinios ir idėjos.

Tačiau prokurorai D.Kisiniene, D.Čaplikas ir B.Leišys, I.Galiauskaitė ir I.Pavliukevič, žinodami, kad cenzūra Lietuvoje uždrausta, man vis tiek kėlė baudžiamąsias bylas dėl cenzūros, perduodavo bylas į teismą, palaikė kaltinimus teisme, ir dėl to aš buvau daug kartų nuteistas laisvės apribojimu ir 45 parų arešto bausme, ir didele pinigine bauda.

Tokiu būdu prokurorai D.Kisinienė, D.Čaplikas , B.Leišys, I.Galiauskaitė ir I.Pavliukevič padarė nusikaltimą, kuris BK 229 str. yra aiškiai įvardijamas kaip tarnybos pareigų neatlikimas, dokumento klastojimas, piktnaudžiavimas tarnyba.

2. B.Leišys man suklastojo baudžiamąją bylą Nr. 1-2025-716/2014, palaikė joje kaltinimą, dėl ko aš buvau nuteistas ir man buvo padaryta didelė žala.

3. D.Kisinienė suklastojo baudžiamąją bylą Nr. 10-9-00039-14, dėl ko aš buvau nuteistas, ir man buvo padaryta didelė žalą.

4. Prokuroras D.Čaplikas suklastojo baudžiamąją bylą Nr. 2K-7-205-222/2015, palaikė joje kaltinimus, todėl aš buvau nuteistas ir man padaryta didelė žalą, tik 2015 m. spalio 1 d. Aukščiausiojoje teismo išplėstinė kolegija b. byloje Nr. 2K-7-205-222/2015 mane visiškai išteisino, nurodžiusi, kad aš buvau teisiamas už teisėtą veiklą.

5. Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros prokurorė I.Galiauskaitė suklastojo man baudžiamąją bylą Nr. 10-2-197-11, apkaltino mane tuo, kad nevykdau teismo sprendimo, „tęsdamas nusikalstamą veiklą- rašydamas straipsnius“, dėl ko buvau nuteistas.

6. Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros prokurorė I.Pavliukevič suklastojo baudžiamąją bylą Nr. 10-2-0469-10, apkaltino mane tuo, kad neva nevykdau teismo sprendimo, kuriuo buvo įvesta cenzūra, dėl ko buvau nuteistas ir patyriau didelę žalą.

Kitaip sakant, minėti prokurorai, aptarnaudami galimai melagingus A.Sadecko skundus, sąmoningai laužė įstatymus ir Konstituciją, ir persekiojo mane už teisėtą veiklą.

GP ONTT vyr. prokuroras M.Jovaiša (nuotr.) dėl mano prašymo man parašė „raštelį“ (2018-01-24, Nr. 17.5-527) , o ne nutarimą pradėti arba atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą – taip M.Jovaiša siekia padėti minėtiems prokurorams išvengti atsakomybės, ir pats daro nusikaltimą, kuris įvardijamas kaip „piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi“.

M.Jovaiša man nurodė, kad visos man iškeltos baudžiamosios bylos tėra tik „deklaratyviniai samprotavimai“, kurie nėra pagrįsti jokiais faktiniais duomenimis.

Šie faktiniai duomenys yra tokie – yra įvesta neteisėta cenzūra, spaudos darbas prilygintas nusikalstamai veiklai, aš esu daug kartų nuteistas dėl to, kad vykdžiau savo tiesiogines pareigas – rašiau straipsnius apie mafiją, apraizgiusią visą šią taip vadinamą „teisinę sistemą“, daugelyje bylų esu jau atlikęs bausmę , tačiau iki šiol nesumokėjęs visų man paskirtų baudų. Varžytinėse yra parduotas mano žemės sklypas, o dabar pardavinėjamos ir UAB „Patikimas verslas“ mano turimos akcijos. Bandant mane užčiaupti, buvo bandoma mane nužudyti, 2013 m. gegužės 27 d. inscenizuojant automobilio avariją – per stebuklą likau gyvas su sulaužyta kaukole. Esu atlikęs visas teismo paskirtas laisvės apribojimo bausmes, yra atimtas mano turtas, neteisėtai atimta teisė dalyvauti Seimo rinkimuose kaip „Drąsos kelio“ partijos kandidatui.

Šį sąrašą galėčiau ilgai tęsti, ir tai nėra tik „mano deklaratyvūs samprotavimai“, o realūs mano gyvenime įvykę įvykiai. Labai gaila, kad prokuratūros darbuotojai dalyvavo šioje nusikalstamoje veikloje, o dabar visomis priemonėmis vengia atsakomybės už man padarytą žalą.

Spaudos veiklą – būtent jos laisvę, – reglamentuoja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 ir 44 straipsniai, o LR KT 44 str. 2 dalis draudžia valstybės įstaigoms uzurpuoti spaudos kontrolės galias, reglamentuoti, ką galima rašyti, ir ko negalima. Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių deklaracijos 10 str. 2 d. draudžia spaudos kontrolę, ir minties laisvės varžymą.

Nepaisant visų šių įstatyminių pagrindų, prokurorai Danutė Kisinienė, Darius Čaplikas, Benediktas Leišys, Ingrida Galiauskaitė, Irena Pavliukevič kėlė man bylas už tai, kad aš sąžiningai vykdžiau savo pareigas ir darbą – aprašiau A.Sadecko veiklą „Mažeikių naftos“ privatizacijos metu.

Prokurorai negalėjo nežinoti, kad cenzūrą draudžia tiek Konstitucija, tiek ir Visuomenės informavimo įstatymas, todėl jie sąmoningai ir tyčia man kėlė baudžiamąsias bylas, jas perdavinėjo į teismą, teisėjai mane teisdavo ir nuteisdavo iki tol, kol Aukščiausiojo teismo išplėstinė kolegija paskelbė, kad negalima persekioti žmogaus už savaime teisėtą veiklą.

Prokurorai negalėjo nežinoti, kad LR KT 44 str. reglamentuoja, jog „masinės informacijos cenzūra draudžiama“, ir kad Nepriklausomoje Lietuvoje nuo 1990 m. spaudos darbą valdo privatus kapitalas, ir spauda nebėra kontroliuojama KGB ir TSRS CK bei SSRS Komunistų partijos, surašydavo man įtarimus ir įteikdavo juos man palaikė savo kaltinimus, ir nė puse lūpų neužsiminė, kad cenzūrą Lietuvoje yra uždrausta. Tiesa, prokuroras A.Čaplikas dar drįso man raštu parašyti, kad „draudimas rašyti straipsnius nėra spaudos cenzūra“, kas reiškia, kad jis suvokė, kad persekioja mane už cenzūrą, ir darė tai sąmoninga tyčia.

Nors prokuratūrai buvo pateikti įrodymai, kad cenzūrą įvedęs buvęs Seimo nacionalinio saugumo komiteto pirmininkas A.Sadeckas buvo „Mažeikių naftos“ privatizavimo organizatorius, t.y. asmeniškai keitė įstatymus (A.Sadeckas teisme pripažino, kad jis įstatymus „taisė“), kad būtų pakeistas Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymas ir „Mažeikių naftos“ valstybės valdomos akcijos pateiktų Rusijos kompanijai Jukos. Be to, A.Sadecko firma „Ekskomisarų biuras“ teikė „Mažeikių naftos“ valdymo paslaugas, t.y. realiai ją valdė pagal privatizavimo ir valdymo sutartį, ir teikė paslaugas, kurios Mažeikių prokuratūros buvo įvardintos kaip „Fiktyvios“, tačiau prokuratūra nepaisė įrodymų, kad A.Sadecko skundas melagingas, mane kaltino ir persekiojo daugiau nei dešimt metų.

Šioje byloje Konstitucijos uždrausta cenzūra buvo įvardinta kaip „teismo sprendimo nevykdymas“, ir Vilniaus apygardos prokuratūra net šešis kartus, klastodama savo bylas, t.y. keldama bylą už teisėtą veiklą, mane kaltino ir persekiojo. Tiek Vilniaus apygardos prokuratūra, tiek ir Vilniaus apylinkės ir apygardos teismas aštuonerius metus persekiojo mane už cenzūrą, kurią draudžia Konstitucija ir įstatymai – prokurorai ir „teisėjai“ demonstratyviai spjaudė į pagrindinį šalies įstatymą ir klastojo savo nutartis.

BK 229 str. numato atsakomybę valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui, kuris dėl neatsargumo neatliko savo pareigų ar jas netinkamai atliko : dėl to valstybė, ES, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo patyrė dideles žales.

Šio nusikaltimo sudėtis yra materialioji. Todėl objektyvioji nusikaltimo pusė šio nusikaltimo Įstatyme įtvirtinta išsamiai: 1) priešinga valstybės tarnyba veika – neatlikimas valstybės tarnautojo ar valstybės pareigūno pareigų arba jų atlikimas netinkamai: 2) pasekmės – valstybės tarnybos pareigų neatlikimu padaryta didelė žala valstybės interesams ar kitiems asmenims; 3) priežastinis ryšys tarp veikos ir pasekmių.

Neatlikimai savo pareigų – tai kaltininko neteisėtas neveikimas tarnyboje. Asmuo nevykdo tų pareigų, funkcijų, kurios priklauso jo, kaip valstybės tarnybos tarnautojo ar pareigūno kompetencijai, ir yra būtinos tarnybos interesams užtikrinti. Netinkamas atlikimas savo pareigų – tai situacija, kai kaltininkas atlieka savo tarnybines pareigas, vykdo pavestus įgaliojimus, bet daro tai netinkamu laiku, pavėluotai, nevisiškai, paviršutiniškai, nepakankamai aktyviai, neatidžiai, nekokybiškai, bet kaip, formaliai atmestinai, neefektyviai.

Būtent taip ir elgėsi Vilniaus apygardos prokuratūros apylinkės prokurorai D.Kisinienė, Darius Čaplikas ir Benediktas Leišys, I.Galiauskaitė, I.Pavliukevič – jie netinkamai ir nusikalstamai atliko savo pareigas, persekiojo mane už teisėtą veiklą, puikiai žinodami, kad veikia neteisėtai.

Jie atsisakė vertinti mano pateiktus įrodymus, nors turėjo pareigą juos įvertinti. Žinodami, kad negali jų paneigti, jie tiesiog juos ignoravo, ir mane persekiojo, taip padarydami man didelę žalą.

Remiantis išdėstytu, prašau pradėti ikiteisminį tyrimą Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuroro Danutės Kisinienės, Dariaus Čapliko, I.Galiauskaitės, I.Pavliukevič ir Benedikto Leišiaus atžvilgiu dėl nusikalstamų veikų pagal BK 229 straipsnį (Tarnybos pareigų neatlikimas). Valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, dėl neatsargumo neatlikęs savo pareigų ar jas netinkamai atlikęs, jeigu dėl to valstybė, Europos Sąjunga, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo patyrė didelės žalos, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.

LR BPK 166 str. 1 d. 1 p. numatytos dvi ikiteisminio tyrimo pradėjimo vados – tai skundo, pareiškimo ar pranešimo apie nusikalstamą veiką gavimas ir prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui patiems nustačius nusikalstamos veikos požymius. BPK 168 str. 1 d. numato dvi išimtis – prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas gali atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą tik esant vienai iš dviejų įstatymo leidėjo numatytų alternatyvių sąlygų – kai skunde, pareiškime ar pranešime apie nusikalstamą veiką nurodyti faktai yra akivaizdžiai neteisingi arba yra aiškios BPK 3 str. 1 d. nurodytos aplinkybės, iš kurių viena – nepadaryta nusikalstama veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 str. 1 d. 1 p.). Tuo atveju, kai iš gauto skundo, pareiškimo ar pranešimo nėra galimybės patikimai nuspręsti, ar nusikalstama veika iš tikrųjų buvo padaryta, ikiteisminis tyrimas turi būti pradėtas.

Prašau atitinkamai įvertinti ir ONTT vyr. prokuroro M.Jovaišos veiklą, atsirašinėjant nuo jam priskirtos pareigos vykdyti teisingumą įvairiais rašteliais – toks raštelis taip pat turi būti įvertintas.

Taip pat prašau kuo skubiau atnaujinti ir mano minėtas baudžiamąsias bylas (1A-213/2014 ir Nr. 1-2025-716/2014, kuriose dėl prokuratūros kaltės aš buvau nuteistas. Nors paskutinėse dviejose „cenzūros“ bylose LAT buvau išteisintas, tačiau lieku nuteistas dar penkiose bylose, kurios nėra atnaujintos.

Prašau tai padaryti kuo greičiau, kad būtų galima sustabdyti varžytines, kuriuose bus parduotas mano turtas, ir kas dar labiau padidins man daromą žalą

LAT pažymėjo, jog mano veikloje nėra požymių veikos pagal LR BK 245 str., ir priėmė sprendimą, jog nepadaryta nusikalstama veika, išteisino LR BPK 3 str. 1 d. 1 p. pagrindu. Esminis momentas buvo, jog pirmosios ir antrosios instancijos teismai tyčia neteisingai taikė Lietuvos Respublikos įstatymus, iškraipinėjo LR Konstituciją, ją bandė peraiškinti per užsienio teismų praktiką, nekreipdami dėmesio į pačią Konstituciją, jos raidę ir dvasią. Atkreiptinas dėmesys, kad prokuratūra palaikė melagingą A.Sadecko skundą, kuriuo buvo įvesta neteisėta cenzūra, ir kad pati prokuratūra palaikė skundą, nors jau buvo pripažinusi, kad jis melagingas, tačiau nekėlė bylos A.Sadeckui dėl senaties.

Pažymėtina, jog buvau teisiamas kaip paprastas pilietis, o ne kaip laikraščio, savaitraščio ir inemetinio portalo, leidėjas. Be to, nors leidėjo, kuriam uždrausta rašyti tam tikrus straipsnius, kaip juridinio asmens negalima nuteisti, man buvo inkriminuojama ir paties laikraščio „nusikaltimai“.

Vilniaus miesto apylinkės teismas penkis kartus atmetė mano prašymus panaikinti cenzūrą, ir galiausiai, praėjus penkeriems metams, jau nurodė, kad suėjo senaties terminas ją panaikinti

Tačiau tai netiesa – prireikė dešimt metų, kol Lietuvos Aukščiausiojo teismo išplėstinė kolegija 2015 m. spalio 1 d. nutartimi baudžiamojoje byloje 2K-7-205-222/2015 pirmą kartą nurodė mane išteisinti, nurodydama, kad negalima žmogaus teisti už savaime teisėtą veiklą.

Visą laiką žinojau, kad esu neteisėtai persekiojamas, tačiau tai ne mano kaltė, kad prireikė dešimt metų, kol LAT kolegija nurodys, kad esu neteisėtai persekiojamas. Todėl šis terminas – prašyti žalos atlyginimo – turi būti skaičiuojamas nuo 2015 m. spalio 1 d., kai pirmą kartą LAT pasisakė dėl mano persekiojimo neteisėtumo.

Lietuvos Respublikos CPK 366 str. 1 d. 1 p. nurodo, jog procesiniai terminai atnaujinimui netaikomi, jeigu EŽTT teismas nustatė žmogaus teisių pažeidimus. Civiliniame procese galima ir taikoma įstatymo analogija šiuo atveju – LAT nustatė grubius žmogaus teisių pažeidimus minimoje byloje, o žmogaus teisių pažeidimų ištaisymui, 366 str. 1 d. 1 p. pagrindu yra netaikomi senaties terminai, nes žmogaus teisės yra fundamentalios, ir gintinos, nes jos be to tokios kaip spaudos, žodžio, laisvė, sudaro demokratinės valstybės pagrindą, paties valstybingumo pamatus laiko.

Remiantis išdėstytu, prašau :

1. Atnaujinti baudžiamąsias bylas Nr. 1-258-503/2014, 1-693-503/2011, 1A-964/2011, 1-2025-716/2014, 1-257-648/2010, kuriose aš buvau nuteistas dėl cenzūros. Bet koks tolesnis atnaujinimo vilkinimas tik didins man padarytą žalą, kurią galiausiai turės apmokėti Lietuvos Respublika.

2. Pradėti ikiteisminį tyrimą prokurorų Danutės Kisinienės, Dariaus Čapliko, Benedikto Leišiaus, Ingridos Galiauskaitės, Irenos Pavliukevič pagal BK 229 straipsnį (Tarnybos pareigų neatlikimas)

Priedas – pranešimas apie mano turimos įmonės pardavimą varžytinėse – jas reikia kuo greičiau sustabdyti, nes priešingu atveju valstybei reikės mokėti kompensaciją už „Laisvo laikraščio“ užgrobimą

Aurimas Drižius