Seimas nepaskyrė generaline prokurore Editos Dambrauskienės, kuri atsakinga už neteisėtą žmonių terorizavimą ir įkalinimą

Kaip dirba teisėsaugos mafija?

 

Būsima generalinė prokurorė Edita Dambrauskienė atsakinga už neteisėtą žmonių terorizavimą ir įkalinimą

 

Aurimas Drižius

 

Po slapto balsavimo Seimas nutarė nepritarti Editos Dambrauskienės skyrimui Lietuvos Respublikos generaline prokurore.

 

 

 

Slapto balsavimo rezultatai: iš viso buvo išduota 119 biuletenių: rasta galiojančių 118, negaliojančių – vienas. Už pritarimą E. Dambrauskienę skirti generaline prokurore balsavo 50 Seimo narių, prieš – 49, susilaikė 19 Seimo narių.

 

 

 

Seimo nutarimas „Dėl pritarimo Editos Dambrauskienės skyrimui Lietuvos Respublikos generaline prokurore“ (projektas Nr. XIIP-3527) nepriimtas.

 

 

 

Generalinis prokuroras penkeriems metams skiriamas ir iš pareigų atleidžiamas Respublikos Prezidento Seimo pritarimu.

 

 

 

 

 

Respublikos Prezidento vyriausioji patarėja Rasa Svetikaitė Seimui pateikė Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės 2015 m. rugsėjo 11 d. Nr. 1K-434, kuriuo pasiūlė pritarti Editos Dambrauskienės skyrimui Lietuvos Respublikos generaline prokurore.

 

 

 

„.Kandidatės pasirinkimą lėmė visų pirma tai, kad jos profesinė kvalifikacija yra aukšta ir įgytas patyrimas dirbant tiek ikiteisminio tyrimo įstaigose, tiek prokuratūroje, tiek teisme yra svarus. Taigi per savo, kaip teisininkės karjerą, kandidatė yra susipažinusi su visų teisingumo vykdymo sistemos grandžių darbu ir tai jai suteikia neabejotiną pranašumą kandidatuojant į prokuratūros vadovo poziciją. Kandidatė yra ne tik profesionali, patyrusi teisininkė, tačiau turi ir vadovaujančio darbo patirties ir šias pareigas jau penkerius metus vykdo nepriekaištingai“, – sakė R. Svetikaitė.

 

 

 

Pretendentė į generalinio prokuroro pareigas atskleidė apsisprendimo kandidatuoti priežastis: „Mano apsisprendimą dėl šio pasiūlymo nulėmė aiškus situacijos šioje sistemoje suvokimas ir mano, kaip Lietuvos valstybės piliečio siekis turėti nepriklausomą ir nešališką instituciją, kurioje būtų gerbiamos žmogaus teisės, ginamas viešasis interesas, būtų užtikrintas kokybiškas, savalaikis, kvalifikuotas, teisės aktais priskirtų funkcijų atlikimas“.

 

 

 

Pasak E.Dambrauskienės, jei būtų paskirta generaline prokurore norėtų išvengti per ilgo bylų nagrinėjimo, nepagrįsto pasiklausymo priemonės naudojimo, siektų pagerinti prokurorų atranką ir garantuoti jiems karjeros galimybes, užtikrinti aiškią ir skaidrią skatinimo sistemą.

 

Apie Kaišiadorių apylinkės teismo darbą ir E. Dambrauskaitės „rūpestį“ žmogaus teisėmis LL jau rašė – šis teismas į kalėjimą už „nepagarbą teismui“  pasiuntė Aurelijų Beržinį, kuris tik įvardino daiktus tikraisiais vardais – įvardino plėšikais teisėjas, dėl kurių neteisėtų nutarčių jis buvo apvogtas antstolės. Nors A.Beržinis įrodė, kad pinigus prarado, nes teisėjai nemokėjo „elementarių aritmetikos veiksmų“, ir  Aukščiausias teismas ir išteisino A.Beržinį (nutartis teksto apačioje), tačiau E. Dambrauskaitės vadovaujamas Kaišiadorių apylinkės teismas nusispjovė ant įstatymo, ir nurodė A.Beržinį suimti. Ar galėjo apie tai nežino teismo pirmininkė E. Dambrauskienė? 

 

„Ji yra Kaišiadorių teismo pirmininkė, kuri ir organizavo šią bylą, – mano pats A.Beržinis, – ją dabar ir kelia į generalinius prokurorus tik todėl, kad Aukščiausias teismas nebedarytų tokių fokusų ir nenaikintų nuosprendžių. E. Dambrauskienės vadovaujamame teisme – toks teisinis brokas, kad nebėra kur dingti“.

 

Dar vienas D.Grybauskaitės pasirinkimas – Kauno apygardos teismo pirmininkas Meilutis taip pat Seimui labai meiliai kalbėjo, koks jis bus nepriklausomas ir savarankiškas. Tačiau šio teismo nuosprendžiai tik rodo, kad jis yra įrankis kovoti su teisingumo siekiančiais žmonėmis.

 

  

 

Visą šią istoriją apie E. Dambrauskienę ir Meilutį papasakojo buvęs Valstybės saugumo departamento pareigūnas Aurelijus Beržinis. Jam iki šiol keršija prokuratūroje ir teismuose įsitvirtinusi mafija už tai, kad A.Beržinis demaskavo vieną jų sėbrą, buvusį generalinį prokurorą ir dabartinį Vilniaus apygardos teismo teisėją Algimantą Valantiną, sąmoningai nuslėpusį vieną nusikaltimą, kai Jonavos rajono policijos komisariato kelių policijos vadovas Vygaudas Čižauskas girtas suvažinėjo žmogų ir pabėgo iš įvykio vietos (šis nusikaltimas niekaip nesutrukdė V.Čižausko karjerai ¬ jis ir toliau vadovauja Jonavos priešgaisrinei tarnybai ¬ aut. pastaba). Dirbdamas VSD, A.Beržinis atskleidė šį nusikaltimą, ir demaskavo A.Valantiną, kuris žinojo, kad žmogų suvažinėjo V.Čižauskas, tačiau sąmoningai jį slėpė (o jėzau, rajone nebus kam dirbti“). Dar vienas A.Beržinio demaskuotas veikėjas ¬ Kauno apygardos prokuratūros vyr. prokuroro pavaduotojas Juozas Bagdonavičius, sodinęs į kalėjimą žmones, kurie nesutikdavo atsisakyti savo turto prokuroro naudai.

 

 

 

Ši prokurorų ir teisėjų mafija neliko skolinga – ¬ pagal melagingus skundus A.Beržinis buvo nuteistas ir praleido kalėjime kelis metus. Tik po kelių metų A.Beržiniui pavyko įrodyti, kad visa ši Kauno apygardos prokuratūros sufabrikuota byla yra neteisėta ir jis buvo išteisintas. Iki šiol ši mafija persekioja A.Beržinį ¬ – neseniai jis buvo suimtas vykdant E.Dambrauskaitės vadovaujamo Kaišiadorių teismo nuosprendį. Nors tą nuosprendį A.Beržiniui panaikino Aukščiausias teismas, E.Dambrauskienės vadovaujamas teismas išsiuntė nuosprendį vykdyti. Šioje byloje A.Beržinis buvo nuteistas už tai, kad savo skunde pasiskundė, jog teisėjai nemoka elementarios aritmetikos, prievartauja ir atiminėja turtą. Nors tuos dalykus A.Beržinis įrodė teisme, tačiau už tai, kad pavadino daiktus tikrais vardais, gavo 1,1 metų kalėjimo už „nepagarbą teismui“.

 

 

 

Apie tai LL papasakojo pats A.Beržinis : „Žiūrėk, kas pasiūlė Kauno apygardos teismo pirmininką Nerijų Meilutį į generalinius prokurorus – tas pats prokuroras Kasiulis, kuris buvo prokurorų profsąjungos pirmininkas. Kas turi gelbėti Kasiulo, kuris atnaujino šią bylą dėl nepagarbos teismui, šikną? Kodėl? Todėl, kad Kauno apygardos teismas nuolat vykdo tai, kas jam nurodyta, ir susidoroja su tokiais, kaip tu ir aš. Nors net jeigu teisme įrodai, kad teisėjai nemoka aritmetikos ir tave apiplėšia, tačiau vis tiek daiktų įvardinimas tikrais vardais yra nepagarba teismui. Kasiulis, kaip prokurorų profsąjungos pirmininkas, pasiūlė Meilutį prezidentei į generalinius prokurorus, nes tai ta pati gauja. D.Grybauskaitė, kaip A.Brazauskas ir Adamkus, yra tik sistemos varžtelis, todėl ir pasiūlė Meilutį Seimui – reikia gelbėti šią bylą Kauno apygardos teisme. Juk pyktis su generaliniu prokuroru nenorės net Aukščiausias teismas, ir viskas pasirengta tam, kad mane pasodinti. Tačiau Meilutį Seimas atmeta. Tada D.Grybauskaitė siūlo dar vieną kandidatę – Dambrauskienę, kurios vadovaujamas teismas ir sufabrikavo tą bylą, nors Aukščiausias teismas ir nurodė, kad nėra tyčios. Ji yra Kaišiadorių teismo pirmininkė, kuri ir organizavo šią bylą. Ją dabar ir kelia į generalinius prokurorus tik todėl, kad Aukščiausias teismas nebedarytų tokių fokusų ir nenaikintų nuosprendžių. Dambrauskienės vadovaujamame teisme – toks teisinis brokas, kad nebėra kur. Nejuokauk, mane tik stebina, kaip tokie meilučiai tikisi, kad nebus demaskuoti, ir kad jie yra valdžia, kuri niekam neatsiskaito. Aš tai manau, kad tave todėl ir norėjo nužudyti, bijodami, kad tu paskelbsi tokius juodus dalykus. 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Aukščiausias teismas sausio 20 d. nutartimi jau antrą kartą panaikino laisvės atėmimo bausmę buvusiam Valstybės saugumo departamento pareigūnui Aurelijui Beržiniui, kuris buvo nuteistas kalėti „už nepagarbą teismui“.

 

 

 

„Nepagarba teismui“ pasireikė tuo, kad A.Beržinis įvardino plėšikais ir turto prievartautojais tas Jonavos teismo teisėjas, kurios pažeidė įstatymus, skaičiuodamos A.Beržiniui ir jo tėvui skirtas baudas.

 

 

 

A. Beržinis nuteistas už tai, kad 2010 m. vasario 24 d. pareiškime Jonavos rajono apylinkės teismui (dėl nušalinimo civilinėje byloje Nr. 2-15-559/2009), kuris šiame teisme gautas 2010 m. vasario 24 d.  nurodė, kad teisėja L. Tamulionienė užsiima turto prievartavimu kartu su antstolė Ramune Mikliušiene, teisėjos J. Bučmienė ir L. Deksnienė nemoka aritmetikos ir kartu prievartauja turtą bei plėšikauja; taip jis viešai raštu užgauliai pažemino teisingumą vykdančias Jonavos rajono apylinkės teismo teisėjas Jūratę Bučmienę, Lidiją Deksnienę ir Larisą Tamulionienę dėl jų veiklos.

 

 

 

Tą patį nuosprendį paliko galioti ir N.Meilučio vadovaujamas Kauno apygardos teismas, tačiau Aukščiausias teismas atkreipė dėmesį į įstatymų pažeidimus A.Beržinio byloje.

 

 

 

Kadangi jau vieną kartą Aukščiausias teismas buvo gražinęs šią bylą nagrinėti iš naujo, ir „įpareigojęs apeliacinės instancijos teismą išsiaiškinti, ar jo (A. Beržinio) išsakyti teiginiai traktuotini kaip užgaulus pažeminimas, ar jis veikė tiesiogine tyčia, ar nėra pagrindo veiką vertinti kaip mažareikšmę arba kvalifikuoti kaip administracinį teisės pažeidimą. 

 

 

 

A.Beržinis,  remdamasis Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos išvadomis bei Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimais nurodė, kad apie teisėjus negali būti skelbiama neobjektyvi, faktais nepagrįsta informacija, tačiau sąžininga kritiška nuomonė, net kai ji nėra pakankamai pagrįsta faktais, negali būti vertinama kaip nusikaltimas; savo nuomonės reiškimas yra demokratinės valstybės garantas. 

 

 

 

A. Beržinis nurodė, kad nebuvo įvertinta, ar byloje esančios (A. Beržinio pateiktos) Jonavos rajono apylinkės teismo nutartys, kurios Kauno apygardos teismo panaikintos, neįrodo neteisėtų teisėjų J. Bučmienės, L. Deksnienės ir L. Tamulionienės veiksmų (turto prievartavimo ir pan.). 

 

 

 

Jis mano, kai tyčia nevykdomi įsiteisėję teismų sprendimai, kai aukštesnės instancijos teismas panaikina teisėjų sprendimus ir neužtikrinama teisė į gynybą ar kitaip netinkamai teisėjas vykdo savo pareigas, asmens pareiškimo (pranešimo) apie tai nėra pagrindo vertinti kaip tyčinio užgaulaus teismo ar teisėjo pažeminimo. 

 

 

 

A.Beržinis teigia esąs nepagrįstai nuteistas šioje byloje dėl to, kad pranešė apie tyčia daromą nusikalstamą veiką, kurią būtina tirti ir nušalinti teisėją nuo tolesnio civilinės bylos nagrinėjimo. Jis atkreipia dėmesį į tai, kad byloje nėra įrodymų, kokiu būdu ir kada buvo pateiktas teisėjos J. Bučmienės nušalinimas civilinėje byloje, nėra tokio dokumento originalo. 

 

 

 

Teismai nurodė, kad 2010 m. vasario 24 d. pareiškimas pateiktas faksu, o po to paštu, siekiant nušalinti teisėją J. Petraškienę, tačiau 2014 m. gegužės 20 d. apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodyta, kad A. Beržinio pareiškimas dėl nušalinimo gautas Jonavos rajono apylinkės teisme.

 

 

 

A.Beržinis pažymi, kad po 2010 m. vasario 2 d. teismo sprendimo teisėja J. Bučmienė nusišalino nuo tolesnio bylos nagrinėjimo, todėl antrą kartą pareikšti jai nušalinimo nebuvo pagrindo. Taigi pareiškimas dėl teisėjos J. Bučmienės nušalinimo į Jonavos rajono apylinkės teismą galėjo patekti per klaidą, o tai paneigia tyčios užgauliai pažeminti teisėją buvimą.

 

 

 

Teismų nuosprendžiuose tik formaliai konstatuota, kad neva nepateikta duomenų apie kreipimąsi į kompetentingas institucijas dėl teisėjų nusikalstamų veikų arba kad nėra įsiteisėjusių teismų nuosprendžių dėl tokių veikų. Iš tiesų nėra duomenų, kad ginčijami nuosprendžio teiginiai pagrįsti faktais. 

 

 

 

A.Beržinis nurodė, kad apeliacinės instancijos teismas iš naujo nagrinėdamas baudžiamąją bylą taip ir neišsiaiškino, ar jo išsakyti teiginiai yra užgaulus pažeminimas, ar jie gali būti vertinami kaip mažareikšmė veika, ar jis tiesiogine tyčia siekė pažeminti teisėjus. Nors šis teismas pašalino dalį inkriminuotos veikos – dėl teisėjų apibūdinimo kaip nemokančių elementarių matematikos veiksmų, tačiau tai pripažino pati nukentėjusioji L. Deksnienė (teisėja). Be to, minėtos aplinkybės yra susijusios su turto prievartavimu ir plėšikavimu, kurį, pasak kasatoriaus, padarė teisėja ir antstolė.

 

 

 

A.Beržinis teigia, kad norima ir politiškai susidoroti su juo, o dėl to jam fabrikuojamos bylos.

 

 

 

Aukščiausias teismas sutiko su A.Beržinio argumentais ir bylą vėl gražino nagrinėti. Nurodė, kad tiek Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, tiek Lietuvos baudžiamasis procesas garantuoja kaltinamojo teisę jam pačiam apklausti kaltinimo liudytojus (nukentėjusiuosius).

 

 

 

Nagrinėjamojoje byloje kaltinamojo A. Beržinio teisė apklausti kaltinimo liudytojus (nukentėjusiuosius) nebuvo užtikrinta. A. Beržinis šioje byloje nuteistas už tai, jog viešai raštu užgauliai pažemino teisingumą vykdančias Jonavos r. apylinkės teismo teisejas J. Bučmienę, L. Deksnienę ir L. Tamulionienę dėl jų veiklos. L. Deksnienė ir J. Bučmienė pripažintos byloje nukentėjusiosiomis. Svarbiais įrodymais šioje byloje laikytini ir liudytojos .1. Petraškienės (teisėjos, kuri inicijavo baudžiamąjį procesą prieš A. Beržinį), taip pat nukentėjusiosios statusą turinčios R. Mikliušienės (antstolės) parodymai. Visų šių asmenų parodymai yra tiesiogiai susiję su aplinkybėmis, kuriomis ir dėl kurių buvo rodoma nepagarba teismui. Kita vertus, proceso metu A. Beržinis turėjo galimybių užduoti klausimus tik nukentėjusiajai L. Deksnienei, kuri buvo apklausta teismo posėdyje. 

 

 

 

Tuo tarpu J. Bučmienė. L. Tamulionienė, J. Petraškienė ir R. Mikliušienė buvo apklaustos ikiteisminio tyrimo metu tyrėjo, jų parodymai teismo posėdyje buvo paskelbti vadovaujantis BPK 276 straipsnio 4 dalies pagrindu. Iš bylos medžiagos matyti, kad šios liudytojos ir nukentėjusiosios prašė teismo bylą nagrinėti joms nedalyvaujant, vadovautis jų parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu. Neatvykus šioms liudytojoms ir nukentėjusiosioms, teismas bylą išnagrinėjo joms nedalyvaujant. Iš teismo posėdžio protokolo matyti, kad, teisėjai paskelbus minėtų asmenų ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kaltinamasis išsakė norą, jog visi šie asmenys būtų apklausti teismo salėje kaip to reikalauja procesas, taip pat pareiškė apie savo teisę tiesiogiai užduoti jiems klausimus. Tokiam kaltinamojo prašymui pritarė ir jo gynėjas, tačiau teismas šiuos prašymus atmetė.

 

Pažymėtina, kad A. Beržiniui pareikšto kaltinimo pobūdis suponuoja būtinumą įvertinti ne tik objektyvią formą, kuria teismui buvo demonstruojama nepagarba (šiuo atveju rašytinis pareiškimas), bet ir konkrečiai pažemintų ir įžeistų asmenų (liudytojų ir nukentėjusiųjų) subjektyvų požiūri į kaltinamojo veiksmus, kaip jie suprato A. Beržinio teiginius ir kaip juos įvertino. Tai svarbu ne tik išaiškinant visą padarytos veikos kontekstą, bet ir sprendžiant klausimą, ar išsakyti teiginiai iš tiesų traktuotini kaip užgaulus pažeminimas, ar jie negali būti įvertinti kaip mažareikšmė veika, ar kaltinamasis, išsakydamas juos, turėjo atitinkamą tyčią pažeminti teisėjus, ar nėra pagrindo veiką traktuoti kaip teismo negerbimą, užtraukiantį administracinę atsakomybę (Administracinių teisės pažeidimų kodekso 186( 11 straipsnis), ir pan. Todėl kaltinamojo A. Beržinio išsakytas pageidavimas tiesiogiai užduoti klausimus minėtiems asmenims šiuo atveju nevertintinas kaip formalus ir neturintis reikšmės bylai teisingai išspręsti.

 

 

 

 

 

Teismas, nusprendęs netenkinti kaltinamojo ir jo gynėjo prašymų apklausti teismo posėdyje minėtas liudytojas ir nukentėjusiąsias, suvaržė įstatymų garantuotas kaltinamojo teises.

 

 

 

 Apeliacinės instancijos teismas šio procesinio pažeidimo neištaisė, o atsakydamas i apeliacinio skundo atitinkamą argumentą, klaidingai nurodė, kad A. Beržinis šių asmenų i teismo posėdi iškviesti neprašė, nors teismo posėdžio protokole užfiksuota, kad toks prašymas buvo pateiktas, teismo svarstytas ir atmestas. Tai vertintina kaip pareigos patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, neįvykdymas (BPK 320 straipsnis 3 dalis) ir šis pažeidimas pripažintinas esminiu. Darydama tokią išvadą, teisėjų kolegija taip pat atsižvelgia j tai, kad byloje A. Beržiniui paskirta reali laisvės atėmimo bausmė, jo apeliacinis skundas išnagrinėtas jam nedalyvaujant, jo ir jo gynėjos prašymai atidėti apeliacinį bylos nagrinėjimą ir kviesti Į posėdi anksčiau teisme neapklaustas liudytojas ir nukentėjusiąsias atmesti. 

 

2010 Dėl minėtų procesinių pažeidimų apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina perduodant bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka (BPK 382 straipsnio 5 punktas). Kadangi visi kiti kasacinio skundo argumentai iš esmės sutampa su apeliacinio skundo argumentais ir bus nagrinėjami iš naujo, šioje nutartyje atskirai dėl jų nepasisakoma.

 

2011 Iš naujo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismų sprendimuose nėra tinkamai aptartas A. Beržiniui paskirtos bausmės klausimas. Viso proceso metu nei A. Beržinis, nei jo gynėjai neišsakė pozicijos šiuo klausimu. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad reali laisvės atėmimo bausmė A. Beržiniui paskirta iš esmės atsižvelgus vien j jo teistumus. Kadangi bausmės klausimas nebuvo keliamas nuteistojo apeliaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas dėl A. Beržiniui paskirtos laisvės atėmimo bausmės nepasisakė. Šiame kontekste pažymėtina, kad EŽTT praktikoje nagrinėjant klausimus dėl baudžiamosios atsakomybės už panašaus pobūdžio nepagarbos demonstravimą teismui (kaip ir šioje baudžiamojoje byloje) suderinamumą su Konvencijos 10 straipsniu (saviraiškos laisvė ir jos ribojimai), ypatingas dėmesys kreipiamas į taikomų sankcijų proporcingumą ir būtinumą demokratinėje visuomenėje. Teisinės priemonės, susijusios su asmens laisvės ribojimu, tokiais atvejais paprastai vertinamos kaip kraštutinės