Belavoninės „nužudymo“ bylos – prokuratūros sukčiavimo modelis?

Kristina Sulikienė

Su Henriko Daktaro nuteisimu už dvasias prasidėjo „belavoninių bylų“ vajus prokuratūroje.

Nors prokurorai sukurpia bylas, apkaltindami asmenis, jog jie žudė, ir nurodo būdą, kaip atlikta (Henrikas Daktaras nušovė; kažkokioj tulpinių byloje – nupjovė galvą, nors lavonas nerastas), įlįskime į galimai nusikaltėlių, dirbančių prokuratūroje galvas.

Suklastoti bylos pradžiai įrodymus yra galimas nusikaltimas, numatytas Baudžiamajame kodekse. Bėda yra ta, jog prokuratūros darbuotojų galimai daromų nusikaltimų niekas netiria.

Visiškas nebaudžiamumas. Net jeigu imi kyšį, STT išsuks.

Pažintys su nusikalstamu pasauliu. Galima užsakyti nusikaltimus – niekas neįtars, nes prokurorai – šventi.

Gyvena vienišas studentas, turi butą miesto centre, ir sodą.

Kaip paimti iš jo tą turtą? Reikia sukurpti bylą, jog vienišas studentas žudo kaimynus, po to su tų kaimynų giminėm pareikšti ieškinį į to studento turtą, ir turtas – mūsų.

Pamenate bylą, kur dingo dvi senutės, ir buvo apkaltintas studentas šitoje „belavonėje“ byloje, ir jis buvo pasodintas iki gyvos galvos?

Neseniai Amerikoje atsirado senutė, dingusi prieš 45 metus. Ji visą laiką gyveno pamišėlių prieglaudoje. Amerikoje niekas nepuola kažko kaltinti, jeigu žmogus paslaptingai dingsta, o tęsia bylą tol, kol paaiškėja, kur tas žmogus dingo.

Pasakas mėgstantys prokurorai parašė, jog dėl vienos senutės studento byloje jie radę „biologinių pėdsakų“ ant sodo įrankių. Vadinasi, jeigu turite kolektyvinį sodą, jūs neturite teisės bendrauti su kaimynais ir skolintis jų įrankių darbui – nes vėliau tai bus panaudota prieš jus kaip „įrodymas“.

O nužudė, nes žiūrėjo filmą „Pjūklas“ – tai pagrindinis įrodymas, ir filmo pavadinimas rodo, kokiu įrankiu tai atliko.

Kartais per vakarą aš peržiūriu 2 filmus įvairiausiais pavadinimais. Labai įdomu, jog prokuratūra vieno filmo pavadinimą laiko už nusikaltimo padarymo būdo įrodymą.

Ir tokias nesąmones leidžia vykdomoji valdžia.

Įlįskime į pavažiavusias nuo nebaudžiamumo smegenis.

Juk sėdi metų metais, atsakomybės – jokios. Ryšiai su nusikalstamu pasauliu – gražūs, geri, metų metais puoselėjami.

Užsakyti nusikaltimus „ant bet ko“ – įmanoma.

Po šios studento bylos kitoje analogiškoje byloje buvo suimtas Laurynas Baltrūnas, neva nužudęs Aivarą Kilkų. Užteko šiojo gyvenimo draugės pareiškimo, ir žmogus jau turbūt sėdi iki gyvos galvos, o gal ir tris kartus iki gyvos.

Laurynas Baltrūnas turi ne tik turto, turi ir vaikų, kuriuos iš karto pagrasino atimti, jeigu žmona neliudys, kad žino, jog vyras nužudė dingusįjį be žinios. Žmona – ne iš kelmo spirta, iš kieto molio, nors policininkai blizgino į akis stiprias lempas dvi paras, neliudijo kliedesių. Paleido. Vaikų neatėmė. Tik vaikams šokas visam gyvenimui – mama pedagogė išsivesta opergrupės kaip didžiausia nusikaltėlė, o teismo nutarties – nėra. Slėpė liemenę anytos namuose, gerai dar kad triusikų ar kojinių slėpimu skalbimo mašinoje neapkaltinta. Jeigu dingo Aivaras Kilkus – Daiva Baltrūnienė turėjo visą šitą laiką nieko neskalbti ir laikyti policijos kratai įrodymus. Gal užsuks pasiimti.

Belavoninės bylos, manyčiau, yra naujas prokuratūros biznis. Juk nereikia žmogaus žudyti – tereikia jam patarti pasislėpti.

Štai Mongolas gyveno iki natūralios mirties Baltarusijoje, mirė 2010 metais, tačiau prokuratūra suklastojo bylą, ir parašė, jog jis mirė 1993 per Kalėdas, jį nužudė Henrikas Daktaras. Ir labai gerai – H. Daktaras sėdi iki gyvos galvos, dar jam priteista neturtinės žalos atlyginimas atlyginti už šitą prokuratūros pasaką. Jokio lavono niekas nematė, o sūnus liudija, jog po jo „mirties“ su juo ne kartą bendravo.

O kam tai įdomu? Visuomenė svaiginasi tokiomis bylomis, ir tiki absoliučiais kliedesiais.

Ir tarsi net nežino, jog žmonės miršta ir nuo ligų, ir avarijose. Tai, jog asmuo dingo, nereiškia, jog jis būtinai nužudytas.

Bet paaiškinkite jūs Lietuvos prokuratūrai, išradusiai „belavonines“ bylas.

Tereikia tik turėti labai gerą fantaziją. Ir „nusikaltėlis“ jūsų – sėdi iki gyvos galvos, o jūs jo turtą su „nukentėjusiais“ gražiausiai pasidalinat.

O kuo čia ne naujoji prichvatizacija?