Batka galėtų iš senio Landsbergio pasimokyti, kaip tyliai naikinti savo kritikus, matyt…
dviese
Batka galėtų iš senio Landsbergio pasimokyti, kaip tyliai naikinti savo kritikus, matyt…
Aurimas Drižius
Batka nepabijojo sukelti visą pasaulį prieš save, liepdamas nutupdyti reisinį „Ryanair“ lėktuvą Minske, kad galėtų suimti savo garsų kritiką Pratasevičių. Pastarasis jau duoda Minsko kalėjime „prisipažinimo parodymus“, kad jis dalyvavo bandant nuversti patį Batką. Šiaip ar tai, Batka jau nebeturi ką prarasti, todėl jam giliai nusispjauti ant visų sankcijų, tik keista, kam jam prireikė tokios garsios nuskambėjusios visame pasaulyje akcijos, kai naikintuvais buvo priverstas tūpti keleivinis laineris.
Negi Batka nieko nepasimokė iš kaimyninės Lietuvos diktatoriaus senio Landsbergio, kurio daugelis oponentų ir kritikų tiesiog pradingdavo be žinios, buvo nužudomi banditų, arba susprogdinami automobiliuose? Tam, kad juos likviduoti, nereikėjo parodomųjų akcijų užgrobiant keleivinius lainerius.
Pabandysiu išvardinti visus žmones, kurie pastojo Landsbergiui kelią, bandė kalbėti apie jo įvykdytus nusikaltimus ir vėliau gavo galą:
- Kryžkalnio „Motinos“ susprogdinimas – savanoris Žilvinas Razminas ir buvęs Kauno meras Vytautas Šustauskas prieš kelis metus prisipažino, kad tai jų darbas – paminklą susprogdinti užsakė ir apmokėjo „dešinioji“ Vytauto Landsbergio ranka Andrius Tučkus. Tiesa, nors teroristams buvo pažadėta 1000 dolerių, A.Tučkus sumokėjo tik 500 dolerių, mat paminklas buvo ne sugriautas, o tik apgriautas. prokuratūra jokio tyrimo dėl šio teroro akto nepradėjo, nors teroristas viską pats prisipažino. A.Tučkaus sūnelis Dominykas – vienas ‘Lietuvos Energijos“ vadovų. Nuotraukoje apačioje – A.Tučkus, garsusis V.Landsbergio patikėtinis.
- Tilto per Bražuolę susprogdinimas – 1994 m. lapkričio 6-osios rytą nežinomi teroristai susprogdino tiltą per Bražuolės ūpelį prieš tai, kai per jį turėjo pravažiuoti traukinys iš Kaliningrado. Rusijos tranzitinis traukinys, vežantis šimtus keleivių į Kaliningradą 90 km/val. greičiu, buvo per arti, kad jį sustabdyti – sustabdyti sąstatą iki susprogdinto tilto jau nepavyko. Tačiau traukinys stebuklingu būdu pervažiavo tiltą – išlikusi sveika tilto dalis jį atlaikė. Vėliau geležinkelininkų dėka pavyko sustabdyti kitus traukinius ir tragedijos išvengta. V.Šustauskas prisiminė, kad jam šį darbelį – Bražuolės tilto sprogdinimą siūlė tos pačios personos, kaip ir Kryžkalnio „Motinos“ sprogdinimo užsakovai. Tačiau Šustauskas atsisakė. Šios teroro akto tikslas matyt buvo tas pats – išprovokuoti rusus griebtis keršto už pralietą kraują. Tačiau rusai nieko nedarė ir nekeršijo.
- Praėjus keliems metams po Bražuolės sprogdinimo, buvo susprogdintas Lietuvos kariuomenės kapitonas savanoris Juras Abromavičius (nuotr. vršuje). Jis buvo nužudytas po to, kai į Krašto apsaugos ministeriją nusiuntė pažymą apie galimus teroro išpuolio – tilto per Bražuolę sprogdinimo – vykdytojus ir rengėjus. Ar ta pažyma išliko? Žinoma, kad ne. Beje, Juro Abromavičiaus žudikas ir pats greitai buvo nužudytas – neva susisprogdino namuose gamindamas eilinę bombą.
In memoriam Jurui, siekusiam idealo tik doro ir aukšto
In memoriam Jurui,
siekusiam idealo tik doro ir aukšto
2017m. sausio 31 dieną sukako dvidešimt metų nuo kraupios politinės žmogžudystės įvykdytos Kaune.
Apie tai rašė žurnalistas Adolfas Strakšys. Žudikų auka – Savanoriškos krašte apsaugos tarnybos steigėjas ir Kauno rinktinos štabo viršininkas kapitonas Juras Abromavičius.
Šarvojimo salėje uniformuotieji ir keli stovėję politikai nepratarė nei vieno užuojautos žodžio širdgėlos sukaustytiems artimiesiems. Juro motinai – tremtinio dukrai.
Tvyrojo niūri tyla – palydi Lietuvos „priešą“.
Ir tyla jau tęsiasi dvidešimt metų, tarsi to žmogaus nebūta.
Bet Seimo posėdžiuose vyko sujudimas: parlamentarai aktyviai išreiškė susirūpinimą dėl įvykdytos žmogžudystės. Tai sunervino Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo strategą Vytautą Landsbergį, pareiškusį, kam sukeltas toks didelis ažiotažas dėl vieno nužudyto žmogaus.
Suprantama žmogus Lietuvoje nedidelė vertybė.
Šis nuvertintas žmogus – tyros sąžinės, idealistas, paskelbtas Lietuvos priešu: Jo credo – siek idealo tik doro ir aukšto. Ištikimas Lietuvos sūnus: pilietiškas, pareigingas, atsakingas. Žemės ūkio akademijos dėstytojas, perspektyvus mokslo žmogus. Artėjant sovietinių tankų įsiveržimui sausio 13 d. įvykių dienomis. Juras Abromavičius paliko savo turiningą ir šviesią ateitį mokslo srityje ir įstojo į savanorių gretas, kūrė savanorių rinktinę .
Po 20 metų skaudžios netekties gyvendami demokratinėje šalyje, ar neturime Teises išsakyti tiesą, prabilti atvirai apie to meto įvykius, atvedusius į politinę žmogžudystę, paverstą valstybine paslaptimi.
Pažvelkime, kas vyko.
Atkurtos Lietuvos pirmos kadencijos Seimo politikai savo emocingomis kalbomis pirmiausiai pradėjo valdyti šalį suvedinėdami sąskaitas su sovietine praeitimi, bei visai pamiršo ekonomiką, kuri sparčiai grimzdo į dugną. Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis paskelbė pirmalaikius rinkimus Seimo pirmininku ir laikinai einančiu Prezidento pareigas išrinktas pragmatikas Algirdas Brazauskas, buvęs komunistų partijos narys. Konservatoriams, neabejojusiems savo pergale rezultatais, tai buvo it dūris į paširdžius.
Prasidėjo suirutė. Savanoriai su Jonu Maskvyčiu. saugoję Seimo rūmus sausio -13-osios laikotarpiu, pasitraukė į Pakaunės mišką. Pašlijo savanorių drausmė: nustojo paklusę įsakymams, grobstė ginklus ir juos realizuodavo saro nuožiūra. Susprogdintas Bražuolės upes tiltas prieš pat atvykstat traukiniui. Nušauta mergaitė.
Padėtis tapo pavojinga.
Štabo viršininko pareiga – suvaldyti pašlijusią savanorių drausmę. Surinktą informaciją apie savanorių savivalę ir nusikaltimus Juras Abromavičius informavo atitinkamų institucijų vadovams. Tačiau jų matymas savanorių atžvilgiu buvo kitoks – partinis.
O Jurui Abromavičui Lietuva nevaldoma nei kairiųjų, nei dešiniųjų.. Konservatoriai, pralaimėję rinkimus, galės grįžti į valdžią po ketvertų metų, jei rinkėjai už juos balsuos, todėl Juras Abromavičius principingai gynė išrinktą kairiųjų valdžią. O kai jau buvo duotas ruoštam perversmui slaptas įsakymas visiems miestų savanoriams rinktis į Vilnių, savanorių vadai skambino ir klausė, kada jiems vykti, štabo viršininkas įsakė jiems likti savo vietoje. Perversmo grėsmė ir žygis žlugo. Juro Abromavičiaus ryžtingas žingsnis apsaugojo Lietuva nuo beprasmių žūčių, naujų kapų.
Pasklido lavina šmeižto Juro Abromavičiaus atžvilgiu. Jis Lietuvos priešas, išdavikas, priešiškos valstybės agentas, jo tėvas kairiųjų pažiūrų, tad ir obuolys nuo obels toli nerieda, geležinkelio tiltą per Bražuolės upę susprogdino priešiškos valstybės agentas, arba žmonės, jo manipuliuojami Tokiais ir panašiais epitetais juodino štabo viršininką. Ir tai darė be jokių faktų, be jokiu įrodymų, išnaršę archyvus nerado nieko įtartino, kas patvirtintu jų fanatišką versiją.
Tokie fanatiški politikų pareiškimai man priminė vieną kuriozą tomis neramiomis dienomis: besileidžianti saulė horizonte pažėrė srautą spindulių, paraudusi pašvaistė sukėlė įspūdingą vaizdą, kad kažkur dega. Stebint pro langus šį gamtos reiškinį vienas įtakingas parlamentaras nusprendė, kad jau kėsinasi priešas. Fanatiška aiškiaregystė? Ar ne tokia pat fanatiška aiškiaregystė lėmė nepelnytą egzekuciją Jurui Abromavičiui?
Miško savanoriai ir toliau siautėja. Šturmuoja Kauno savanorių rinktinės štabą, išvaiko pareigūnus. [ štabo viršininko kabinetą įėjęs kariūnas sako:
– Aš esu įpareigotas tave sušaudyti.
– O kodėl nesušaudai?- ramiai pasiteirauja Juras Abromavičius.
– Be teismo juk negalima žudyti, – atsakė doras suvalkietis Romas Petraitis.
Savanoris nepakluso atsargos pulkininko Stanislovo Adamonio įsakymui. O gal šiam karininkui buvo įsakyta iš aukščiau įvykdyti šį nusikaltimą?
Juras Abromavičius paliko savo pareigas Kauno savanorių rinktinės štabe ir perėjo į saugumą. Tikėjosi, kad ten daugiau pasitarnaus Lietuvai. Tačiau ir saugumo struktūrose patyrė fanatišką pareigūnų persekiojimą.
Prokurorai ir sudaryta parlamentinė komisija tyrinėjusi šį nusikaltimą pasistengė apeiti tikrąjį žmogžudystės vykdytoją ir užsakovą. Nustatė, kad Vladas Grybauskas galimai pritvirtino sprogmenį po Juro Abromavičiaus automobiliu. Tai buvo negalutinis nuosprendis, todėl žudikas nusėdo už grotų, ramiai gyveno iki jo paties paslaptingos žūties.
Vladas Grybauskas – tai tremtinių sūnus, gimęs Krasnojarske. Grįžęs į Lietuvą sutiko vien skurdą. Greitai tapo našlaičiu. Vaikinas skurdo, vargo, nors alkanas, sušalęs, bet išmaldos neprašė. Buvo išdidus. Kūrė gyvenimą savo darbščiomis, talentingomis rankomis. Baigė Kūno kultūros institutą, buvo sporto meistras. Sukūrė šeimą, augino dukrą. Buvo gero būdo: nuoširdus, draugiškas, paslaugus, turėjo daug draugų.
Lietuva, atgavusi laisvę, pakeitė Vlado Grybausko gyvenimą: atsirado naujų draugų, kaip KKI buvęs bendramokslis, o tuomet jau vilkintis uniformą Jonas Ząjančauskas ir konservatorių partijos narys, Seimo narys, Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narys Algirdas Petrusevičius, visuomenei pristatytas kaip ginklų išradėjas, tobulintojas.
Seimo komisijos Juro Abromavičiaus žūties tyrimo išvados:
Šie Vlado Grybausko garbingi svečiai būdavo svetingai priimami, žmonos Faustinos vaišinami.
Po malonių pasisėdėjimų prie vaišių stalo visi trys vyrai nusileisdavo į namų rūsį, kur stovėjo metalo apdirbimo staklės ir visa kita įranga Vlado Grybausko meistrystėms. Algirdas Petrusevičius jaunystėje buvo netekęs vienos rankos, todėl meistrauti negalėjo. Vadinasi galėjo tik nurodinėti Vladui Grybauskui, ką ir kaip daryti. Po Juro Abromavičiaus susprogdinimo Algirdas Petrusevičius pagyrė Vladą Grybauską kaip labai gerą specialistą.
Taip doras, bet-patiklus žmogus buvo įpainiotas ir išnaudotas nusikaltėlių pinklėms.
Jie apgalvotai ruošėsi šiam nusikaltimui.
V . Grybauskas turėjo automobilį – žalius žigulius. Vyrai susėdę išvykdavo. Faustina nesužinodavo, kur ir kuriam tikslui jie išvykdavo ir, apskritai, nežinojo, ką jie veikdavo rūsyje. I savo paklausimus iš vyro nesulaukdavo aiškaus atsakymo, esą tai tik vyrų reikalas. Kartais žaliais žiguliais pasinaudodavo tik vienas J. Zajančkauskas. Jis atvykdavo savo automobiliu, persėsdavo į žalius žigulius ir išvykdavo. Juras Abromavičius buvo pastebėjęs, kad kažkokie žali žiguliai stovėdavo netoli jo namų. Jis įtarė, kad yra sekamas. Neapsiriko. Sekė ir savo kruviną užduotį įvykdė.
1997m. gruodžio lO diena buvo lemtinga ir Vladui Grybauskui. Tą dieną V. Grybauskas buvo namuose, ilsėjosi. Atsikėlęs išėjo trumpam. Grįžęs nusileido tiesiai į rūsį. Ir staiga sprogimas.
Nuskubėjusi Faustina pamatė šiurpų vaizdą: vyro dešinioji kūno pusė išdraskyta, ranka nutraukta.
Bei jis dar pajėgė paleisti sau kulką, kad užbaigtų kančias.
Kokiam tikslui Vladas Grybauskas buvo išėjęs, su kuo susitiko ar nesusitiko, niekada nepaaiškės. Viena aišku, kad sprogmuo buvo jo delne ar kišenėje. Jei kas sprogmeniu jį pavaišino, irgi liko paslaptis.
Po vyro tragiškos žūties Faustina paskambino gerbiamam jų namų svečiui Algirdui Petrusevičiui, į Faustinos priekaištą, kam jis įvėlė vyrą į nusikaltimą. A. Petrusevičius mandagiai tarė:
– Neturiu garbės jūsų pažinti.
Sis Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narys sėdo už grotų trumpam, nes jo partiečiai pasistengė jį išlaisvinti.
Policija dariusi kratą V. Grybausko dirbtuvėse rado daug amunicijos, duslintuvų. Kam prireikė gaminti duslintuvus? Žudyti?
Rašytojo ir žurnalisto Adolfo Strakšio knyga „Juras“ – šiurpiausias Lietuvos politinės žmogžudystės tyrimas leidžia aiškiai suprasti, kad Lietuvoje tarp politikų ir uniformuotųjų toli gražu ne viskas moralu. Šios žmogžudystės užsakovai nenustatyti, o jų auka istorijoje liks ne pelnytai apšmeižia.
Jaučiu didžią pagarbą ir dėkingumą autoriui Adolfui Strakšiui, atskleidusiam šio nusikaltime- tikrąją tiesą.
Po Juro Abromavičiaus nužudymo palikau konservatorių partiją, kurioje eilę metų dirbau Vilniuje partijos centro grupės sekretore. Apskritai, nematau Lietuvoje partijos, kuri anot Vinco Kudirkos aukotųsi „ Vardan tos Lietuvos vienybės“.
Duok Dieve, kad ateitį Lietuva išaugintų daug Jurų, o ne fanatikų, nekalto kraujo ištroškusių Judų,
Juk ir fanatizmas – galingas ginklas žudyti.
Aldona Purelienė
Itin ironiška, kad Pakaunės maištui vadovavęs Vytautas Landsbergis dėl šio maišto, žinoma, apkaltino Rusiją:
https://www.tv3.lt/naujiena/15614/v-landsbergis-pakaunes-maistu-buvo-suinteresuota-rusija
- Landsbergis: Pakaunės maištu buvo suinteresuota Rusija
Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos (SKAT) karių maištu 1993-aisiais Pakaunėje, kurį vėliau tyrė 1997-aisiais žuvęs Valstybės saugumo departamento (VSD) darbuotojas ir savanoris Juras Abromavičius, buvo suinteresuota Rusija, teigia buvęs konservatorių lyderis, europarlamentaras Vytautas Landsbergis.
Tai V.Landsbergis ketvirtadienį aiškino J.Abromavičiaus žūties aplinkybes tiriančiai Seimo laikinajai komisijai. „Kol nebus atsakytas klausimas dėl Pakaunės, sunku imtis kito algebros kurso, nes neturėtumėte pagrindo, o Pakaunės įvykius kurstė GRU (Rusijos žvalgyba-BNS), už tų ivykių stovėjo Rusijos interesas ir jos slaptųjų tarnybų interesas“, – komisijai dėstė V.Landsbergis.
Pasak europarlamentaro, Rusija buvo suinteresuota maištu, kadangi vis dar nenorėjo palikti Lietuvos. „Priežastys buvo paprastos – Rusijos armijos išvedimo paskutinė stadija, jau jos neturi būti, armija Lietuvoje išvedama pačioje pirmoje valstybėje. Tai armijos vadovybė traktuoja kaip pažeminimą, todėl Rusijoje vyksta suirzimas. Atsirado idėjų išlaikyti Lietuvą, tai planuojama, kaip tai padaryti. Vienas iš būdų – išeinant pasilikti ir nuveikti blogus dalykus Lietuvoje pačių lietuvių rankomis ir bus galima pasauliui skelbti, kad Rusijos kariuomenės nėra ir Lietuvoje atsiranda nestabilumas ir grėsmė kitoms valstybėms, todėl atėjo laikas paspausti mygtuką. Taip jau buvo įvykdyta Gruzijoje“, – aiškino V.Landsbergis. REKLAMA Anot politiko, buvo ir Lietuvoje jėgų, kurios kurstė Pakaunės akciją ir buvo suinteresuotos, kad akcija kuo ilgiau tęstusi.
„Dvi radikaliai nusiteikusios aukštos institucijos – Krašto apsaugos ministerija (KAM), jai tuo metu vadovavo Audrius Butkevičius, ir Generalinė prokuratūra – nepaliko protestuojantiems jokio pasirinkimo: arba jūs antivalstybiniai, arba kriminaliniai nusikaltėliai. Tai nusiginkluokit, ir tegu jus tvarko. Savanoriai, žinoma to nenorėjo“, – rašoma V.Landsbergio pranešime spaudai. Politikas laikinajai Seimo komisijai pateikė ir savo versiją dėl Bražuolės tilto sprogdinimo. „1994-ųjų metais, kai driokstelėjo Bražuolėje, aukos buvo numatytos „didžiojo spalio“ metinėms, galima tik įsivaizduoti, kokios būtų akcijos iš Rusijos pusės ir reikalavimai, dėl atseit jų nužudytų žmonių. Nelyginant būsimo, dar po penkerių metų, namų sprogdinimo repeticija. Karinių veiksmų prieš Lietuvą galėjo būti imtasi jau 1994-aisiais“, – dėstė politikas. V.Landsbergis, kalbėdamas apie J.Abromavičiaus žūtį, ją taip pat netiesiogiai siejo su Rusija. „Aš J.Abromavičiaus asmeniškai nepažinojau, bet jo laikysena prieštaringa, ir tegul tai tiria dabartinė komisija, nes gana aštrus jo ir kai kurių savanorių susipriešinimas matomas net iš ano meto spaudos. Gali būti, kad ir tie savanoriai Kaune, ir buvęs teritorinio štabo viršininkas pateko į kur kas didesnių svetimų jėgų sumanytą mėsmalę. Jono Maskvyčio ir J.Abromavičiaus į viens kitą atstatyti ginklai, laimei, neiššovė, tai čia vaizdas, ant kokios bedugnės krašto buvom atsidūrę“, – pranešime spaudai cituojamas europarlamentaras.
Tuo tarpu ketvirtadienį komisijai liudijęs signataras Egidijus Bičkauskas, 1993-iaisiais vadovavęs prezidento Algirdo Brazausko sudarytai darbo grupei, turėjusiai taikiai išspręsti savanorių maištą, teigė, kad savanorių akcijos priežastys buvo kriminalinės, vėliau jos buvo „įvilktos į politinį rūbą“. „Vienam iš aktyvių savanorių J.Maskvyčiui tuo metu buvo iškelta byla dėl šaudymų Kaune, jam buvo skirta kardomoji priemonė – suėmimas, tačiau savanoris tuo metu nebuvo suimtas ir ėmėsi spręsti šią savo problemą, pasitraukė į mišką, o vėliau, mano požiūriu, tuo pasinaudojo kai kurie politika“, – komisijos posėdyje tvirtino eksparlamentaras. Anot jo, pas protesto akcijos Pakaunėje dalyvius vykdavo įvairių partijų atstovai ir dėstė savo pozicijas, bet patys savanoriai išsirinko politikus, su kuriais jie norėjo kalbėtis. „Vienas iš tų buvo V.Landsbergis, tegul ir rugsėjo 17-ąją būtų nenuvažiavęs pas savanorius, bet viešai paskelbęs „Baikit juokauti ir išeikite iš miško“, jie būtų išėję“, – aiškino E.Bičkauskas. Pats V.Landsbergis tokius kaltinimus kategoriškai atmeta, tvirtindamas, jog iš karto sužinojęs apie maištą paskelbė viešą pareiškimą, teigdamas, kad maištas bus naudingiausias Maskvai Antradienį komisijai liudijęs krašto apsaugos ministras, liberaldemokratas Audrius Butkevičius J.Abromavičiaus žūti netiesiogiai siejo su konservatoriaus V.Landsbergio to meto politine veikla, o komisijai praėjusią savaitę liudijusi J.Abromavičiaus bendražygė, dabar taip pat liberaldemokratė, Kristina Sudžienė tvirtino, kad prie savanorių maišto Pakaunėje yra prisidėjęs ir V.Landsbergis. REKLAMA „V.Landsbergis tiems kariams buvo kaip Dievas, jie jį gerbė. Jei V.Landsbergis būtų pasakęs, kad savanoriai privalo palikti mišką ir paklusti valdžiai, jie taip ir būtų padarę. Tačiau įvyko atvirkščiai“, – laikinajai komisijai aiškino K.Sudžienė.
Buvęs VSD pareigūnas ir krašto apsaugos savanoris J.Abromavičius žuvo 1997 metų sausio 31-ąją Kaune, sprogus jo automobiliui. Nusikaltėliai po automobiliu „Volkswagen Passat“ buvo pritvirtinę maždaug 500 gramų sprogstamosios medžiagos heksogeno, dar vadinamo jūros mišiniu. Generalinė prokuratūra ikiteisminio tyrimo metu nustatė, kad sprogstamąjį įtaisą pagamino ir po J.Abromavičiaus automobiliu pritvirtino asmuo, kuris vėliau atsitiktinai pats susisprogdino. Generalinei prokuratūrai nutraukus ikiteisminį tyrimą įtariamųjų atžvilgiu, Seime kilo iniciatyvos atlikti parlamentinį. Seime kartą jau buvo sudaryta laikinoji komisija, tyrusi saugumo pareigūno žūtį. Tokia komisija dirbo 1997 metais, jai tuo metu vadovavo konservatorius Sigitas Kaktys.
- „Mažeikių naftos“ privatizavimas – 51 proc. šios įmonės akcijų tuomečio Seimo pirmininko V.Landsbergio pastangomis 1999 m. buvo dovanotos ofšorinei (lygiai tas pats dabar padaryta ir su suskystintų dujų terminalu „Independence“) firmelei „Williams International Company“, kuri jas perdavė Rusijos kompanijai „Jukos“. 2006 m. už šias 51 proc. akcijų Lenkijos kompanija sumokėjo ‚Jukos“ 1 492 000 000 JAV dolerių. Kitaip sakant, V.Landsbergio pastangomis vien dėl šio sandorio Lietuvos biudžetas prarado 1,5 mlrd. dolerių. Niekas už šią aferą iki šiol nėra nubaustas, o Landsberhis toliau sako kalbeles per vasario 16 d. minėjimą iš balkonėlio.
5. „Mažeikių naftos“ vadovas G.Kiesus, kuris pats norėjo privatizuoti „Mažeikių naftą“, buvo nužudytas, kai pasakė, kad „daugiau netylės“. V.Kiesus, jo sūnus ir vairuotojas buvo nužudytas itin žiauriai – jam po egzekucijos nupjauta galva, kuri, matyt, nuvežta parodyta šio nusikaltimo užsakovui, ir iki šiol nerasta. Nusikaltimas buvo nurašytas plėšikų „tulpinių“ gaujai, su kuria Policijos departamentas buvo sudaręs slaptą sutartį – neįtikėtina, kad pats Policijos departamentas apginklavo „Tulpinius“. Iki šiol Kiesų nužudymas nėra išaiškintas. Apačioje – Policijos departamento darbo planas apginkluoti „tulpinius“. Kiek dar nusikaltimų „tulpiniai“ įvykdė pagal šį planą? Niekas šito nesiaiškino:
- Prezidento rinkimus laimėjus A.Brazauskui, 1993 m. sukilo savanoriai – Maskvyčio vadovaujamas savanorių būrys išėjo į mišką, ir laukė nurodymų veikti – matyt, kad buvo derinami veiksmai, ką toliau daryti, kaip „imti valdžią“. Vėliau maištininkai netyčia miške nušovė vieną merginą, prisigėrė, ir maištas baigėsi. Vėliau visi maištininkai patylomis buvo išgalabyti.
Primename, kad tai tik nedidelė dalis veiklos, su kuria tiesiogiai siejamas V.Landsbergio vardas.
„Turiu informacijos, kad Lietuvos spec. tarnybos yra paskaičiavusios, kad tik apie 15 proc. Lietuvos gyventojų aktyviai priešinasi šiai Landsbergio gaujai, – interviu LL sakė advokatas A.Balčius (daugiau apie tai – naujame „Laisvo laikraščio“ Nr. 3 numeryje).
Signataras Audrius Butkevičius mano, kad visi šie prieš 30 metų vykę įvykiai, susiję su V.Landsbergiu, yra raktas „suprasti tai, kas šiandien vyksta Lietuvoje“.
„Ir kai mes turime prezidentę, kuri prašo finansinių struktūrų tarpininkauti, paskiriant generalinį prokurorą, tai iš esmės mes kalbame apie milžinišką korupciją mūsų valstybėje, ir kad korupcijos suvaldymo mechanizmai neveikia, – sakė A.Butkevičius, – šie mechanizmai neveikia todėl, kad savo laiku mūsų pagrindiniai valstybės asmenys buvo suinteresuoti pasistatyti sau palankius asmenys į pagrindinius kovos su nusikalstamumu postus. Jiems buvo leista daryti, ką jie nori, kad tik jie nesiimtų veiklų, kurios nėra naudingos juos pastačiusiems valstybės vadovams. Visos šios betvarkės pradžia buvo tada, kai Vytautas Landsbergis neteisėtai uzurpavo Sąjūdžio pirmininko postą, o kiti Sąjūdžio tarybos nariai nutylėjo šį reikalą, nes nenorėjo nešti šiukšlių į viešumą. Ir visas tas bandymas sukurti asmens kultą, pagyvenusioms moterėlėms rėkaujant „Landsbergis“, ir visiems demonstruojant, kad be šito žmogaus neva Hanibalsonas nebūtų parėmęs Lietuvos nepriklausomybės, jau net nekalbant apie tai, kad neva be Landsbergio ji nebūtų paskelbta, mums yra juokingas. Tačiau kartu jis rodo, kaip buvo kuriamas labai negarbingas mitas, ir jis padeda įsitvirtinti ir tam absurdo jausmui, kuris vis labiau įsitvirtina jaunų žmonių gretose. Nes jie jau nebegali patikėti, kad kažkada šioje valstybėje viskas stos į savo vietas. Jeigu manęs paklausit, kokia milijono Lietuvos žmonių bėgimo iš Lietuvos priežastis, aš atsakysiu, kad tai absurdo jausmas ir nepasitikėjimas ir netikėjimas savo valstybe. Šitas absurdo jausmas ir yra pagrindinė Lietuvos nelaimė, kuri mums neleidžia vystytis toliau. Todėl mes bandome sudėlioti taškus vien tam, kad tai būtų pasakyta“.
A.Butkevičius prisiminė, kad dar prieš 30 metų vidurnaktį jis įsiveržė į Genzelio namus, klausdamas „ką jūs padarėte“ po to, kai V.Landsbergis buvo išrinktas Sąjūdžio pirmininku. „Tai buvo ne tik mano nuomonė, – sakė A.Butkevičius, – tuo metu aš buvau Tremtinių sąjungos pirmininku ir man kaip niekam kitam buvo labai gerai žinoma Landsbergių šeimos istorija. V.Landsbergio motina vokiečių okupacijos metais slėpusi raudonuosius partizanus, o jo tėvas bendradarbiavo su naciais, vėliau pabėgo į Australiją, ir vėliau dar sėkmingiau sugrįžęs iš Australijos tuo metu, kai rusų žvalgybos rezidentas anglosaksiškoje šalyje išdavė visą rusų šnipų tinklą Australijoje. Visa tai buvo puikiai žinoma, ir pas mane vos ne virtinėmis ėjo politiniai kaliniai, kurie pasakoja, kad jų net į Lietuvą iš tremties neįleisdavo, ir jie turėjo gyventi Kaliningrado srityje, o šitas Landsbergis, bendradarbiavęs su naciais, grįžta iš Australijos, ir atgauna iš sovietų visas šeimos turėtas vilas. Man tai buvo akivaizdus įrodymas, kad ši šeima yra valdoma ir greičiausiai šis žmogus bus valdomas. Tai tokia buvo mano žinia, kurią aš norėjau pranešti Genzeliui“.
A.Butkevičius mano, kad į valdžią pakliuvęs žmogus, kurio nugaroje įsegtas KGB kablys, visą gyvenimą bijo, kad tai bus atskleista. „Ir ta baimė išsilieja į jo asmeninius jausmus ir šnekas, ir kaip bebūtų gaila, į valstybinę politiką, – mano A.Butkevičius, – taip ir nutiko su Lietuvos valstybės politika Rusijos atžvilgiu istorija. Tam, kad neduok Dieve, kas nors nepagalvotų, kad čia yra KGB kvapelis, prasidėjo tuo metu visiškai neturinti prasmės konfrontacinė politika su Rusija. Vietoj to, kad mes būtume išnaudoję puikias galimybes, kurios Lietuva užsidirbo stipriai paremdama Rusiją 1991 m. pučo metu – tuo metu aš, būdamas Lietuvos ministru, galėjau užeiti į bet kokią Rusijos ministeriją, ir paspausti ministrams rankas. Iš Lietuvos rusų armija išėjo metai anksčiau nei iš Vokietijos. Tačiau tuo pačiu metu mes pradėjo labai kvailą konfrontacinę politiką Rusijos atžvilgiu. Nors NATO ir prašė, kad Lietuva įtakotų visuomenės nuomonę Rusijoje – net Maskvoje rinkosi šimtai tūkstančių žmonių paremti Lietuvą ir jos interesus. Šiandien, praėjus 28 metams, Lietuva patenka į didžiausių Rusijos priešų penketuką, turėdami labai abejotinas galimybes sulaukti pagalbos hibridinio karo su Rusija atveju.
Todėl aš ir sakau – ši vieno asmens problema buvo paversta Lietuvos valstybės problema. Ir tas 1993 m. nevykęs bandymas jėga užimti valdžią, kurį šiaip ne taip mums pavyko užgesinti, ir vėliau, konservatoriams esant valdžioje, mums teko nuolat teismams ir prokuratūrai pataikauti. Ir būtent todėl mes iš teismo ir prokuratūros gauname atsisakymą pradėti tyrimus dėl šio žmogaus veiklos, nes tie žmonės yra pastatyti prezidentų ir ministrų. Ir visa tai vyko visus 28 metus. Ir prokuratūra žino, kad ji gali daryti bet ką, tačiau neturi duoti eigos tokiems tyrimams, kuriuos mes prašome pradėti. Ar būtų įmanomas toks dalykas, kad normalioje šalyje parlamentui pripažinus, kad pagrindinė partija turi teroristinės organizacijos požymių, teisme ir prokuratūroje nebūtų pradėtas tyrimas jos atžvilgiu. Juodžiausiasis SSR laikais spaudoje pasirodžiusi informacija buvo pagrindas pradėti tyrimą. O dabar mes turime pačių sprogdintojų liudijimus ir tai niekam neįdomu. O kodėl? Todėl, kad pradėsi tyrinėti, ir teismams ir prokuratūrai dings ta auksinė galimybė susilaukti valdžioje esančių ponų priedangos . Todėl mes vėl grįžtame prie tos milžiniško absurdo jausmo bangos, kai „Mažeikių nafta“ perparduodama kelis kartus, įrodinėjant, kad lietuviai tiek kvaili, kad jie tos gamyklos valdyti negali. Lygiai tas pats vyksta ir dabar – SGD laivas, pavadintas „Nepriklausomybe“, tampa klevo lapu pridengti įvairaus pobūdžio niekšybėms. Ir joms vadovauja tas pats Landsbergio patikėtinis, kuris liudininkų teigimu, organizavo įvairius teroro aktus Lietuvoje. Jo sūnus paskiriamas visos SGD terminalo struktūros vadovu. Ir už tą aferą visi Lietuvos žmonės moka milžiniškus pinigus. Ir tada žmonės arba bėga iš Lietuvos, netikėdama, kad kada nors čia kas nors pasikeis, o kiti nueina į gilią depresiją. 2010 m. išėjęs iš Lietuvos kalėjimo, aš pasakiau, kad „nereikia spardyti pastipusio šuns“. Ir, gerbiamieji, aš buvau neteisus. Šito šuns dvokas yra toks, kad iš Lietuvos žmonės bėga šimtais tūkstančių, ir mes praradome miestus. Toks mano matymas, kur gali atvesti mūsų neryžtingumas ir atsakomybės stoka. Bet tai, kad mes savo laiku nepaėmėme į rankas lazdos ir neišdaužėme šiam šuniui dantų, yra pati didžiausia mūsų atsakomybė prieš Lietuvos žmones.
