E.Vaitkus : Dvi neatskiriamos sistemos dalys

A.Grigas

BAIMĖ „ABSURDO TEATRO” STOVYKLOJE

(Tarkime, kad tai filmo scenarijaus tęsinys)

JIE labai bijo, kad nesuspės. Nors JIE savo glitniomis rankomis visą pasaulį stengiasi laikyti baimėje, tačiau patys bijo labiau nei bet kas kitas. Nes jeigu tu nebijai, nedėsi kišenėn dujų balionėlio, jug taip?

Jei nebijai, neapsitversi tvora, bei nedidinsi ir taip gausios apsaugos. Jei tu nebijai, nepriiminėsi įstatymų suteikiančių tavo „ramybės sergėtojams” neribotą galią, o tau – apsaugą ir neliečiamybę. Jei nebijai, nesiųsi bejausmių „kiborgų”, kad purkštų žmonėms į akis ašarines dujas ir vaikytų tave į valdžią išrinkusius piliečius.

Jei tu nebijai, nevykdysi direktyvų nuleistų iš viršvalstybinių organizacijų ir neversi visų susileisti eksperimentinio preparato, o po to, prisidengdamas nelegaliais pabėgeliais, nepirksi vagonėlių, kurie vėliau bus panaudoti nepaklusniesiems izoliuoti.

Jei nebijai, į gimtą kalbą neįvesi svetimžodžio „lockdown“, kuris išvertus reiškia – izoliacija, ir visa tai … dėl žmonių saugumo. Hmm, taip išeina, kad – giljotina yra geriausia priemonė nuo galvos skausmo, ar ne taip?

JUOS užvaldžiusi visa apimanti baimė. Tai jI nenumaldomai varo JUOS į priekį. Baimė žinant, kad JŲ yra niekingai mažai, JIE dabar tiesiog išsipūtę, kaip varlės poravimosi sezono metu ir JIE jaučia, kad tuoj tuoj sprogs.

Baimė, kad daugelis viską supras pirmiau, nei JIE įgyvendins savo planus. Baimė, kad: „kiek vilką bemaitinsi, jis vis tiek į mišką žiūri, nes apsauginiams, kiek pinigų beduotum ir lengvatų besuteiktum, jie bet kurią akimirką gali apsisukti ir pereiti į žmonių pusę. Baimė prieš valgį gaminančius virėjus ir sveikatą prižiūrinčius gydytojus.

Bet labiausiai JIE bijo savo raguoto valdovo. Jo JIE bijo labiau nei žmonių. Bijo, kad jis būsimame gyvenime nepaskirs JŲ prižiūrėti verdančio katilo, o sumes JUOS į tą katilą. O taip pat JIE puikiai prisimena 1945–1946 metais vykusį Niurnbergo procesą, sapnuoja jį savo košmaruose, o tamsoje žybsinčios akys dvelkia siaubu: jokie milijardai JŲ jau neišgelbės …

O baimė – labai blogas pagalbininkas. Todėl siaubingai panikuodami, blaškydamiesi, JIE klysta kiekvieną dieną, kiekvieną minutę. Susipainioja, prieštarauja vieni kitiems ir patys sau. Priima kvailus sprendimus, viską priveda iki visiško absurdo, o tai galiausiai juos ir sunaikins.

Taip, JIE turi prieigą prie sakralinių žinių, kurias šimtmečiais slepia nuo kitų. Taip, dalis JŲ (pašvestieji) tiesiogiai bendrauja su savo valdovu. Taip, nors tai atrodo neįtikėtina, bet JIE gali pažvelgti į ateitį! Tačiau JIE savęs ten nemato. Ir tai yra pagrindinė JŲ baimė. JIE nenori patikėti, kad JŲ ten NĖRA.

JIE drebančiomis rankomis rašo knygas ir kuria filmus apie teisingą žmonijos ateitį, apie tai, kaip niekada nebegrįšime atgal, kad asmeniškai nuo tavęs niekas nepriklauso, o „Naujoji pasaulio tvarka” neišvengiama, nes tai ji yra išsigelbėjimas ir vienintelė laimė. Bet tai tik knygos ir filmai su apgailėtinais, persidavusiais aktoriukščiais.

Akloje viltyje tikėdamiesi apgauti tiek save, tiek savo baimę, JIE skuba kaip kokie tarakonai, bėgantys nuo negailestingo likimo bato. JŪS galite apgaudinėti daugelį ir tai daryti ganėtinai ilgai, bet savęs apgauti JUMS – nepavyks.

JIE elgiasi taip, tarsi būtų užsukti. Nuo pat ryto iki vėlyvo vakaro su pavydėtinų atkaklumu sau meluoja, kad jeigu JIE nuolatos trepsės savo liaunomis tarakono kojytėmis, JIEMS būtinai pasiseks. Ir JIE viską suspėję atsidurs ten, anapus stiklo, už taip garbinamos piramidės briaunų, kur viskas bus miela ir ramu.

JIE dirbtinai šypsosi panašiems į save ir padrąsina vieni kitus, puikiai žinodami, kad visa tai – velniškas melas. Tačiau jie nieko negali su tuo padaryti, kaip nieko negali padaryti naktinės plaštakės, skrendančios link pražūtingos liepsnos. Ir tai, ką mes dabar matome, iš tikrųjų yra agonija. Užsitęsusi, baisiai bjauri JŲ – agonija.