Aukščiausiojo teismo nusikaltėlius gelbėja jų bendrininkė „teisėja“ Beatričė Bakanauskaitė

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Beatričė Bakanauskaitė spalio 30 d. nutartimi atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą dėl labai sunkių nusikaltimų teisingumui – Aukščiausio teismo teisėjų dokumento suklastojimo, nuolatinio piktnaudžiavimą tarnyba ir tarnybos pareigų neatlikimą.

Toliau pateikiu chronologine tvarka visą eilę sunkių nusikaltimų, kuriuos atliko taip vadinami Vilniaus apylinkės, apygardos ir Aukščiausiojo teismo teisėjai:

1. Kreipiausi į generalinę prokuratūrą dėl Aukščiausiojo teismo teisėjų (S.Rudėnaitės, V.Grabinsko, G.Sagačio – nuotr. viršuje) nusikalstamos veiklos – dokumento suklastojimo, piktnaudžiavimo tarnyba
2. Rugpjūčio 19 d. gavau prokuroro nutarimą, kuriuo buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą pagal mano skundą, kuriuo aš prašiau pradėti ikiteisminį tyrimą Aukščiausiojo teismo teisėjų kolegijos (teisėjų Virgilijaus Grabinsko, Sigitos Rudėnailės ir Gedimino Sagačio) piktnaudžiavimo tarnyba, tarnybos pareigų neatlikimo, dokumentų klastojimo.
3. Apskundžiau šį nutarimą Vilniaus miesto apylinkės teismui, nurodžiau, kad minėti teisėjai savo 2019 m. rugpjūčio 7 d. nutartimi Nr. 3P-1352/2019 man nurodė, kad cenzūra Lietuvoje yra visiškai legalizuota, neprieštarauja jokiems teisės aktams, ir kad spaudos laisvė Lietuvoje yra apribota iki minimumo.
4. Savo skunde teismui nurodžiau, kad cenzūrą draudžia Lietuvos Respublikos Konstitucija, ir Visuomenės informavimo įstatymas, tačiau Vilniaus miesto apylinkės teismas ją įvedė „Laisvam laikraščiui“ dar 2009 m. civilinėje byloje Nr. 2-117734/2009, ir per dešimt metų visa mafijai dirbanti „teisinė“ sistema jau aštuonis kartus spėjo atmesti mano prašymus panaikinti cenzūrą. Visais atvejais teisėjai klastojo savo nutartis, įrašydami į jas žinomai melagingus duomenis, o Konstitucijos ir įstatymo reikalavimai buvo įvardijami kaip „deklaratyvūs“ teiginiai.
5. Buvęs Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Alvydas Sadeckas dar 2009 m. kreipėsi į teismą, kad „Laisvam laikraščiui“ būtų įvesta cenzūra – uždrausta rašyti straipsnius, kuriuose A.Sadeckas būtų siejamas su „Mažeikių nafta“, jos privatizavimu ir G.Kiesaus nužudymu.
6. Teismas paslaugiai patenkino A.Sadecko prašymą ir įvedė cenzūrą, o mane nuo to laiko nuteisė aštuonis kartus vien už tai, kad rašiau straipsnius ir pateikiau įrodymus, kad A.Sadeckas buvo pagrindinė figūra, privatizuojant „Mažeikių naftą“, o jos visi skundai ir teiginiai melagingi.

7 . Kai galiausiai pateikiau skundą Aukščiausiam teismui dėl cenzūros panaikinimo, ir Lietuvos aukščiausiojo teismo kolegijai buvo pateiktas Lietuvos Konstitucijos 44 str. 1 d., kurioje numatyta, kad masinės informacijos cenzūra draudžiama.

Be to, pateiktas ir Lietuvos Konstitucinio teismo išaiškinimas, kas yra cenzūra: „Cenzūra – tai spaudos, kino filmų, radijo ir televizijos laidų, teatro spektaklių ir kitų viešų renginių turinio kontrolė, kad nebūtų platinamos tam tikros žinios ir idėjos. Demokratijos požiūriu svarbu, kad viešoji nuomonė formuotųsi laisvai. Tai pirmiausia reiškia, kad masinės informacijos priemonės steigimas, jos veiklos galimybė neturi priklausyti nuo būsimų publikacijų ar laidų turinio.“

Be to, Visuomenės informavimo įstatymo 10 straipsnis „Draudimas taikyti neteisėtus informacijos laisvės apribojimus“ vienareikšmiškai konstatuoja: „Viešosios informacijos cenzūra Lietuvos Respublikoje draudžiama. Draudžiami bet kokie veiksmai, kuriais siekiama kontroliuoti visuomenės informavimo priemonėse skelbiamos informacijos turinį iki šios informacijos paskelbimo, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus.“

7. Nors visa teisinė sistema dešimt metų klastojo savo nutartis (esu pateikęs prezidentui G.Nausėdai prašymą iškelti baudžiamąsias bylas 21 Vilniaus apylinkės ir apygardos teismo teisėjams už dokumento klastojimą), tačiau minėta LAT kolegija nusprendė, kad mano skunde „nepagrindžiama. jog teismai netinkamai taikė ir pažeidė skunde nurodytas teisės normas ir kad dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla“.

 Žodžiu, minėti teisėjai aiškiai pasakė, kad jokios Lietuvos  Konstitucijos ir įstatymai jiems negalioja, jų reikalavimai nieko nereiškia, o tai, kad teismai 10 metų pažeidėja pagrindinį šalies įstatymą, nereiškia, kad „galėjo neteisingai būti išspęsta byla“.

8. Atvirai pasakius, nesitikėjau, kad tokia instancija, kaip LAT, gali taip drąsiai klastoti savo nutartis, ir legalizuoti nusikalstamą cenzūros įvedimą. Atkreipiau dėmesį, kad pats A.Sadecko skundas įvesti cenzūrą buvo melagingas, nes A.Sadeckas prašė uždrausti jį sieti su „Mažeikių naftos“ privatizavimu, nors pats asmeniškai sprendė, kam ir kokiomis sąlygomis turi būti privatizuota minėta įmonė, ir už šią veiklą jo įmonė gavo milijonus litų, kurią Mažeikių rajono prokuratūra įvardino kaip „butaforinės paslaugos“.
9. Atkreiptinas dėmesys, kad tiek Vilniaus apylinkės teismas, tiek Vilniaus apygardos teismas, tiek ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas jau net aštuonis kartus atsisakydavo panaikinti neteisėtai įvestą cenzūrą, kuri buvo įvesta dar 2009 m. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartimi.

Esant tokiai padėčiai, jau daugiau nei dešimt metų aš, Aurimas Drižius, savaitraščio „Laisvas laikraštis“ redaktorius, žurnalistas ir leidėjas, teismų ir prokuratūros pagalba esu persekiojamas už savo žurnalistinę veiklą buvusio Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko Alvydo Sadecko (toliau ir – A. Sadeckas), kuris melagingu prevenciniu ieškiniu kreipėsi į teismą ir paprašė įvesti cenzūrą, t.y. uždrausti man rašyti straipsnius, kuriuose jis būtų siejamas su AB „Mažeikių nafta“, jos privatizavimu ir Gedemino Kiesaus nužudymu.

10. Minėtą LAT kolegija toliau piktnaudžiauja savo tarnybine padėtimi ir savo nutartimi man bando įrodyti, kad cenzūra Lietuvoje yra teisėta, ir kad cenzūros nedraudžia jokie teisės aktai.

Nors yra priešingai – cenzūrą draudžia tiek Konstitucija, tiek ir Visuomenės informavimo įstatymas.

Minėta teisėjų kolegija tai puikiai žinojo, nes kam kam, tačiau LAT teisėjams būtina žinoti bent jau pagrindinį šalies įstatymą – Konstituciją.

Tačiau minėta kolegija padarė dar vieną nusikaltimą, numatytą BK 300 str., nes įrašę žinomai melagingus duomenis, kad neva teisės aktai leidžia cenzūrą, ir ją taip legalizavę, teisėjai suklastojo savo nutartį.

Nurodžiau, kad minėta LAT kolegija, matydama, kad cenzūra, įvesta civilinėje byloje Nr. 2S-835- 565/2018, turi būti panaikinta, nes ji akivaizdžiai prieštarauja Konstitucijai ir Visuomenės informavimo įstatymui, melagingai man nurodė, kad „nepagrindžiama, kad teismai netinkamai taikė teisės normas“.

Tai yra akivaizdus dokumento – Aukščiausiojo teismo nutarties – klastojimas, daromas sąmoninga tyčia ir suprantant, kad klastoji teisės dokumentą.

Todėl tvirtinu, kad LAT kolegija labai grubiai pažeidė teisės normas – matydama aiškų teismo sprendimo neatitikimą ir prieštaravimą Konstitucijai ir Visuomenės informavimo įstatymui, kolegija nurodė, kad nieko panašaus nėra, o teismai tinkamai taikė teisės normas.

11. Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja B.Bakanauskaitė savo spalio 30 d. nutartyje Konstitucijos ir Visuomenės informavimo įstatymo reikalavimus pavadino „deklaratyviais“

Tokiu būdu teisėja B.Bakanauskaitė taip pat padarė nusikaltimą – dokumento suklastojimą, nes kam kam, o teisėjams yra privalu žinoti, kad Konstitucijos ir įstatymo reikalavimai yra imperatyvūs.

Konstitucijos 6 straipsnis aiškiai sako : Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas. Kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija.

Šiuo atveju vadinamieji „teisėjai“ grubiai sulaužo priesaiką ir įstatymus, kurie reikalauja, kad teisėjai, vykdydami teisingumą, klausytų tik įstatymo. Negana to, jie sąmoningai suklastoja savo nutartį, melagingai nurodydami, kad cenzūra neva yra legalizuota ir įteisinta.

12. Vadinamojo teisėja Bakanauskaitė nurodo, kad „prokuroras pagrįstai ir motyvuotai pasisakė, dėl ko jis mano aprašomoje situacijoje nesant nusikalstamų veikų požymių – pareiškėjo 2019 m. rugpjūčio 9 d. prašyme nėra jokių duomenų ar teisinių argumentų, kurie leistų daryti bent menkiausias prielaidas, jog pareiškėjo nurodyti L AT teisėjai, pagal kompetenciją priimdami sprendimą dėl pareiškėjo kasacinio skundo, galėjo piktnaudžiauti, neatlikti tarnybos pareigų ar padaryti kitus nusikaltimus“.

Tai melas, nes vadinamoji teisėja ignoruoja Konstitucijos ir įstatymo reikalavimus, ir taip pati daro nusikaltimą. Atkreipiamas teismo dėmesys, kad Konstitucija nenumato jokių išimčių teisėjams atsakyti prieš įstatymą – priešingai, ji nurodo, kad „prieš įstatymą visi lygūs“. O teisėjai išsuka vienas kitą nuo atsakomybės, remdamiesi vadinamąją „nepriklausomybę“. Nors įstatymas numato, kad teismams negalima daryti jokios įtakos, tačiau teisėjai dažnai nusikalstamai piktnaudžiauja šią sąvoka, nurodydami, kad jie yra aukščiau įstatymo, nes „yra nepriklausomi“. Tai nusikalstamas ir sąmoningas įstatymo interpretavimas..

13. Civilinėje byloje Nr. CIK-1007/2019 LAT 2019 m. liepos 31 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo (A. Drižiaus) 2019 m. liepos 26 d. kasacinį skundą ir jį grąžino padavusiam asmeniui, konstatavęs, jog kasatorius pažeidė imperatyvius Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 347 straipsnio reikalavimus. Teismas nepasisakė dėl to, kad aš prašiau panaikinti aštuonis kartus, ir visus kartus teismas atmetė mano prašymus, į nutartis įrašydamas melagingus duomenis, t.y. suklastodamas dokumentus.
14. PK 346 straipsnio (įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarčių peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindai) 1 dalį kasacija galima tik tuo atveju, kai yra šiame straipsnyje išvardyti pagrindai. Minėto straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pagrindai peržiūrėti bylą kasacine tvarka yra: 1) materialinės ar procesinės teisės normų pažeidimas, turintis esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, jeigu šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui; 2) jeigu teismas skundžiamame sprendime (nutartyje) nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos; 3) jeigu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika ginčijamu teisės klausimu yra nevienoda.

Įvesdamas cenzūrą, teismas sulaužė Konstituciją ir Visuomenės informavimo įstatymą, ir vėliau veikė nusikalstamai, galimai dėl labai įtakingo Alvydo Sadecko neteisėto veikimo ir šantažo. Teismas ne tik nukrypo nuo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, tačiau sąmoningai daugiau nei dešimt metų dengią nusikalstamą A.Sadecko veiklą – jo melagingus skundus, liudijimus ir parodymus, kad jis niekaip nėra susijęs su „Mažeikių naftos“ privatizavimu.

15. Teisėja Bakanauskaitė nurodo, kad mano prašyme ir skunde išdėstyti teiginiai yra deklaratyvūs, pagrįsti ne objektyviais duomenimis, o subjektyvia pareiškėjo nuomone dėl jo netenkinančių procesinių sprendimų priėmusių teisėjų. Teisėja niekaip nepasisakė dėl konstitucijos ir Visuomenės informavimo įstatymo, tačiau šiurkščiai pažeidė ir Civilinio proceso kodekso normas, kurios numato, kad visi mano pateikti argumentai turi būti paneigti, atmetant skundą. Teismas to nepadarė, tik nurodė, kad Konstitucijos tiesiogiai taikomas reikalavimas dėl cenzūros yra „deklaratyvaus pobūdžio“.
16. Teisėja Bakanauskaitė nurodė, kad „teisėjų konkretūs procesiniai sprendimai, taip pat juose nurodyti motyvai, tam tikrų aplinkybių konstatavimas, kurių pagrindu priimamas sprendimas, savaime nėra ir negali būti pagrindu teigti, kad teisėjas ar teisėjai piktnaudžiauja tarnybine padėtimi, viršija įgaliojimus, neatlieka savo pareigų ar jas netinkamai atlieka“. Visa tai taip, tačiau atkreipiu teismo dėmesį, kad visa vadinamoji „teisine sistema“ (žmonės ją vadina „mafija“) jau dešimt metų viešai spjauna ant pagrindinio šalies įstatymo ir valosi į jį kojas. Kaip tokiu atveju elgtis piliečiams? Toliau gerbti teismą?
17. Visi mano pateikti duomenys yra patikimi, raštiškai priimti teismo nutarimai, t.y dokumentai, abejoti tuo teisėja Bakanauskaitė neturi jokio pagrindo.

Remdamasis išdėstytu, reikalauju :

1. Panaikintini Vilniaus miesto apylinkės teismo spalio 30 d. nutartį šioje byloje.
2. Įpareigoti prokuratūra pradėti ikiteisminį tyrimą dėl Lietuvos aukščiausiojo teismo teisėjų S.Rudėnaitės, V.Grabinsko, G.Sagačio nusikalstamos veiklos – dokumento suklastojimo, piktnaudžiavimo tarnyba.
3. Kreiptis į LR prezidentą dėl teisėjų . S.Rudėnaitės, V.Grabinsko, G.Sagačio teisinės neliečiamybes atėmimo.