skip to Main Content

Birutė Mažeikienė

Š. m. spalio mėn. Europos komisijos pirmininkė Ursula Von  der Leyen Briuselyje vykusiame ES viršūnių susitikime šalių narių lyderiams pareiškė, kad Briuselis neskirs lėšų migrantams sulaikyti, skirtiems užtvaroms pasienyje statyti, bet nepaisant E S šalių prašymų lyderiai pasmerkė,,Baltarusijos atakas,,  Taigi Lietuva visai nesenai pradėjo ,,lopyti,, skyletą  sieną  su rytų kaimynę. Kur gi ES skirtos lėšos pasieniui? Kiek projektų ir kokios organizacijos finansuojamos iš  biudžeto, fondų parama LR sienos statybai? LR pasienio  daugumos savivaldybių rajonų gyventojai rūko baltarusiškas cigaretės, kontrobanda plaukia, nors siena uždaryta. VR ministrė A.Bilotaite dar rugpjūtyje Seimo posėdyje pristatė projektą, kad būtina įrengti tvirtą patikimą sieną su Baltarusija. Kodėl besitęsianti įtampa dėl neteisėtos migracijos ES išorinės sienos išaugo ir ar Lietuvoje įvesta nepaprastoji padėtis padės išspręsti problemą pavadintą,, Minsko režimo hibridinė ataka,,   Taigi prisiminkime trisdešimt metų įvykius Lietuvoje.  Žurnalisto V. Lingio nužudymas B.Dekanidzes  byloje yra ,, tamsių dėmių,, kodėl tėvas G.Dekanidze pardavė viešbutį,,Vilnius,, ir pirmas pirkėjas V.Burovcavas su žmona buvo rasti nužudyti. Ar LR vidaus reikalų ministerijos ginklų pirkimas susiję su ,,Vilniaus brigada,, . Parodų rūmuose veikęs ,,Lietuvos investicijų fondas,, kur dingo lėšos?. Medininkų byla.  Pociūno žūties aplinkybės. Mažeikių naftos magnato G.Kiesiaus, sūnaus, vairuotojo pagrobimas nužudymas. Liūdni sprogusiu bankų vadovų likimai, vieni kalėjo kiti atsisveikino su gyvenimu, kiti pabėgę. Vienas 1995m. kadaise klestėjusio banko,,Ekspres,, pagrindinis akcininkas R.Grainys susprogdintas prie vyriausybės rūmų. Ignalinos atominės elektrinės uždarymas. CŽV kalėjimas Lietuvoje. Kokiuose labirintuose  nusėdo Lietuvos komunistų ir komjaunimo turtas žlugus Tarybų Sąjungai . Muziejinių eksponatų likimas,  revoliucijos muziejaus, ,, amžiaus kontrobanda Žilinsko dailės paveikslai.   Kunigo R.Mikutaviciaus nužudymas ir jo paveikslų dingimas. Daktarų byla.Panevezio tulpių. Kada ,,Independence,, kilpa po kaklu bus pradėtas tyrimas. Leo LT sukurtas projektas ,,afera,,.  Sausio 13-osios brolijos ir Sąjūdžio finansiniai archyvai.KGB archyvai.  Kraujo centro  vadovės J.Bikulcienes byla. Korupcijos  byla ,, tulpių paštas,, E. Masiulio R.Kurlinskio . Ir daugelis, daugelis kitų neištirtų , neteisėtai apkaltintų, iki galo  neišnagrinėtų bylų.

Nagrinėjant užsienio archyvų medžiagas dokumentus, kalbantis su šaltiniais, to meto liudininkais  susidaro įspūdis,  kad Lietuva laisva ir nebuvo, esame nepriklausomi?ar mes kulto šešėlyje?  Vėl gi savo nuomonę paprašiau pasidalinti tiesiai iš Maskvos atsargos pulkininką GRIGORIJŲ VANINĄ.

Asmenybės kulto šešėlyje

 

Asmenybės kulto samprata Rusijoje ir ne tik Rusijoje aiškinama itin neigiamai, kur kas labiau ydinga prasme nei vadovavimo samprata. Tačiau kokia šio reiškinio prigimtis? Kaip kuriamas šis kultas ir kam tai naudinga? Atrodo, jog paplitusi liaudies demokratija neprisideda prie tokio kulto atsiradimo ir demokratinė teisinė valstybė yra patikima užtvara tam.

Tiesą sakant, viskas yra kitaip. Netgi šiuolaikiniame politikos moksle bei istorijoje ši tema kildinama išskirtinai iš Chruščiovo kritikos Stalino asmenybės kultui su visais jo apibrėžimais ir formuluotėmis. Kasdieniame gyvenime kultui būdingų bruožų atsiradimo ir brendimo požymių valdžios institucijose nestebima.

 

Kultas ir politinė kultūra

Asmenybės kultas kuriamas ne paties valstybės lyderio ar vado. Jį formuoja politinė aplinka bei patys gyventojai, stiprindami valdžią radikalių pokyčių ir išlikimo sąlygomis. Neverta toli gilintis į Rusijos istoriją, ieškant pavyzdžio, turime vieną – B. Jelcino nuopelnų išaukštinimą, nepaisant visiško ekonomikos ir valstybės žlugimo jo valdymo metais. Valstybės vadovo reitingas – tiksliau, autoritetas – 1999 metais nukrito iki kelių procentų. Jį pakeisti teko anksčiau, nei buvo numatyta. Tačiau B. Jelcino centras buvo pastatytas ateities kartų ugdymui, kaip iškilaus tautos vado atminimas.

Ugdymo esmė ta, jog Jelcino ekonominės reformos, privatizavus svarbiausias įmones pagrindiniuose ekonomikos sektoriuose bei sukūrus privačios bankininkystės sistemą, visuomenės sąmonėje tapo teisėtos. Tuo remiantis įstatymais buvo įtvirtinti socialiniai ir teisiniai pokyčiai, palankūs valdančiajai klasei – stambiajai buržuazijai, įskaitant aukštus pareigūnus – klasei, kuri sparčiai susiformavo „perestroikos“ metais.

O praėjusio šimtmečio pradžioje, siekiant įteisinti sovietų valdžią, tą patį vaidmenį suvaidino tiek proletarų lyderio Lenino kultas, tiek marksistinė–leninistinė ideologija po bolševikų pergalės pilietiniame kare. Proletariato diktatūra buvo iškelta iki naujosios sovietinės valstybės įstatymo. Revoliucinio ir karinio niokojimo sąlygomis kitaip ir negalėjo būti, o niokojimai prasidėjo arba tęsėsi nuo 1917 metų vasario, gal ir anksčiau.

Laikinoji socialisto–revoliucionieriaus Kerenskio vyriausybė pasirodė nepatvari, o karinė generolo Kornilovo diktatūra žlugo. Valstybė tapo nevaldoma ir atsidūrė chaoso bei karo akivaizdoje. Bolševikai, remiami dalies kairiųjų socialistų–revoliucionierių bei kariūnų, perėmė valdžią į savo rankas. Ir ačiū Dievui! Imperija jau buvo bebyranti su nenuspėjamomis pasekmėmis. Tačiau šalį gelbėję bolševikai, vadovaujami Lenino, tiek tada, tiek ir dabar yra kaltinami nusikaltimu prieš valstybę.

Trockio pasekėjų ir liberalų keiksnojamas Stalinas po Lenino mirties buvo išrinktas į simboliškai vadovaujančias partijos pareigas kaip kompromisinė ir ne itin reikšminga figūra partijos hierarchijoje. Iki Antrojo pasaulinio karo jis nebuvo užėmęs vyriausybės pareigų. Tačiau politinė kova dėl valdžios partijoje ir šalyje nenutrūko ir net sustiprėjo. Reikėjo kultinio Lenino pakaitalo. Tai yra, reikėjo iškelti naują laimėjusios valdžios bei nacionalinės idėjos vėliavnešį. Juo tapo Stalinas.

Be to, Stalinas vadovavo tuo metu itin aktualiam RSFSR nacionalinės politikos liaudies komisariatui, už ką gavo „tautų tėvo“ pravardę.

Ruzvelto ir Čerčilio pavydui Stalinas puikiai įvykdė savo istorinę misiją, į valdžią ir ekonomiką pritraukdamas caro specialistus, skatindamas mokslo elito iniciatyvą bei šalindamas senuosius bolševikus į antrąjį, nors ir garbingą planą, taip pat atsikratydamas karjeristų politinėje spekuliacijoje. Jis buvo pragmatikas radikalios partinės ir valstybinės ideologijos sąlygomis bei gerai suprato savo likimą, jei nukryptų nuo bendros bolševizmo linijos.

Stalino aplinka, siekdama išsaugoti savo kaip faktiškai valdančiosios klasės socialinį statusą, kūrė vado kultą. Tuo pat metu visi šios klasės atstovai išlaikė savyje carinės Rusijos tradicijas – kitokios dar neturėjo laiko susiformuoti. Įskundimai ir represijos buvo tos pačios kilmės.

Tie, kurie kritikuoja Staliną ir stalinizmą, Stalino asmenybės kultą sieja su jo asmeninėmis savybėmis, kaltindami jį dėl visų to laikotarpio klaidų ir tragedijų, kaip alternatyvos net „civilizuotos visuomenės“, tai yra, Vakarų pavyzdžiais nesiūlydami nieko. Trockis ar Kamenevas būtų buvę geriau?

O Rusijos imperijos ir SSRS istorija nėra nė kiek prastesnė ir ne siaubingesnė nei Europos ir tuo labiau JAV istorija. Kritikuodami Staliną ir jo epochą, antisovietinio pasipriešinimo šalininkai nori ištrinti sovietinę istoriją, o be praeities nėra ateities. Tiksliau, tai vienas iš rusofobijos metodų, nukreiptų prieš šiuolaikinę Rusiją.

Chruščiovas paleido antistalininį procesą, siekdamas nuslėpti savo nuodėmes ir pašalinti konkurentus kelyje į valdžią. Nors pats buvo iniciatyvus politinių represijų šalininkas, buvo trejeto, surengusio Greitąjį teismą, narys.

Kažkada po jo pasisakymo XX partijos suvažiavime (1956 m.) ir vyriausybės vadovo posto užėmimo (1958 m.) buvo pradėtos įgyvendinti TSKP partijos dogmos dėl kovos su privačia nuosavybe. Žymiausi marksizmo-leninizmo mokslininkai savo raštuose ėmė remtis Chruščiovo, turėjusio tik pradinį išsilavinimą, baigusio darbininkų fakultetą bei pramonės akademijos vadovavimo kursus ir linkusio į voliuntarizmą, žodžiais. Nepaisant to, jis buvo vadinamas pasaulio komunistinio judėjimo lyderiu. Kitaip tariant, po Chruščiovo asmenybės kulto kritikos ėmė ryškėti naujas, paties Chruščiovo kultas.

Kas pasikeitė šioje tradicijoje? Iš esmės nieko. Carui–vadovui–generaliniam sekretoriui–prezidentui vis dar užkraunama visa atsakomybė už viską iki mažiausių smulkmenų, vykstančių valstybėje. Tokiu būdu, visa apimančia pirmojo asmens atsakomybe dangstomas visų lygių vykdytojų neatsakingumas. Tam valdžia įvairiomis formomis ir kuria asmenybės kultą iš viršaus ir apačios, iš kairės ir dešinės, kad sumažintų sau bet kokias rizikas, susijusias su statuso praradimu bei statutinių prisitaikėlių karjeros sugriovimu.

Remdamiesi prezidentu Putinu kaip pavyzdžiu matome, kaip jo šalininkai jam priskiria visus ekonominius ir politinius laimėjimus. Ir tuo pačiu opozicija kaltina jį dėl visų nesėkmių. Viskas susieina ties vienu asmeniu, prezidento dekretais bei nurodymais, citatomis iš valstybės vadovo pasisakymų. O regionų ir skyrių vadovai nesiekia iniciatyvių veiksmų savo kompetencijos ir atsakomybės ribose. Kaip sakoma, bojarinai nekenčia rodyti uolumo caro šešėlyje be jo valios.

Retkarčiais prezidentas pasako kalbą tautai, viešai atsakinėja į gyventojų klausimus bei kartu sprendžia regioninio ar miesto masto problemas: suremontuoja prakiurusį stogą, įkurdina griūvančio namo gyventojus naujuose namuose, įveda dujas ir pan. Po tokių televizijos transliacijų ima atrodyti, kad tarp valstybės vadovo ir tautos egzistuoja aukšto rango dykaduonių ir grobstytojų armija, prieš kuriuos žmonės yra bejėgiai. Jų principas – neišsišokti.

Kaltininkų ilgai ieškoti nereikia. Jiems kaltininkai yra Leninas ir Stalinas, bolševikai ir sovietų režimas, o atsiradus progai bus kalti Jelcinas, velionis Gaidaras ir vis dar gyvas Čubaisas. „Perestroikos“ metu jų vardai tapo kone kultiniais.

Tokį valdžios įvaizdį formuoja centrinė žiniasklaida. Jos skelbiamoje medžiagoje daug Kremliaus ir itin mažai regioninių temų, tai yra, nėra pačios Rusijos. Išimtis – pranešimai apie gaisrus, potvynius, skandalus. Užtat gausiai diskutuojama apie užsienio herojus ir problemas, ypač apie Ukrainos problemas. Apie Baltijos šalis ji nustojo kalbėti – jos nevertos dėmesio.

O pats prezidentas gerai atsiliepia apie savo pirmtaką. Nepaisant to, kad „privatizavimo rezultatų peržiūra neįvyks“ bei „savi žmonės neišduodami“, visuomenė visgi permąsto „perestroikos“ reformų rezultatus. Natūraliai kyla klausimas: ką po Putino apie Putiną kalbės nauji žmonės Kremliuje? Iš patirties tai priklausys nuo to, kaip klostysis situacija.

Visi į rinkimus!

Demokratija – tai rinkimai. O pasirinkimui reikia gairių ir kriterijų, pagal kuriuos įvykdomas pats pasirinkimas. Geriausi kriterijai – tai rodikliai įvairiose politikos srityse, ekonominiai pasiekimai ir socialinės garantijos, kurias mūsų gyvenime užtiktino konkuruojančios politinės partijos bei politikai, kovojantys dėl rinkėjų balsų. Bet, pasirodo, charizma svarbiausia. Ar ne dėl to Dūmos partijos teikia pirmenybę savo deputatais skirti populiarius menininkus, žurnalistus ir sportininkus, o ne kompetentingus valstybės veikėjus?

Pastarieji Dūmos rinkimai šių metų rugsėjį praėjo depresinėmis nuotaikomis tiek pagal rinkėjų aktyvumą (51,72 proc.), tiek pagal politinių pageidavimų išraišką. Ir tai nepaisant to, kad visuomenės pokyčių lūkesčiai didėja. Teoriškai partijos ir politikai turėjo į tai atitinkamai sureaguoti. Tačiau rinkėjai to neišvydo.

„Vieningoji Rusija“ išlaikė konstitucinę daugumą Valstybės Dūmoje, tačiau negavo nė pusės rinkimuose dalyvavusių rinkėjų balsų (49,82 proc.). Vargu, ar tai galima pavadinti valdančiosios partijos sėkme. Partijos „Vieningoji Rusija“ priešrinkiminė retorika niekuo nesiskyrė nuo ankstesnės jos narių retorikos: „už viską, kas gera, ir prieš viską, kas bloga“.

Antrąją vietą Valstybės Dūmoje užėmė Rusijos Federacijos komunistų partija (18,93 proc.) lyginant su ankstesniais rinkimais, padidinusi balsų skaičių. Sėkmė? Greičiausiai tai efektas dėl stiprėjančių elektorato kairiųjų protesto nuotaikų. O ir pati tai partija ideologiškai gyvena nostalgiškų tautos prisiminimų apie sovietinę praeitį sąskaita. Žurnalistas Karaulovas viename iš savo komentarų Rusijos Federacijos komunistų partiją apibūdino taip: „Frakcija yra, o partijos nėra“. Geriau ir nepasakysi, nors šis įvertinimas ne mažiau tikslus ir apie kitas Dūmos partijas.

Sumažinusi savo reitingą (7,55 proc.), Rusijos liberalų demokratų partija lieka Valstybės Dūmoje. Žirinovskio partija, kaip ją kartais vadina politologai, savo politiką kuria remdamasi populizmu. Rinkėjai ėmė išmanyti tokią politinių technologijų techniką ir savo dėmesį kreipia į alternatyvius politikus. O ir žodis „liberalus“ jau seniai tapo plūstamuoju žodžiu.

Partija „Teisingoji Rusija – Už tiesą“ (7,46 proc.) net ir po giminingų politinių judėjimų reorganizacijos bei susijungimo nepagerino savo pozicijų Valstybės Dūmoje. Rinkėjai ją mato kaip Sankt Peterburgo politikų sumanymą ir veidrodinį „Vieningos Rusijos“ atvaizdą. Jie nevertina šios partijos kaip opozicijos Kremliui.

Valstybės Dūmoje dabar pristatyta įdomi partija „Naujieji žmonės“ (5,32 proc.). Pavadinimas daug žadantis. Partija „Naujieji žmonės“ sėkmingai debiutavo ir laikas parodys jos politinę esmę.

Dar trys partijos tapo Dūmos partijomis arba sistemine opozicija, vartojant dabartinę terminiją. Tai „Augimo partija“, „Tėvynė“ ir „Pilietinė platforma“. Jos turi tik po vieną mandatą. Tokiu būdu jos gavo teisę inicijuoti teisės aktus. Tačiau didžiojoje politikoje tai viso labo galimybė užimti startinę poziciją lenktynėse dėl įtakos. Ar jos tam turi jėgų, ar tai vis dar tas pati „Jabloko“ partija?

Valstybės Dūmos rinkimai įvyko, tačiau reikšmingi pokyčiai Rusijos politinėje sistemoje nebuvo įgyvendinti, nedideli balsų poslinkiai nevaidina ypatingo vaidmens politinėje jėgų pusiausvyroje, jie tik nežymiai atspindi rinkėjų nuotaikas.

Galiausiai Dūmos rinkimai parodė rinkėjams, kad pokyčių šalyje tikėtis neverta. Todėl rinkėjų aktyvumas ir buvo palyginti mažas, o jo priežastis nebuvo plačiai nuskambėjęs stabilumas. Visuomenėje įsitvirtino nuomonė, kad ką Putinas sakys, taip ir bus. Tiek Valstybės Dūma, tiek ir Federacijos taryba besąlygiškai įvykdys Kremliaus valią. O juk Federacijos taryba iš esmės turėtų atstovauti regionų interesams bei valiai, kai Valstybės Dūma turėtų priimti įstatymus balsavimo būdu, vadovaudamasi politiniais tikslais ir diskusijų tarp partijų, atstovaujančių gyventojams kaip visumai, metu. Tačiau valdžių pasiskirstymo nėra, valdžia yra viena.

Prezidentas pasirašo įstatymus ir taip juos vykdo. Jie nedelsiant paskelbiami ir tampa privalomi vykdyti visiems piliečiams, taip pat ir pačiam prezidentui. Šis formalumas yra savotiška valstybės vadovo, kaip Konstitucijos leidžiamuose įstatymuose laikymosi garanto, pareiga, procedūrinė priežiūra. Jeigu paaiškėja, kad įstatymas yra konstituciškai neteisingas, jis pagrįstai siunčiamas peržiūrėti.

Be to, reikia pastebėti, kad kokią valstybės kūrimo ideologiją valdančioji partija nepristatytų – Konstitucija draudžia ideologiją, o be ideologijos negali būti nei prezidento komandos, nei rezultatyvių partijų, nei Rusijos vienybės. Ideologija yra tas žemėlapis, kuris padeda susiorientuoti tiek piliečiams, tiek politikai, tiek valdžiai. Priešingu atveju gausis nei šis, nei tas, politinė konkurencija nebūna betikslė.

Rieda, rieda mėlynas rusiškos svajonės vagonas. Mes svajojame, nepaisant nusivylimo „perestroika“. Efektyvūs vadybininkai nepateisino lūkesčių. O ir koks jų efektyvumas? Ant sovietinio socializmo griuvėsių, anot ekonomisto Deljagino, buvo pastatytas „nusikaltėlių feodalizmas“. Kūrybinio darbo kultą pakeitė pelno ir vartojimo kultas. Tai naujoji ideologija, kuri tariamai neegzistuoja. Ir ji plinta visoje posovietinėje erdvėje.

 

Geriausia, žinoma, ateityje

Po Dūmos rinkimų laikas ruoštis 2024 m. prezidento rinkimams. Prezidento pakeitimas dažniausiai keičia epochą. Iki pakeitimo liko mažiau nei treji metai ir norėtųsi sukonkretizuoti tuos pokyčius.

Ir štai ministras–pirmininkas Michail Mišustin paskelbė 42 naujų strateginių iniciatyvų, skirtų socialinei ir ekonominei plėtrai iki 2030 m., sąrašą: „Visos šios iniciatyvos reikalingos norint veiksmingiau siekti nacionalinius tikslus, kuriuos valstybės vadovas nustatė ateinantiems 10 metų, taip pat norint spręsti uždavinius iš pranešimo Federalinei Asamblėjai“. Kaip matome, vėl nuoroda į valstybės vadovą, kuris bus perrenkamas pagal įstatymą.

Iniciatyvos parengtos vyriausybės departamentų ir sugrupuotos į šešias pagrindines sritis: socialinė sfera, statyba, ekologija, skaitmeninė transformacija, technologinis proveržis bei valstybė piliečiams. Iniciatyvos bus įgyvendinamos federaliniuose projektuose. Kiekvienoje srityje nustatyti konkretūs tikslai bei kontroliniai skaičiai, suskirstyti į du etapus: iki 2024 m. ir iki 2030 m.

Remiantis skaičiavimais, pirmojo etapo išlaidos gali siekti 4,6 trilijono rublių. Projektai bus finansuojami iš federalinio biudžeto ir Nacionalinio gerovės fondo, planuojama pritraukti ir privačių investicijų. Tai yra, valstybės finansinėje strategijoje numatomi esminiai pokyčiai – Rusijoje į apyvartą bus imti leisti pinigai iš „kojinės“.

Išsamiau visa programa skelbiama vyriausybės svetainėje bei aptarinėjama žiniasklaidoje ir interneto tinkluose. Todėl plačiau šios temos nenagrinėsime. Šiuo atveju laikomasi taisyklės, pagal kurią pranašas Rusijos Federacijoje nustatomas pagal pareigas. Etatiniu pranašu tampa vis tas pats prezidentas, perėmęs TSKP CK funkcijas rengiant direktyvas bei propaguojant pasiekimus. Daugiau nėra kam to imtis.

Ministras pirmininkas Mišustin organizavo minėtų iniciatyvų parengimą ir paskelbė jas kaip ilgalaikę veiksmų programą. Logiškai mąstant, jis ir turėtų ją įgyvendinti. Valstybės tarnybos amžius bei patirtis leidžia jam su komanda sėkmingai realizuoti numatytas iniciatyvas.

Vis dėlto visuomenėje dar prisimenami nacionaliniai projektai bei ankstesnių metų gegužės mėnesio prezidento dekretai, su kuriais iškilo problemų juos įgyvendinant ir finansuojant. Ar tas pats nenutiks ir su valdžios iniciatyvoms? Skepticizmo gaidos visuomenės nuotaikoje neatsirado iš niekur.

Galutinis vyriausybės iniciatyvų tikslas – gerinti gyvenimo kokybę. Tačiau pačios gyvenimo kokybės apibrėžimas pagal jos parametrus neegzistuoja, kaip ir neegzistuoja ir žmogaus laimės pasaulyje apibrėžimas – kiekvienam savo.

Pavyzdžiui, Rusijoje statoma daug būstų, o statybų pramonė yra viena labiausiai besivystančių ir pelningiausių. Tačiau didmiesčių užstatymų tankinimas, miestų aglomeracijų kūrimas bei gyvenamųjų daugiaaukščių namų statyba – ar tai ir yra tų pačių miestiečių gyvenimo kokybės gerinimas?

Dar pridėkite dėl nedarbo tuštėjančius kaimus bei miestelius, neišsprendžiamas transporto problemas ir betoninius viadukus–lovius vietoj gatvių, kai būstas neįperkamas dėl kainos ir pajamų santykio, o būsto paskolos – pavergiančios. Apie architektūrą net kalbos nėra. Kokia čia gyvenimo kokybė? Ar dėl to kaltas valstybės vadovas, ar tai veikianti rinka?

Vyriausybės iniciatyvos sukelia mintis apie dalinį grįžimą prie ekonomikos planavimo bei valstybės kūrimo. Tai itin teigiamas ir viltingas momentas. Numatomas klaidų taisymas, optimizuojant sveikatos apsaugą bei švietimą. Na ir, kaip visada, planuojamas technologinis proveržis visuose frontuose.

Tačiau esant visoms kitoms sumanymo įgyvendinimo sąlygoms, negalima apsieiti be bendrinės nacionalinės idėjos ir ideologijos. Liberali demokratija destruktyvi valstybei. Ne Ksiušos su prezidentiniu branduoliniu portfeliu jėgoms išspręsti šią problemą. Nes juk bendrinė nacionalinė idėja turi būti ne popieriuje, ji materializuojama visuomenės elite, gebančiame vadovauti šaliai ir susitarti kelyje bendro tikslo link.

 

Grigorij VANIN

 

 

nuoroda į nuotrauką internete

https://vbloknot.com/uploads/posts/2018-11/1541505422_image_big_87792.jpg

Facebook komentarai
Back To Top
});}(jQuery));