Aldona Meilutytė : „Argi nematome kaip valdoma mūsų valstybė ?“
Grybas1
Argi nematome kaip valdoma mūsų valstybė
1991 m. birželio 18 d. Vytautas Landsbergis, tuometinis Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas pasirašė įstatymą “Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų”. Sveiku protu neįmanoma suprasti, kam reikėjo iš naujo atstatyti nuosavybės teises į žemę, kai tos teisės Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo 1990 m. kovo 11 d. Aktu jau buvo atstatytos. Nepriklausomybės atkūrimo akte aiškiai pasakyta, kad “Atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, nustojo veikę svetimos valstybės primesti įstatymai, kuriais okupacinė valdžia iš Lietuvos Respublikos piliečių neteisėtai atėmė jų turėtą turtą; kad Lietuvos Respublikos piliečių prieš okupaciją įgytos nuosavybės teisės nepanaikintos ir turi tęstinumą”. Teiginys, kad „įgytos nuosavybės teisės nepanaikintos ir turi tęstinumą“ pats savaime įrodo, kad žemės savininkai nuosavybės teisių į žemę neprarado, tik iš jų neteisėtai buvo atimtas turtas (žemė).
Kadangi žemės savininkai turi neprarastas nuosavybės teises į žemę, tai yra įrodymas, kad Nepriklausomybės atkūrimo aktu jie pripažinti turėtos žemės savininkais. Vadinasi, reikėjo priimti įstatymą dėl neteisėtai atimtos žemės grąžinimo, V.Landsbergis ir kiti negalėjo to nežinoti. Dėl kito nekilnojamojo turto, t.y. pastatų, turėjo būti priimtas atskiras įstatymas. Žemės grąžinimo įstatymas yra ypatingos svarbos įstatymas, jo nereikėjo suplakti su pastatų grąžinimu; pastatus galima nugriauti, iš naujo pastatyti, o žemės iš naujo nesukursi… (Ne veltui istorinė praeitis rodo, kiek karų kariauta dėl svetimų žemių užgrobimo).
Randu tik vieną paaiškinimą, kodėl buvo priimtas įstatymas iš naujo atstatinėti neprarastas savininkų teises: tik tam, kad valstybės valdžios pareigūnams specialiai būtų sudarytos sąlygos grobstyti Lietuvos žmonių žemę, paversti ją kilnojamuoju turtu ir t.t. Berods, ir paties gerbiamu tautos patriarchu tituluojamo pono V.Landsbergio šeimai atitekusi žemė skrisdama nuo Anykščių iki Vilniaus vieną kitą arą priaugo…
Būtent šio įstatymo priėmimu prasidėjo dar nespėjusios atsigauti nuo okupacinės priespaudos mūsų nepriklausomos valstybės sąmoningas smaugimas. Buvo įteisinta valdininkų savivalė, korupcija. Juk iki šiol vos ne per trisdešimt metų vis dar nebaigta vykdyti “Žemės reforma”, ne visi savininkai atgavo žemę. Kas ir kokia teise naudojasi savininkams negrąžinta žeme – valdžiai nerūpi. Valdžia melagingai įvardijo žemės savininkus “buvusiais savininkais”, tuo sutrypdama Nepriklausomybės atkūrimo aktu žmonėms suteiktas teises.
Įstatymas buvo daug kartų kaitaliotas, buvo priimami įvairūs potvarkiai, Vyriausybės nutarimai, kurie tik palengvino visagaliams pareigūnams grobstyti turtą. Pagaliau 1997 m. liepos 1 d. buvo priimtas naujas “Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas”, pasirašytas Respublikos Prezidento Algirdo Brazausko. Pasirodo, negana dar kartą atstatyti turimas savininkų teises, reikia jas dar ir “atkurti”.
Nepriklausomi Lietuvos teisėjai nei vienas nesuabejojo, kad įstatymai absurdiški; vykdydami “teisingumą”, teisėjai remiasi šiais įstatymais ir valstybės vardu priimtuose teismo sprendimuose tvirtina, kad tik iki 1940 m. nacionalizacijos Lietuvos žmonės buvo jų turėtos žemės savininkais, kad priėmus šventą dokumentą – 1940 m. liepos 22 d. deklaraciją, tą pačią dieną visų Lietuvos ūkininkų žemė buvo nacionalizuota. Teisėjams nusispjaut, kad Nepriklausomybės atkūrimo akte paskelbta, jog nustojo veikę svetimos valstybės primesti įstatymai, kad Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintas nuosavybės neliečiamumas. Okupacinės valdžios deklaracija jiems aukščiau už viską – pats aukščiausias galiojantis šventas įstatymas. Teisėjai remiasi sovietine deklaracija net ir bylose, kuriose reikalaujama grąžinti 1948 m. gegužės 22 d. tremiant į Sibirą užgrobtą žemę. Trėmimai į Sibirą oficialiai pripažinti nusikaltimais, o visiems žinoma, kad nusikalstamais veiksmais užgrobtas išlikęs turtas privalo būti grąžintas. Tačiau teisėjai nusprendžia, kad tremiant į Sibirą ūkininkai žemės neturėjo, visa jų žemė 1940 m. buvo nacionalizuota… Teisėjai nebaudžiami klastoja mūsų tautos istoriją.
Absurdiški įstatymai ir dar absurdiškesni teismų sprendimai – štai pati didžiausia grėsmė mūsų valstybei. Perkami ginklai, valstybės prezidentas išdidžiai pozuoja užsilipęs ant tanko, skiriamos didžiulės lėšos gynybai nuo užsienio priešų, tarsi nematant, kad didžiausias priešas mūsų valstybei yra valdžios pražūtingi tautai veiksmai – korupciniai įstatymai ir teisėjų nevykdomas teisingumas.
Kai kas tikėjosi, kad prezidentas Gitanas Nausėda vykdys duotą pažadą “atstatyti teisingumą”. Pamatėme, kaip jis tą pažadą vykdo: spauda paskelbė atsakymą į Laimutės Kedienės ir Vytauto Kedžio prašymą. Tuo viskas ir pasakyta – komentarų nereikia. Šitokiu keliu vedant tautą, tikrai spėriai nužygiuosime į Gerovės valstybę.
Aldona Meilutytė
