skip to Main Content
xui

Lietuvos politikai nelojalūs lietuviams, o Ukrainai.

 

Mindaugas Šepetys

 

Lojalumas yra keistas dalykas. Pavyzdžiui, lojalumo kortelės — jeigu netyčia duodi ne tą kortelę, parduotuvė nesupyksta, tik prašo savo kortėlės parodyti.

 

Nuo kada Lietuvoje piliečiai priverčiami parodyti savo lojalumą vienos partijos ideologijai ir rusofobijai? 

 

Nuo kada Lietuvoje nebegalioja Konstitucijoje numatytos teisės kalbėti, mąstyti ir pareikšti savo nuomonę be varžymo?

 

Ar Lietuva vykdo karą prieš Rusijos Federaciją? Tam reikėtų apiforminti formaliąja deklaracija.

 

Valdančioji koalicija — konservatoriai ir „liberalai“ — demonstruoja savo lojalumą fašistinei ir diktatūrinei Kijevo valdžia, bet kažkaip pražiopsojo antrą Lietuvos pavadinimą — Respublika. Po dviejų metų melagingų pranešimų dėl viruso ir atseit „saugios ir efektyvos“ vakcinacijos, per kurį Lietuvos vadinamoji nepriklausoma žiniasklaida tik pakartojo valdžios propagandą be perstojo, abi Lietuvos Vyriausybės — Skvernelio ir Šimonytės — netarnavo Lietuvos žmonių interesams, priešingai, daro viską, kad apsunkintų Lietuvos ekonomiką ir gyvenimą. 

 

Kitaip sakant, Lietuvos politikai ilgai įrodinėjo, kad jie lojalūs Kijevui, ne Lietuvai. Tegul važiuoja į Ukrainą apsigyventi ir „tarnauti“. Mums tokio lojalumo nereikia. Išimkime jų pilietybes ir deportuokime. 

 

Geopolitinėje plotmėje neužtenka atsižvelgti vien į moralę. Reikia ir nuspeti, kas laimės tak tikrame konflikte. Šiuo atveju konservatoriai padlažiai ir jų pakalikai „liberalai“ ne tik nežiūri į realybę — kas laimės konfliktą Ukrainoje — bet ir susimaišo morališkumo vingiuose. Nuo 2014 m. Kijevas vykdo rusų piliečių išnaikinimo politiką. Skaičiai neprilygsta Holokaustui, bet intencija – ta pati. Absurdiškai kompromituota Ukrainos vienvaldystės valdžia uždarinėja visą nepriklausomą žiniasklaidą. Tikroji Ukrainos konstitucija — tai reiškia lotyniškai „sudėtis“ –, kaip sako vienas lietuvių veikėjas, pusiau lakštingalos, pusiau arklienos. Kitaip sakant, CŽV Ukrainoje nuo 2014 m. sulipdė tokią naują šalį, kur valdžia — žydai, o jėgos struktūros iš neonacių korpuso. Niekas niekada nekaltino CŽV sugebėjimu „sukurti etninę valstybę“, bet Ukrainos pavyzdys parodo iki tokio dugno gali nueiti neteisėta valdžia, ir Amerikoje, kur einantis prezidentas nebuvo išrinktas pagal taisykles ir tradicijos, ir Pakistane, kur opozicijos lyderis areštuojamas, ir Ukrainoje, kur opozicijos lyderis jau suimtas, ir Lietuvoje, kur valdžios vienpartinis valdymas daėjo iki to, kad piliečiai dabar turi prisisiekti ginti Ukrainą nuo visų priešų, ir žutbūt pritarti NATO imperializmą iki pasaulio galo.

 

Valdančioji koalicija ne tik nemoka laviruoti tarp geopolitinės realybės, žr. kaip daro su Taivanu ir Kinija, bet ir aištrina kaitrą pasaulyje, ir kada nors gali tapti kaltinimaisiais trečiojo branduolinio karo tribūnoloje, ne tik del Ukrainos bombardavimo rusų užimtoje Zaporežios atominėje elektrinėje, bet ir dėl to, kad Rusijos policijos tyrėjai nutirs Darios Duginos nužudymo aplinkybes, ir kai bus atskleista, kad tai Ukrainos darbas, prieis prie išvados, kad tai reiškia, tai buvo CŽV darbas. Kaip prieš pirmą pasaulinį karą, kai buvo nužydtas didysis kunigaikštis Ferdinandas.

 

Lojalumas keistas dalykas. Kai kurie patriotai ar pseudopatriotai mano, kad nieko tokio, jeigu Trečiasis reichas aneksavo Klaipėdą, ir po to visą Lietuvą. Vardan kovos prieš komunistinę Rusiją. Argi tai tikras patriotizmas? Vargu bau. Kadangi Lietuvos politinis elitas debar veikia ne lietuvių piliečių naudai, ir jiems nusispjauti dėl inflacijos, skurdos ir cenzūros, tegul palieka šalį. Tikrasis deficitas — mūsu politikų etikuose ir moralėje. 

 

Kaip jie rašo naujuose įstatymuose, nepritarkime karui ir diktatūrai. 

 

Facebook komentarai
Back To Top
});}(jQuery));