Ar J. Bidenas šantažuojamas siųsti JAV kariuomenę į Ukrainą?

Ar J. Bidenas šantažuojamas siųsti JAV kovines pajėgas į Ukrainą?

Mike Whitney

Milijardierių elitas naudojasi savo galia žiniasklaidoje, politinėje klasėje ir viešojoje nuomonėje, kad priverstų Džo Bideną siųsti JAV karius į Ukrainą ir taip užkirsti kelią Rusijos pergalei. Idiotai konservatoriai mano, kad žiniasklaida bent kartą iš tiesų atlieka savo darbą, tiksliai pranešdama apie tariamus J. Bideno nusižengimus. Tačiau iš tiesų žiniasklaida tik parodo, kad ji bet kada gali pakeisti pusę, kad įgyvendintų elitistinę darbotvarkę.

https://www.unz.com/mwhitney/is-biden-being-blackmailed-to-send-us-combat-troops-to-ukraine/

Niekas neturėtų stebėtis, kad Džo Baideno „įslaptintų dokumentų problema“ iškilo tuo pačiu metu, kai Rusijos kariai išlaisvino svarbų Ukrainos miestą (Soledarą). Visi naujausi pranešimai iš fronto linijų rodo, kad Rusijos kariuomenė nuolat užgrobia vis daugiau teritorijos rytinėje šalies dalyje, kartu primesdama didelius nuostolius pernelyg gausioms Ukrainos pajėgoms. Trumpai tariant, Ukrainos kariuomenė smarkiai sumušta, todėl JAV karo planuotojai priversti persvarstyti savo požiūrį. JAV, norėdamos nugalėti savo tarpiniame kare su Rusija, turi suburti valstybių (JAV, Lenkijos, Rumunijos ir Jungtinės Karalystės) koaliciją, kuri būtų pasirengusi skirti kovines pajėgas konfliktui, tyliai suprasdama, kad NATO tiesiogiai nedalyvaus jokiame sausumos kare su Rusija. J. Bidenas anksčiau atmetė idėją siųsti karius į Ukrainą, pripažindamas, kad tai prilygtų trečiojo pasaulinio karo pradžiai. Tačiau įslaptintų dokumentų skandalui įgaunant pagreitį, plastiškas prezidentas greičiausiai prisitaikys ir darys viską, ko iš jo reikalaus „žvalgybinė“ užsienio politika. Trumpai tariant, dokumentų skandalu naudojasi užkulisiniai valdžios atstovai, kurie šantažuoja prezidentą siekdami savo siaurų interesų. Jie turi Brandoną už grotų.

Dauguma skaitytojų prisimena, kad Hanterio Baideno nešiojamajame kompiuteryje apstu informacijos, susijusios su didžiule Bidenų šeimos prekyba įtaka. Visa ši informacija buvo sąmoningai nutylėta pagrindinėje žiniasklaidoje, kad būtų nutiestas kelias Bideno pergalei 2020 m. prezidento rinkimuose. Tad kodėl, įdomu, šis naujas skandalas tapo pagrindine naujiena, o istorija su nešiojamuoju kompiuteriu buvo visiškai palaidota? Ir kodėl patys aršiausi Senato neokonai, tokie kaip Lindsey Grahamas, reikalauja „specialiojo patarėjo“, nors jie nedėjo jokių pastangų atskleisti nešvarias nešiojamojo kompiuterio detales? Tai iš „Zero Hedge“ straipsnio:

Trečiadienį senatorius Lindsis Grehemas (Lindsey Graham), Senato Teismų komiteto vyresnysis narys, paragino generalinį prokurorą Meriką Garlandą (Merrick Garland) paskirti specialųjį patarėją, kuris ištirtų, kaip J. Bidenas, eidamas viceprezidento pareigas, elgėsi su įslaptintais dokumentais…

„Manau, jei manote, kad specialusis patarėjas yra būtinas, kad visuomenė būtų užtikrinta dėl Donaldo Trumpo elgesio su įslaptintais dokumentais, turėtumėte taikyti specialųjį patarėją dėl prezidento Bideno netinkamo elgesio su įslaptintais dokumentais, kai jis ėjo viceprezidento pareigas“, – sakė L. Grahamas per interviu su Martha MacCallum televizijoje „Fox News“…

„Garlandai, jei jūs klausotės, jei manote, kad reikia paskirti specialųjį patarėją dėl prezidento D. Trumpo, tai lygiai tą patį turite padaryti ir dėl prezidento J. Bideno, kai kalbama apie slaptos informacijos tvarkymą“, – sakė L. Grahamas.“ („Sen. Graham Demands Special Counsel Probe As Biden Breaks Silence Over Classified Docs“, Zero Hedge)

Taigi, dabar Lindsey Grahamas yra tiesos ir skaidrumo gynėjas?

Nepriverskite manęs juoktis.

Užtikrinu jus, kad jei Bidenas rytoj paskelbtų apie JAV kovinių pajėgų dislokavimą Ukrainoje, Grehemas iš karto atsiimtų savo prašymą dėl specialiojo patarėjo. Kalbama apie Ukrainą, o ne apie slaptus dokumentus ar galimai neteisėtą prezidento elgesį. Kad ir ką galvotumėte apie J. Bideną, jis nenori būti prezidentu, kuris pradės Trečiąjį pasaulinį karą. Deja, elitas, kontroliuojantis žiniasklaidą, politikus ir didžiąją dalį šalies turto, yra pasiryžęs išplėsti konfliktą, todėl per pastarąją savaitę žiniasklaidoje pasakojimas smarkiai pasikeitė. Pažvelkite į šią trumpą ištrauką iš CNN straipsnio, kuriame – iki šiol – pastaruosius 11 mėnesių be perstojo buvo propaguojamas memuaras „Ukraina laimi“.

„Padėtis kritinė. Sudėtinga. Laikomės iš paskutiniųjų“, – sakė karys.

Karys yra iš 46-osios oro mobiliosios brigados, kuri vadovauja Ukrainos kovai už Soldarą, susidūrus su masiniu Rusijos karių ir „Vagnerio“ samdinių puolimu…. Kareivis sakė tikįs, kad Ukrainos kariuomenės vadai galiausiai nutrauks kovą dėl Soledaro, ir klausė, kodėl jie to dar nepadarė.

„Visi supranta, kad miestas bus paliktas. Visi tai supranta“, – sakė jis. „Aš tik noriu suprasti, kokia prasmė [kovoti nuo namo iki namo]. Kam mirti, jei šiandien ar rytoj vis tiek jį paliksime?“… „Niekas jums nepasakys, kiek yra žuvusiųjų ir sužeistųjų. Nes niekas tiksliai nežino. Nė vieno žmogaus“, – sakė jis. „Nei būstinėje. Nei niekur kitur. Pozicijos nuolat užimamos ir vėl užimamos. Tai, kas šiandien buvo mūsų namai, kitą dieną tampa Vagnerio namais.“

„Soledare niekas neskaičiuoja žuvusiųjų“, – pridūrė jis.“ „Padėtis kritinė. Sudėtinga. Mes laikomės iš paskutiniųjų“, – sakė kareivis.“ („Situacija Rytų Ukrainos mieste kritinė“, CNN)

Ar matote skirtumą reportažuose? Jokių pasakojimų apie „narsius“ ukrainiečius, atmušančius grobuoniškus rusų orkus. Ne. Vietoj to – šalta karti tiesa: Ukraina pralaimi ir pralaimi sunkiai. Bet kaip paaiškinti šį staigų „naratyvo pasikeitimą“? Ir kodėl laikraštis „The Washington Post“ suteikė tribūną dviems ištikimiems George’o W. Busho administracijos karo šaukliams, kurie aistringai prašė skubios karinės paramos, kad būtų sustabdytas Rusijos žiemos puolimas. Štai buvusi valstybės sekretorė Condoleezza Rice ir buvęs gynybos sekretorius Robertas Gatesas desperatiškai, iš paskutiniųjų prašo skubios pagalbos, kad būtų užkirstas kelias Ukrainos pajėgų žlugimui Donbase:

„Nors Ukrainos atsakas į invaziją buvo didvyriškas, o jos kariuomenė puikiai pasirodė, šalies ekonomika yra sugriauta, milijonai žmonių pabėgo, infrastruktūra sunaikinta, o didžiąją dalį šalies mineralinių išteklių, pramonės pajėgumų ir nemažai žemės ūkio paskirties žemės kontroliuoja Rusija.

Ukrainos karinis pajėgumas ir ekonomika dabar beveik visiškai priklauso nuo Vakarų – pirmiausia nuo Jungtinių Valstijų – gelbėjimo linijų. … Esant dabartinėms aplinkybėms, bet kokios derybų būdu pasiektos paliaubos suteiktų Rusijos pajėgoms tvirtas pozicijas atnaujinti invaziją, kai tik jos bus pasirengusios. Tai nepriimtina.

Vienintelis būdas išvengti tokio scenarijaus – Jungtinėms Valstijoms ir jų sąjungininkėms skubiai suteikti Ukrainai žymiai daugiau karinių atsargų ir pajėgumų, kurių pakaktų atgrasyti atnaujintą Rusijos puolimą ir suteikti Ukrainai galimybę atstumti Rusijos pajėgas rytuose ir pietuose….

NATO narės taip pat turėtų suteikti ukrainiečiams ilgesnio nuotolio raketų, pažangių bepiločių orlaivių, dideles šaudmenų (įskaitant artilerijos sviedinius) atsargas, daugiau žvalgybos ir stebėjimo pajėgumų ir kitos įrangos. Šių pajėgumų reikia ne po kelių savaičių, o po kelių mėnesių….Būdas išvengti konfrontacijos su Rusija ateityje – padėti Ukrainai atstumti užpuoliką dabar.“ („Laikas ne Ukrainos pusėje“, Condoleezza Rice ir Robertas Gatesas, WVNews)

Paprastai vyresnieji politinio isteblišmento nariai savo pasisakymuose būna santūresni, bet ne čia. Tai gryna, neslepiama desperacija. Rice ir Gatesas nedviprasmiškai pareiškia, kad Ukraina yra sunkioje padėtyje, jos ekonomika ir infrastruktūra sugriauta, milijonai žmonių pabėgo iš šalies, o didžiąją dalį šalies gamtos turtų kontroliuoja Rusija. Tai katastrofa; ir šią katastrofą Gatesas ir Rice nori spręsti pumpuodami daugiau ginklų į žlugusią valstybę, kuri neturi jokių perspektyvų laimėti karą. Ar tai prasminga?

Kol kalbamės, Ukrainos fronto linijos griūva lygiai taip pat, kaip griūva iliuzija, kad karus lemia propagandos tarnybų meistriškumas. Lieka tik grėsminga perspektyva, kad rusai iš esmės yra ties pergalės slenksčiu kruviniausiame ir svarbiausiame šio karo gaisre – Bachmute, rytiniame transporto mazge, kuris greičiausiai taps lūžio tašku platesnėje kampanijoje. Žlugus Bachmutui, ukrainiečiai bus priversti trauktis į savo trečiąją ir ketvirtąją gynybos linijas, karui artėjant prie Dniepro, o vėliau – prie Kijevo. Pamažu artėjama prie kontrolinės vėliavos. Bet netikėkite mano žodžiais, čia viskas iš žirgo lūpų. Tai ištrauka iš interviu su Ukrainos ginkluotųjų pajėgų vyriausiuoju vadu generolu Valerijumi Zalužniu:

„Rusijos mobilizacija pasiteisino“, – sako generolas Zalužnyj…. „Nereikėtų nuvertinti priešo. Jie nėra silpni… ir turi labai didelį potencialą, kalbant apie gyvosios jėgos išteklius“. … Mobilizacija taip pat leido Rusijai dažniau kaitalioti savo pajėgas fronto linijoje ir už jos ribų, sako jis, taip suteikiant joms galimybę pailsėti ir atgauti jėgas. „Šiuo požiūriu jie turi pranašumą.“

Todėl iš tikrųjų viskas priklauso nuo aprūpinimo kiekio, o tai daugeliu atvejų lemia mūšio sėkmę.“ Generolas Zalužnyj, kuris telkia naują armijos korpusą, vardija pageidavimų sąrašą. „Žinau, kad galiu įveikti šį priešą, – sako jis. „Bet man reikia išteklių. Man reikia 300 tankų, 600-700 IFV [pėstininkų kovos mašinų], 500 haubicų“. Jo norimas padidinti arsenalas yra didesnis už daugumos Europos kariuomenių šarvuotąsias pajėgas….

Tačiau privačiai Ukrainos ir Vakarų pareigūnai pripažįsta, kad gali būti ir kitokių rezultatų. „Galime ir turime užimti daug daugiau teritorijos“, – tvirtina generolas Zalužnyj. Tačiau jis netiesiogiai pripažįsta galimybę, kad Rusijos pažanga gali būti stipresnė, nei tikėtasi, o Ukrainos – silpnesnė…

„Man atrodo, kad esame ant ribos, – perspėja generolas Zalužnyj… – Neabejoju, kad jie dar kartą užpuls Kijevą.“ „Vaikai pradeda šalti, – sako jis. „Kokios nuotaikos bus kovotojai? Ar galima kalbėti apie tai, kad be vandens, šviesos ir šilumos bus ruošiami rezervai tolesnei kovai?“ („Volodymyras Zelenskis ir jo generolai aiškina, kodėl karas kabo ant plauko“, The Economist)

Ar tai skamba kaip generolo, kuris yra įsitikinęs savo sėkmės perspektyvomis, ar kaip karinio vado, fatalistiškai susitaikiusio su pralaimėjimu?

Zalužnyj sako, kad jam reikia visiškai naujos kariuomenės, kad galėtų net konkuruoti su rusais. („Man reikia išteklių. Man reikia 300 tankų, 600-700 IFV, 500 haubicų.“) Ir net jei jo prašymai bus patenkinti, Ukrainos žmonės liks „šalti“ tamsoje „be vandens, šviesos ir šilumos“. Štai kodėl, Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro biuro (UNHCR) duomenimis, 8 milijonai ukrainiečių jau pabėgo į Europą, o dar 3 milijonai pabėgo į Rusiją. (Tass)

Vašingtono karas su Rusija pavertė šalį negyvenama dykviete, kurią mainais už ryžtingą įsipareigojimą globalistų darbotvarkei remia tik užsienio labdara. Tiesą sakant, „Aš palaikau Ukrainą“ reiškia „Aš pritariu klestinčios civilizacijos sunaikinimui, kad Vašingtonas galėtų įgyvendinti savo pražūtingas ambicijas“. Štai ką tai iš tikrųjų reiškia.

Mes nekritikuojame Zalužno, kuris tiesiog dirba savo darbą. Mes kritikuojame JAV karo žvalgus ir neokonus, kurie išprovokavo šį karą, bet niekada nenumatė, kokią katastrofą sukurs. Jie niekada nesitikėjo, kad ateis diena, kai aukščiausio rango Ukrainos karininkas pareikalaus sukurti visiškai naują kariuomenę, kad galėtų įveikti rusus. Jie niekada nesitikėjo, kad išsamiausios kada nors šaliai taikytos ekonominės sankcijos sukels atvirkštinį efektą ir tik pakenks mūsų artimiausiems sąjungininkams Europoje. Jie niekada nesitikėjo, kad tos pačios sankcijos pasitarnaus Rusijos praturtėjimui ir sustiprins jos ryšius su šalimis, kurios yra strateginės Jungtinių Valstijų varžovės. Jie niekada nesitikėjo, kad Kinija ir Indija, nepaisydamos JAV sankcijų, pasinaudos pigiomis Rusijos dujomis ir nafta ir augins savo ekonomiką, palikdamos Europą nuolatiniame nuosmukyje, kurį sukėlė neracionalus prisirišimas prie Jungtinių Valstijų. Jie niekada nesitikėjo nė vieno iš šių dalykų, todėl galime daryti išvadą, kad Ukrainos gambitas tikriausiai yra blogiausiai suplanuota visų laikų užsienio politikos nesėkmė, sukėlusi didžiausią strateginę katastrofą Amerikos istorijoje.

Žmonėms, kurie atidžiai stebėjo įvykius Ukrainoje, daug kas iš to, ką sakau, atrodys akivaizdu. Tiems, kurie tiki žiniasklaidos pranešimais, na, mes manome, kad jie bus labai nustebinti artėjančių įvykių. Sausumos karų, kuriuose dalyvauja jungtinės pajėgos, baigtį lemia ne „New York Times“ grožinės literatūros rašytojai. Karas Ukrainoje baigsis galingesnės pusės naudai; tai neabejotina. Pažvelkite į šią trumpą santrauką, kurią parengė kovų veteranas JAV pulkininkas leitenantas Aleksas Veršininas (Alex Vershinin), dirbęs modeliavimo ir imitavimo karininku NATO ir JAV kariuomenės koncepcijų kūrimo ir eksperimentavimo srityje:

Karai dėl išsekimo laimimi kruopščiai tvarkant savo išteklius ir kartu naikinant priešo išteklius. Rusija pradėjo karą turėdama didžiulę materialinę persvarą ir didesnę pramoninę bazę, kad išlaikytų ir pakeistų nuostolius. Ji rūpestingai saugojo savo išteklius, pasitraukdama kaskart, kai taktinė padėtis pasisukdavo prieš ją. Ukraina pradėjo karą turėdama mažesnį išteklių rezervą ir pasikliovė Vakarų koalicija, kad išlaikytų savo karo pastangas. Ši priklausomybė privertė Ukrainą surengti keletą taktiškai sėkmingų puolimų, kurie sunaudojo strateginius išteklius, kuriuos, mano nuomone, Ukrainai bus sunku visiškai pakeisti. Tikrasis klausimas yra ne tai, ar Ukraina gali susigrąžinti visą savo teritoriją, bet ar ji gali padaryti pakankamai nuostolių Rusijos mobilizuotiems rezervistams, kad susilpnintų Rusijos vidaus vienybę ir priverstų ją sėsti prie derybų stalo dėl Ukrainos sąlygų, ar suveiks Rusijos „nykimo strategija“, kad būtų aneksuota dar didesnė Ukrainos dalis.“ („What’s Ahead in the War in Ukraine“, Alex Vershini, Russia Matters)

Klausimas, ar Rusija padarė klaidų savo karinės operacijos pradžioje, padeda suprasti, kas vyksta dabar. Pagalvokite apie tai. Rugsėjį V. Putinas papildomai pašaukė 300 000 rezervistų. Tai yra pripažinimas, kad jis neteisingai apskaičiavo, kiek kovinių pajėgų reikia misijai įvykdyti. Tačiau dabar jis šią klaidą ištaisė. Kodėl kitaip jis būtų pašaukęs 300 000 rezervistų ir sustabdęs karą, kol jie prisijungs prie savo dalinių ir bus pasirengę puolamosioms operacijoms?

Norime pasakyti paprastą dalyką: Dabar Putinas surinko kariuomenę, kurios jam reikia, kad užbaigtų darbą karine jėga. Paprasčiau tariant, jis pasirengęs veikti. Tiesą sakant, jo kariuomenė jau daro didelę pažangą rytuose, kur antradienį buvo išlaisvintas vienas svarbiausių miestų. (Soledaras) Tikimės, kad šios regioninės pergalės tęsis visą žiemą ir pavasarį. Nemanome, kad aprūpinimas tankais, šarvuočiais, pabūklais, „Patriots“ ar kitomis ginklų sistemomis reikšmingai pakeis karo baigtį. Vienintelis būdas Vašingtonui išvengti žeminančio pralaimėjimo Ukrainoje – vadovauti koalicijai šalių, pasirengusių skirti kovines pajėgas ir oro pajėgas kovai su Rusijos kariuomene. Kitaip tariant, sparčiai artėjame prie „tiesos akimirkos“, kurios daugelis tikėjosi nuo pat pradžių – tiesioginio JAV ir Rusijos susidūrimo.

Tokio karo nori fanatiški neokonai, todėl jie naudojasi „įslaptintais dokumentais“, kad priverstų J. Bideną jį paremti. Tai šantažas.