skip to Main Content
durnelissurusual
Ar herai miega Bilotaitė ir visi LR ministrai, Ar gerai miega Lietuvos prezidentas?
277748390 166759565812830 5019797881514529391 n.jpg?stp=dst jpg s600x600& nc cat=110&ccb=1 5& nc sid=8bfeb9& nc ohc=YjN1k0fAMA4AX C1jIy& nc ht=scontent.fvno2 1
277671742 166759585812828 9216890107936061783 n.jpg?stp=dst jpg s600x600& nc cat=102&ccb=1 5& nc sid=8bfeb9& nc ohc=2kWFXZdM02kAX8tdZcc& nc ht=scontent.fvno2 1
277745855 166759609146159 3969889532967168675 n.jpg?stp=dst jpg p403x403& nc cat=101&ccb=1 5& nc sid=8bfeb9& nc ohc=nzORMhvct94AX Ru2C1& nc ht=scontent.fvno2 1
278069733 166757729146347 582173377885054394 n.jpg?stp=dst jpg s600x600& nc cat=101&ccb=1 5& nc sid=8bfeb9& nc ohc=4yow1F8a3YcAX9Ws9m5& nc ht=scontent.fvno2 1
Vakar vakare gavome teigiamą atsakymą iš Europos žmogaus teisių teismo (toliau – EŽTT) dėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo 4 asmenų grupei iš Kubos, esančiai Lietuvos valstybės teritorijoje.
Vykstame į vietą, dar neprivažiavus paskambiname į Adutiškio užkardą ir pranešame apie šią grupę, kad turime jų lokaciją, kad jie turi dokumentą, neleidžiantį jų išstumti iš Lietuvos teritorijos iki gegužės 6 d.
Sakome, kad norime pareigūnus palydėti iki vietos, galime vykti kartu.
Pokalbis vyksta sunkiai, vis pasigirsta klausimas kitoje ragelio pusėje – “tai, ką man dabar daryti?” Dar ir dar kartą viską aiškiname, vėliau sulaukiame atsakymo “gerai, ačiū, paskambinsime jums”.
Tuo pačiu metu sėdime mašinoje ir laukiame, nes mus sustabdė kelyje patruliuojanti pasieniečių mašina. Pateikiame dokumentus ir Sienos Grupės savanorių pažymėjimus. Pagaliau, po 15 min, priėjusi pasienietė užklausia, ar tikrai turime migrantų lokaciją. Sutinka važiuoti kartu, mes prieky, jie už mūsų. Apsidžiaugiame, pranešame grupei, kad atvykstame kartu su pasieniečiais, kad nebijotų.
Šie keturi jauni žmones labai išsigandę, nuolat, kas kelias minutes mums rašo:
“Kur jūs?“ „Mums labai šalta, baigiame sušalti“ „ Mes labai alkani, ar mums duos valgyti?‘‘ „Ar jūs tikrai atvažiuojate?“ „Ar tikrai jūs irgi ten būsite?“ „ Mums labai baisu“.
Patikinam, kad atvažiuojam, kad esam šalia, kad turim atspausdintus jų dokumentus, karštos sriubos, sumuštinių. Kad viskas bus gerai, tuoj visas šis miško košmaras pasibaigs. Sakome, kad kartu vyksta tikrai labai draugiški pasieniečiai.
Pakeliui įklimpstame, mūsų mašina stringa, kelias labai blogas. Siūlome pasienietei eiti kartu pėsčiomis, su mašina iki vietos 3 min, pėstute vos vos daugiau.
Grupė tik už kilometro ar kiek daugiau. Pasienietė sako kad ne, reikia laukti mobilios komandos. O lauke labai šalta, nerimaujame dėl žmonių, esančių miškuose, sveikatos būklės.
Žinome, kad šie jauni žmonės jau daugiau nei savaitę stumdomi tarp Lietuvos ir Baltarusijos sienų. 8 kartus apgręžti. Jie pasakojo, kad baltarusių pasieniečiai, visiškai uždengtais veidais, įremia šautuvus į juos ir liepia eiti į Lietuvos teritoriją.
O tuo tarpu lietuvių pasieniečiai gąsdina su elektrošoku ir liepia grįžti Baltarusijos pusėn.
Taip pat jie teigė, kad pasieniečiai smurtavo prieš juos, vienai merginai spyrė į klubus ir paėmę jų telefonus ištrynė visas nuotraukas, kurios buvo įrodymas apie jų padėtį gimtojoje šalyje.
Šie keturi jauni žmonės teigia pabėgę iš Kubos dėl politinių priežasčių. Jie, nepritardami esamai komunistinei diktatūrai, dalyvavo 2021 m. demonstracijose, po kurių šalyje prasidėjo represijos, daug asmenų buvo sulaikyti, tarp jų ir nepilnamečiai. Grįžimas į Kubą, jų teigimų, reikštų 20 -30 metų įkalinimo.
Vis dar laukiame, kalbamės su šalia esančia pasieniete. Užsimenu apie grupę.
Tik pasakius žmonių skaičių, ji iškart reaguoja: “aj tai čia tie, iš Kubos”. Suprantam, kad pažįsta. Patvirtina mūsų pasakojimo dalį, kad jie čia jau ilgiau nei savaitę, stumdomi pirmyn ir atgal. Kad baltarusiai neįleidžia eiti atgal. Žino net tai, kad vienai merginai sunku eiti, skauda klubus.
Tada kalbamės. Kaip žmogus su žmogumi. Atvirai apie tai, jog, skauda matyti žmones tokiose situacijose.
Sakome – vyksta žmonių pin-pong’as pasieny. O ji tik pritariamai nusišypso ir sako – “būtent, gerai pasakyta – ping-pong’as”.
Gauname žinutę iš grupės: „ Kur jūs? Kas vyksta? Mums labai šalta, daugiau nebegalime“.
Atvyksta kita mašina, prieina viršininkas, padėkoja už pilietiškumą ir pasako pasišalinti iš įvykio vietos. Bandome kalbėtis, sakyti, kad žmonės bijo, mes turim lokaciją, jie negali būti išstumti iš Lietuvos teritorijos…
Atsakymas mums – jokių dokumentų nereikia, jie patys suras, pažada pranešti, kada (turi mūsų kontaktinį numerį), jokio vandens ar sumuštinių, kuriuos esame paruošę migrantams, nepriima.
Agresyviai, grasindamas mūsų sulaikymu, nutraukia bet kokį bandymą kalbėtis ir paaiškinti situaciją.
Einame atgal link savo mašinos.
Pakeliui dar viena mašina, išlipa ginkluotas vyriškis, klausdamas, kas esame. Prisistatome. Gauname komentarą: “savanorės, tai čia kurie? Nestatutiniai šitie? Jus nubausti reikia irgi, į kalėjimą..“
Pajudame link savo mašinos. Sunku aprašyti ką jaučiame. Pranešame grupei, kad pasieniečiai jų ieškos vieni, mūsų neprileidžia. Stengiamės juos nuraminti.
Gauname žinutes „Prašau nepalikite mūsų. Prašau, ateikite kartu, palydėkite pasieniečius iki mūsų“, „Mums labai baisu“, „Ką mums darys?“.
Po tokio pasieniečių bendravimo ir mums kyla labai daug nerimo ir baimės. Ar tikrai neišstums? Ar nesmurtaus prieš juos?
Išjudame kiek toliau nuo esančio keliuko, bet neišvykstame. Stebime situaciją iš toliau, nuo šalia esančio Svirkų kaimo. Budim. Nuolat skambinam į užkardą klausti, ar jau rado, atsakymas tas pats – dar ieškome.
Susisiekiame su grupe, jie išsigandę, bandom nuraminti. Klausiame, ar mato pareigūnų švieseles, ar girdi? Atsakymas – ne, nieko šalia nėra, nei matosi, nei girdisi.
Nuo mūsų atsitraukimo tolyn jau praėjo beveik 2 valandos. Vien todėl, kad pasieniečiai visiškai atsisakė bendradarbiauti ir net nepasidomėjo lokacijos koordinatėmis, kurias mes žinome.
Sakė, kad viską ras patys. Kyla pyktis. Vėl skambiname į užkardą, sakom, kad esam čia, niekur neišvykom, turim lokaciją. Kad jie ieško jau taip ilgai, o mes buvom visai prie pat. Atsakymas – jie vis dar ieško.
Po 10 minučių atvažiuoja mašina su pasieniečiais, tais pačiais, kur siūlė mus nubausti ir į kalėjimą pasodinti. Dabar jau kalba kitaip – prašo pilietiškai suteikti konkretesnę lokaciją. Atsakome, kad tai ir norėjome daryti nuo pat pradžių, to čia atvažiavome. Rodome koordinates.
Bandome jiems dar kartą pakartoti, kad mes galime vykti kartu, kad va dokumentas, kuris yra EŽTT sprendimas jų neišstumti, kad žmonės pasieniečių bijo.
Sakome, kad galime eiti kartu, galime padėti pareigūnams rasti žmones, nes jie mumis pasitiki.
Bet pokalbis toliau pakrypsta „statutine linkme“:
Pareigūnas: “Ačiū už pilietiškumą, galite nelaukti, kai ras tai jums praneš”.
Savanorė: “Gal gerai kad laukėme, kad neišvažiavome, nes atėjot va dar paprašyt pagalbos, tai gal gerai kad neišvažiavom. Ne?”
Pareigūnas: “Gal ir gerai, gerai, kaip čia pasakyt…”
Savanorė: “Tai jei reikės – mes čia esam, kad padėtume ir bendradarbiautume.”
Pareigūnas: “Galit nelaukt, mes jus informuosim, bet aš jus išvaryt negaliu.”
Savanorė: “O jeigu nerasit?”
Pareigūnas: “Rasim rasim, kaip nerasim”
Savanorė: “Bet taip ilgai ieškot, man ir tų žmonių gaila, jie šąla, ir jūs čia…”
Mes liekame mašinoj, pasieniečiai su koordinatėmis išvyksta.. Grupė vėl rašo, kad nieko šalia nėra, kad jie tuoj mirtinai sušals. Po 20 min. gaunam žinutę: „matom švieseles“. Padrąsinam nebijoti. Dar po valandos žinia, kad jie sulaikyti ir yra mašinoje. Kontaktas nutrūkęs. Skambiname į užkardą, niekas nebeatsiliepia. Paryčiais grįžtame namo.
VSAT nesugebėjimas bendradarbiauti šioje situacijoje jiems kainavo apie 3-4 valandas darbo ieškant 4 žmonių, kuriems reikia pagalbos ir kurie pagal tarptautinę teisę negali būti išstumti iš Lietuvos teritorijos. Kartu su mūsų savanoriais tai buvo galima padaryti per 10 min. Saugiai, pagarbiai, nepaminant žmogaus orumo. Per tą laiką žmonės, galėjo sušilti, pavalgyti, nurimti. Bet.
Vis dar jokių žinių. Mums neramu, kad žmonės gali būti ir vėl išstumti iš Lietuvos teritorijos. Ir neramu, jog gali būti nepaisoma EŽTT sprendimo.
Ryte vėl skambiname į Adutiškio užkardą. Klausiame, ar radote žmones, nors vadas kelis kartus žadėjo pranešti, jei ras, bet ką jau čia. Budinčios atsakymas – vyksta tyrimas, negalime atskleisti informacijos.
Kitas skambutis į tą pačią užkardą – jau užkardos vadas praneša, kad “žmonės vis dar nerasti”.
Kai tuo tarpu VSAT atstovas spaudai R. Pukinskas žurnalistams teigia, kas asmenys sulaikyti po vidurnakčio ir yra VSAT objekte ir šiandien spręsis jų likimas.
Adutiškio užkardos vadas, net ir sužinojęs apie kolegos komentarą, toliau įnirtingai tvirtina, kad šie 4 žmonės naktį nebuvo rasti.
Vis dar negalime suprasti, kokie čia žaidimai vyksta? Ir kas dar turi išsispręsti? Mes, kaip ir kubiečių artimieji, esame nuolatinėje įtampoje, nežinodami grupės buvimo vietos, bei nerimaujame, kad grupė jau yra išstumta į Baltarusiją. VSAT veiksmai ir patys sau prieštaraujantys pareiškimai nekelia pasitikėjimo. Nėra jokio skaidrumo.
Šie kubiečiai EŽT teismo sprendimu negali būti išstumti iš Lietuvos valstybės teritorijos iki gegužės 6 dienos. Tai faktas.
Ar mūsų valstybė šiandien gerbia tarptautinę teisę?
Facebook komentarai
Back To Top
});}(jQuery));