Antanas Stugys IŠPRIEVARTAUTŲ ĖRIUKŲ TYLĖJIMAS
AStugys_MAAS_NAMAS_DIDELIAM_BOMUI
Antanas Stugys
IŠPRIEVARTAUTŲ ĖRIUKŲ TYLĖJIMAS
Feljetonas
Lietuvių tauta, ką čia slėpti – nyksta. Taip kaip užprogramuota. Greitai ir stabiliai. Taip kaip nori mūsų marionetinė valdžia. Kol liks tikrų lietuvių – kaip tikrų indėnų Amerikoje. Gal dešimt, gal penki procentai – dvarponių, su lojaliais jiems baudžiauninkais. Kaip tik tiek kiek reikia, kad nekeltų grėsmės nacionaliniam saugumui. Sugrįžus ponų laikams, vakarietiškai neperkaustytiems „darbiniams arkliams“ Lietuvoje vietos nebėra. Tik tarnautojams ir patarnautojams. Didžiosios, tautos žiurkės – sulindo į partijas ir iš ten drumsčia vandenį, kurdamos įstatymus ir reguliuodamos sau ir savo aplinkai patogų eismą. Visi kiti – terbikes ant pečių, – ir marš iš Lietuvos – šunų lodinti, pardavinėti savo fizinių kailiukų užsienio buržua. Atsikračius produktyviausios ir veikliausios bandos dalies, su likutine tautos dalimi susitvarkyti paprasčiau. Pensininkų vaikai į užsienį, – senus ir paliegusius laisvo oro gadintojus – į ligonines ir į krematoriumą. Jokių emocijų ir revoliucijų. Planinis genocidas aiškus kaip du kart du. Bangų nebėra kam kelti. Jaunimui gerai – ten. Seneliams, – yra kaip yra – čia. Tokia valstybės pozicija. Tokia nacionalinė politika.
Per penkis ar per dešimt metų, likusio Lietuvos teritorijoje atsparaus, įleidusio šaknis šilto ir šalto mačiusio kontingento – neišgalabinti. Tada jį reikia panaudoti valdžios komercinėms reikmėms. Dėl ko į Seimą ir į rajonų tarybas visi taip lenda? Kad užsitikrint patiems, ir užtikrinti ateitį savo artimiausiai aplinkai. Kokiais būdais tai daroma – neturi būti viešinama. Valdžios kontroliuojama žiniasklaida, savo juodą darbą – dirba. Pilietiniai „rakščiai“ – traukiami lauk, arba sodinami į kalėjimą. „Laisvas laikraštis“ – vienintelis žiburys, ant kurio valdžia dar neap… Bet tai tik laiko klausimas. Tikrai atsiras grupė mižalistų, kurie atliks tai, kas jiems bus įsakyta. Dabartinėje, marionetinėje demokratijoje, teisę į tiesos žodį, turi tik valdžia. Visi kiti ne lojalistai-kalaborantai – skleidžia melą ir Rusijos propagandą.
Pirmas pavyzdys – Seimo narys, rašytojas, boksininkas – Vytautas Petkevičius. Nuo savų – saviems, Amerikoje užsakytos demokratijos dantų, jis pirmas ir nukentėjo. Užsakomasis teisinės valstybės teismų „teisingumas“, pirmiausiai giljotinuoja autoritetus ir aktyvistus! Kai viešai galabijami tokie žmonės, ką galvoti ir kokiai dievo iškamšai melstis pieškoms? Sekantis egzempliorius – karininkas Vytautas Pociūnas. Baltarusijos prokuratūra, viešai, taip ir nepaskelbė, kas iš tikrųjų įvyko. Kas tie du, kurie su V. Pociūnu tą vakarą vakarojo jo kambaryje viešbutyje? Trečias pavyzdys – Algirdas Paleckis. Jam ką, labiausiai reikia tų įrodymų, kad prie televizijos bokšto savi saviems šaudė į nugaras? Ir Kijevo Maidane tas pats scenarijus. Amerikonai sustyguoja, o mes vienas kitą gatavi suėsti. Klausimas UŽ KĄ? DĖL KO? Laisvės kaip nebuvo taip ir nėra. O paskutiniams kovotojams nuknaksinti – visos priemonės yra geros. Ketvirtas, labai ryškus, tautos ir valstybės gynėjas, šviesuolis, žurnalistas – Pranciškus Šliužas. Amžinatilsi. Per aktyviai ir per garsiai pūtė prieš vėją. Prisireferendumino. Jeigu Seimas nusprendė: išparduoti valstybės žemę užsieniečiams – jokių kitų alternatyvų būti nebegali. Kas šlykščiausia, kad tie, kas pasirašė tą žudantį valstybę įstatymo projektą – toliau sėdi, arba vėl ir vėl lenda į valdžią. Toliau ardo ir griauną tai, kas Konstituciškai yra lietuvių įgimta teisė. Pavyzdys – Mindaugas Puidokas. Net į prezidentus taikė. Tokių kaip jis – visas sąrašas. Blogietis ne jis, o aš, nes apie tai vis primenu. Naujausia auka – Julius Vedeckis. Ne laiku ir ne vietoje, pagrasino paviešinti turimus, valdžią kompromituojančius dokumentus. Nespėjo…
Deja, tokių publikacijų, visi laikraščiai kratosi kaip velnias kryžiaus. Ačiū Aurimui Drižiui – kol jo dar nesuvalgė sistemos dantys. Jis irgi idėjinis. Jis irgi degs – ant vakarams parsidavusių politikų, savų saviems sukurto inkvizicijos laužo. Ne būtinai tiesiogine prasme. Tai gali būti madingasis priverstinis paskiepijimas nuo gripo X. Tai gali būti užsilenkimas – nuo ilgo gulėjimo ant narų – ne Kanaruose. Turėk objektą, o vykdytojų – pasiryžusiu, sugebančių ir norinčių neutralizuoti – visada atsiras. Lietuviai tokie. Ateis nauja valdžia, įpareigos daugiabučio seniūną, parodyti pirštu į „BLOGIETĮ“ ir… tautos nuograužų žiedas, į jį svaidys akmenimis. Todėl kad didvyriai, ar todėl kad užprogramuoti bijoti? O gal todėl, kad nori įtikti? Mes tokie. Prisiminkime nepatogią, trinamą iš visų knygų, gėdingą praeitį. Kai užėjus vokiečiams, TAUTOS GĖDA – rišosi baltus raiščius, ir smaugė savi savus. Apie žydų genocidą – atskira tema. Vieni juos slėpė, kiti… bendradarbiavo su vokiečiais. Treti, žydų gelbėtojams, šiandien kabina medalius. Tas pats po karo. Buožiukai, – arba bėgo į mišką „laukti amerikonų, arba į užsienį. Kaip Adamkevičius, kad paskui, su visa komanda sugrįžt, ir vėl viską apversti aukštyn papais – pagal vakaruose išstudijuotus standartus. Atpirkimo ožiai yra kas? – žinoma aš ir tu. TĄ juodą periodą prisimenantys žmonės, dabartinei valdžiai, santvarkai ir sistemai – kraupiai nereikalingi!
Atsiprašau. Įsibėgėjau. Norėjau rašyti visai ne apie tai. Norėjau parašyti apie mišką. Apie girią. Apie medžius. Naikinamą, kertamą, išvežamą Lietuvos turtą. Legaliai. Vadinasi, – pritariant valdžiai. Mūsų valdžia turėtų dirbti mums, o dirba kam? Ponui dievui? …Jeigu tas dievas moka baksais. Kas buvo, yra, ir visada turėtų būti MIŠKAS – lietuviams? Tai ne tik vieta išsikepti savaitgalio šašlyką. Pasislėpti bunkeryje nuo valdžios. Ne tik grybai ir uogos. Ne tik deguonį gaminantys gamtos plaučiai. Bet ir MALKOS! Be malkų lietuvis – kas, – tik alkanas varveklis. Be miško – nei mėsos, nei sriubos, nei šilumos. Va čia ir yra mūsų visų, o ne atskirų sukčių JĖGA IR STIPRYBĖ. Mūsų Sibiras ir mūsų džiunglės – mūsų pašonėje. Vietoje to, kad mišką gerbtume, saugotume ir sumaniai naudotume, savo, ir savo ateities kartų poreikiams tenkinti – kaip atsinaujinantį ekologiškos energijos šaltinį – kertame jį be jokio gailesčio. Dieną ir naktį. Žiemą ir vasarą. Du klausimai: kam to reikia, ir, o kas toliau?.. Savo neišmania galva išrutuliavau, kad miškas ne amžinas. Kuo greičiau jį išnaikinsime, tuo greičiau atrišime rankas naujos energetikos propaguotojams. Pirma, tikslinė, valstybės vyrų išdavystė yra – valstybinės Ignalinos AE uždarymas. Kad valstybė nebeturėtų strateginio, savo elektros šaltinio! Antra išdavystė – valstybinės, Mažeikių naftos perdirbimo įmonės, privatizavimas. Kad valstybė nebeturėtų nuosavo, strateginio dujų ir benzino gamintojo! Likutinė išdavystė – reklaminė propagandą, apie ekologiško kuro naudą ir perspektyvas: DUJAS IR ELEKTRĄ. Kai Lietuvoje malkų nebeliks – būsime visiškai priklausomi nuo… taip brangieji… nuo elektros ir dujų perpardavėjų monopolio. Kiek norės kailių tiek nuo mūsų ir nulups. Vaikai, grįždami paviešėti iš Europos, lengvaisiais automobiliais malkų neatveš. Bus išleistas įstatymas – AP-MO-KES-TIN-TI! Malkos kilogramas – euras! Yra dar durpynai, bet jie irgi jau privatizuoti. Tai, kas buvo valstybės nuosavybė, tai yra tavo ir mano konstitucinis turtas – dabar privati nuosavybė. Saugoma okupacinės kariuomenės. Esant tokiai situacijai, jaučiuosi visiškas vargšas, beteisis svečias sąlyginai savo, nekilnojamame turtelyje.
Taigi, brangieji – nėra miško, nėra žabų, nėra… žibučių. Nėra šilumos. Nėra alternatyvos. Artėja: didelis, planinis, valstybės garantuotas AMEN. Šaltasis komercinis periodas. Čia kaip ta vaikystės „strašilka“ apie „Raudonąją ranką“. Kuri jau lipo laiptais, jau beldė į duris, jau… o kai atidarai duris – griebdavo tau už kaklo. Ir būtinai surikdavo – ATIDUOK ŠIRDĮ! Krūptelėdavome visi, bet ne visi apsišlapindavome. Tada buvo žaidimas. Dabar – realijos. Valdžios genocidas, lėtai priartėjęs mažais, bet stabiliais žingsniais – jau lipa. Jau beldžia. Jau ima tautai už kaklo. Kol kas, atiduoti širdies nereikalauja, bet, patikėkite, tai tik laiko klausimas.
A.Stugys
2019
