Anoniminė teisėjų taryba, įteisinusi teisėjų kyšininkavimą, reikalauja ją gerbti

Anoniminė teisėjų taryba, įteisinusi teisėjų kyšininkavimą, reikalauja ją gerbti

Aurimas Drižius

 

Nuotr. : LAT kolegijos, kuri legalizavo teisėjų kyšinikavimą, pirmininkas Armanas Abramavičius, vadinamosios teisėjų tarybos pirmininkas A.Valantinas, šios tarybos nariai teisėjai A.Pažarskis ir LAT pirmininkė S.Rudėnaitė, kurie persekioja žurnalistus už jų profesinę veiklą

 

Spalio 30 d. facebooke buvo paskelbtas tokio pobūdžio pareiškimas, kuris buvo patalpintas Lietuvos teismų facebooko puslapyje.

Šiame pareiškime anoniminė teisėjų taryba smerkia Konstitucinį teismą ir jo pirmininką, kuris kartais kritikuoja visą šią „teisinę, tiksliau mafijinę sistemą“. Kaip žinia, būten Konstitucinis teismas panaikino vadinamo aukščiausiojo teismo išaiškinimą, kad teisėjų kyšininkavimas negali būti persekiojamas. Dabar ši Valanatino vadovaujama grupuotė paskelbė tokio tūrinio pareiškimą:

 

 

Lietuvos teismai

Spalio 30 d., 15:42  ·

„Teisėjų Taryba ir teismai paskutiniu metu sulaukė išskirtinio Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininko dėmesio – viešų ir itin kritiškų pasisakymų socialiniuose tinkluose.

Nevengiame profesionalios ir etiškos diskusijos nei apie ordinarinių teismų, nei apie Konstitucinio Teismo veiklą ir jurisprudenciją, tačiau manome, kad būtina atkreipti tiek paties Konstitucinio Teismo pirmininko, tiek teisininkų bendruomenės, tiek visos visuomenės dėmesį į tai, kad netoleruojame ir netoleruosime teisminės valdžios menkinimo, nesvarbu, kas yra tokių veiksmų iniciatorius.

Vien tai, kad teismai yra saistomi Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje suformuotos oficialios konstitucinės doktrinos, nesuteikia teisės šio teismo pirmininkui nei menkinti, nei ignoruoti ordinarinių teismų vaidmens ar įžeidžiamai pasisakyti dėl teisėjų bei teismų savivaldos kompetencijos. Tai primena bandymą įteigti kitus darant klaidų, kartu maskuojant norą įtikinti, jog patys tokių klaidų nedarome. Trumparegiška manyti, kad, menkinant ordinarinių teismų vaidmenį, galima sukurti teisminės konstitucingumo kontrolės funkcijas atliekančios institucijos ir jai atstovaujančių asmenų ilgalaikio ir tvaraus autoriteto visuomenėje atmosferą.

Suprantame, kad Konstitucinio Teismo teisėjams ir pirmininkui, kitaip nei ordinarinės teismų sistemos teisėjams, nėra taikomas Teisėjų etikos kodeksas. Tačiau pagarba teismų sistemai, joje sąžiningai dirbantiems ir visas jėgas teisingumo vykdymui atiduodantiems teisėjams yra profesinė etinė kiekvieno teisėjo, taip pat ir Konstitucinio Teismo pirmininko pareiga.

Dabartinės sudėties Teisėjų taryba, atlaikiusi nemenkus išbandymus, baigia savo kadenciją. Tai buvo nelengvas laikotarpis teismams, lydimas sunkių sprendimų ir apsisprendimų. Tačiau tai neprivertė mūsų išduoti teisingumo idėjos, susilaikyti nuo savo nuomonės išsakymo, nors tokia principinga pozicija kitų valdžių atstovų ir vertinta neigiamai.

Šiuo pareiškimu norime, kad nebūtume užgauliojami, kaltinami nebūtais dalykais, siekiame konstruktyvaus Konstitucijoje įtvirtinto bendradarbiavimo, pagrįsto jurisdikcijų atskyrimu. Su kitomis valstybės valdžiomis siekiame efektyvios konstitucinės partnerystės teisės viršenybės vardan“.

 

 

Itin ironiška, kad tokio pareiškimo svarstymo ar priėmimo net nėra numatyta spalio 30 d. Teisėjų tarybos posėdžio dienotvarkėje:

 

d14_20201030_tt_darbotvarke (1)

. Jokie šios dienos posėdžio dokumentai nerodo, kad apskritai toks pareiškimas buvo svarstomas. Toks nieko nepasirašytas pareiškimas įdėtas tik į facebooką.

 

Minėtos teisėjų tarybos atstovė Rūta Andriuškaitė, LL paklausta, kodėl net minėtos tarybos posėdžio darbotvarkėje arba apskritai bet kokiame dokumente nėra užfiksuotas minėtas pareiškimas, atsakė, kad „vsio zakonno“, nes „teisėjai gali svarstyti įvairius papildomus klausimus“. Paklausta, kodėl tada joks dokumentas nefiksavo minėto klausimo svarstymo, Andriuškaitė ėmė blogai girdėti ir pareikalavo rašto. Paklausta, ar blogai girdi todėl, kad nenori girdėti, Andriuškaitė šį klausimą išgirdo. Klausimai jai raštu pateikti, atsakymo nesulaukėme.

 

Kas jau kas, tačiau ta Valantino vadovaujama vadinamoji teisėjų taryba turėtų suprasti, kad toks anoniminis pareiškimas teisėjų tarybos vardu apskritai yra ne tik neteisėtas, tačiau ir nieko nereiškiantis.

 

Kaip žinia, tai tas pats Valantinas, dabar reikalauja pagarbos „teismų sistemai“, ir sako, kad ji „nepriklausoma“, tačiau gal jis pamiršo, kad net BK straipsnis, pagal kurį turi būti teisiamas Garliavos pedofilijos bylos įtariamasis Andrius Ūsas, jam buvo pasakytas „ekscelencijos“ Dalios Grybauskaitės kabinete.

Apie kokią „nepriklausomybę“ Valantinas šneka, jeigu jis pats su savo pavaduotojais vilko baudžiamąsias bylas grybauskaitėms ir gaudavo nurodymus, kokius straipsnius taikyti ir kaip tas bylas tirti:

 

https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/pedofilijos-byla-keliaus-i-teisma-itariamasis-joje-ausas.d?id=28290073

Būtent todėl, kad buvo paklusnus šių nurodymų vykdytojas, Valantinas ir pakilo karjeros laiptais, tapo vadinamojo apeliacinio teismo pirmininku. Nors buvo ištrenktas iš gen. prokuroro pareigų už tai, kad sąmoningai pridengė daugybę nužudymų ir vaikų prievartavimų Garliavos byloje.

Todėl nekeista, kad net išvejamas per duris, Valantinas bijo paskelbti savo pareiškimą, o priima ji anonimiškai ir toliau vengia atsakomybės.

Dar juokingiau, kad šį pareiškimą, smerkianti Konstitucinį teismą, priima šios itin beviltiškos sudėties teisėjų taryba:

 

1. Teisėjų tarybos pirmininkas, Lietuvos apeliacinio teismo pirmininkas Algimantas Valantinas.
2. Teisėjų tarybos pirmininko pavaduotojas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjas Ramūnas Gadliauskas.
3. Teisėjų tarybos sekretorė, Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Neringa Švedienė.
4. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkė Sigita Rudėnaitė, l. e. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko pareigas.
5. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Algis Norkūnas.
6. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Artūras Pažarskis
7. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Vigintas Višinskis.
8. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintaras Pečiulis.
9. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkas Gintaras Kryževičius.
10. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjas Artūras Drigotas.
11. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjas Arūnas Sutkevičius.
12. Kauno apygardos teismo pirmininkas Nerijus Meilutis.
13. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Artūras Ridikas.
14. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų teisėjas Žanas Kubeckas.
15. Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas Darius Kantaravičius.
16. Vilniaus apygardos teismo pirmininkė Loreta Braždienė.
17. Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų teisėja Audra Hadrovska (buvusi pavardė Ežerskė).
18. Vilniaus apygardos teismo teisėjas Arūnas Bartkus.
19. Utenos apylinkės teismo pirmininkė Irena Vapsvienė.

 

 

Ką jau kalbėti apie LAT pirmininkę Rudėnaitę (nuotr.), kuri savo nutartyje man nurodo, kad cenzūra Lietuvoje yra legali, arba Pažarskį, kuris mane nuteisė du kartus už sąžiningą savo pareigų atlikimą – straipsnių rašymą: „A.Drižius, tęsdamas nusikalstamą veiklą, toliau rašė straipsnius…- tai šio teisės genijaus šedevras“.

Ko norėti iš tokio Kryževičiaus, kuris teisėją Venckienę, kuri tik bandė ginti savo brolio prievartaujamą dukrą, pavadino „teisinės sistemos pūliniu“.

Arba tokio Nerijaus Meiliučio, kuris ateidavo pas Venckienę ir jai sakydavo, kad „man skambino iš prezidentūros, liepta tave atleisti“.

Galiausiai visa ši organizuota gauja nieko nesibodėdama priėmė vadinamojo aukščiausiojo teismo nutartį Nr. 2K-7-174-303/2019, kuria praktiškai legalizavo kyšius teisėjams

T.y.  garbūs LAT teisėjai (kolegija iš Armano Abramavičiaus (kolegijos pirmininkas – nuotr. viršuje), Dalios Bajerčiūtės, Eligijaus Gladučio, Prano Kuconio, Vytauto Masioko, Artūro Pažarskio ir Audronės Kartanienės) šioje byloje nurodė, kad teisėjai yra virš įstatymo.

Tik šių metų kovo mėnesį Konstitucinis teismas išaiškino, kad minėtos gaujelės aukščiausiojo teismo teisėjų nutartis yra neteisėta ir negaliojanti.

Matyt, būtent tai ir tapo priežastimis, kodėl minėta valantino teisėjų taryba, išvejama per duris, ėmė skųsti, kad Konstitucinis teismas jos negerbia.

Pateikiame minėtą nutartį:

2K-7-174-303-2019 (S)

Po šios LAT nutarties ją įvertino ir Konstitucinis teismas:

Konstitucinis Teismas: teisėjai negali būti nepagrįstai išskirti iš visuomenės ir turėti pagal Konstituciją draudžiamos privilegijos
2020-03-09

Konstitucinis Teismas šios dienos nutarimu pripažino, kad Teismų įstatymo 47 straipsnio 2 dalis  prieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai, 114 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucijos 104 straipsnio 1, 4 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui prieštaraujančia pripažinta ir Konstitucinio Teismo įstatymo 8 straipsnio 4 dalis.

Dar prieš pusę metų paaiškėjo, kad generalinis prokuroras Evaldas Pašilis uždraudė pas teisėjus daryti kratas

Interviu žiniasklaidai Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas V.Bakas pranešė, kad generalinis prokuroras E.Pašilis vienasmeniškai nurodė prokuratūrai, kad negalima daryti kratų teisėjų kabinetuose : „Buvau susitikęs su generaliniu prokuroru, klausiau, kas vyksta. Netgi turiu nutartį, kur jis uždraudė daryti kratas. Jis vienas sugalvojo tokią praktiką, kad jokia teisėsaugos institucija negalėtų pas teisėją padaryti kratos. Kitaip tariant, sugalvojo, kad kiekvienu atveju reiktų eiti į Seimą. Tai neįmanoma. Ši sistema išsigimė, savireguliacijos procesai joje neveikia. Visa laimė, kad mūsų prokuratūra, pareigūnai, STT, policija sustiprėjo, nors sulaukė teisininkų elito pasmerkimo. Manau, vyksta tikra gynybinė kampanija, kad neva antrankiai uždėti ir pan. Tačiau mane stebina, kad joks profesorius neiškėlė klausimo, kiek nukentėjo žmonės, visuomenė? Nes galimai aukščiausiuose postuose sėdėjo korumpuoti teisėjai“.

Apie tai, kad aukščiausias teismas iš esmės legalizavo kyšius teisėjams dar pernai lapkričio 25 d nutartimi, LL jau rašė :

Aukščiausias teismas legalizavo kyšius teisėjams

Šmėkštelėjo trumpa žinutė, kad Lietuvos Aukščiausias teismas išaiškino, kad niekas negali daryti kratos pas teisėjus – nepasitenkinimą pareiškė tik STT – reiškia labai didelį lūžį teismų darbuose.

Matyt, kad teisėjams atsibodo bijoti, kad jų kabinetuose nuolat sumontuotos STT vaizdo kameros, ir kad darbo kabinetuose ir koridoriuose nebegalima aptarinėti bylų, reikia eiti į lauką arba kavinę, ir nuolat žiūrėti po stalų – ar ten nėra „blakių“. Beje. garsiojoje teisėjų korupcijos byloje STT įsiuvo „blakę“ į advokato Drąsučio Zagrecko kelnes, ir būtent tik toks būdas pavyko susemti minėtus teisėjus, kurie su „patikimu“ advokatu tarėsi, kiek kainuos teisingumas.

 

Dabar garbūs LAT teisėjai (kolegija iš Armano Abramavičiaus (kolegijos pirmininkas – nuotr. viršuje), Dalios Bajerčiūtės, Eligijaus Gladučio, Prano Kuconio, Vytauto Masioko, Artūro Pažarskio ir Audronės Kartanienės) mums išaiškino tokią tiesą :

„Atliekant kratas teisėjo R. Antanavičiaus gyvenamojoje vietoje, automobilyje ir jo asmens kratą, nei Seimo, nei Respublikos Prezidento sutikimo patraukti teisėją baudžiamojon atsakomybėn, suimti ar kitaip suvaržyti jo laisvę nebuvo, o duomenų, kad teisėjas R. Antanavičius būtų užtiktas darantis nusikalstamą veiką, byloje nėra. Dėl to išplėstinė septynių teisėjų kolegija padarė išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas teisingai konstatavo, jog teisėjui ikiteisminiame tyrime taikant procesinę prievartos priemonę – kratą ir asmens kratą būtinas kompetentingos institucijos sutikimas, kadangi tiek kratos, tiek asmens kratos atlikimas suvaržo asmens, kurio atžvilgiu šie veiksmai atliekami, laisvę. Šis teismas pagrįstai atliktas kratas prieš teisėją R. Antanavičių pripažino neteisėtomis, o jų metu gautus duomenis ‒ kaip neatitinkančius BPK įrodymams keliamų reikalavimų; tokie procesinės prievartos veiksmai prieš teisėją R. Antanavičių, neturint kompetentingos institucijos leidimo, buvo atlikti pažeidžiant įstatymus (Konstitucijos 114 straipsnio 2 dalis, Teismų įstatymo 47 straipsnio 1 dalis)“.

Šis išaiškinimas reiškia, kad Aukščiausias teismas nurodo – bet kokios kratos pas teisėjus yra neteisėtos, jeigu nėra Seimo arba prezidento pritarimo. Kadangi STT seka kyšininkus, pastebi, kad jie įsideda kyšį, ir tik tada gali semti kyšininką, o ne bėgti į Seimą arba pas Gitaną Nausėdą prašyti leidimo daryti kratą. Kol subėgios ir gaus leidimą, prabėgs kelios savaitės ar net mėnesiai, tas kyšis jau seniai ne tik kad bus paslėptas arba  prašvilptas, ir jokių galų tada STT neras, nes teismas sakys – o kur įrodymai, kad teisėjas paėmė kyšį? Nu gerai, nufilmavote, kad ima, o kur tas pats kyšis? Kur pinigai? Nėra, vadinasi, nekaltas, ir jam reikia priteisti dar 100 tūkst. eurų už neteisėtą persekiojimą“.

Žinoma, toks LAT sprendimas yra bet kokio teisingumo parodija ir kompromitacija, dar kartą įrodantį, kad tą kyšininkų lizdą LAT jau seniai reikėjo išvaikyti. Juk net visi advokatai žino – vien tai, kad LAT priima nagrinėti skundą, kainuoja 5-6 tūkst. eurų, ir tai dar nereiškia, kad skundas bus patenkintas. Tiek kainuoja vien priėmimas svarstyti.

Gal reikėtų tiems LAT gudručiams priminti Konstitucijos

29 straipsnis
Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs.

ir

7 straipsnis
Negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai.

 

Eina kalba apie LAT nagrinėtą bylą, kurioje teisėją, kuris papirko kitą teisėją, ir apie šią bylą rašė Aldona Meilutytė savo knygoje ‚Išsigimę teismai. Sužlugdyta valstybė“

Štai skyrius apie šią bylą

 

TEISĖJAI TEISĖJUS IŠTEISINA

Nors kuolą ant galvos tašyk, lietuvis tylės. Kitaip nepasakysi, kai žmonės visai nekreipia dėmesio į 2018 m. liepos 3 d. Vilniaus apygardos teismo nuosprendį, kuriuo išteisintas Kauno apygardos teismo teisėjas Ramūnas Antanavičius. Generalinė prokuratūra kaltino teisėją R.Antanavičių pagal Baudžiamojo kodekso 227 straipsnio 2 dalį tuo, kad jis davė 600 eurų kyšį Mažeikių apylinkės teismo teisėjui Mindaugui Klemeniui, siekdamas M.Klemenį papirkti, jog šis, nagrinėdamas verslininko V.Vaičiaus bylą, priimtų V.Vaičiui palankų sprendimą – panaikintų arba bent sumažintų vairavimo teisės atėmimo  terminą. Už tai, kad vairavo girtas, policija paskyrė V.Vaičiui 300 eurų baudą ir vieneriems metams atėmė teisę vairuoti transportą.

Ši byla yra ypatingai svarbi, nei kiek ne mažiau svarbi už pradėtą nagrinėti garsiąją politinės korupcijos bylą, kurioje teisiami politikai – buvę ir esami Seimo nariai, koncerno „MG Baltic“ viceprezidentas (bet ne prezidentas, tas neapkaltintas), dvi politinės partijos ir koncernas „MG Baltic“. Sakyčiau, R.Antanavičiaus byla gal net svarbesnė, nes R.Antanavičiaus baudžiamojoje byloje faktiškai spręstas klausimas, kaip Lietuvoje yra ¡gyvendinamas teisingumo vykdymas – t.y. ar neįteisinama teisėjų korupcija.

Išteisinus R.Antanavičių (delfi.lt nuotr. viršuje), siekiama parodyti, kad Lietuvos teismai nekorumpuoti, kad teisėjai, gink dieve, ne kyšininkai, jie nei ima, nei duoda kyšius, o tuo labiau neduoda kyšių vieni kitiems. Ar iš tikrųjų taip?

Nuosprendis dar neįsiteisėjęs, prokuroras pareiškė, kad nuosprendį apskųs Lietuvos apeliaciniam teismui, bet Vilniaus apygardos teismo teisėjai jau tarė savo žodį – nusprendė, kad nepakanka įrodymų apkaltinti R.Antanavičių, nes teisėjo M.Klemenio parodymai prieštaringi ir todėl jais negalima tikėti.

Negalima tikėti teisėjo M.Klemenio parodymais? Tai bent kuriozas: teisėjo M.Klemenio priimtais sprendimais bei nuosprendžiais mes visi privalome tikėti, bet patys teisėjai jo parodymais netiki. Pagaliau teisėjas įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą teisme. Jeigu jis meluoja, kiškit jį į kalėjimą.

M.Klemenis, atrodo, iki šiol dirba teisėju, taip nurodyta teismų portalo skelbia moję teisėjo biografijoje, kad jis dabar yra Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų teisėjas. Taigi, teisėjo M.Klemenio parodymais teisme negalima tikėti, o teisėjo M.Klemenio priimtais jo nagrinėjamose bylose teismo sprendimais Lietuvos žmonėms tikėti būtina…

Kažin ką apie tai galvoja valstybės prezidentė? Ach, tiesa, juk ji nesikiša į teismų darbą, taigi, jai ir galvoti nereikia.

Kokie Vilniaus apygardos teismo teisėjai nusprendė Kauno apygardos teismo teisėją R.Antanavičių išteisinti, niekur neradau paskelbta, nors bylą nagrinėjo ne vien tik teisėjas Gintaras Dzedulionis, o trijų teisėjų kolegija. G.Dzedulionis pirmininkavo kolegijai, jo nuomonė cituojama spaudos pranešimuose apie šią bylą: „Nėra pagrindo manyti, kad rodyta tyčia papirkti teisėją“. Ne visai suprantama, ką G.Dzedulionis tuo tvirtina: ar neįrodyta, kad R.Antanavičius paliko M.Klemeniui voką su 600 eurų, ar neįrodyta kaltės forma – tyčia. Papirkti netyčia (neatsargiai) lyg ir nebūtų galima…

G.Dzedulionis (nuotr. viršuje) tvirtina, kad kaltinimas „faktiškai buvo grindžiamas vieno teisėjo (liudytojo) parodymais prieš kitą teisėją. Reikėtų suprasti, kad du teisėjai susipyko ir vienas jų apšmeižė kitą, kad tas kitas davė kyšį. Kodėl teisėjai susipyko – neišaiškinta. Neišaiškinta net, ar teisėjai R.Antanavičius ir M. Klemenis susipyko – taip smarkiai susipyko, kad M.Klemeniui net kilo noras apšmeižti buvusį bendradarbį R. Antanavičių, su kuriuo anksčiau kartu dirbo Mažeikių apylinkės teisme.

Delfi parodė įrašą, kuriame G.Dzedulionis skaito nuosprendį, teisingiau – nuosprendžio dalį. Atidžiai išklausiau, tačiau kaip ir prokuroro Gintaro Jasaičio, manęs nuosprendis neįtikino. Kartojami tiek liudytojo M.Klemenio, tiek teisiamojo R.Antanavičiaus paaiškinimai teisme, nurodoma, kad paaiškinimai vienas kitam prieštarauja, tačiau nenurodoma teismo pozicija, kodėl ir kokiais konkrečiai parodymais teismas tiki ir kokiais netiki, kodėl netiki, kaip apskritai teismas įvertina situaciją.

Nustatyta, kad R.Antanavičius inicijavo susitikimą – paskambino M.Klemeniui, norėdamas pas jį atvykti įsigyti medaus. Ši aplinkybė, kurią laikau svarbia, pažymėta ir Vilniaus apygardos teismo pranešime apie bylą. Lietuvos teisėjai mėgsta saldų gyvenimą – Lazdijų teismo pirmininkas A.Gudas vežė Panevėžio teisėjams saldainius, R.Antanavičius siekė įsigyti medaus.

Medaus įsigijimas yra svarbi bylos aplinkybė, tačiau apie ją nekalbama. Jeigu R. Antanavičius važiavo pas M.Klemenį medaus, kam tada jis vežė M.Klemeniui aplanką (segtuvą, įmautę), kur buvo įdėtas teismo šaukimas V. Vaičiui, V.Vaičiaus skundo kopija, tušti popieriaus lapai ir M.Klemenio teigimu, nedidelis baltas vokas su 600 eurų.

Nežinia, kaip ten su tuo medum, įsigijo R.Antanavičius medaus ar ne (ar teisėjas M.Klemenis ir medaus prekyba užsiiminėja?), bet kad su M.Klemeniu buvo aptarinėjama R.Antanavičiaus „prietelio“ V.Vaičiaus byla, teismas neginčijamai nustatė, šią aplinkybę pripažino ir teisiamasis R.Antanavičius. Regis, R.Antanavičius pripažino, kad ir aplanką M.Klemeniui paliko, tik neigė, kad ten buvo įdėtas vokas su 600 eurų. Jeigu nebuvo voko – reiškia nebuvo ir poveikio teisėjui, tuo labiau nebuvo kyšio… Du teisėjai tik pasikalbėjo apie teismų praktiką skiriant bausmes neblaiviems vairuotojams. Gal dar R.Antanavičius ir medaus įsigijo…

 

Vis tik įdomu, ar nei vienam šią bylą nagrinėjusiam teisėjui nekilo mintis apie kiek kitokią įvykių eigą? Ar nebuvo taip, kad R.Antanavičius atvežė M.Klemeniui kyšį, šis kyšį paėmė, todėl niekam apie tai ir nepranešė. „Kodėl jis iš karto nepaskambino R.Antanavičiui?“, – stebėjosi nuosprendį paskelbęs teisėjas. Stebėtis nėra ko: kam skambinti, jeigu abu žino, kad voke įdėtas kyšis. O kad M.Klemenis nesumaišytų ir nepamirštų, dėl ko duotas kyšis, segtuve buvo įdėtas teismo šaukimas V. Vaičiui ir V.Vaičiaus skundo kopija.

 

Be abejo, jeigu M.Klemeniui būtų kilusios nors kokios abejonės dėl pinigų paskirties, jeigu jis būtų galvojęs, kad gal atsitiktinai vokas su pinigais pakliuvo į segtuvą, jam nesunku būtų buvę tuoj pat paskambinti telefonu R.Antanavičiui ir išsiaiškinti. Tuoj pat grąžinti pinigus R. Antanavičiui, jeigu tai ne kyšis, o jeigu kyšis – pranešti STT.

Tačiau vėliau M.Klemenis išsigando: jis pats teismui aiškino, kad J STT kreipėsi tik tuomet, kai dėl to paties vairuotojo sulaukė daugiau neteisėtų pasiūlymų. „Vienam pasakiau „ne“ antram pasakiau „ne“, tada atėjo trečias. Irgi pasakiau „ne“. Neįmanoma“, – taip aiškino teisme M.Klemenis.

Matyt, M.Klemenis išsigando, kai j jį kreipėsi Mažeikių rajono apylinkės prokuroras Žilvinas Gžimaila, gal būt, galvojo, kad tai provokacija, todėl tada jau apie kyšį pranešė STT. Už tai, kad 1000 eurų dydžio kyšiu M.Klemenį bandė papirkti prokuroras Ž.Gžimaila, pastarąjį teismas pripažino kaltu ir nubaudė 5272 eurų bauda. Žinoma, neatėmė teisės ir toliau dirbti teisininko darbą. Ž.Gžimailos baudžiamojoje byloje teismas tikėjo M.Klemenio parodymais.

R.Antanavičius aiškino, kad M.Klemenis jį įklampino bendradarbiaudamas su STT pareigūnais ir vykdydamas jų nurodymus. Gali būti, kad taip ir buvo (apie STT darbo metodus R. Antanavičius gerai žino, nes pats yra dirbęs toje institucijoje). Juk M.Klemenis aiškino, kad jis nenorėjo pakenkti R.Antanavičiui, todėl ir nepranešė apie jo duotą kyšį: „nebenorėjau tų skandalų, procesų ir norėjau viską nutraukti ir baigti, kad tegul jis toliau dirba, kaip dirbo“, – sakė M.Klemenis. Tai reiškia, tegul ir toliau ima ir neša kyšius…

Tačiau pinigus vėliau, praėjus penkioms dienoms, M.Klemenis grąžino, įmesdamas segtuvą su visu jo turiniu į Mažeikiuose esančio R.Antanavičiaus buto pašto dėžutę. Kur tas segtuvas dingo? Kad M.Klemenis tikrai į dėžutę įmetė segtuvą, teisėjams abejonių negalėjo kilti, nes ir R.Antanavičius pripažino, kad jam M.Klemenis liepė išsivalyti pašto dėžutę, tik jis iš pradžių nesuprato kokią dėžutę – manė, kad elektroninio pašto dėžutę kompiuteryje. Vėliau suprato.

Pinigus M.Klemenis grąžino, kad pats nebūtų apkaltintas kyšio paėmimu. Gal tikrai M.Klemenis, kaip kad tvirtina R.Antanavičius, taip elgėsi bendradarbiaudamas su STT pareigūnais, nes pačiam svilo padai. Gal STT pareigūnai buvo perskaitę M.Klemenio ir R.Antanavičiaus susirašinėjimą, kurį M.Klemenis sunaikino. Apie ką šie teisėjai susirašinėjo, kai M.Klemenis nusprendė pranešti apie jam R.Antanavičiaus duotą kyšį, teisėjų, nagrinėjusių bylą, nedomino.

Teisėjai R.Antanavičius ir M.Klemenis abu yra dar nesulaukę keturiasdešimties metų vyrai, teisės mokslus baigę laisvoje nepriklausomoje Lietuvoje. Laisvoje nepriklausomoje Lietuvoje jie vykdo nepriklausomą teisingumą, kuriuo suabejoti neturime teisės…

Dar viena įdomi aplinkybė: M.Klemenis pateikė prašymą, kad jį priimtų į advokatūrą, bet Advokatų taryba jo prašymą atmetė. Advokatu M.Klemenis būti netinka, nes jis teismui „davė parodymus, kuriais negalima tikėti“, tačiau dirbti teisėju ir valstybės vardu vykdyti teisingumą M.Klemenis tinka. Apeliacine tvarka bylą pagal prokuroro skundą nagrinėjęs Lietuvos apeliacinis teismas pranešė, jog sutinka su Vilniaus apygardos teismo išvadomis šioje byloje, tačiau pakeičia išteisinimo pagrindą: ankstesniu nuosprendžiu konstatuota, kad R. Antanavičius išteisinamas neįrodžius jo dalyvavimo padarius nusikaltimą. Apeliacinis teismas nusprendė, kad teisėjas turi būti išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaitimo požymių. Suprantama: neturi likti jokių abejonių, kad teisėjas gali būti kyšininkas.

Noriu surasti nuosprendį ir nutartį R.Antanavičiaus byloje: juk nurodoma, kad teismų sprendimai skelbiami viešai, portale liteko. teismai. lt viešoje sprendimų paieškoje. Deja, pirmiausiai reikalaujama nurodyti bylos numerį… Ieškau kokių nors komentarų apie šią bylą. Irgi nerandu – absoliuti tyla, tarsi tai būtų koks visai nereikšmingas įvykis ši apygardos teismo teisėjo baudžiamoji byla, kurioje priimtas galutinis sprendimas teisėją R. Antanavičių išteisinti.

Vis tik man labai rūpi, kaip teisiškai pagrįstas teisėjo R.Antanavičiaus išteisinimas. Pirmos instancijos teismo nuosprendžio niekaip nepavyko gauti, tačiau perskaičiau Lietuvos apeliacinio teismo šioje byloje priimtą naują nuosprendį. Ką gi šiame nuosprendyje rašo teisėjai Jolanta Čepukėnienė (nuotr. apačioje), Kęstutis Jucys ir Regina Pocienė?

Rašo daug – ištisus 12 lapų. Praneša įdomių faktų: pasirodo, ikiteisminio tyrimo metu buvo atliktas specialus nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų eksperimentas: klausantis STT Šiaulių valdybos pareigūnui, teisėjas M.Klemenis skambino teisėjui R.Antanavičiui. Klausė: „Ar išsivalei tas reklamas iš pašto dėžutės?“ R.Antanavičius atsakė: „Jo, jo, pasiėmiau“. M.Klemenis dar patikslina: „Ar pasiėmei tuos šešis šimtus“? R.Antanavičius patvirtina: „Jo, jo“. Atlikti tokį eksperimentą leido Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjas, nutartis galiojanti, nepanaikinta. Vienok, Lietuvos apeliacinis teismas nesiremia ir šiuo įrodymu, tvirtina, kad jokie nusikalstami veiksmai nepadaryti ir jokio kyšininkavimo nebuvo.

 

Dabar LAT garbi kolegija mums pateikia tokį išaiškinimą šioje byloje:

 

Byla, kurioje teisėjas kaltinamas davęs kyšį kitam teisėjui už palankų sprendimą, perduodama iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka

2019-11-25

Byloje, be kita ko, buvo sprendžiamas teisėjo imuniteto ribų, teisėjui taikant procesinę prievartos priemonę – kratą ir asmens kratą – ikiteisminiame tyrime, klausimas, t. y. ar minėtų procesinių prievartos priemonių teisėjui taikymas reiškia (ar nereiškia) kitokį jo laisvės varžymą Lietuvos Respublikos Konstitucijos 114 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 47 straipsnio 1, 2 dalių nuostatų prasme.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – LAT) šiandien paskelbė, kad teisėjo, kaltinto kito teisėjo papirkimu, byla perduodama iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kauno apygardos teismo teisėjui Ramūnui Antanavičiui kaltinimas buvo pareikštas dėl to, kad jis, svečiuodamasis pas Mažeikių rajono apylinkės teismo teisėją, tiesiogiai jam davė 600 Eur kyšį už tai, kad kitam asmeniui sumažintų teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminą.

Pirmosios instancijos teismas R. Antanavičių išteisino neįrodęs jo dalyvavimo padarant nusikaltimą (pagal BK 227 straipsnio 2 dalį); apeliacinės instancijos teismas pakeitė išteisinimo pagrindą nurodydamas, kad teisėjas turi būti išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo požymių.

Kasacinį skundą pateikęs prokuroras prašė panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius nurodė, kad apeliacinės instancijos teismas, be kita ko, suabsoliutino teisėjui taikomą imunitetą, neteisingai konstatavo, kad kratos atlikimas prilyginamas teisėjo laisvės „kitokiam varžymui“. Pasak prokuroro, apeliacinės instancijos teismas teisėjui nustatytas nepriklausomumo garantijas aiškino kaip šio subjekto apsaugos nuo baudžiamojo persekiojimo priemones, nors tai prieštarauja teisėjo imuniteto nuo baudžiamosios atsakomybės bei baudžiamojo proceso paskirčiai, baudžiamojo proceso proporcingumo ir efektyvumo principams.

LAT išplėstinė septynių teisėjų kolegija pažymėjo, kad tiek asmens krata, tiek krata iš esmės yra priverstinės, valstybės prievartos elementą turinčios, procesinės priemonės, kuriomis suvaržomos žmogaus teisės ir laisvės – pavyzdžiui, teisė į asmens neliečiamumą, būsto neliečiamumą. Nors šiomis procesinėmis prievartos priemonėmis pirmiausia yra siekiama surinkti tyrimui ir bylos nagrinėjimui teisme reikšmingus duomenis, tačiau tam tikri procesinių prievartos priemonių taikymo ir jų atlikimo tvarkos aspektai (ypatumai) leidžia daryti išvadą, kad krata ir asmens krata yra suvaržoma (apribojama) asmens laisvė (galimybė) pasirinkti savo norimą elgesį, laisvė veikti (neveikti) atitinkamu būdu, o tai iš esmės reiškia tokio asmens laisvės varžymą.

Atliekant kratas teisėjo R. Antanavičiaus gyvenamojoje vietoje, automobilyje ir jo asmens kratą, nei Seimo, nei Respublikos Prezidento sutikimo patraukti teisėją baudžiamojon atsakomybėn, suimti ar kitaip suvaržyti jo laisvę nebuvo, o duomenų, kad teisėjas R. Antanavičius būtų užtiktas darantis nusikalstamą veiką, byloje nėra. Dėl to išplėstinė septynių teisėjų kolegija padarė išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas teisingai konstatavo, jog teisėjui ikiteisminiame tyrime taikant procesinę prievartos priemonę – kratą ir asmens kratą būtinas kompetentingos institucijos sutikimas, kadangi tiek kratos, tiek asmens kratos atlikimas suvaržo asmens, kurio atžvilgiu šie veiksmai atliekami, laisvę. Šis teismas pagrįstai atliktas kratas prieš teisėją R. Antanavičių pripažino neteisėtomis, o jų metu gautus duomenis ‒ kaip neatitinkančius BPK įrodymams keliamų reikalavimų; tokie procesinės prievartos veiksmai prieš teisėją R. Antanavičių, neturint kompetentingos institucijos leidimo, buvo atlikti pažeidžiant įstatymus (Konstitucijos 114 straipsnio 2 dalis, Teismų įstatymo 47 straipsnio 1 dalis).

Taip pat kasaciniame skunde nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai pirmenybę teikė išteisintojo R. Antanavičiaus parodymams, jų neanalizuodamas kitų byloje surinktų duomenų kontekste, liudytojų parodymai ir kiti byloje esantys įrodymai nuosprendyje aptarti paviršutiniškai. Šiuos prokuroro kasacinio skundo argumentus kasacinis teismas pripažino pagrįstais.

LAT Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Audronė Kartanienė, skelbdama išplėstinės septynių teisėjų kolegijos nutartį, pažymėjo, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminius BPK nuostatų pažeidimus, kurie sukliudė šiam teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Dėl to, pasak išplėstinės septynių teisėjų kolegijos, nutarta panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra vienintelis kasacinis teismas įsiteisėjusiems bendrosios kompetencijos teismų sprendimams peržiūrėti. Kasacinio teismo pagrindinė paskirtis – užtikrinti vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką valstybėje. Į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą atrenkamos tik sudėtingiausios ir reikšmingiausios teismų praktikai bylos. Remdamasis procesą reglamentuojančiais įstatymais, kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus teisės taikymo aspektu.

Daugiau informacijos galite rasti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo interneto svetainėje http://www.lat.lt (bylos Nr. 2K-7-174-303/2019).

 

Konstitucinis teismas : LAT išaiškinimas neteisėtas

 

https://www.lrkt.lt/lt/teismo-aktai/paieska/135/ta2088/content

Tada Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kolegija 2019 m. lapkričio 25 d. priėmė nutart byloje, kurioje buvo sprendžiama ir tai, ar galima atlikti kratą teisėjo gyvenamojoje patalpoje, prieš tai negavus Seimo, o tarp Seimo posėdžių – Respublikos Prezidento sutikimo. Konstitucijos 114 straipsnio 2 dalį, pagal kurią teisėjas negali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, suimtas, negali būti kitaip suvaržyta jo laisvė be Seimo, o tarp Seimo sesijų – be Respublikos Prezidento sutikimo, Teismas išaiškino taip: krata suvaržoma (apribojama) teisėjo laisvė (galimybė) pasirinkti savo norimą elgesį, laisvė veikti (neveikti) atitinkamu būdu, todėl krata teisėjo gyvenamojoje patalpoje galima tik iš anksto gavus Seimo, o tarp Seimo posėdžių – Respublikos Prezidento sutikimą. Kitaip esą būtų pažeistas Konstitucijoje įtvirtintas teisėjo imunitetas, kuris yra labai svarbi teisėjo nepriklausomumo garantija. Pagal Teismų įstatymo 47 straipsnio 1 dalį nurodyto sutikimo nereikia, kai teisėjas užtinkamas bedarantis nusikaltimą (in flagranti).

Su tokia Konstitucijos nuostatų samprata negalima sutikti. Ji visiškai iškreipia teisėjo imuniteto konstitucinę paskirtį, sudaro prielaidas teisėjui išvengti patraukimo baudžiamojon atsakomybėn, kai tam yra teisinis pagrindas. Aukščiausiasis Teismas savo nutartimi faktiškai panaikino galimybę atlikti kratą teisėjo gyvenamojoje patalpoje, nes krata, kuriai atlikti reikia laukti parlamento sutikimo, tampa beprasmė.

Jos sėkmė yra netikėtumas, tačiau kol Seimas savo posėdžiuose svarstys, ar leisti atlikti tokią kratą, ir duos tam leidimą, jos jau neprireiks, nes tai, ką kratos metu tikisi surasti teisėsaugos pareigūnai, bus arba sunaikinta, arba paslėpta kitur. Kad būtų aiškiau, pritaikykime Aukščiausiojo Teismo nutartyje pateiktą Konstitucijos nuostatų sampratą, pavyzdžiui, tokiai situacijai: apiplėšta prabangių juvelyrinių dirbinių parduotuvė, teisėsaugos pareigūnai po ilgų paieškų sulaikė įtariamuosius, jie prisipažino padarę nusikaltimą ir nurodė, kad krepšys su pavogtais juvelyriniais dirbiniais paslėptas teisėjo, kuris taip pat dalyvavo apiplėšiant parduotuvę, namuose; teisėjas tuo metu yra išvykęs į užsienį atostogų ir į Lietuvą sugrįš tik po mėnesio. Vadovaujantis Aukščiausiojo Teismo logika, net ir tokiu atveju norint padaryti kratą teisėjo namuose, reikia iš anksto gauti Seimo, o tarp jo posėdžių – Respublikos Prezidento sutikimą.

Jeigu krata būtų atlikta negavus tokio sutikimo, ji būtų neteisėta, rastos pavogtos brangenybės nebūtų laikomos įrodymais, patvirtinančiais, kad teisėjas įvykdė nusikaltimą, nes taip esą būtų suvaržyta teisėjo, kuris tuo metu galbūt deginasi paplūdimyje, laisvė. Sakysite, absurdas, tokia krata visai nesusijusi su teisėjo laisvės suvaržymu. Ir aš taip manau. Nes Konstitucijos nuostata apie teisėjo laisvės suvaržymo negalimumą reiškia, kad teisėjo atžvilgiu negali būti imamasi tokių veiksmų, kurie teisėjui fiziškai neleistų ar trukdytų vykdyti teisingumą.

 

Į Konstitucinį Teismą kreipėsi Seimas, prašydamas išaiškinti, ar Konstitucijai neprieštarauja Teismų įstatymo 47 straipsnio 2 dalis, pagal kurią draudžiama įeiti į teisėjo gyvenamąsias ar tarnybines patalpas, daryti ten arba teisėjo asmeniniame ar tarnybiniame automobilyje, arba kitoje asmeninėje susisiekimo priemonėje apžiūrą, kratą ar poėmį, taip pat atlikti teisėjo asmens apžiūrą ar kratą, jam priklausančių daiktų ir dokumentų apžiūrą ar poėmį, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus.

Konstitucinis Teismas jau anksčiau yra pažymėjęs, kad Konstitucijoje yra įtvirtinta tokia demokratinės teisinės valstybės samprata, pagal kurią valstybė ne tik siekia saugoti ir ginti asmenį ir visuomenę nuo nusikaltimų ir kitų pavojingų teisės pažeidimų, bet ir sugeba tai daryti veiksmingai; iš Konstitucijos taip pat kyla valstybės priedermė užtikrinti kiekvieno asmens ir visos visuomenės saugumą nuo nusikalstamų kėsinimųsi. Konstitucinis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto teisėjo ir teismų nepriklausomumo paskirtis – užtikrinti teisingumo vykdymą, kuris yra išskirtinė teisminės valdžios funkcija. Viena iš teisėjo nepriklausomumo garantijų yra teisėjo imunitetas, įtvirtintas, be kita ko, Konstitucijos 114 straipsnio 2 dalyje, pagal kurią teisėjas negali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, suimtas, negali būti kitaip suvaržyta jo laisvė be Seimo, o tarp Seimo sesijų – be Respublikos Prezidento sutikimo. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad imunitetas – tai asmens neliečiamybės papildomos garantijos, reikalingos ir būtinos to asmens pareigoms tinkamai atlikti.

Konstitucinis Teismas šiame nutarime pabrėžė, kad pagal Konstituciją, be kita ko, jos 114 straipsnio 2 dalį, aiškinamą kartu su Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalimi, teisėjo imunitetas nėra savitikslis ir yra funkcinio pobūdžio: jo paskirtis – garantuoti teisėjo nepriklausomumą, kad būtų užtikrintas teisingumo vykdymas. Tik tokia teisėjo imuniteto samprata yra suderinama su iš Konstitucijos kylančia demokratinės teisinės valstybės priederme užtikrinti kiekvieno asmens ir visos visuomenės saugumą nuo nusikalstamų kėsinimųsi, be kita ko, įstatymų leidėjo pareiga teisiniu reguliavimu sudaryti prielaidas greitai atskleisti ir išsamiai ištirti nusikalstamas veikas ir kitus teisės pažeidimus, teisingai išspręsti šias nusikalstamas veikas ar kitus teisės pažeidimus padariusių asmenų teisinės atsakomybės klausimą. Taigi Konstitucijos 114 straipsnio 2 dalyje teisėjo imunitetas nėra įtvirtintas tam, kad būtų sudarytos prielaidos teisėjui išvengti baudžiamosios ar kitos teisinės atsakomybės už nusikalstamas veikas ar kitus teisės pažeidimus.

Pabrėžtina, kad kitoks teisėjo imuniteto aiškinimas, esą įstatymų leidėjas gali įtvirtinti platesnio pobūdžio teisėjo imunitetą, nei nustatytasis Konstitucijos 114 straipsnio 2 dalyje, būtų nesuderinamas su Konstitucijoje įtvirtinta demokratinės teisinės valstybės samprata, be kita ko, su minėta konstitucine valstybės priederme užtikrinti kiekvieno asmens ir visos visuomenės saugumą nuo nusikalstamų kėsinimųsi, taip pat nepagrįstai išskirtų teisėjus iš visuomenės ir suponuotų pagal Konstitucijos 29 straipsnio 2 dalį draudžiamą privilegiją.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad pagal Konstitucijos 114 straipsnio 2 dalį reikalavimas gauti Seimo ar Respublikos Prezidento sutikimą patraukti teisėją baudžiamojon atsakomybėn, suimti ar kitaip suvaržyti jo laisvę yra nustatytas tam, kad būtų galima maksimaliai apsaugoti teisėją nuo nepagrįsto patraukimo baudžiamojon atsakomybėn, suėmimo ar kitokio jo laisvės suvaržymo, kuriuo būtų siekiama daryti poveikį teisėjo sprendimams. Toks Seimo ar Respublikos Prezidento sutikimas gali būti duodamas tik tais atvejais, kai įstatymų nustatyta tvarka yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti teisėją padarius nusikalstamą veiką, jo yra reikalaujama tik dėl tokio teisėjo fizinės laisvės suvaržymo, kuriuo siekiama sudaryti prielaidas patraukti teisėją baudžiamojon ar kiton teisinėn atsakomybėn už nusikalstamas veikas ar kitus teisės pažeidimus, be kita ko, dėl sulaikymo, suėmimo ar kitokio laisvės atėmimo. Tačiau pagal Konstitucijos 114 straipsnio 2 dalį nėra reikalaujama Seimo ar Respublikos Prezidento sutikimo dėl tokių įstatymų nustatytų procesinių priemonių, kuriomis savaime nėra suvaržoma asmens fizinė laisvė ir kurios būtinos siekiant greitai atskleisti ir išsamiai ištirti nusikalstamas veikas ir kitus teisės pažeidimus, be kita ko, surinkti įrodymus ir nustatyti nusikalstamas veikas ar kitus teisės pažeidimus padariusius asmenis (be kita ko, dėl kratos, poėmio, apžiūros).

Pabrėžtina, kad kitaip aiškinant Konstitucijos 114 straipsnio 2 dalį, esą Seimo ar Respublikos Prezidento sutikimas yra būtinas dėl bet kokių procesinių priemonių, kurios nėra savaime suvaržančios asmens fizinę laisvę, bet yra susijusios su įstatymų nustatytų asmens pareigų taikant šias priemones vykdymu, būtų sudarytos prielaidos nusikalstamas veikas ar kitus teisės pažeidimus padariusiems asmenims, be kita ko, teisėjams, išvengti baudžiamosios ar kitos teisinės atsakomybės, minėto sutikimo reikalavimas būtų nesuderinamas su iš Konstitucijos kylančia demokratinės teisinės valstybės priederme užtikrinti kiekvieno asmens ir visos visuomenės saugumą nuo nusikalstamų kėsinimųsi, be kita ko, teisingai išspręsti šias nusikalstamas veikas ar kitus teisės pažeidimus padariusių asmenų, tarp jų ir teisėjų, teisinės atsakomybės klausimą.

Konstitucijos 114 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas reikalavimas gauti Seimo ar Respublikos Prezidento sutikimą norint sulaikyti teisėją negali būti aiškinamas kaip užkertantis kelią įstatymų nustatyta tvarka prireikus sulaikyti teisėją užtikus jį darant nusikalstamą veiką ar kitą teisės pažeidimą. Kitoks aiškinimas, esą be minėto sutikimo negalėtų būti suvaržoma teisėjo laisvė užtikus jį darant nusikalstamą veiką ar kitą teisės pažeidimą, būtų nesuderinamas su iš Konstitucijos kylančia demokratinės teisinės valstybės priederme užtikrinti kiekvieno asmens ir visos visuomenės saugumą nuo nusikalstamų kėsinimųsi, nes sudarytų prielaidas teisėjui išvengti teisinės atsakomybės už padarytą nusikalstamą veiką ar kitą teisės pažeidimą. Tačiau tokiu atveju, kai teisėjas užtinkamas darantis nusikalstamą veiką, pagal Konstitucijos 114 straipsnio 2 dalį būtina be nepagrįsto delsimo gauti Seimo, o tarp Seimo sesijų – Respublikos Prezidento sutikimą patraukti teisėją baudžiamojon atsakomybėn.

Konstitucinis Teismas taip pat yra teisminės valdžios dalis, jis yra savarankiškas ir nepriklausomas teismas, vykdantis konstitucinį teisingumą, garantuojantis Konstitucijos viršenybę teisės sistemoje ir konstitucinį teisėtumą. Konstitucinio Teismo teisėjų imunitetas įtvirtintas Konstitucijos 104 straipsnio 4 dalyje, pagal kurią Konstitucinio Teismo teisėjai turi tokią pat asmens neliečiamybės teisę, kaip ir Seimo nariai. Pagal Konstitucijos 104 straipsnio 1 dalį Konstitucinio Teismo teisėjai, eidami savo pareigas, yra nepriklausomi nuo jokios valstybinės institucijos, asmens ar organizacijos ir vadovaujasi tik Lietuvos Respublikos Konstitucija. Taigi Konstitucijos 104 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas Konstitucinio Teismo teisėjų imunitetas yra jų nepriklausomumo vykdant savo pareigas garantija.

Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal Konstitucijos 62 straipsnį Seimo nario asmuo neliečiamas, be Seimo sutikimo jis negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, suimamas, negali būti kitaip suvaržoma jo laisvė. Atsižvelgdamas į tai, Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad pagal Konstitucijos 104 straipsnio 4 dalį Konstitucinio Teismo teisėjas be Seimo sutikimo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, suimamas, negali būti kitaip suvaržoma jo laisvė. Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad Konstitucinio Teismo teisėjų imunitetas, kaip ir Konstitucijos 114 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas teisėjų imunitetas, yra funkcinio pobūdžio: jo paskirtis – garantuoti Konstitucinio Teismo teisėjo nepriklausomumą, kad būtų užtikrintas konstitucinio teisingumo vykdymas, garantuojama Konstitucijos viršenybė teisės sistemoje ir konstitucinis teisėtumas. Taigi nėra konstitucinio pagrindo Konstitucijos 104 straipsnio 4 dalyje įtvirtinto Konstitucinio Teismo teisėjo imuniteto apimties aiškinti kitaip, nei Konstitucijos 114 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto teisėjų imuniteto apimties. Tačiau, kitaip nei pagal Konstitucijos 114 straipsnio 2 dalį, Konstitucijos 104 straipsnio 4 dalyje nenumatyta galimybė Konstitucinio Teismo teisėją patraukti baudžiamojon atsakomybėn, suimti ar kitaip suvaržyti jo laisvę Respublikos Prezidento sutikimu laikotarpiu tarp Seimo sesijų.

Vertindamas ginčytos Teismų įstatymo 47 straipsnio 2 dalies atitiktį Konstitucijai, Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad pagal Teismų įstatymo 47 straipsnio 2 dalį, aiškinamą kartu su Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) nuostatomis, Teismų įstatymo 47 straipsnio 1 dalimi, draudžiama be Seimo, o tarp Seimo sesijų – be Respublikos Prezidento sutikimo teisėjui taikyti savaime jo laisvės nevaržančias procesines prievartos priemones (asmens apžiūrą ir kratą, teisėjui priklausančių daiktų ir dokumentų poėmį, taip pat kratą ir poėmį teisėjo gyvenamosiose ar tarnybinėse patalpose, asmeninėje ar tarnybinėje susisiekimo priemonėje), atlikti jam priklausančių daiktų ir dokumentų apžiūrą ir kitus ikiteisminio tyrimo veiksmus, be kita ko, tokius, kurių sudedamoji dalis yra įėjimas į teisėjo gyvenamąsias ar tarnybines patalpas. Pagal BPK 145–147 straipsniuose įtvirtintą teisinį reguliavimą teisėjams, kaip ir kitiems asmenims, procesinės prievartos priemonės – krata, asmens krata, poėmis – gali būti taikomos ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi.

Taigi, nors šios procesinės prievartos priemonės ir nurodyti ikiteisminio tyrimo veiksmai savaime nevaržo teisėjo laisvės, pagal ginčytą teisinį reguliavimą minėtoms priemonėms taikyti ir nurodytiems veiksmams atlikti būtina gauti Seimo, o tarp Seimo sesijų – Respublikos Prezidento sutikimą patraukti teisėją baudžiamojon atsakomybėn (t. y. laikyti jį įtariamuoju), jį suimti ar kitaip suvaržyti jo laisvę. Be to, Seimo ar Respublikos Prezidento sutikimą suvaržyti teisėjo laisvę būtina gauti ir tuomet, kai siekiama teisėjui taikyti savaime jo laisvės nevaržančias administracinių nusižengimų teisenos užtikrinimo prievartos priemones (asmens apžiūrą ir daiktų patikrinimą, daiktų ir dokumentų paėmimą, poėmį). Visų šių priemonių paskirtis yra ne varžyti teisėjų fizinę laisvę, o surinkti duomenis, paimti daiktus ar dokumentus, galinčius turėti reikšmės nusikalstamai veikai ar kitiems teisės pažeidimams tirti.

Atsižvelgdamas į tai, Konstitucinis Teismas padarė išvadą, kad, Teismų įstatymo 47 straipsnio 2 dalyje nustatydamas ginčytą teisinį reguliavimą, įstatymų leidėjas įtvirtino platesnio pobūdžio teisėjo imunitetą, nei nustatytasis Konstitucijos 114 straipsnio 2 dalyje. Tokiu teisiniu reguliavimu nesilaikyta iš Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalies, 114 straipsnio 2 dalies kylančio reikalavimo teisiniu reguliavimu nesudaryti prielaidų teisėjui išvengti baudžiamosios ar kitos teisinės atsakomybės už nusikalstamas veikas ar kitus teisės pažeidimus, iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančios valstybės priedermės užtikrinti kiekvieno asmens ir visos visuomenės saugumą nuo nusikalstamų kėsinimųsi, taigi nepaisyta konstitucinės teisėjo imuniteto sampratos.

Tai konstatavęs, remdamasis iš esmės tais pačiais argumentais, Konstitucinis Teismas konstatavo ir tai, kad Konstitucinio Teismo įstatymo 8 straipsnio 4 dalis prieštarauja Konstitucijos 104 straipsnio 1, 4 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste Konstitucinis Teismas paminėjo, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, formuojančio bendrosios kompetencijos teismų praktiką, 2019 m. lapkričio 25 d. nutartyje baudžiamojoje byloje, be kita ko, išaiškinta, kad BPK 145, 146, 149 straipsniuose nustatytos bendrosios procesinių prievartos priemonių – kratos ir asmens kratos taisyklės, o BPK 32 straipsnyje, Teismų įstatymo 47 straipsnio 1, 2 dalyse reglamentuojamos specialiosios baudžiamojo proceso, be kita ko, procesinių prievartos priemonių, taikymo teisėjams sąlygos, ir pateiktas toks BPK 145, 146, 149 straipsniuose nustatyto teisinio reguliavimo išaiškinimas, pagal kurį krata ir asmens krata yra suvaržoma (apribojama) asmens laisvė (galimybė) pasirinkti savo norimą elgesį, laisvė veikti (neveikti) atitinkamu būdu, o tai, pasak Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, iš esmės reiškia tokio asmens laisvės varžymą.

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad teismų precedentai taip pat turi neprieštarauti oficialiajai konstitucinei doktrinai. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad, be kita ko, BPK 145, 146 straipsniuose įtvirtintomis procesinėmis prievartos priemonėmis – krata ir asmens krata savaime nėra suvaržoma asmens laisvė, kad Teismų įstatymo 47 straipsnio 2 dalis, pagal kurią, be kita ko, draudžiama daryti teisėjo gyvenamosiose ar tarnybinėse patalpose, asmeniniame ar tarnybiniame automobilyje kratą, atlikti teisėjo asmens kratą, prieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai, 114 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Atsižvelgdamas į tai Konstitucinis Teismas konstatavo, kad minėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 25 d. nutartis nelaikytina teismo precedentu tiek, kiek joje pateiktas šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu prieštaraujančia Konstitucijai pripažintos Teismų įstatymo 47 straipsnio 2 dalies aiškinimas.

Šioje byloje yra pareikšta teisėjos Danutės Jočienės atskiroji nuomonė.

Visą nutarimo tekstą galima rasti Konstitucinio Teismo svetainėje, žr..