Algis Kasperavičius : Lietuvos nepriklausomybės kontekstas ir šešėliai

Algis Kasperavičius, istorikas

Lietuvos nepriklausomybės kontekstas ir šešėliai

Jau virš 30 metų Lietuva yra nepriklausoma valstybė, pripažinta tiek kaimynų, tiek tolimesnių šalių. Kitaip nei tarpukariu, turime sostinę Vilnių, nebėra ginčijama ir Klaipėdos priklausomybė. Potencialios grėsmės egzistuoja, bet, jomis kaip ir sąjunga su draugiškomis valstybėmis, rūpintis turi diplomatai. Tačiau tos grėsmės išpučiamos ligi absurdo, Lietuvos žmonės pastoviai gąsdinami karu. Šalies viduje uoliai ieškoma priešų, jie koneveikiami pačiais bjauriausiais išsireiškimais. Viena politinė srovė pasisavino teisę smerkti ir šlovinti, skelbiasi viena iškovojusi nepriklausomybę, nutylėdama kitų tautos jėgų vaidmenį ir ypatingai palankią išorinę situaciją. Tad verta pažvelgti į tuometinės situacijos poveikį Lietuvos likimui. Kartu aptarti jos vidaus gyvenimo ir užsienio politikos specifiką.

Lietuva atkūrė nepriklausomybę dėka netikėtų esminių pokyčių TSRS ir pasaulinėje politikoje. 1985 m. tapęs TSRS komunistų partijos vadovu Michailas Gorbačiovas pradėjo vadinamąją pertvarką. Jis planavo įveikti krizę ekonomikoje, sužadinti visuomenės iniciatyvą. Tam reikėjo taip pat sumažinti karines išlaidas, pagerinti santykius su Vakarais. „Šaltasis karas“ ne tik žlugdė TSRS ūkį, bet grėsė virsti karštuoju karu su branduolinio ginklo panaudojimu. Tuo pačiu TSRS ir JAV savitarpio susinaikinimu ir pražūtingu klimato pasikeitimu Žemėje, vadinamuoju „branduoline žiema“.

Šis pavojus buvo suprantamas ir Vakaruose, tad M. Gorbačiovo iniciatyvos susilaukė atgarsio. Jo susitikimuose su JAV prezidentais Ronaldu Reiganu ir Džordžu Bušu buvo susitarta dėl branduolinių užtaisų ir jų nešėjų raketų skaičiaus sumažinimo. Šiais klausimais derybos prasidėjo dar 1973 m., bet rezultatų ligi tol beveik nebuvo. Tuo tarpu Vokietijos susivienijimas atrodė paliktas tolimai ateičiai. Jis suaktualėjo M. Gorbačiovui paskelbus, kad TSRS nebenaudos karinės jėgos išsaugoti komunistų valdžią Rytų bloko šalyse. Viena jų buvo Vokietijos demokratinė respublika, (VDR), kurioje stovėjo Tarybinės armijos įgulos su puse milijono karių. Jų buvimą sąlygojo valstybių nugalėtojų II-ajame pasauliniame kare – TSRS, JAV, Anglijos, Prancūzijos – teisės. Vakarinėje šalies dalyje – Vokietijos federacinėje respublikoje (VFR), kuri priklausė NATO blokui, buvo JAV karinės bazės ir nedideli anglų ir prancūzų kariuomenės daliniai. VDR ūkio ir pragyvenimo lygis buvo aukščiausias tarp vadinamųjų socialistinių valstybių, tačiau gyventojai jautė politinių laisvių trūkumą. Daugelis rytų vokiečių siekė permainų, laisvų ryšių su tautiečiais ir VFR.

Nepasitenkinimas prasiveržė 1989 m. rudenį, buvo pakeista vadovybė komunistų partijos (oficialiai Vokietijos vieningosios socialistų), visuotinai reikalauta susivienijimo su VFR. M. Gorbačiovas nebandė trukdyti permainoms, o derybose su VFR politikais pasirodė stebėtinai nuolaidus. Sutiko leisti faktiškai prijungti Rytų Vokietiją prie VFR, išvesti iš jos teritorijos Tarybinę armiją. Spartus Vokietijos vienijimas kėlė nerimą Anglijoje ir Prancūzijoje. Premjerė M. Tečer ir prezidentas F. Miteranas patarė M. Gorbačiovui neskubėti, leisti suvienijimą etapais, per keletą ar keliolika metų. Palaipsnės integracijos su VFR šalininkų būta ir VDR, bet rytų vokiečių dauguma stojo už nedelsiamą susivienijimą.

1. Gorbačiovas netrukdė, neprieštaravo jis ir suvienytos Vokietijos tolesnei narystei NATO bloke. Pasitenkino dokumentuose neužfiksuotu pažadu, jog NATO nesiplės, nepriims nariais buvusių komunistinių valstybių. Suvienijimą įteisino 1990 m. rugsėjo 12 d. sudaryta Maskvoje sutartis. TSRS, JAV, Anglija ir Prancūzija atsisakė savo teisių Vokietijos atžvilgiu, o pastaroji – pretenzijų į TSRS ir Lenkijai atitekusias vokiškas žemes. Tai buvo taikos su Vokietija sutartis, sudaryta praėjus 45 metams nuo karo pabaigos. Nustojo egzistavusi Stalino sukurta Vokietijos demokratinė respublika. Taip buvo išspręsta „dviejų Vokietijų“ problema. M. Gorbačiovas pasidarė populiarus Vokietijoje, net vadintas „geriausiu vokiečiu“. Vokiškas veiksnys buvo labai svarbus skiriant jam 1990 metų Nobelio taikos premiją.

Pačioje TSRS pertvarka ekonomikos būklės nepagerino, o smarkiai pablogino. Politinės reformos turėjo M. Gorbačiovui katastrofiškas pasekmes, o drauge privedė prie didžiausių pokyčių pasaulyje nuo II pasaulinio karo pabaigos. Žlugo vad. socialistinė sistema, suiro TSRS, sunyko Europoje komunistų partijos. Dažnai aiškinama, kad tai buvo dėsninga, neišvengiama. Tikriausiai, neišvengiama, tačiau gal tolimoje ateityje. JAV politologas Zbignevas Bžezinskis 1987 m. išleistoje knygoje „Varžybų planas. JAV – TSRS“, net neužsimena apie galimą TSRS suirimą. Jis prognozavo dviejų galingiausių tada valstybių strategijos kaitą porą dešimtmečių į priekį. Įsibėgėjęs 1989 m. socializmo Europoje žlugimas buvo garsiajam antikomunistui, kaip ir daugeliui kitų Vakarų politologų, netikėtu istorijos posūkiu. Užtat Z. Bžezinskis jau 1989 m. paskelbė naują veikalą, pavadinimu „Didysis bankrotas: Komunizmo gimimas ir mirtis 20 amžiuje“.

Iš tikrųjų, komunistinė ideologija prarado populiarumą, pačiose komunistų partijose beveik nebeliko ja tikinčių. Nuobodi propaganda darė atvirkščią poveikį net kai vaizduodavo realias kapitalizmo problemas. Rusijos istorikas G. Jofė, apsigyvenęs Kanadoje, rašė: „Mes manėme, kad propaganda melavo ir apie socializmą, ir apie kapitalizmą. Teko įsitikinti, kad ji melavo tik apie socializmą, o apie kapitalizmą sakė daugmaž tiesą“. Žinia, gausiai atskiestą melu, bet toks buvo, matyt, ne tik jo požiūris. Komunizmas Europoje žlugo be pilietinių karų. Valdantys komunistai praktiškai nesipriešino, atrodo, tarsi tik laukė 1989 metų, kad nusikratę ir jiems įkyrėjusios ideologijos, įgytų tvirtas pozicijas ekonomikoje per valstybės nuosavybės privatizaciją.

TSRS dėl gyventojų daugiatautiškumo ir teritorijos administracinio skirstymo ypatybių procesas vyko sudėtingiau. Kiekviena iš 15 sąjunginių respublikų formaliai turėjo teisę atsiskirti. Tačiau nebuvo įstatymų, numatančių kaip įgyvendinti tą teisę. Jau vien todėl atitinkamas konstitucijos straipsnis „neveikė“. Didžiausia iš respublikų buvo Rusijos federacija (tada „tarybų socialistinė“). Rusai ir ukrainiečiai po J. Stalino mirties užimdavo beveik visas pareigas centrinėje valdžioje. Tačiau pati Rusijos federacija faktiškai buvo administruojama tos centrinės valdžios. Daugelis rusų inteligentų tokią padėtį laikė Rusijos diskriminacija. Jų įsitikinimu, rusų tauta, pakėlusi sunkiausią naštą socializmo kūrimo, karo su nacistine Vokietija, postalininio laikotarpio statybų ir ginklavimosi varžybų „šaltajame kare“ nėra šeimininkė savo tėvynėje.

Pertvarkos metais tokias idėjas imta skelbti viešai. Rusų patriotai samprotavo, jog dėl joms teikiamų didžiulių dotacijų tiurkiškos Vidurinės Azijos respublikos yra našta Rusijai. Tiesa, tų respublikų valdžia buvo ištikima Maskvai, nepriklausomybės šalininkų ten beveik nebuvo. Tačiau minėtas požiūris į Vidurinę Aziją buvo viena priežasčių rusų visuomenės abejingumo TSRS žlugimo akivaizdoje ir susitaikymo su sąjunginių respublikų atsiskyrimu. O ir pati Rusija atsiskyrė viena pirmųjų. Rusijos liaudies deputatų suvažiavimas 1990 m. birželio 12 d. priėmė suverenumo deklaraciją ir pirmininku išsirinko konfliktuojantį su Gorbačiovu komunistinį veikėją Borisą Jelciną.

Ūkio padėtis visoje TSRS blogėjo, paprastų prekių jau trūko ir Maskvoje. M. Gorbačiovo, išrinkto 1990 m. kovo mėnesį TSRS prezidentu (pirmuoju ir paskutiniuoju), priemonės tik didino betvarkę ir sudarė sąlygas organizuotam nusikalstamumui vešėti. M. Gorbačiovas buvo populiarus Vakaruose, bet jo ten gauti paskolų ūkiui gelbėti nedavė vaisių. Vargu ar jos ir būtų pagerinusios padėtį šalyje. Centrinės ir Rusijos federacijos valdžių nesutarimai aštrėjo. 1991 m. birželį B. Jelcinas visuotiniame balsavime išrinktas Rusijos Federacijos prezidentu.

Vienas pirmųjų jo sprendimų tapo Lietuvos nepriklausomybės pripažinimas. 1991 m. liepos 29 d. sutartimi, pasirašyta B. Jelcino ir V. Landsbergio, Rusija pripažino Lietuvos suverenitetą ir sienų neliečiamumą. Pastarasis punktas buvo labai svarbus tiek Lietuvai, tiek Rusijai, kuriai rūpėjo Kaliningrado (Karaliaučiaus) srities išlaikymas ir susisiekimas su ja per Lietuvos teritoriją. Lietuva įsipareigojo pripažinti savo piliečiais be išlygų visus rusakalbius, kurie joje gyveno 1989 m. gruodžio mėnesį. Tai leido išvengti ginčų su Rusija dėl tautinių mažumų. Iš savo pusės Rusija įsipareigojo išvesti iš Lietuvos kariuomenę. Tai buvo padaryta iki 1993 m. rugsėjo 1 dienos. Iš Latvijos, Estijos ir Vokietijos kariuomenė išvesta metais vėliau.

Sutartis su Rusija buvo labai reikšminga Lietuvos nepriklausomybės įtvirtinimui, nors jėgos panaudojimas prieš ją iš Maskvos centro pusės buvo jau mažiau tikėtinos negu 1990 ar 1991 metų pradžioje. Tada galima buvo nerimauti, jog Vilniaus įgulos kareiviai užims Aukščiausios Tarybos rūmus ir areštuos visus deputatus. Vis tik nuosaiki Maskvos reakcija į Sąjūdžio veiklą ir Lietuvos komunistų partijos pasiskelbimą savarankiška 1989 m. gruodį, skatino į tokią galimą įvykių raidą žiūrėti skeptiškai.

Maskvos nuosaikumą sąlygojo ir tarptautinė situacija. Komunistai prarado valdžią daugumoje Centrinės Europos ir Balkanų šalių, vienijosi Vokietija. 1989 m. pabaigoje M. Gorbačiovo susitikime Maltoje su JAV prezidentu Dž. Bušu buvo paliesta ir padėtis Baltijos šalyse. Gorbačiovas atsisakė pripažinti „vienašališką“ jų atsiskyrimą, bet pažadėjo prieš jas nenaudoti jėgos. Iki 1991m. sausio jis pažado laikėsi, o ir tada pradėtą karinę operaciją nutraukė. Tačiau tų metų sausio 13-oji paliko skaudžią atmintį lietuvių kolektyvinėje sąmonėje.

Baltijos šalių, juo labiau vienos Lietuvos atsiskyrimas negalėjo TSRS sugriauti. Mirtinu jai tapo Rusijos nepriklausomybės įgyvendinimas. M. Gorbačiovas bandė sudaryti naują sąjungos sutartį, išsaugoti TSRS kitu pavidalu, bet nevykusio rugpjūčio pučo pasekoje jis beveik neteko valdžios. Ji atiteko Jelcinui, kuris uždraudė komunistų partiją, periminėjo centrines įstaigas Maskvoje. Visos sąjunginės respublikos paskelbė apie savo nepriklausomybę. Gruodžio 23 d. M. Gorbačiovas atsistatydino iš prezidento pareigų. TSRS nustojo egzistavusi. Jos didžiosios valstybės statusas ir nuolatinė vieta Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje buvo pripažinta Rusijos Federacijai. Visiškai žlugo ir pasaulinis komunistinis judėjimas, kurio centru buvo Maskva. Kas liečia TSRS, pirmiausia Rusiją, tai čia komunistai atsisakė savo ideologijos, nors jų motyvai dažniausiai nebuvo idealistiniai. Panašiai galima vertinti ir socializmo žlugimą Europos Rytų bloko valstybėse nuo Lenkijos iki Bulgarijos.

Tuo tarpu visos TSRS respublikos paskelbė nepriklausomybę nesiremdamos kokiais nors įstatymais dėl atsiskyrimo. Tad jos tarsi sekė pavyzdžiu, Lietuvos, kuri po kovo 11 atmetė Maskvos siūlymus išėjimą iš TSRS sudėties derinti su jos konstitucija. Lietuvos argumentai tokie: teisiškai ji yra 1940 m. okupuota valstybė, o aneksijos formalus pagrindas – „Liaudies seimo“ nutarimai nelegitimus. Ligi 1991 m. rudens tokie argumentai padėjo Lietuvai laikytis prieš Maskvą ir siekti tarptautinio pripažinimo. Tačiau viena Sąjūdžio frakcija (būsimieji konservatoriai) po nesėkmingo jiems referendumo 1992 m. gegužės mėn. dėl skubaus prezidento pareigybės atkūrimo, santykius su Rusija padarė politinės kovos objektu. Kaip ir vertinimą viso sovietinio laikotarpio su jo materialiniu ir kultūros paveldu, kurį vadina okupacija arba okupaciniu režimu, vengdami žodžio „aneksija“.

Tai sudaro jiems foną politinius oponentus, gyvenusiais tuo laikotarpiu, apšaukti „kolaborantais“, „prisitaikėliais“ ir panašiai. Suprantama, tokių charakteristikų netaiko atitinkamas biografijas turintiems „saviesiems“. Su terminais konservatoriai nesismulkina. Ligi šiol jiems dogma yra sąvoka „okupacijos nepripažinimas“, kalbant apie JAV poziciją Lietuvos nuo 1940 m. liepos mėn. Tikrovėje JAV nepripažino aneksijos teisėtumo, o ne okupacijos fakto. Jo nepripažino kaip tik Maskva. Už kalbas apie Lietuvos okupaciją mokytojas, dėstytojas, istorikas galėjo netekti darbo ar net būti įkalintas.

Mažiau naudojama kita primityvi klišė: II-ojo pasaulinio karo metais JAV ir Anglija išdavė Lietuvą, nes nepareikalavo, kad Stalino armijos neįžengtų į Lietuvą. Tačiau abi jos neturėjo Lietuvai jokių įsipareigojimų, o Stalinui sustabdžius armijas prie Lietuvos sienos, prezidentas F. Ruzveltas ir anglų premjeras V. Čerčilis būtų maldavę Stalino toliau tęsti puolimą…

Aneksuotoje Lietuvoje vietiniai gyventojai galėjo užimti aukštas pareigas ir neretai iš tikrųjų „dirbo Lietuvai“. Pavyzdžiui, ministrai: Algirdas Matulionis – miškų ūkio, Vytautas Kleiza – sveikatos apsaugos, Romualdas Sikorskis – finansų, Henrikas Zabulis – aukštojo ir specialaus vidurinio mokslo. Panašių asmenybių Lietuvoje nuo 1990 metų vyriausybėje nebuvo, vargu ir galėjo būti. Tad ar juos tinka vadinti kolaborantais, o visą jų pozityvios veiklos laikmetį – okupaciniu režimu?

Kaltinimais kolaboravimu prieš oponentus konservatoriai švaistosi ligi šiol. O įtarinėjimai ryšiais su Rusija metami visiems. Pradedant buvusiais komunistais, baigiant „Tarybų Lietuvoje“ kalintais disidentais. Tas laikotarpis vaizduojamas visų dabarties bėdų priežastimi. Tarsi pagal biurokratų nerašytą taisyklę: „Dėl visko kaltink buvusius viršininkus“. Tik Lietuvoje tai daroma praėjus 30 metų, kai nebevaldo buvusieji viršininkai. Mokykliniuose istorijos vadovėliuose XXI amžiuje pasidarė privaloma aiškinti, jog sovietmečiu parduotuvėse „nieko nebuvo“, nebent tik „karvių kanopos“ ir „vienodos spalvos, sukirpimo ir dydžių drabužiai“. Tikrovėje buvo ir prekių deficitas, ir skurdus asortimentas, dažnai žema jų kokybė. Tačiau bent Lietuvoje žmonės neblogai maitinosi ir rengėsi. Tiesa, ne 1950-aisiais, bet vėlesniais dešimtmečiais. Užtenka peržvelgti Sąjūdžio mitingų ar Baltijos kelio vaizdajuostes.

Pusės amžiaus Lietuvos gyvenimo visos apraiškos beatodairiškai niekinamos. Deja, neapsiribojama vien 1940-1999 m. laikotarpiu. Šūkiai „ėjimo į Europą“, „grįžimo į civilizuotą pasaulį“ tapo priedanga saviniekai visos Lietuvos praeities, kultūros, tradicijų ir net lietuvių kalbos. Kaip tik konservatoriai arba jiems artimi apžvalgininkai „influenceriai“ pirmauja patyčiose iš „vatnikų“, „lūzerių“, „marozų“, kurie per 30 metų dar neišmoko kalbėti angliškai. Kartais net atrodo, jog koks nors Užkalnis paskelbs: lietuviai nuo amžių naudojo anglų kalbą ir tik A. Smetona privertė pereiti prie lietuvių kalbos. Sovietai tokios padėties netaisė, o išeidami iš Lietuvos nepasiėmė su savimi kalbininkų, kurie trukdo tautiečiams grįžti prie angliško tarpusavio bendravimo. Bjaurūs esą tai žmonės tie lietuviai kalbininkai. Jie ne tik sovietiniai, bet kai kurios jų mintys esą panašios į Adolfo Hitlerio. Tai pastebėjo taip pat kalbininkė (žr.: Lietuvių kalbos ideologija, p. 306) ir už tai buvo pagirta Užkalnio: „Laudatio Loretai Vaicekauskienei“. Kaip sovietinės atgyvenos niekinamos ir išjuokiamos dainų šventės, lietuviškų dainų ir šokių ansambliai. Taip formuojamas nuo paauglystės naujas lietuvis, globalus lietuvis.

Savinieka Lietuvoje egzistuoja greta elito pasipūtimo ir arogancijos kupino elgesio tarptautinėje arenoje ir propagandos šalies viduje. Konservatorių vadai skelbia, jog daugiausia jie sugriovė TSRS, Lietuva yra regiono lyderė, moko užsienio draugus ir priešus, kaip jie privalo elgtis, grubiai kolioja valstybių vadovus. Dargi NATO ir Europos sąjungos, o jau, aišku, Rusijos ir Baltarusijos. Šiuos kolioja kasdien nuo ankstyvo ryto ligi nakties. Šitoks uolumas nuteikia prisiminti tarmišką vidurio aukštaičių posakį: „Ta avela bet avela, ir vėl pradedy nu gala“.

Nežinia, ar propagandos ir valdžios vyrų (dabar ir moterų) aktyvumu manoma paveikti užsienio politikus. Tam Lietuva pernelyg maža, jos informacinis potencialas labai menkas. Kokie tad lietuviško elito, konservatorių ir liberalų motyvai? Du iš jų paprasti ir akivaizdūs, trečias sudėtingas ir sunkiai įrodomas.

Pirmas motyvas – išsaugoti savus rinkėjus, kurie įsitikinę, kad būtent konservatoriai gali priešintis Rusijos planams Lietuvos atžvilgiu, sutrukdyti jų įgyvendinimą. Antras susijęs su pirmuoju – padaryti, kad politinių varžovų kaltinimai pro-rusiškumu turėtų didesnį poveikį, atitrauktų nuo jų rinkėjų balsus. Drauge sudaro įspūdį, kad konservatoriai drąsūs, gina Lietuvos interesus, nebijo sakyti „tiesą“ užsienio valstybėms. Tik šis „tiesos sakymas“ nieko nekainuoja ir niekuo negresia. Kitaip nei prieštarauti užsienio bankų savivalei ar Lietuvos miškų siaubimui. Tai pavojinga net ministrams ir Seimo nariams. Trečias motyvas siejasi su psichologine politikų būsena, požiūriu į praeitį ir dabartį. Lietuvių dauguma 1987-1991 metais atkūrė nepriklausomybę. Sąjūdžio lyderiai parodė sugebėjimus ir drąsą. Tačiau neabejotina, kad ir nesant Sąjūdžio Lietuva būtų tapusi nepriklausoma 1991 m. rugpjūtį arba rugsėjį, kaip ir visos TSRS respublikos. Jos suirimą lėmė procesai Maskvoje, komunistiniame Rytų bloke ir visame pasaulyje.

Tai „nenurašo“ Sąjūdžio, bet ambicingiems lyderiams, tapusiems konservatoriais, išorės veiksmų buvimas psichologiškai nepriimtinas. Tų veiksnių lemiamą poveikį Lietuvos nepriklausomybei pasiekti jie, matyt, supranta, bet nustumia į užmarštį. Primena savo žygius ir toliau demonstruoja beatodairišką drąsą žodžiais, kaltina NATO sąjungininkus „kinkadrebyste“, charakterizuoja juos originaliais niekinančiais naujadarais.

Sąjungininkai raginami nevesti jokių derybų su Rusija, reiškiama nuomonė, kad kilus karui Rusija bus „sutratinta“, o rusų politikus teis Hagos tribunolas. Tuo tarpu Vakarai siekia išvengti situacijos, kad įtampa tarp valstybių pereitų į Marš marš tra-ta-ta. Jų neveikia mažos šalies elito pastangos pernelyg susireikšminti, paveikti Vakarų taktiką ar net strategiją.

Nepriklausoma Lietuva tarpukaryje neturėjo perdėtų ambicijų, nors kai kurie mūsų istorikai mano kitaip. Svarbūs, matyt, buvo vadovų kultūros, charakterio ir moralės skirtumai. Prezidentas Antanas Smetona nebuvo neklystantis, tačiau jis nežemino savęs patyčiomis, santūriai vertino žmones ir įvykius, jautė atsakomybę savo tautai. XX amž. ketvirtajame dešimtmetyje, kylant Europoje karo grėsmei A. Smetona rašė: „ir neteisinga taika yra gėris, lyginant su teisingu karu“. Tuo tarpu dabartinėje Lietuvoje ne tik influenceriai, bet ir politikai skelbia „geriau tikras karas, negu netikra taika“

Lietuvos didžiausia bėda ne skurdas ir ne valdančiųjų tariamai vykdomas „tautos genocidas“. Jie to nedaro ir jiems to nereikia. Tačiau konservatorių ir liberalų politikų bei jiems tarnaujančių influencerių patyčios, tautos tradicijų chamiškas niekinimas, paranojiškas gąsdinimas priešais tikrai gali morališkai sunaikinti lietuvius. Paversti amorfine populiacija, bebalse ir sutinkančia su visokiais amoraliais 2020 metų rudens „kartos“ eksperimentais. Kartos, kuriai apibūdinti tinka vienos tragiškos dainos pirmų žodžių parafrazė: „Ir chamas tikras tėvas jų, sesuo – LGBT žydrynė“.