Algimantas Rusteika : Labas rytas iš Mėnulio kanjonų, bankų regiono, Luminoro VIPų poilsiavietės

limitai

limitai

Labas rytas iš Mėnulio kanjonų, bankų regiono, Luminoro VIPų poilsiavietės.
Įsijungiu, bandau padaryti kasdieninius pavedimus, tuos, skubius, kuriuos reikia padaryti iki 9.00, nes, negavę pinigų iki 12.00, kai kurie mano tiekėjai man paslaugas užblokuos, prekių neveš.
Na, nieko asmeniško – tiesiog jų algoritmas taip automatiškai suveikia ir jie nieko negali padaryti, tau viską maloniai paaiškina ir tikrai taip yra, jie nuoširdūs ir geri žmonės. Tiesiog taip yra.
Suvedu tuos kelis šimtus varganų eurų, ir tada – labas! – įsijungia Luminoro algoritmas. Jis man paaiškina, kad viršytas operacijų limitas, nors šiandien dar nei euro niekam nepervedžiau. Paspaudus kitą mygtuką algoritmas man papildomai paaiškina, kad mano dienos limitas 200 000 € , o mėnesio – 2 000 000 €.
Na, žodžiu, kaip kokio Musko. Aš tokių sumų nei akyse, nei sapnuose nesu regėjęs, tiek neišmoku per kelis metus. Na, bet viršijai, sako algoritmas, net kai „ant bajerio“ surenku pavedimą 1 ct…
Paskambinu bankui. Ten algoritmas aksominiu žiurkytės balseliu maloniai paprašo atsakinėti į klausimyną, tada prisijungti elektroniniu parašu. Tada – juk žinot – algoritmas pasako, kad visi operatoriai užimti ir galima mokamai paklausyti muzikytės tirli pirli, į pokalbį prisijungus mobiliojo telefono algoritmui ir sukantis skaitliukui už minutes.
Algoritmas po ilgos pauzės man sako, kad visi operatoriai labai užimti ir galiu paskambinti vėliau ar parašyti elektroninį. Dar pagroja tirli pirli ir – kaip netikėta, success, yess! – operatorė staiga pakelia. Nors prisijungęs su elektroniniu parašu, mato kokia įmonė, kas aš – maloniai paklausia kokia įmonė, koks kodas, koks vardas ir asmens kodo pasturgalis. Nes taip algoritmas reikalauja.
Pasakau, dar pridedu batų numerį, teistumą, buvimą užsienyje, politines pažiūras. Pasijuokiam, juk mes tokie geri ir malonūs žmonės ir suprantam, kad čia taip reikia, nes algoritmas prašo, ką gi padarysi. Tai tada sako, kad apribojimą nuims.
Ir tikrai, nuima, ir pajuntu tokį beveik seksualinį pasitenkinimą, kaip šachmatų pasaulio čempionas, įveikęs kompiuterį. Atsisveikinam šiltai, kaip giminės, mane atsimins kaip nepiktą klientą, nes toks jau mano prakeiktas algoritmas – nemoku pykti ant žmonių, kurie nekalti, nes toks jų darbo algoritmas.
Tik bėdelė, nes jau beveik devynios, ir prekių ir paslaugų ryt negausiu, nes skaičiukai tiekėjų sąskaitose pasikeis ne iki 12.00, o iki 14.00. Jie matys, kad sumokėjau, bet negalės nieko padaryt, nes toks algoritmas, negi nesupranti? ir sąskaitos rytdienai jau išrašytos, nes veža ne jie, o kita firma, kuri juk turi savo algoritmus.
Tai sėdžiu dabar ir galvoje sukasi mano algoritmas, kur parašyta aiškiai ir lietuviškai – eikit visi nx. Nors niekas asmeniškai čia nekaltas, visi vykdė savo tarnybos pareigą, gauna algas, moka paskolas, myli vaikus ir vedžioja šunelius, bet dirba pagal algoritmus ir tiek.
Matyt, panašus algoritmas sukosi ir tokiam F.Kafkos „Proceso“ kitam Jozefui Rusteikai – jį juk visi priėmė, visi nuoširdžiai kalbėjo, siuntė kur reikia ir rodė visokius popierius, kol gale nuvedė ir kažkur paupy nudėjo. Nes toks buvo tada algoritmas.
Ir nepergyvenkit čia dėl valdžios bukumo, karo baisumų ir idiotizmų, vakcinų ir daugybinių lyčių gerovės. Tai tik algoritmas, visi čia nuoširdūs, paprasti, geri juk žmonės, ir tik daro, ką reikia. Juk nieko nepakeisi, toks algoritmas, negi nesuprantat?
Facebook komentarai
});}(jQuery));