Aldona Meilutytė: Kodėl mūsų valstybėje teisminei valdžiai suteikiama teisė nebaudžiamai meluoti?
Kodėl mūsų valstybėje teisminei valdžiai suteikiama teisė nebaudžiamai meluoti?
Dar šių metų gegužės 1 dieną Specialiųjų tyrimų tarnyba paskelbė duomenis apie jos atliktą tyrimą, pavadintą „Korupcijos rizikos analizė“. Regis, šis įvykis turėjo sukelti didelę spaudos ir visuomenės reakciją, tačiau taip neįvyko. Šis faktas labai daug pasako tiek apie mūsų visuomenę, tiek apie spaudą.
Gilinausi į tą 37 puslapių dokumentą, kuriame analizuojamas bylų paskirstymo teisėjams procesas. Nežinau, ar galima šį dokumentą suprasti ir įvardinti kitaip, kaip teisminės valdžios melo demaskavimą. SST išvadose aiškiai pasakyta: „bylų paskirstyme atliekamas tik vienas automatizuotas veiksmas iš kelių, informacija koreguojama rankiniu būdu bei neužtikrinama efektyvi kontrolė“.
Tai reiškia, kad aukščiausioji teisminė valdžia – Teisėjų tarybos pirmininkas (jis ir Lietuvos apeliacinio teismo pirmininkas, ir buvęs Lietuvos Respublikos Generalinis prokuroras) Algimantas Valantinas ir kiti Teisėjų tarybos ponai ir ponios apie tai, kad Lietuvos teismuose bylas teisėjams paskirsto kompjuteriai, visuomenei melavo. A.Valantinas įtikinėjo Lietuvos žmones, kad „teisminė valdžia aktyviai siekia užkirsti kelią galimai korupcijai teisėjų tarpe, įvesdama automatizuotą bylų paskirstymą teisėjams“.
Koks iš tikrųjų yra tas automatizuotas bylų paskirstymas teisėjams, aiškiai pasakyta STT tyrimo išvadose:
Atlikus analizę nustatyta, kad naudojantis Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO Bylų paskirstymo moduliu, automatizuotai atliekamas tik vienas iš bylų paskirstymo procedūros veiksmų – teisėjų, galinčių nagrinėti bylą, eilės suformavimas. Tačiau ir šio veiksmo funkcionalumas nėra tobulas.
Čia iškyla ir kitas svarbus klausimas: ne visai suprantama, kaip bylų paskirstymo teisėjams procesas susijęs ne tik su tolygiu darbo krūvio teisėjams nustatymu, bet ir su teismų korupcija, jeigu tvirtinama, kad visi teisėjai sąžiningi ir bylas nagrinėja taip, kaip juos įpareigojo Konstitucija – klausydami tik įstatymo. Juk pareiškė ponas A.Valantinas, kad „tol, kol neįrodyta kitaip, tai teisme dirba tik sąžiningi ir teisingi teisėjai“. O kaip įrodyti kitaip, kai iki šiol galioja įstatymas, kad NIEKAS neturi teisės reikalauti, kad teisėjas atsiskaitytų dėl konkrečioje byloje priimto sprendimo, šis ponas nepaaiškino. Lietuvos teisėjai iki šiol neatsako už žinomai melagingų teismo sprendimų priėmimą. Teisėjui byla gali būti iškelta už kyšio paėmimą, bet kokį sprendimą ar nuosprendį teisėjas priėmė už tą kyšį – niekas negali net kvestionuoti.
Teisėjų tarybos pirmininkas, remdamasis nekaltumo prezumpcija, tvirtina, kad ir tie aštuoni teisėjai, kuriuos Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnai įtaria už kyšius pardavinėjusius teisingumą, yra nekalti, nes teismas dar nepriėmė apkaltinamojo nuosprendžio. O gal teismas išteisins? Juk išteisino Kauno apygardos teismo teisėją Ramūną Antanavičių, kuris buvo kaltinamas kyšio davimu savo kolegai Mažeikių teismo teisėjui Mindaugui Klemeniui. Nors teismas, išteisindamas R.Antanavičių, pripažino, kad teisėjas M.Klemenis yra „nepatikimas liudytojas“, tačiau, pasirodo, Lietuvoje nepatikimi liudytojai gali eiti teisėjo pareigas ir vykdyti teisingumą… Teisėjas R.Antanavičius taip pat tebėra laikomas Kauno apygardos teismo teisėju. Tiesa, 2017 m. liepos 26 d. dekretu prezidentė Dalia Grybauskaitė buvo sustabdžiusi R.Antanavičiaus įgaliojimus iki galutinio sprendimo ikiteisminiame tyrime arba sprendimo baudžiamojoje byloje įsiteisėjimo. Nuosprendis R.Antanavičiaus byloje įsiteisėjo – Lietuvos apeliacinis teismas ne tik nepanaikino išteisinamojo Vilniaus apygardos teismo nuosprendžio, bet dar jį pataisė: nusprendė, kad R.Antanavičius privalo būti išteisintas ne dėl to, kad jo kaltė neįrodyta, bet dėl to, kad įrodyta, jog jis jokių nusikalstamų veiksmų nepadarė. Taigi, nesuteptos reputacijos teisėjas R.Antanavičius gali ir toliau sėkmingai dirbti teisėju. Ta aplinkybė, kad prokuroras apskundė kasacine tvarka galutinį ir neskundžiamą Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendį vargu ar ką pakeis: juk remiantis Baudžiamojo proceso kodekso 376 straipsnio 4 dalimi, nagrinėdamas kasacinę bylą, teismas privalo remtis pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismų posėdžiuose išnagrinėtais įrodymais. O juk šių teismų išnagrinėtais įrodymais pripažinta, kad teisėjas R.Antanavičius nusikaltimo nepadarė ir yra nekaltas…
Teisėjų tarybos pirmininkas A.Valantinas, aišku, remiasi šiuo ir kitais panašiais teismų praktikos pavyzdžiais, o taip pat Konstitucija, kurios 31 straipsnyje pasakyta, kad „asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu“. Dėl to Teisėjų taryba ir neduoda sutikimo atleisti kai kuriuos teisėjus, kuriems STT pareiškė įtarimus dėl kyšininkavimo. Atleisti (teisingiau, pašalinti) teisėjai – Aukščiausiojo Teismo teisėjas Egidijus Laužikas, Apeliacinio teismo teisėjas Valdimaras Bavėjanas net kreipėsi į teismą, kad jie būtų grąžinti į darbą – juk dar nepriimtas apkaltinamasis nuosprendis, taigi, jų reputacija švarut švarutėlė…
Konstitucijos 31 straipsnis turėtų būti suredaguotas kiek kitaip – negali būti suabsoliutinta nuostata, kad vien tik teisėjai gali žinoti, ar asmuo kaltas, ar nekaltas. Suprantama, kad tik teismo apkaltinamasis nuosprendis galutinai įrodo asmens kaltumą, t.y. oficialiai asmens kaltumą patvirtina tik teismas, bet tai nereiškia, kad iki teismo nuosprendžio priėmimo įtariamą nusikaltimo padarymu asmenį visiems būtina laikyti nekaltu. Net asmenį, kuris sučiuptas darant nusikaltimą…
Konstituciją kūrė ne dievai, o žmonės. Jie galėjo ne viską iki galo nuodugniai apgalvoti, padaryti klaidų redaguodami Konstitucijos straipsnių tekstą. Advokatas Jonas Ivoška yra paruošęs vertas dėmesio Konstitucijos pataisas. Jeigu laikyti, kad iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo asmuo nekaltas, tai reikštų, kad STT pareigūnai nekaltus teisėjus, uždėję jiems antrankius, atvesdino į teismą… Pagaliau, juk įstatymas įpareigoja prokurorus ir ikiteisminio tyrimo įstaigų pareigūnus atskleisti nusikalstamas veikas, t.y. nustatyti kaltus asmenis. Argi prokurorų nustatytus kaltus asmenis mes privalome laikyti nekaltais? Juk Konstitucijos 118 straipsnyje įtvirtintas prokurorų, lygiai kaip ir teisėjų, nepriklausomumas…
Tas faktas, kad, kaip nustatė STT, teismuose neįgyvendintas automatizuotas bylų teisėjams paskirstymo procesas, rodo, jog teisminė valdžia suinteresuota, kad būtų galima vienam ar kitam teisėjui savo nuožiūra paskirti tą ar kitą bylą… Tai aiškiai įrodo, kad toli gražu ne visi teisėjai, vykdydami duotą priesaiką, klauso įstatymo. Jeigu visi teisėjai vykdytų įstatymo reikalavimus, nebūtų skirtumo, kurią bylą kuris teisėjas nagrinės. Tačiau Teisėjų tarybos pirmininkas A.Valantinas, kuris nagrinėja bylas kaip Lietuvos apeliacinio teismo pirmininkas, vistiek tvirtina savo – akivaizdžiai meluoja visuomenei, ir už tai nėra baudžiamas. Ką apie tai mąsto Valstybės vadovas, Prezidentas Gitanas Nausėda?
Aldona Meilutytė
