Aurimas Drižius
 
Žurnalistas ir buvęs laidos „Krantas“ vedėjas Vytautas Matulevičius pirmą kartą kandidatuoja į Seimą kartu su partija „Drąsos kelias“. Interviu LL jis teigia, kad jeigu Briuselis ar ES vadovai sužinotų, ką prezidentūra padarė „Lietuvos žinių“ atveju (privertė savininkus atleisti šio dienraščio redaktorių už D.Grybauskaitės kritiką – aut. pastaba), tai jis yra tikras, kad mūsų valstybės vadovei Vakarų lyderiai rankos nepaduotų.
V.Matulevičius atsakė į LL klausimus:

-Ar teisingai supratau, jeigu jūs būtumėt turėjęs savo televizijos laidą, į politiką nebūtumėte lindęs?
- Taip, tokiu atveju į politiką nelįsčiau. Nes kaip yra? Vienas dalykas, kad jeigu turi savo poziciją ir eterį, tai gali labai daug padaryti. Juk žurnalistai kalba, kad jie rašo ir rodo tam tikrus dalykus, tačiau niekas nesikeičia. Aš nesutikčiau – žmonės juk mato tuos dalykus, tos problemos kaupiasi, kaupiasi ir pagaliau prasprogsta, virsta tam tikrais politiniais rezultatais.
 
- Tačiau ar Garliavos istorija neparodė, kad nors kiek žurnalistai apie tai rašė, vis tiek niekas nepasikeitė?
- Aš taip atsakyčiau – jeigu būtų nuslėpta konservatorių partijos vicepirmininko Vyto Matuzo istorija, ar žmonės būtų balsavę taip pat, kaip dabar, kai apie ją visi žino?
 
- Tačiau kaip kuriama ta istorija, parodė lobisto Romanovskio suėmimas – jis buvo suimtas, kai atsisakė melagingai liudyti prieš V.Matuzą?

- Mūsų teisėsauga kartais sukuria problemas tuščioje vietoje, tačiau toli gražu ne visuomet. Tačiau dėl Romanovskio – tai jau kitas klausimas, ir aš turiu atsakymą, kodėl mūsų teisėsauga dirba tokiais būdais. Ar prisimenate šios istorijos ištakas – kai vyko Prezidentės susitikimas su partijų vadovais dėl rengiamo politinių partijų finansavimo pakeitimo? Visų partijų lyderiai, sėdėdami pas Prezidentę, tik linkčiojo galvomis ir tik vienas V.Matuzas užprotestavo. Prezidentė pasakė, kad jam apskritai geriau patylėti arba nusišalinti nuo šio klausimo. Tik praėjus kiek laiko, STT paskelbė apie V.Matuzui iškeltą bylą. Ką man pasako toks dalykas? Kad Lietuvoje vieni apie kitus viską labai gerai žino – aš kalbu apie politinę valdžią ir apie teisėsaugą. Visi labai gerai žino, kas ką daro. Tačiau veiksmų imamasi tik tada, kai atsiranda tam tikros priežastys. Tai ir yra visos sistemos ydingumas. Aš nepasakiau nieko naujo – visada buvo užduodami tie klausimai – kodėl vienas žmogus yra judinamas, o kitas ne? Jeigu jis ima dėl tam tikrų priežasčių kliūti, iš karto atsiranda rezultatas. Bet tai nereiškia, kad tas veiksmas atsiranda tuščioje vietoje. Tačiau aš tikrai nesutinku su posakiu, kad „ten, valdžioje, jie visi vagys“, arba „visi nori tik prie lovio“. Taip toli gražu nėra, nes jeigu visi būtų vagys, mes jau seniai būtume žlugę. Nors vagių yra nemaža dalis ir apie juos žinoma. Jeigu jie pradeda kelti galvas ar neįsikomponuoja į bendrą vaizdą, iš karto gauna per galvą. Kitaip sakant, teisėsauga yra panaudojama šantažui ir susidorojimui ir t.t.  – tas yra labai blogai. Arba prisiminkime „Lietuvos ryto“ istoriją. Kaip mes bevertintume šį dienraštį, aš ir pats nuo jo esu gavęs per galvą ne vieną kartą. Tačiau tai netrukdo man pasakyti, kad aš matau akivaizdžių valdžios susidorojimo elementų su „Lietuvos rytu“ banko „Snoras“ istorijoje. Tai, kas paaiškėjo per pastaruosius kelis metus, iš esmės nieko nauja. Banko „Snoras“ vadovai turėjo problemų jau seniai, kai bandė išplatinti akcijų emisiją, prisidengdami kunigaikščio Grimaldžio vardu. Tada Lietuvos bankas neleido „Snorui“ registruoti tos emisijos, nes tai buvo akivaizdi afera. Jeigu nedavė sutikimo, tai, pasakius A, reikia sakyti ir B, ir įpareigoti Generalinę prokuratūrą kelti bylą dėl šios aferos. Tačiau dėl tam tikrų priežasčių ta problema liko neišspręsta, ir bankas liko toks, koks ir buvo. Vėliau atsirado kitos „Snoro“ problemos ir kai jų susikaupė, tada ir buvo kirsta. Gal amerikiečiai dar paprašė sudoroti tą banką, aš nežinau. Teisėsauga yra politinės kovos ginklas Lietuvoje.
 
- Ir teisėsauga dirba taip – jeigu neliudysi taip, kaip mums reikia, sėsi į kalėjimą?
- Taip, tačiau V.Matuzo žmona yra laimėjusi Panevėžio savivaldybės konkursus, išnuomotą 70 žemės sklypų – šito V.Matuzas turbūt nepaneigs? Aš čia įžiūriu problemą, kad politika ir verslas yra glaudžiai susiję ir tie dalykai yra nuolat painiojami. Ši problema Lietuvoje yra neišspręsta. Paminėjote Romanovskio atvejį ir palyginote, kad viskas pas mus vyksta kaip Rusijoje. Aš tai stebiuosi, kaip niekas Lietuvoje nesureagavo į dienraščio „Lietuvos žinios“ vyr. redaktoriaus atleidimą
 
- Tačiau dėl to buvo mitingas prie Prezidentūros?
- Taip, visuomenininkų grupė protestavo Daukanto aikštėje, tačiau tai ir buvo viskas. Visuomenė arba nesidomėjo šiuo įvykiu, arba liko abejinga. O iš tikrųjų kas įvyko – Prezidentūra šantažavo žiniasklaidos priemonės savininkus, kad laikraštis pakeistų savo poziciją ir pasiekė, kad redaktorius pasitrauktų. Kas tai yra? Ar tai suderinama su tomis vertybėmis, kurių pagrindu yra suburta Europos Sąjunga? Atvirai sakant, jeigu Briuselis ar ES vadovai sužinotų, kas yra padaryta „Lietuvos žinių“ atveju, tai aš esu tikras, kad mūsų valstybės vadovei Vakarų lyderiai rankos nepaduotų. Sakau tiesiai – tai yra baisus atvejis. Kaip tada yra su žodžio laisve ir žiniasklaidos laisve? Kaip su verslo laisve, jeigu užsiimama šantažu? Tie visuomenininkai protesto metu aikštėje sakė, kad susitikimuose (su prezidentūra – aut. Pastaba) verslininkams tiesiai sakoma, kad "jeigu nepakeisite pozicijos, jūsų koncernui galas". O kodėl jūs nebandote pažvelgti į Bronislovo Lubio fenomeną ir į jo žūtį iš tam tikro taško? Ar nekilo minčių, kad B.Lubys buvo nepageidaujamas Lietuvoje, nes tai buvo savarankiška figūra. Tokios figūros Lietuvoje yra ne tik nepageidaujamos, tačiau ir pavojingos.
 
- B.Lubys buvo įtakingiausias verslininkas, nemanau, kad valdžia galėjo jį stumdyti?
- Jo nepastumsi. Ar girdėjote, kad B.Lubys būtų susijęs su vadinamaisiais valstybininkais? Žinome, kad buvę ar esami „Dujotekanos“ vadovai yra susiję su „valstybininkais“ ir kad „valstybininkai“ jiems tarnavo. Tai buvo atskleista VSD tyrimo metu. Tačiau ar kas nors gali pasakyti, kad B.Lubys buvo susijęs su kokia nors šešėline struktūra? Ačiū Dievui, bet ne. Kol jis buvo gyvas, jo niekas negalėjo pastumti ir aš neatsitiktinai susieju tai, kad kol B.Lubys buvo gyvas, tol niekas negalėjo keisti ir „Lietuvos žinių“ vyr. redaktoriaus. Valdas Vasiliauskas buvo atleistas iš „Lietuvos žinių“ vyr. redaktoriaus posto po to, kai mirė Bronislovas Lubys. Aš nenoriu nieko tuo pasakyti, tik konstatuoju faktą. Įsivaizduokite, kokie procesai vyksta Lietuvoje. Man darosi baisu, tuo labiau, kad viskas daroma baltomis pirštinaitėmis, vieną sakant, o kitą darant. 
 
- Tačiau ar „Snoro“ užgrobimas nebuvo signalas visokiems janukoniams, parodant, kas čia yra šeimininkas?
- Gali pridėti ir kitas pavardes. Persigando visi Lietuvos magnatai. Turiu informacijos, kad išsigando ir įtakingiausi Lietuvos žmonės. Tie, kuriuos Lietuvos kontekste mes galime vadinti magnatais. Jeigu tai būtų aukščiausios valdžios bandymas pastatyti tuos magnatus į įstatymo rėmus ir pagaliau pažaboti jų monopolinius apetitus, tai būtų viena. O jeigu norima tik persiskirstyti įtaką ir padaryti taip, kad jie nieko valstybėje nespręstų, o spręstų kažkas kitas, tai yra kitas klausimas. Jeigu tie verslininkai čia dirba, jie turi spręsti savo valstybės reikalus, tačiau daryti tai įstatymuose numatytais metodais.
 
- Kodėl D.Grybauskaitė sako, kad jos laukia sunkus ruduo, nors oficialiai skelbiama, kad „Drąsos kelias“ surinks tik vieną procentą balsų?
- Vadinasi, manoma, kad balsų bus surinkta ne vienas procentas, ir kad rinkėjų palaikymas bus nemažas.
 
- Ar tai reiškia, kad D.Grybauskaitė jaučia pavojų iš naujo Seimo ir jos veiklos metodams? Tai, kad "Lietuvos rytas“ nebekritikuoja D.Grybauskaitės, reiškia, kad jie „susiprato“?
- Aš manau, kad jie išvadas padarė. Yra tas klasikinis kovos už įtaką pavyzdys – Chodorkovskis Rusijoje. Šalia to, kad jis pareiškė pretenzijas į politiką, buvo dar ir kitas dalykas – tie Rusijos magnatai piktybiškai nemokėjo mokesčių. Net valstybinė įmonė „Gazprom“ –  ir ta nemokėjo mokesčių. Žinoma, kad valdžia juos turėjo priversti dalintis pinigais su valstybe. Kitas tikslas buvo, žinoma, persiskirstyti įtaką ir paimti jėgos svertus į savo rankas, priversti mokėti kai kam kitam. Tai ir dabar aš matau tam tikrus žingsnius, kad kažkas yra suinteresuotas sukoncentruoti valdžios jėgą savo rankose. O sakyti, kad tai daro Prezidentė, o gal jos komanda, o gal tie, su kuriais jie susiję ir priklausomi, aš negaliu. „Lietuvos žinios“ buvo paskelbę schemas, kas su kuo susiję ir tai buvo paskutinis lašas. Ko jie išsigando? Kur vieno pagrindinių Prezidentės patarėjų Jono Markevičiaus portretas buvo šalia „valstybininkų“ ir buvo nurodyti jų ryšiai. Nemanau, kad tai laužta iš piršto. Matyt, sakoma tai, kad patinka žmonėms, o daroma yra visai kas kita. Juk FNTT istorija tik patvirtino, kad valstybės vadovė lyg ir deklaruoja gerus siekius, susilaukia žmonių palaikymo, tačiau realūs veiksmai parodė, kad veikiama visai priešingai ir pozityvių veiksmų visai neliko. Gerai, D.Grybauskaitė pasiūlė daug reikalingų įstatymo pataisų, kad ir dėl neteisėtai įgyto turto konfiskavimo, tačiau vėliau visi tie pasiūlymai buvo pakeisti. Aš nepasakiau nieko naujo.
 
- Tačiau kodėl taip pasikeitė D.Grybauskaitės vaidmuo Garliavos istorijoje?
- Prezidentė galų gale stojo į priešingą pusę. Užimti ir vieną, ir kitą pusę, tarpusavyje nesuderinamą ir vienu metu, yra be galo sunku ir tai truks neilgai. Tai, kad D.Grybauskaitė iš pradžių neleido Teisėjų tarybai sudoroti N.Venckienės ir jos neatleido, buvo akivaizdus bandymas neleisti susidoroti su N.Venckiene. Tačiau po to Prezidentė apsisprendė.
 
- Kodėl Prezidentė, kuri yra savo reitingų įkaitė, staiga pakeitė savo poziciją, spjovė į žmonių nuomonę ir palaimino mergaitės atėmimo operaciją?
- Teisingai, vadinasi, ji priėjo tą ribą, už kurios daugiau nebegalėjo palaikyti Neringos Venckienės. Tačiau čia paaiškėja paradoksalus dalykas – pradėjus nevykdyti teismų sprendimų, iš tiesų žlunga politinė ir teisinė sistema, konstitucinė valstybės sąranga. Tačiau ar žlunga teisinės valstybės pamatai – tai dar didelis klaustukas. Man atrodo, kad nepradėjus vykdyti neteisingų teismo sprendimų, žlunga ta sistema, kuri yra mūsų valstybės pūlinys. Ir kiekvienas žmogus turi apsispręsti, ką jam daryti toliau. Nes permainoms reikia naujos ir sistemos nevaldomos politinės jėgos, arba konkurentės būsimose Prezidento rinkimuose.
 
- Negi sistema nesupranta, kad spausdama N.Venckienę ir keldama jai naujas bylas, tik greitina savo žlugimą?
- Mano įsitikinimu, prezidentė toliau nebegali palaikyti Neringos Venckienės, nors gal ir gali dar imtis kažkokių manevrų, niekada neatspėsi. Tačiau ji, ko gero, išnaudojo savo galimybes tiek, kiek jai buvo leista. Nes aš manau, kad mūsų Prezidentė taip pat nėra savarankiška figūra. Pats žinote, kad Lietuvoje didžiulę galią, kartais net didžiausią, turi tie, kurių niekas nerenka. Iš esmės renkama valdžia ir yra priklausoma nuo to nerinktos valdžios. Kodėl Prezidentė taip staiga apsisprendė FNTT vadovų atžvilgiu? Nesigilinant į platesnes priežastis, pati jų atleidimo procedūra buvo banditizmas. Jokių įkalčių, tik poligrafas. Ir Prezidentė palaikė tokią poziciją, palaikė buvusį VRM ministrą, kurio nuodėmes mes visi žinome. Tai rodo, kad Prezidente yra manipuliuojama. D.Grybauskaitė yra protinga moteris, ji puikiai suvokia, kad negali kitaip pasielgti. Būtent tai man ir patvirtina, kad ji yra priklausoma, ir ja manipuliuojama. Negi pats, ja dėtas, ir būdamas valstybės vadovu, užimdamas principinga poziciją, leistum sau taip pasielgti? Tos priežastys turi būti labai rimtos.
 
- Turint omenyje, kad visos spec. tarnybos atsiskaito prezidentei, tai aš manau, kad ji puikiai informuota, kas įvyko toje pedofilijos istorijoje?
- Reikia manyti, kad bent vienas asmuo Lietuvoje turėtų žinoti, kas iš tikrųjų įvyko.
-
Manau, kad toks VSD tikrai žino?
- Aš irgi neabejoju, kad jie žino, ir net VSD ausys kyšo šioje istorijoje. Ir čia ne tik personalijų problema, ir ne tik tų žmonių, kurių pavardžių mes nežinome, arba tik įtariame, problema. Čia yra ir platesnė problema – Garliavos įvykiai iš esmės yra maištas prieš sistemą. Ant kortos pastatytas ne tik tų įvykių žmonių, bet ir sistemos likimas. 
 
- Kiek tiesos tame, kad ši teisėsaugos sistema susikūrė po B.Dekanidzės bylos ir kad visi jos veikėjai – Artūras Paulauskas, Vytautas Greičius, Gintaras Jasaitis – per teisėsaugą valdė visą politinę sistemą 20 metų?
- Tačiau minėtų asmenų savo pareigose jau nebėra ir kas pasikeitė?
 
- Niekas nepasikeitė, nes teisėtvarka niekam neatsiskaito už savo darbą?
- Vieni gelbstimi ir gal būt ne dėl to, kad jie kam nors labai patinka, bet dėl to, kad jie priversti taip elgtis. Tačiau apie tą teisminę valdžią kažkas turi visą informaciją – kaip neseniai profesorius V.Landsbergis pasirėmė kažkokia anonimine apklausa, atlikta konkrečiame mieste ar rajone, ir kurioje tik labai nedidelė dalis teisėjų pripažino, kad jie neima kyšių už savo sprendimus. Tai yra kaip pavyzdys, parodantis, kad kažkas puikiai žino, kas tuo užsiima ir kad visi "surišti". Vienas kitas teisėjas yra demaskuojamas, tačiau tuo ir apsiribojama. Demaskuojami tokie, kurie nusirito iki to, kad kyšius imdavo padangomis ir dešromis. Tokie dalykai rodo, kad šitie pavyzdžiai yra kasdieninė praktika. Aš, kaip žurnalistas, taip pat esu su tuo susidūręs, nes per mane taip pervažiavo, kad liko tik šlapia vieta. Nenoriu atrodyti suinteresuotas, tačiau aš žinau, kad buvo sutrypti įstatymai. Viktoras Uspaskich kažkada už mano laidas padavė mane į teismą ir daug metų vyko bylinėjimasis. Jis visą laiką siekė įrodyti, kad aš arba mano laidų dalyviai paskleidė apie jį netiesą arba jį apšmeižė. Visose bylose jis kažkaip sugebėdavo išspręsti reikalą, tačiau atėjus bylai iki Aukščiausiojo teismo, bylos buvo grąžinamos į žemesnę instanciją. Vis dėlto kažkas suprasdavo, kad byloje yra visi duomenys, kad aš nieko nešmeižiau. Tačiau ką tada padarė Viktoras Uspaskich? Jis pasirašė taikos sutartį su televizija, kurioje tos laidos buvo rodomos, man nežinant. Toje taikos sutartyje buvo surašyta viskas, ko jis nesugebėjo įrodyti teisme, kad aš neva skelbiau tiesos neatitinkančias žinias. Man nežinant, visi tie dalykai buvo suderinti teisme ir po to man duota tik savaitė jį apskųsti. Tuomet pirmą kartą parašiau laišką Aukščiausiojo teismo pirmininkui. Jis man atsakė, kad mane supranta, tačiau neturi teisės kištis į teismų darbą. Kaip galima buvo manęs nepakviesti į tokio klausimo svarstymą – juk tai liečia mano reputaciją ir mano garbę? Per mane „juodai“ pervažiavo ir aš nieko negalėjau padaryti. Tačiau aš niekada nesakysiu apie politikus arba apie teisėjus, kad jie visi vagys. Nes jeigu visi teisėjai būtų kyšininkai, mano bylą kelis kartus Aukščiausias teismas nebūtų grąžinęs nagrinėti iš naujo, o iš karto priėmęs V.Uspaskichui palankų sprendimą. Yra sąžiningų žmonių, tačiau jie, ko gero, yra mažuma. Lygiai taip pat toje pat teisėtvarkoje sutinkama puikių vyrų, ir matai, kad jie pergyvena, ir jiems skauda, tačiau aišku, kad ne jie sprendžia klausimus ir priima sprendimus. 
 
- Ar jūsų prisijungimas prie „Drąsos kelio“ buvo natūralus?
- Viskas išsisprendė tarsi savaime, kadangi aš buvau neabejingas šiai istorijai nuo pat pradžių ir rašydavau apie tai, kiek galėdavau. Sulaukiau kvietimo iš Neringos Venckienės. Ir kai buriasi šios naujos jėgos, visą laiką tai bandoma pateikti, kaip bandymą "patekti prie lovio". Jeigu aš vadovaučiausi tokia logika, tai tikrai nebūčiau nieko keitęs, nes turėjau gerą atlyginimą ir visą kitą. Aš sunkiai įsivaizduoju save, posėdžiaujantį vienoje koalicijoje su Viktoru.
 
- Tačiau istorija rodo, kad politikos senbuviai labai greitai „suvirškina“ visus naujokus ir iš jų nieko nebelieka. Ar taip nebus ir su „Drąsos keliu“?
- Aš tame taip pat įžvelgiu labai didelį pavojų, nes iš esmės beveik prieš kiekvienus rinkimus atsiranda nauja politinė jėga, su kuria žmonės sieja viltis. Ir tada jos yra suvirškinamos, suskaldomos, sukiršinamos senųjų politinių jėgų, žmonės yra tiesiog perviliojami pasiūlymais ir pareigomis. Toks pavojus iš tikrųjų yra, tačiau kaip sakant, viskas priklauso nuo to, kokie žmonės susiburia. Kita vertus, anksčiau visi tie nauji politiniai dariniai jau būdavo susiję su esamomis partijomis. Kai kūrėsi Arūno Valinsko draugija, tai buvo iš esmės konservatorių projektas, nes ją rėmė konservatorių garbės pirmininkas (V.Landsbergis – aut. pastaba).  Tai man patvirtina, kad ne šiaip ši politinė jėga atsirado ir ne veltui A.Valinską konsultavo ir Egidijus Kūris. Paskui jis tapo konservatorių satelitu, nes be A.Valinsko balsų konservatoriai nebūtų galėję formuoti vyriausybės. Štai ir atsakymas, kad valinskininkai tapo konservatorių satelitais ir galiausiai buvo suvirškinti. Tačiau „Drąsos kelio“ atveju aš matau esminį skirtumą – Garliavos įvykiai neatsirado kažkieno surežisuoti ar inspiruoti. Mūsų brutali tikrovė tą problemą pagimdė ir jos pagrindu prasidėjo protestų judėjimas, kol galų gale mes šiandien kalbame apie sąrašą, kuris eina į rinkimus. Ar „Drąsos kelias“ yra protesto banga, ar protestą imituojanti jėga?
 
- „Drąsos kelias“ gimė iš nevilties ir desperacijos, nes visi bandymai apginti mergaitę teisėtomis priemonėmis žlugo?
- N.Venckienė parašė kelis šimtus skundų, todėl kai aš girdžiu, kai sako, kad čia šeima sprendžia savo problemas, arba kad Kedys buvo žudikas, tai kam tuomet reikėjo rašyti kelis šimtus skundų? Juk buvo bandoma išnaudoti visas legalias teisines galimybes, ir kai Neringa atsirėmė į sieną, tik tada buvo imtasi protestų. Niekas negali prikišti, kad tai yra kažkieno projektas. Dabar pagrindinė problema yra tokia – kiek žmonės šios šeimos dramą suvoks kaip savo? Nes bandoma sakyti, kad tai tik vienos šeimos reikalas, ir kad jis yra primestas valstybei. Jeigu tai būtų tik vienos šeimos reikalas, žmonės taip jautriai nereaguotų į šią situaciją, ir taip nepalaikytų Neringos. 
 
- Atrodo, kad reikia tik pakeisti generalinį prokurorą, kad visas šis problemų mazgas būtų išspręstas – juk net žudikai nebūtų drįsę žudyti Drąsiaus Kedžio ar Jono Ūso, žinodami, kad jie nebus persekiojami ir kad jie turės stogą Generalinėje prokuratūroje?
- Aš tikiu, kad mes sužinosime tas tikrąsias aplinkybes, tačiau kai šioje byloje žūva daug žmonių ir labai įtartinomis aplinkybėmis, tai labai daug ką pasako. Kriminalistinė praktika galėtų atsakyti į tuos klausimus. Net Andrius Ūsas paskutinę dieną kaimo parduotuvėje buvo ne vienas, o su dar keliais draugais su keturračiais. Tai patvirtino ir tos parduotuvės pardavėja, tačiau niekur jo nužudymo byloje tos aplinkybės neskelbiamos. O tai, kad Teisingumo ministras R.Šimašius vos nesusidūrė su A.Ūsu, tai žinoma, pagal tikimybių teoriją viskas įmanoma, nes į žemę gali pataikyti bet koks meteoritas, tačiau pataiko ne visi. Tačiau tai tik prielaidos... Bet lieka faktai – nenustačius mergaitės motinos kaltės, ir žinant prokuratūros išvadą apie ją, motinai neiškelta byla – tai pasako viską. Jeigu mes gyventume teisinėje valstybėje, pirmiausiai būtų nustatyta motinos kaltė. Ir tik teismui nustačius tą kaltę, būtų sprendžiamas mergaitės klausimas. Tai akivaizdu visiems, ir mergaitės pagrobimas, nenustačius visų aplinkybių, yra reto įžūlumo epizodas mūsų istorijoje. Kaip ir su tais teismo sprendimais – vieni vykdomi, kiti – ne, kap ir teismo sprendimas iškelti bylą Stankūnaitei.
 
-  „Drąsos kelias“ galės inicijuoti visų šių struktūrų pokyčius ir išsiaiškinti, kodėl taip buvo padaryta?
- Be abejo, pradėti net parlamentinius tyrimus ir aš esu tikras, kad tai bus padaryta. Žinoma, jeigu žmonės per rinkimus suteiks mums įgaliojimus ir „Drąsos kelias“ nebus saujelė opozicinių parlamentarų, o turės lemiamą įtaką. Tada aš esu tikras, kad visi šio pokyčiai bus padaryti, ir ne tik šioje istorijoje. Tačiau dabar pagrindinis klausimas – kaip bus pasielgta su pačia Neringa Venckiene? Iš esmės viskas krypsta į tai, kad iš jos bet kokia kaina norima atimti laisvę ir iki rinkimų įkišti už grotų.
 
- Tačiau kad nelabai yra už ką?
- O kokiame įstatyme parašyta, kad jie negali to padaryti? Jeigu teisės atžvilgiu tai įmanoma, jie tuo ir pasinaudos. Juk prokurorai patys vaikšto pas ją į ligoninės palatą įteikti šaukimų. Kas čia per skuba? Ar nėra Lietuvoje didesnių nusikaltėlių?