Šiandien, 2012 m. birželio 17 d., sukanka lygiai mėnuo, kai mano brolio Drąsiaus Kedžio mažametė dukrelė buvo prievarta atplėšta nuo manęs ir klykianti ištempta, jai ant galvos užmetus galimai cheminių medžiagų pripurkštą raudoną skudurą, kurį atsinešusios moterys, lydėjusios anstolę S. Vaicekauskienę, mūvėjo guminėmis pirštinėmis, kad nuo chemikalų nesusižalotų rankų.

Lygiai mėnuo, kai galutinai tapo aišku, kad mes gyvename šalyje, kurios valdžia yra visiškai degradavusi, praradusi bet kokį etikos, moralės supratimą, absoliučiai praradusi sąžinę ir elementarų žmogiškumą.

Lygiai mėnuo, kai aš, mažametės teta Neringa Venckienė, mano tėvai, mergaitės seneliai, nematėme prievarta išvežto vaiko ir tegalime tik įsivaizduoti, kaip jis gyvena.

Mūsų prašymai susitikti su mergaite, ją pamatyti valstybės institucijų yra akivaizdžiai ignoruojami. Neleidžia su mergaite susitikti ne tik biologinė motina, bet ir Vaiko teisių apsaugos tarnybos.

Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja Birutė Daugėlienė į mūsų 2012-05-18 ir vėlesnius prašymus dėl bendravimo su mergaite 2012-06-05 raštu Nr. 19-2-1925 atsakė, jog mano ir senelių Kedžių bendravimo tvarką su mergaite rengia Stankūnaitės advokatas Gintaras Černiauskas. Minėta B. Daugėlienė 2012-06-12 raštu Nr. 19-2-2046 pranešė: „2012-05-18, 2012-05-21, 2012-05-22, 2012-05-23, 2012-05-24 prašymai dėl bendravimo su anūke išnagrinėti. Siūlo bendrauti laiškais elektroniniu paštu. Taip pat siūlo esant galimybėms anūkei siųsti ir video laiškus. Jūsų siunčiamus laiškus kartą per savaitę mergaitei perduos šeimoje apsilankantis specialistas. Planuojant Jūsų ir anūkės bendravimą ateityje kitomis bendravimo formomis, siūlome Jums psichologo konsultacijas, siekiant pasirengti ateityje susitikti su anūke“.


VTAT vadovė B.Daugėlienė atsiuntė man, Neringai Venckienei, 2012-06-12 raštą Nr. 19-2-2054 ir nurodė, kad tėvams atsisakius sudaryti sąlygas vaikams bendrauti su artimaisiais giminaičiais, valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija gali įpareigoti tėvus sudaryti sąlygas artimiesiems giminaičiams bendrauti su vaikais. Lietuvoje galiojantys teisės aktai nenustato privalomos bendravimo tvarkos su brolio vaiku nustatymo. Todėl skyrius neturi teisinių galių įpareigoti Laimutę Stankūnaitę užtikrinti Jūsų bendravimo su brolio dukra tvarkos.

Kur dar gali išgirsti tokių absurdų, o tiksliau, baisių moralinių ir teisinių nuostatų pažeidimų, nežinau. Visų pirma dėl to, kad mergaitė beveik visą savo gyvenimą praleido Garliavoje. Ji čia yra gimusi, o pastaruosius ketverius metus čia gyveno nuolatos. Biologinė motina bute, kuris prokurorų surašytame akte nurodomas kaip nusikaltimo padarymo vieta, ją augino tik pusantrų metų. Ne vienas Lietuvos žmogus šiandien savęs ir kitų klausia, ne vienam skaudu mąstant, ką šiuo metu turi jausti, išgyventi vaikas, prievarta išplėštas iš savo gimtųjų namų, perduotas kaltinamojo pedofilija draugei ir gyvenantis kartu su ją saugančiais asmenimis, kai čia, Garliavoje, praleido beveik visą savo gyvenimą? Čia, Garliavoje, liko mergaitės namai, bendraamžiai draugai, jos seneliai, teta, dėdė, pusbrolis Karolis. Čia liko jos kambarys, jos rašomasis stalas, jos žaislai, drabužėliai, jos mylima papūgėlė. Pamačius ,,parodomosios“ akcijos metu darytas nuotraukas, kur mergaitė su Stankūnaite buvo kavinėje, pašiurpau: vaikas, per visą buvimo laikotarpį kavinėje taip ir nepakeliantis galvos nuo stalo. Šalia – besišypsanti Stankūnaitė, visai nebendraujanti su vaiku, jas supantys trys apsauginiai. Štai, ponia Žiobiene, ir vadinamoji Jūsų ,,socializacija“, nepakartojama gerovė, kurios taip siekėte mūsų mergaitei, kad net verkėte iš džiaugsmo, kad ją prievarta išplėšė. Nepakartojama ,,socializacija“, pakeitusi vaikui visus jo artimuosius, jo mokytojus, jo draugus, jo visą prigimtą pasaulį.

Stankūnaitė ir trys apsauginiai, kartais užsidedantys kaukes. Tai aplinka, ugdanti mergaitės dvasingumą, jos vidinį pasaulį, dedanti moralės, krikščioniškos kultūros, tikėjimo ir intelekto pagrindus.

Kaip visa tai Jums, mieli Lietuvos žmonės?

O priešistorė? Mažametė nuo 2008 m. birželio mėn. visą laiką gyveno su mano broliu Drąsiumi Kedžiu ir mano tėvais Vytautu Andriumi Kedžiu ir Laimute Kediene adresu Klonio g. 5, Teleičių k., Garliavos apyl. sen, Kauno rajone. Nuo 2009 m. spalio 12 d. mažametė mano brolio dukrelė gyveno su manimi adresu Klonio g. 7, Teleičių k., Garliavos apyl. sen., Kauno rajone, name, esančiame greta mano tėvų.

Teisėjo B. Varsackio 2010 m. kovo 17 d. nutartimi paskirtoje psichologinėje konsultacijoje nurodyta, kad mažametė sako, jog labai myli Neringą (t.y. Neringą Venckienę). Be to, byloje esančiame 2010-02-20 VšĮ „Psichologinės paramos ir konsultavimo centras“ rašte Nr. SD-56 „Dėl Neringos Venckienės globėjos pareigų atlikimo“ nurodyta, kad į socialinės darbuotojos klausimą, kodėl ji, kaip kiti vaikai, negyvena su savo mama, mergaitė paaiškino: „nes trys vyrai ateina pas mamą“. Tame pačiame dokumente nurodyta, kad socialinei darbuotojai mergaitė pasakė, jog ji nori visą laiką gyventi su Neringa. Šio minimo rašto dalyje „Prieraišumas ir išsiskyrimas“ nurodyta, kad prieš paskiriant Neringą mergaitės globėja, mergaitė buvo labiausiai prisirišusi prie tėvo ir senelių. Dabar jai pačiu svarbiausiu žmogumi tampa teta.

Teismo psichologijos ekspertizės akto 2011 m. 09-07 – 10-07 d. Nr. 103MS-143 3 punkte nurodyta, kad mergaitė ekspertizės metu, kaip ir kitų susitikimų su psichologais metu (remiantis civilinės bylos medžiaga), išsako norą gyventi globėjos N. Venckienės šeimoje. Šio ekspertizės akto 8 punkte nurodyta, kad mergaitės ryšys su globėja N. Venckiene stiprus, tvirtas, emociškai pakankamas, pasižymi saugiu prieraišumu.

Teismo posėdžio metu teisėjo V.Kondratjevo apklaustos VšĮ „Psichologinės paramos ir konsultavimo centro“, esančio Petrausko g. 19A, Kaune, darbuotojos: psichologė Ieva Šidlauskaitė - Stripeikienė ir socialinė darbuotoja Daiva Matulevičiūtė patvirtino, kad mažametė sugeba išreikšti savo nuomonę, mažametės noras visada buvo gyventi su Neringa. Šių liudytojų parodymai yra patikimi, nes psichologė Ieva Šidlauskaitė – Stripeikienė mažametę matė apie 30 kartų, o socialinė darbuotoja Daiva Matulevičiūtė – apie 10 kartų. Tiek viena, tiek kita liudytoja patvirtino bendravusios su mažamete, nesant akivaizdoje kitų žmonių.

Aš auginau mergaitę savo namuose trejus metus. Ją mokiau, rengiau, ją ugdžiau, visokeriopai ja rūpinausi. Už ją kovojau, paaukodama viską. Atsisakius biologinei, kaltinamojo pedofilija draugei leisti mudviem susitikti, mergaitės negaliu pamatyti.

Kaip manote, mieli Lietuvos žmonės, kodėl?!!!