- Laba diena, čia žurnalistas A.Drižius iš „Laisvo laikraščio“ patrukdė. Aš jums siunčiaus faksą, norėdamas gauti liepos 7 d. nutartį dėl Aurelijaus Beržinio skundo?
- Nemačiau šiandien žurnale jokio fakso, ryte nieko nebuvo.
- Tuomet aš žodžiu prašau – ar galėtumėte man elektroniniu paštu persiųsti man šią nutartį?
-  Aš nežinau, kas ten yra parašyta ir kas per prašymas, kokie jo motyvai.
- Aš esu spaudos darbuotojas, ir nutartį norime gauti, kas ją paviešinti.
- Kai aš perskaitysiu prašymą, tada ir bus atsakymas.
- Tačiau ar galite šį prašymą perskaityti dabar, aš jį jums persiunčiau į jūsų elektroninio pašto dėžutę?
- Matote, pas mus elektroninis paštas dar nėra identifikuotas.
- Aš jau siunčiau faksą teismo pirmininkui, tačiau jis pasimetė?
- Tuomet atsiusiu dar kartą ir prašau atsiųsti man tą nutartį.
- Aš į raštinę paskambinsiu ir pasakysiu, kad atneštų tą faksą.
- Vadinasi, dar šiandien bus galima gauti tą nutartį?
- Šiandien apeliacijų diena, todėl garantuoti negaliu, tačiau tikrai nevilkinsime.

Deja, lapkričio 20 d. vakare, kai laikraštis jau buvo sumaketuotas, Kauno apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus sekretorės vėl nieko nežinojo apie šį redakcijos prašymą.

Lapkričio 20 d. redakcija gavo antrąjį A.Beržinio laišką, kurį ir spausdiname nesutrumpintą: „Nuoširdžiai dėkoju už straipsnį „A.Beržinis, atskleidęs A.Valantino nusikaltimus, atsidūrė kalėjime“ ir tuo išreikštą paramą man už pilietinę poziciją, kurią rėmė ir palaikė jūs ir „Laisvas laikraštis“.
Siunčiu jums viešą pareiškimą Prezidentui, kurį įvertinęs ir suredagavęs, gal būt galėsite paskelbti ‚Laisvame laikraštyje“. Šio pareiškimo sutrumpintą dėl teisinių ir taktinių aplinkybių baudžiamojoje byloje nusiunčiau Lietuvos Prezidentui, paaiškėjus naujoms aplinkybėms.
Kaip minėjau ankstesniame laiške, kad mane lankė Kauno apygardos prokuratūros prokuroras ir labai domėjosi paskelbtais straipsniais apie generalinį prokurorą A.Valantiną. Šį mėnesį buvau nuvežtas į Kauno apylinkės teismą, kuriame taip pat buvo parrodytas padidintas susidomėjimas paskelbtais minėtais straipsniais apie generalinį prokurorą, bei buvo bandoma sumenkinti straipsnių reikšmę ir juose paskelbtų faktų tikrumą, net buvo protokoluojama ir provokuojama nepritarti paskelbtai straipsniuose informacijai. Tačiau nemažas dėmesys apklausos metu buvo skirtas išgauti informaciją apie galimus paskelbti faktus ir duomenis dėl korupcijos teismuose ir prokuratūroje ateityje „Laisvame laikraštyje“. Panašu, kad jų baimė ir nuogąstavimai tikrai virto panika, nes man nesuteikta galimybė susipažinti su pokalbio metu surašyto protokolo turiniu. Manau, kad „Laisvo laikraščio“ skaitytojams bus įdomu sužinoti, kaip organizuotai veikia teismai ir prokurorai prieš spaudos laisvę ir pagrindinį šios laisvės skelbėja ir skleidėja „Laisvą laikraštį“. Apie tai bandysiu jums parašyti kitame laiške, kai gausiu 2008-11-12 Kauno miesto apylinkės teisme priimtos nutarties nuorašą, kurį minėjau ankstesniame laiške“.

Lietuvos Respublikos Prezidentui
Jo Ekscelencijai Valdui Adamkui
S.Daukanto g. 8, Vilnius

Nuo Aurelijaus Beržinio,
Kauno tardymo izoliatorius,
A.Mickevičiaus g. 11, Kaunas

Viešas pareiškimas
2008-11-11
Konstitucijos 3 str. pagrindu

Pasaulio valstybių vystymosi istorija patvirtina faktus, kai pasiekusios pažangesnį ekonominio, politinio, socialinio išsivystymo lygį ar pasikeitus istorinėms, nacionalinėms vystymosi aplinkybėms bei susiformavus naujoms tradicijoms, valstybės keičia ir savo pavadinimus.
Lietuva neturėtų būti išimtis, kai teismų institucija antikonstituciniame teisingumo vykdyme pasiekė mafijos požymius turinčios ir principais veikiančios nusikalstamos organizacijos lygį su realia politine valdžia ir įtaka Prezidentui ir Seimui.
Konstitucijos 84 str. nustatyta, kad Prezidentas, kaip Konstitucijos priežiūros ir užtikrinimo garantas, teikia Seimui skirti ir atleisti įstatymo numatytais atvejais teisėjų kandidatūras. Tačiau tikrinti kiekvieno teikiamo skirti būsimo teisėjo kandidatūrą, kad bent mokėtų skaičiuoti ir neturėtų problemų dėl aritmetikos ir kad teisė ir teisingumo vykdymas būsimam teisėjui nebūtų tik varpų gaudesys iš neaiškios varpinės, tai jau ne Prezidento prerogatyva. Tokį patikrinimą turėtų atlikti Nacionalinė teismų administracija, tačiau jos steigėjas yra Aukščiausiasis teismas. Todėl faktiškai kiekvieną būsimą skirti teisėją pasirenka ir paskiria patys teisėjai, o teikiamo skirti teisėjo kandidatūros patvirtinimas tampa formalumu ir atsitiktinumu, jeigu kokia kandidatūra nepatvirtinama apmulkinant visuomenę. Taip Seime paskirti ir patvirtinti teisėjai tampa praktiškai neatskaitingais tautai, nors pagal Konstitucijos 2 straipsnį Lietuvos valstybę kuria tauta ir suverenitetas priklauso tautai, o suformuota teismų institucija tapo vienintele nekontroliuojama ir neatskaitinga visuomenei realia politine valdžia.
Amerikiečiai juokauja, kad norint iš viešnamio padaryta šventovę, nereikia perstatinėti lovų, bet būtina pakeisti personalą Norint Lietuvoje pakelti teismų institucijos autoritetą ir padidinti visuomenės pasitikėjimą, sukurti nepriklausomai dirbančius teismus nepakanka tik kurti ar keisti teismų veiklos įstatymus, vykdyti teismų reformas ar pan. Nes tai niekų darbas ir eilinis visuomenės mulkinimas. Kodėl amerikiečiai į atskaitingus visuomenei žemesnių teismus įvedė prisiekusiųjų institutą, tinkamai sutvarkė teisingumo vykdymą, o tai buvo ir yra valstybės ekonomikos politikos ir tinkamo ekonomikos reguliavimo užtikrinimo pagrindas. Kodėl per 20 metų Lietuvoje nebuvo įteisintas žemesnių teismų teisėjų tiesioginis rinkimas ir atskaitingumas visuomenei?
Ar gali visuomenė pasitikėti tokiu Seimu, į kurį išrinkti partijų atstovai, žadėję rinkėjams pilietinės visuomenės sukūrimą, faktiškai realizuoja tik savo partinius ir asmeninius interesus. Kodėl atsisakoma perduoti visuomenei vykdyti kaip suverenui dalį Konstitucijoje nustatytų Seimo funkcijų, kaip užtikrinti pilietinės visuomenės kūrimą. Juk Konstitucijoje parašyta, kad suverenitetas priklauso tautai ir niekas negali varžyti ar riboti bei savintis. Kodėl Seimas neperduoda visuomenei funkcijos tiesiogiai išrinkti ar atšaukti trečią teismų valstybinę valdžią, kai pats tiesiogiai yra tautos išrenkamas. Matomai todėl, kad korumpuota teismokratija, turėdama realią politinę valdžią ir įtaką Seimui kaip mafijinė organizacija yra nesuinteresuota tokia pilietinės visuomenės sąmoningumo vystymosi kryptimi. Matomai todėl, kad pats Seimas vykdo antikonstitucinę veiklą, jeigu du kartus atsisako atleisti mafijos krikštatėvį iš pareigų, oficialiai pasibaigus jo kadencijai. Juk Seimas, Vyriausybė ir teismai yra visuomenės apklausose reitinguojami paskutinėse vietose neatsitiktinai kaip korumpuočiausios institucijos, o spaudoje ir kituose žiniasklaidos priemonėse nepateikiami duomeny apie teismų korupcijos lygį bei kokios kyšių sumos yra surenkamos per metus teismuose Lietuvoje. Arba kaip susijęs teismų korupcijos lygis su teismų mafijos metinio biudžeto didinimu ir augimu ir kas garantuoja kyšių ėmimo ir rinkimo nebaudžiamumą. Arba kuri surinktų kyšių dalis tenka Seimui, kad nebūtų priimti nepelningi ir netinkami teismų mafijai įstatymai ir pa. Ar ne todėl Seimas nenori perduoti visuomenei tiesioginių teisėjų išrinkimo ir atšaukimo mechanizmų, kad neprarastų „gardaus korumpuoto valgio šaukšto“, kuriuo maitinamasi jau 18 metų ir todėl teismų mafijai suteikta teisė per savo įsteigtą Nacionalinę teismų administraciją rinktis ir patikrinti naujus narius, kurių tvirtinimas Seime tampa formalumu ir atsitiktinumu, jeigu kokia kandidatūra ir lieka nepatvirtinta.
Nors Konstitucija draudžia įtakoti teisėjų darbą, varžyti jų nepriklausomumą ir savarankiškumą, tačiau prieš prezidento rinkimus buvo pažadėta, kad Konstitucija ne šventa karvė, kuri neliečiama ar pan. Nors Prezidentas yra atsakingas pagal Konstituciją už valstybės užsienio politiką, tada kodėl teisėjų išrinkimas ir atšaukimas tiesioginių rinkimų keliu Konstitucija nepavedamas visuomenei, jeigu pripažįstama, kad tarp teismų ir teisėjų susiformavo klanas ir statomos žvakutės ant altoriaus dėl seime naujos teismų įstatymo redakcijos priėmimo. Pavadinimą Konstitucijoje į, pvz., idiotija arba debilindija su korumpuotos teismokratijos valdymo forma. Tada Lietuvoje vykdomas teisingumas būtų geriau suprantamas Europos Sąjungoje, kurioje Lietuva yra priimtų įstatymo negerbimo ir nevykdymo sinonimas, o Lietuva Konstitucijos straipsnyje turi būti įvardinta kaip korumpuota teismokratinė valstybė.
Kad teismų mafija yra vienintelė nekontroliuojama ir neatsiskaitanti tautai ir politinei valdžiai įrodo faktas, kad  Vilniaus miesto 2-os apylinkės teismo teisėjas G.Seikalis viešai išsityčiojo iš Seimo narių, išvadinęs juos „marginalais“, kuriem žodžių sąskambis teisinė valstybė yra toks pat įstabus ir nesuprantamas, kaip  mambu-jambu genčiai skardinė nuo konservų. Už tai teisėjas net buvo išrinktas į teisėjų tarybą. Vadinasi, teismų mafija išsityčiojo ne tik iš teisėjų kandidatūras patvirtinančio Seimo, bet tuo pačiu ir iš Seimą išrinkusios tautos, įrodydama savo politinės valdžios viršenybę ir nebaudžiamumą.
Kita Seimo patvirtinta teisėja Larisa Tamulionienė paskyrė man kardomąjį kankinimą – suėmimą, kad sunkiai vaikščiojančiam invalidui su nustatytu 30 proc. darbingumo, baudžiamojoje byloje dėl nepagarbos teismui ir per tris mėnesius trukdo ir neleidžia susipažinti su baudžiamosios bylos medžiaga, kad galėtų toliau tęsti suėmimą trims mėnesiams. Paaiškėja, kad teisėja L.Tamulionienė ne nemoka suskaičiuoti iki penkių, nes nutartyje leisti man susipažinti su baudžiamosios bylos medžiaga per 5 dienas nurodo 2008 m. spalio mėnesio 1, 2, 6, 7 dienas.
Taip pat paaiškėja, kad teisėja L.Tamulionienė pagal pridedamus prie pareiškimo raštus jau 2008-09-23 d. iš anksto, pažeisdama teismo posėdžio pasitarimo slaptumą ir nekaltumo prezumpciją, paskelbia, kad galima 2008-11-20 mane suimtą etapuoti ir nuvežti į Panevėžio miesto apylinkės teismą, kai 2008-07-10 man paskirtas kardomasis suėmimas trims mėnesiams baigiasi 2008-10-10 ir 2008-09-23 dar nėra pratęstas. Vadinasi, teisėja L.Tamulionienė antikonstituciniais Konstitucijos 109 str. pažeidžiančiais veiksmais 2008-09-23 nusprendžia pratęsti man suėmimą trims mėnesiams, kai pagal Baudžiamojo proceso kodekso  127 str. suėmimo pratesimo klausimo išsprendimui teisėja privalėjo surengti teismo posėdį, į kurį šaukiami prokuroras ir gynėjas su kaltinamuoju. Tokį posėdį teisėja L. Tamulionienė surengė tik 2008-10-09, faktiškai 2008-09-23 jau pratęsusi man kardomąjį kankinimą – suėmimą trims mėnesiams, o 2008-10-09 teismo posėdyje prokuroro, gynėjo ir mano nuomonės išklausymas buvo tik formalus išsityčiojimas iš Konstitucijos 109 str.  ir Baudžiamojo proceso kodekso 22, 369 straipsnių bei teisėjos antikonstitucinės veiklos įrodymas.
2008-10-09 teismo posėdyje dėl antikonstitucinių teisėjos L.Tamulionienės ir prokurorų veiksmų, pareiškus jai ir teismui nušalinimą, teisėja nušalinimo pareiškimą nuneša išspręsti teismui pirmininkei ir grįžusi į teismo posėdžių salę, viešai pareiškia, kad  teismo pirmininkė nušalinimo pareiškimą savo rezoliucija perdavė išspręsti aukštesnės instancijos Kauno apygardos teismui. Tačiau baudžiamosios bylos nagrinėjimas ne atidedamas iki bus išspęstas teisėjos ir teismo nušalinimo klausimas, bet teisėja formaliai nagrinėja kardomojo kankinimo – suėmimo trims mėnesiams man pratesimo klausimą, kadangi jau 2008-09-23 raštu leido mane kaip suimtą etapuoti į Panevėžio miesto apylinkės teismą.
Tokius antikonstitucinius teisėjos L.Tamulionienės veiksmus globoja Kauno apygardos prokuratūra su prokuroru Gintautu Tamulioniu, nes pagal rašytojo Merime romane „Lokys“ posakį „meška su lokiu abudu tokie..“.
Būtent su prokuroru A.Bužavu teisėja L.Tamulionienė, man, kaip kaltinamajam nedalyvaujant teismo posėdyje, nutaria ir apklausia liudytojus, nors pagal Baudžiamojo proceso kodekso 22,246 straipsnį baudžiamąją bylą, kai nedalyvauja pats kaltinamais, leidžiama nagrinėti tik tokiu atveju, kai kaltinamasis yra ne Lietuvos teritorijoje, o Konstitucijos 109 str. nustato, kad vykdydamas teisingumą, teismas privalo vykdyti tik įstatymą.
Būtent su prokuroru A.Bužavu teisėja L.Tamulionienė verčia prievarta duoti parodymus mano žmoną, kai pastaroji kaip man artimas žmogus atsisakė duoti parodymus ir ši aplinkybė yra užprotokoluota. Tačiau antikonstituciniais veiksmai teisėja su prokuroru, pažeisdami Konstitucijos 31 str., ir Baudžiamojo proceso kodekso 82 str., uždraudžiančius versti duoti parodymus kaltinamojo šeimos nariams, nutartimi nusprendžia atvesdinti mano žmoną į teismo posėdį, kad prievarta duotų parodymus, ir nutartį dėl atvesdinimo paveda vykdyti policijos pareigūnams.
Būtent prokuroras A.Bužavas su teisėja L.Tamulioniene ir teismo pirmininke J.Damuliene organizuoja neteisėtą  baudžiamosios bylos dėl nepagarbos teismui teisminį nagrinėjimą Jonavos rajono apylinkės teisme. Nors ikiteisminio tyrimo metu nustatoma, kad neva nusikalstama veika padaryta Vilniaus 2-os apylinkės teisme. Tačiau pažeidžiant Konstitucijos 109 str. ir Baudžiamojo proceso kodekso 226 str. 1 dalį baudžiamoji byla neteisėtai neperduodama nagrinėti tyčia ir sąmoningai pagal bylos priklausomumą. Tokiu būdu prokuroras A.Bužavas  su teisėja L.Tamulioniene antikonstituciniais veiksmais ne pagal teritorinį baudžiamosios bylos nagrinėjimo priklausomumą paskiria man kardomąjį kankinimą – suėmimą dar trims mėnesiams.
Vilniaus miesto 2-os apylinkės teismo teisėjas Audrius Cininas ir Vilniaus apygardos teismo teisėjas Arūnas Kisielius tokius prokuroro A.Bužavo neteisėtus veiksmus savo nutartyse nepripažįsta nusikalstamais, nes „neteisėta“ ir nusikalstama veika visų pirma apsprendžia kaltininko priešingas teisei elgesys arba neveiklumas, o prokuroras A.Bužavas veikė savo kompetencijos ribose. Teisėjas A.Cininas taip pat „veikė“ savo kompetencijos ribose bei „nustatyta tvarka“, kai pažeidžiant teritorijų planavimą reglamentuojančius teisės aktus Trakų rajone neteisėtai gavo žemės sklypą privačiai statybai, kuriam neteisėtai buvo rengiamas detalusis planas, keičiantis žemės paskirtį. Teisėjas A.Kisielius taip pat laiko save nešališku ir nepriklausomu, nors yra paėmęs 1.053.586 Litų paskolą ir nežino, kas nutiktų, jeigu netektų teisėjo darbo ir reikėtų gražinti paskolą bankui.
Vilniaus miesto 2-os apylinkės teismo teisėjas Igoris Kasimovas taip pat sistemingai ieško durnesnių už save, kai 2007-02-09 rašte nustato, kad neva Vilniaus miesto apylinkės teisme padaryta nepagarbos teismui nusikalstama veika. Tačiau jis nesikreipia pagal teritorinį nusikalstamos veikos priklausomumą į Vilniaus apylinkės prokuratūrą, kad ši atliktų ikiteisminį tyrimą. Tačiau teisėjas neteisėtai kreipiasi į Jonavos apylinkės prokuratūrą, kuri organizuoja ikiteisminį tyrimą ir baudžiamąją bylą perduoda ne į Vilniaus 2-os apylinkės teismą, bet perduoda Jonavos apylinkės teismui, teisėjai l.Tamulionienei.
Kauno apygardos teismo teisėjas A.Urbšys atvirai tyčiojasi iš Seimo ir savo nutartyje nustato, kad „baudžiamosios bylos perdavimas neteisėtai ne pagal teritorinį priklausomumą yra neesminis baudžiamojo proceso kodekso reikalavimų pažeidimas“. Kadangi toks pažeidimas Baudžiamojo proceso kodekse Seimo nepripažintas esminiu pažeidimu, tai 226 str. Ioje dalyje yra nustatyta, kad baudžiamoji byla turi būti nagrinėjama nusikalstamos veikos padarymo vietos teisme.Kauno apygardos teismo l.e.p.  baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas A.Smolskas 2008-10-21 rašte sapnuoja atmerktomis akimis, kai bando mulkinti apie teisėjos L.Tamulionienės išankstinį nežinojimą, 2008-09-23 apie mano suėmimą trims mėnesiams 2008-10-09 teismo posėdyje, kai ši jau 2008-09-23 iš anksto praneša, kad bus galima mane etapuoti 2008-11-20 į Panevėžio apylinkės teismą ir dėl to 2008-10-08 man bus pratęstas suėmimas trims mėnesiams.
Jonavos rajono apylinkės teismo, Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo, Jonavos rajono apylinkės prokuratūros neteisėta veiklą vienija aplinkybė, kad šiuose teismuose pirmininku ir prokuratūros vyr. Prokuroru dirbo dabartinis generalinis prokuroras Algimantas Valantinas, apie kurio neteisėtą ir nusikalstamą veiklą rašė „Laisvas laikraštis“ eilėje straipsnių, tame tarpe ir „A.Valantinas atkeršijo buvusiam pareigūnui“. Todėl dabar pas mane lankosi prokuratūros atstovai, esu vežamas į teismus, kur labai domimasi „Laisvo laikraščio“ minėtu ir kitais straipsniais apie korupciją teismuose ir prokuratūroje, todėl provokuojama išgauti informaciją apie būsimus straipsnius „Laisvame laikraštyje“ šia ir kitomis temomis. Kad prieš visuomenę pateisintų savo neteisėta ir nusikalstama veiklą, prokuratūros ir teismų pareigūnai vežioja mane į Panevėžio VPK areštinę, reikalauja pasirašyti, kad man reikalingas jų siūlomas advokatas ir šantažuoja iškelti baudžiamąją bylą dėl nepagarbos teismui ir nuteisti, kad nenutraukti suėmimo du metus ir taip trukdyti susirašinėti su Europos žmogaus teisių teismu Strasbūre, kur gali būti priimtos nagrinėti dvi civilinės bylos dėl mano teisių pažeidimo Lietuvos teismuose ir įrodyta nusikalstama teismų ir prokuratūros veika, neturinti nieko bendro su teisingumo vykdymą. Neatsitiktinai Generalinės prokuratūros pareigūnai pradėjo ikiteisminį tyrimą prieš Panevėžio VPK vadovą Stanislovą Poliaką dėl piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi, kai jis lengvatinėmis sąlygomis privatizavo miesto pakraštyje stovintį kotedžą, o šio komisaro tyrėja D.Gogelienė jau rugpjūčio mėnesį telefonu šantažavo mano tėvus, kad man bus pratęstas suėmimas dar keliems mėnesiams, kad taip priversti mane duoti parodymus apie aplinkybes, kurias sužinojau kaip atstovas civilinėje byloje, kai Civilinio proceso kodekso 189 str. ir BPK 80 str. griežtai uždraudžia apklausti apie tokias aplinkybes.
Todėl konstitucijos 3 straipsnio pagrindu kreipiuosi į Lietuvos Prezidentą kaip Konstitucijos priežiūros garantą, priešindamasis prieš teismų mafijos kėsinamasi į Lietuvos konstitucinę santvarką ir nepriklausomybę, imtis neatidėliotinų Konstitucijos suteiktų įgaliojimų nutraukti Lietuvos valstybės diskreditavimą ir korumpuotos teismokartijos valdymą. Taip pat suteikti tautai konstitucinę teisę rinkti ir atšaukti žemesnių teismų teisėjus, kad būtų nebetęsiamas teisingumo pardavinėjimas Lietuvoje“.

Kodėl A.Valantinas keršija A.Beržiniui?
Redakcijos nuomone, generalinis prokuroras A.Valantinas ėmėsi keršyti A.Beržiniui, kai „Laisvame laikraštyje“ buvo išspausdinti keli straipsniai apie įtariamus A.Valantino nusikaltimus. Šiuos duomenis pateikė A.Beržinis.

A.Valantinas dengė žudikus-policininkus

Generalinis prokuroras Algimantas Valantinas, dar 1993-1994 m. eidamas Jonavos apylinkės vyriausiojo prokuroro pareigas, bandė nuslėpti vietos policijos viršininko nusikaltimą, kai pastarasis girtas užmušė žmogų, pabėgo iš įvykio vietos, o jam pavaldiems policininkams liepė suklastoti savo raportus.

„Viskas prasidėjo 1994 m. pradžioje, kai gavau operatyvinę informaciją, kad Jonavos rajono policijos komisariato kelių policijos vadovas Vygaudas Čižauskas autoavarijoje užmušė žmogų, o tą įvykį bandė nuslėpti, padedamas vietos prokurorų, - LL pasakojo buvęs Valstybės saugumo departamento darbuotojas Aurelijus Beržinis, kuris VSD buvo atsakingas už korupcijos tyrimą teisėtvarkos organuose, - sužinojau, kad Jonavos policijos vadovai nutarė atšvęsti V.Čižausko automobilio „Volga“ remontą, gerai prisivaišinę, sėdo už vairo“.

„Viskas prasidėjo 1994 m. pradžioje, kai gavau operatyvinę informaciją, kad Jonavos rajono policijos komisariato kelių policijos vadovas Vygaudas Čižauskas autoavarijoje užmušė žmogų, o tą įvykį bandė nuslėpti, padedamas vietos prokurorų, - LL pasakojo buvęs Valstybės saugumo departamento darbuotojas Aurelijus Beržinis, kuris VSD buvo atsakingas už korupcijos tyrimą teisėtvarkos organuose, - sužinojau, kad Jonavos policijos vadovai nutarė atšvęsti V.Čižausko automobilio „Volga“ remontą, gerai prisivaišinę, sėdo už vairo“.

Į neblaivaus V.Čižausko vairuojamą „Volgą“ susėdo visi Jonavos teisėtvarkos organų viršininkai – rajono Priešgaisrinės apsaugos ir vietos policijos vadovai. Tačiau kadangi jau buvo žiemos vakaras, Jonavoje budėjęs kelių policijos patrulis nepažino savo viršininko perdažytos „Volgos“, ir ėmė ją stabdyti. Kadangi V.Čižauskas mieste viršijo greitį, policininkai ėmė jį stabdyti, tačiau kelių policijos viršininkas, numojęs ranka, nuvažiavo toliau – atseit, paskui išsiaiškinsime. Kelių patrulis ėmė vytis savo viršininkų „Volgą“, o pastaroji, važiuodama dideliu greičiu, sugebėjo numušti ant šalikėlio stovintį jonavietį dviejų vaikų tėvą Riabjovą, ir mirtinai jį sužalojo. Tačiau V.Čižauskas, net ir užmušęs žmogų, paliko jį merdėti ant kelio, ir nuskriejo tolyn. Policijos patrulis juos toliau persekiojo, tačiau galingesnė „Volga“ nuo policininkų atitrūko, ir vienoje sankryžoje „Volga“ išmetė „desantą“ – visus jau minėtus girtus pareigūnus. Prie vairo liko vienas V.Čižauskas, kurį prisivijo policijos patrulis. Kelių policininkai nustebo, kai pamatė, kad prie „Volgos“ vairo – jų viršininkas V.Čižauskas. Pastarasis iš karto pasakė savo pavaldiniams, kad jis viską sutvarkys, ir pareikalavo, kad patruliai paliudytų, kad jie nieko nematė.

Kitą dieną policijos raportuose atsirado panešimai, kad jie vijosi „Volgą“, tačiau jos nepagavo, o į policiją prisistatė ir pats V.Čižauskas kartu su savo draugu – Jonavos kriminalinės policijos komisaru Alfredu Ostreika. V.Čižauskas parašė pareiškimą, kad vakar kažkas pavogė jo „Volgą“, o komisaras A.Ostreika paliudija, kad po vagystės pas jį atėjo pats V.Čižauskas ir pranešė apie vagystę – taip neva garantuojamas V.Čižausko alibi, kad jis nusikaltimo naktį pats nevairavo savo „Volgos“. Policijos patruliai parašo, kad jie vijosi nusikaltėlį, tačiau šis pabėgo. Tačiau dėl nužudyto žmogaus Jonavos prokuratūra iškėlė baudžiamąją bylą, kurią kuravo tas pats A.Valantinas. A.Ostreikos pavaldiniai parašė raportą, kad V.Čižauskas tuo metu, kai įvyko avarija, buvo kitoje vietoje, ir negalėjo būti tos „Volgos“ vairuotoju. Pats A.Ostreika paliudijo, kad buvo su V.Čižausku kartu avarijos metu. „Šioje istorijoje net devyni policijos pareigūnai surašė žinomai melagingus parodymus, paaiškinimus, suklastoja dokumentus“, - pasakojo šią istoriją tyręs A.Beržinis.

Iškeliama byla, kad pavogta „Volga“, o vagis bebėgdamas užmušė praeivį, tačiau vagis nenustatytas. Matyt, ta istorija taip ir būtų pasibaigusi, jeigu ne tas pats A.Beržinis. Jis gavo tikslių duomenų apie šį įvykį ir nuėjo pats Jonavos vyr. Prokurorą A. Valantiną pasidomėti, kaip vyksta tyrimas.

„A.Valantinas žinojo visas šio nusikaltimo detales, - įsitikinęs A.Beržinis, - kai aš nuėjau pas jį į kabinetą, ir pradėjau klausinėti, kodėl iki šiol nenustatytas kaltinamasis, A.Valantinas pradėjo maivytis – atsieit, žinote, tokia situacija, nėra įtariamųjų ir sunku jį rasti. Jis buvo toks įsijautęs pasakodamas, kad labai nustebo, kai paklausiau, ar prokuratūra tiria tik tokią versiją? Mat aš dar prieš tai buvau pasiskaitęs policijos žiniaraštį apie autoįvykius. Apie minėtą autoavariją buvo parašyta, kad „girtas vyriškis ėjo viduriu gatvės, šlitinėjo ir buvo parblokštas „Volgos“. Paklausiau, kas įrašė tą pranešimą ir kas matė, kad auka ėjo neblaivi viduriu gatvės. Pareikalavau, kad prokuratūra iškviestų tą policininką, kuris padarė tą įrašą – juk kaip policininkai galėjo žinoti, kad tas parblokštas vyriškis ėjo viduriu gatvės – juk tai galėjo žinoti tik „Volgos“ vairuotojas. Kai uždaviau šį klausimą, A.Valantinas labai pasimetė – „tiksliai sako, mes nepagalvojome, kas įrašė tokias detales?“. Iš kur policininkai galėjo žinoti, kad auka svirduliavo – juk patrulis buvo gerokai atsilikęs nuo persekiojamos „Volgos“, o daugiau šio įvykio liudininkų nebuvo. Negana to, Riabjovo mirties išvadose rašoma, kad jis mirė nuo automobilio stovo smūgio į galvą – atsiet, jis buvo toks pasviręs, kad „Volga“ jam trenkė tiesiai į galvą“.

A.Beržinis pradėjo aiškintis, kurie policininkai įrašė tas nusikaltimo detales, ir tie klausimai pradėjo kelti didelį nerimą A.Valantinui. „Mes sužinosime, kas padarė tuos įrašus“, - pažadėjo A.Valantinas. A.Beržinis pradėjo juoktis ir pasakė, kad aišku, kad tuos įrašus įrašė policijos budėtojas, tačiau geriau būtų išsiaiškinti, kas budėtojui tai padiktavo. „Tokias nusikaltimo detales galėjo žinoti tik liudininkas, arba žmogus, padaręs autoįvykį“, - buvo įsitikinęs A.Beržinis. Kadangi liudininkų nebuvo, tai sukėlė A.Vakarinui isteriją.

„Kai aš paklausiau A.Vakarino, ar komisaras A.Ostreika tikrai patvirtins, kad pas jį atbėgo Čižauskas ir pranešė, kad jo „Volga“ pavogta?, - pasakojo A.Beržinis, - A.Valantinas atsakė, kad būtinai, nes prokuratūra neva viską patikrino. Tuomet pasiūliau patikrinti tos dienos A.Ostreikos pavaldinio raportus – kur jis tą dieną važinėjo. Pagal dokumentus paaiškėjo, kad tuo metu šis pareigūnas buvo visai kitoje vietoje, apklausinėjo kitus piliečius, todėl fiziškai negalėjo sutikti pas jį atbėgusio V.Čižausko. Paaiškėjo, kad šis pareigūnas surašė melagingą raportą, prašant A.Ostreikai. Kai paaiškėjo šios aplinkybes, tyrimui vadovavęs A.Valantinas pradėjo plauti nuo savęs įtarimus : „Ojojoi, ojojojoi, aš irgi įtariau, kad čia ne viskas švaru“. Kai paklausiau, kodėl jis nekontroliuoja pavaldinių darbo, A.Valantinas atsakė taip : „Jūs supraskite, čia gi policija, čia mes dirbame viename rajone, jus supraskite, čia ne taip paprasta. Mes pažiūrėsime, kas čia darosi“.

Kaip „skilo“ A.Valantinas?

„Tuomet A.Valantinui pasakiau, kad jam tokie „tyrimai“ gali liūdnai baigtis, ir kad jis net netikrina elementarių dalykų, - pasakojo A.Beržinis, - duodami parodymai, o jūs net netikrinate, kur tuo metu buvo policininkai. A.Valantinas aiškinosi, kad jis nesitikėjo, kad policininkai galėtų meluoti. Tačiau man keisčiausias buvo toks A.Valantino klausimas – ar aš dirbu su savo valdžios nurodymu, ar tai tik mano vieno iniciatyva. Jam atsakiau, kad yra padarytas vienas nusikaltimas, o tam, kad jį pridengti, yra padaromi kiti nusikaltimai. Tai sukėlė tokią A.Valantino reakciją: „Vajėzau, kas dabar bus? Reikės atleisti visus policijos darbuotojus. Nebus kam dirbti Jonavos rajone..“. Kai paklausiau, ką jis pats galvoja apie savo karjeros galimybes, ir ar nemano atsistatydinti, A.Valantinas sureagavo, ar šis tyrimas atliekamas su valdžios sankcija? Jam atsakiau, kad jeigu jis viską atlieka su valdžios sankciją, tai gal šį nusikaltimą nuslėpti jam taip pat liepė jo valdžia? A.Valantinas tik žiūrėjo į mane ir nieko neatsakė. Dabar supratau, kad jeigu A.Valantinas gali pridengti tokius policijos vadovų nusikaltimus, reiškia, kad jis gali „pridengti“ ir VSD karininko Vytauto Pociūno nužudymą. Žinant A.Valantino praeitį, galima suprasti, kad jis yra patikimas „klano“ žmogus, kuris visus veiksmus derina su „valdžia“.

Dar didesnis akibrokštas laukė, kai paaiškėjo, kad suklastotas ir Riabjovo mirties ekspertizės aktas. Jame buvo parašyta, kad auka žuvo, jai į galvą atsitrenkus „Volgos“ kėbulo stovą – reiškia, buvo toks, girtas, kad stovėjo pasviręs. Tačiau kai A.Beržinis pareikalavo padaryti Riabjovo palaikų ekshumaciją, paaiškėjo, kad jam sutrupinti blauzdikauliai – reiškia, kad automobilis pirma trenkėsi į jo kojas. Tačiau apie aukos sulaužytus blauzdikaulius A.Valantino patvirtintoje mirties ekspertizėje nebuvo nieko. „Man aukos artimieji pasakė, kad jų tėvo blauzdikauliai sulaužyti, o tai galėjo būti padaryta su automobiliu buferiu, žmogui stovint ar einant per kelią, - sakė A.Beržinis, - kai tai pasakiau A.Valantinui, jis dar labiau nustebo – ką, ir čia klastotė? Suklastotas medicinos aktas? Negali būti? Prokurorui pasakiau, kad viskas toje byloje yra suklastota ir jis tai puikiai žino. Tuomet A.Valantinas pradėjo muštis į krūtinę: „Aš irgi tai įtariau, viską ištirsime iš naujo“. Tačiau tuo pat metu aš sužinojau, kad A.Valantinas jau skambina į Vilnių, į Generalinę prokuratūrą, A.Paulauskui, arba kažkam iš jo buvusios gaujos, ir klausia, ką jam daryti, ir kas čia toks iš VSD atvažiavo, ar jis veikia su savo vadovybės pritarimu. A.Valantinui jo valdžia paaiškino, kad su tuo durniumi neprasidėk, nieko nebus“.

Tuometiniai VSD vadovai Jurgis Jurgelis, Tekorius ir Pėdnyčia tuo pat metu mane įspėjo, kad tik nebandyčiau kelti klausimo dėl A.Valantino, nes kitaip aš „nusiaubsiu visą Jonavos rajoną, nebus kam dirbti“. „tačiau aš iš karto pareikalavau, kad A.Valantinas būtų nušalintas nuo tyrimo, ir bylos imtųsi kitas prokuroras“, - pasakojo A.Beržinis. Tačiau šis jo prašymas nebuvo patenkintas, A.Valantinas paliktas tirti šio nusikaltimo. „Kitą dieną pareikalavau ekshumuoti aukos palaikus, ir iš karto pas mane atbėgo teismo medicinos ekspertas, kuris prisipažino, kad suklastoti išvadas dėl mirties priežasties jį privertė prokurorai, - pasakojo A.Beržinis, - tikroji Rebjovo mirties priežastis buvo tai, kad jis gavo smūgį į blauzdikaulius, vėliau – į visą kūną, ir nuo sužalojimų mirė. Komisaras A.Ostreika iš karto pasiprašė atleidžiamas iš darbo, o kiti aštuoni policininkai, parašę melagingus raportus, po to juos iš naujo perrašė, ir parašė, kaip viskas buvo iš tikrųjų. Kaltininkas Čižauskas iš karto atsigulė į ligoninę, tačiau vis tiek pateko į teismą, ir gavo kelis metus laisvės atėmimo „už nužudymą dėl neatsargumo“. Tai, kad jis buvo neblaivus avarijos metu, niekas net nebandė įrodyti, nors visi žinojo, su kuo jis gėrė ir kur. Tačiau, kiek žinau, Čižauskas realiai bausmės neatliko, gal išsisuko dėl ligos ar panašiai“.

A.Beržinis ir dabar įsitikinęs, kad Jonavos vyr. Prokuroras Algimantas Valantinas puikiai žinojo, kad slepia nusikaltusį policijos vadovą, ir padėjo jam klastoti dokumentus. „Vienintelis dalykas, kurį supratau, kai jis paklausė, ar aš veikiu su valdžios žinia, - pasakojo A.Beržinis, - tuomet supratau, kad jis dengia šį nusikaltimą su Generalinės prokuratūros ir tuometinio jos vadovo A.Paulausko žinia. Jam buvo liepta ir jis šio nusikaltimo netyrė. Po šio įvykio iš darbo Vidaus reikalų ministerijoje greitai buvo atleistas Petras Liubertas (Vienas iš „Ekskomisarų biuro“ steigėjų), nes jis buvo geras Čižausko draugas, ir, kiek supratau, Čižauskas buvo nulėkęs pas P. Liubertą skųstis, tačiau reikalai jau buvo pajudėję, ir jie nebegalėjo jau visiškai „uždengti“ šio nusikaltimo. Tuo metu jau buvo surinkti visi įrodymai, įrodantys, kad šį nusikaltimą įvykdė Čižauskas, surastas net vienas liudininkas, kuris matė, kaip komisaro „Volga“ partrenkė pėsčiąjį. Tačiau man keisčiausia, kad dėl šios istorijos A.Valantinas nė kiek nenukentėjo – greitai jis tapo Jonavos rajono apylinkės teismo pirmininku. Kiek suprantu, kad dirbti prokuratūroje A.Valantinas jau nebegalėjo, prasidėjo trintis, ir jam pasiūlė – tu geriau laikinai eik į teismą, kol viskas aprims. Taip visada daroma šioje sistemoje. Tačiau vėliau tie patys žmonės, kuriems A.Valantinas buvo ištikimas, jį perkėlė dirbti į Vilnių, Teisingumo ministerijos Teismų departamento direktoriumi. Vėliau – Vilniaus 2-os apylinkės teismo pirmininku, ir galiausiai paskyrė generaliniu prokuroru.

Generalinė prokuratūra – reketo organizacija
 
 Aurimas Drižius, Savaitraštis "Laisvas laikraštis"", 2007 07 27

 
 Generalinio prokuroro pavaduotojas Gintaras Jasaitis atmetė nužudyto VSD pulkininko Vytauto Pociūno našlės Liudvikos Pociūnienės prašymą atnaujinti jo nužudymo tyrimą ir iškelti bylą dėl jo šmeižimo. Kaip žinia, G.Jasaitis gavo papeikimą už tai, kad jo vadovaujama Kauno apygardos prokuratūra „nepastebėjo“, kad visą Lietuvą sukrėtusios žmogžudystės auka - kunigo Ričardo Mikutavičiaus kūnas buvo palaidotas kaip „neatpažintas“. Tačiau toks „žioplumas“ nesutrukdė G.Jasaičiui tapti generalinio prokuroro pavaduotoju. „Reikia žiūrėti į Generalinę prokuratūrą ne kaip į teisingumo instituciją, bet kaip į verslo struktūrą, kuri yra absoliučiai korumpuota“, - LL sakė buvęs VSD pareigūnas Aurelijus Beržinis. Kai jis, dirbdamas VSD, pradėjo tirti Kauno prokurorų nusikaltimus, pastarieji jam sufabrikavo baudžiamąją bylą, surado melagingų liudininkų ir paslėpė jo nekaltumo įrodymus. A.Beržinis dešimt mėnesių praleido Lukiškių kalėjime, tačiau buvo paleistas ir byla jam nutraukta, kai pažadėjo sumokėti 10 tūkst. litų kyšį prokurorams. Visą laiką, kai Kauno prokurorai susidorojo su A.Beržiniu, Kauno apygardos prokuratūrai vadovavo tas pats G.Jasaitis.
Buvęs VSD darbuotojas Aurelijus Beržinis atsakė į LL klausimus:
- Koks G.Jasaičio vaidmuo dėl V.Pociūno nužudymo bylos?
- Jis leido pasirašyti atsisakyti atnaujinti bylą dėl V.Pociūno nužudymo ir dėl jo šmeižto ONTT skyriaus vyr. prokurorui A.Kliunkai. A.Kliunka lyg ir prisiėmė visą atsakomybę, ir dabar aiškinama, kad galima šį sprendimą skųsti ikiteisminio tyrimo teisėjui, tačiau pats G.Jasaitis turi teisę panaikinti žemesnio prokuroro sprendimą. Kadangi jis to nedaro, aišku, kad G.Jasaitis sutinka su tokiu A.Kliunkos sprendimu.
- Koks G.Jasaičio vaidmuo, tiriant kunigo Ričardo Mikutavičiaus nužudymo bylą?
- Tuo metu jis buvo Kauno apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras ir tiesiogiai buvo atsakingas už šio nusikaltimo ištyrimą. Kaip vėliau paaiškėjo, R.Mikutavičiaus lavonas buvo rastas vandenyje ir palaidotas kaip neatpažintas, nors tuo metu kunigo dingimas buvo didžiausia aktualija visoje šalyje. Kada tai paaiškėjo, tiek G.Jasaitis, tiek ir M.Mikutavičiaus bylą tyręs prokuroras Žadeika (B.Lubio žentas) turėjo atsakyti, nes situacija buvo neeilinė – padarytas didžiausias žioplumas. Po šio precedento buvo uždrausta laidoti žmonių kūnus kaip neatpažintus iš karto per kelias dienas nuo jų suradimo. Kūnai turėjo būti laikomi, ir pagal instrukciją reikėjo atlikti visus veiksmus, kad nustatyti jų asmenybę. Tuometinis generalinis prokuroras K.Pėdnyčia dėl tokio prokurorų žioplumo atleido du prokurorus, o Jasaitis gavo papeikimą. Tačiau kadangi Jasaitis buvo K.Pėdnyčios žmogus, tai jis po šio incidento nebuvo pažemintas pareigose, bet atvirkščiai – greitai pakilo pareigose.
- Kas stūmė Jasaitį?
- Kitaip tariant, kas už jo stovėjo? Manau, kad tie, kurie buvo suinteresuoti nužudyti M.Mikutavičių ir užgrobti jo turtą, ir jį pasidalinti. Panaši situacija yra ir dabar – dėl V.Pociūno. Prokuratūrai nenaudinga tirti šią bylą, nes prokurorams geriau tirti kelias kitas bylas, kuriose jie gaus kyšius, ir parduos tuos reikalus. O ką jie gaus ištyrę šią bylą?
- Gal ordiną gaus?
- Ordinas toks reikalas, kad dar neaišku, ar ištirsi, ar gausi, ar negausi tą ordiną. Tačiau jeigu prokuroras paims bylas, tai konkrečiai galės jas parduoti ir gauti konkretų kyšį. Aš jums papasakosiu tokių istorijų, kad visuomenė galų gale nustos žiūrėti į Generalinę prokuratūrą kaip į teisingumo instituciją, bet pradės žiūrėti į ją kaip į verslo struktūrą, kuri yra absoliučiai korumpuota, ir kuri absoliučiai nusikalstamai organizuota. Jeigu visuomeninės organizacijos prašo Generalinę prokuratūrą tirti V.Pociūno nužudymą, tai aš galvoju, kad jos prašo pačių prokurorų tirti savo nusikaltimus. Jeigu V.Pociūnas turėjo duomenis, kad yra vykdomas valdžios užgrobimas, jis jautė, kokios valstybės agentūra eina į valdžios institucijas, papirkinėja pareigūnus, bando primesti savo valią įstatymų leidybai ir teismų sistemai, kuri taip pat yra absoliučiai korumpuota, tai ir pats V.Pociūno nužudymas negalėjo būti įvykdytas prieš tai nesuderinus su aukštais generalinės prokuratūros pareigūnais.
- Kodėl taip galvojate?
- Manau, kad prokuratūra turėjo duoti vadinamąjį „stogą“ tokiam nusikaltimui. Pažiūrėkite, kaip prokurorai vangiai tiria šią bylą, ir nerodo jokio suinteresuotumo ją ištirti. Prezidentas ragina paviešinti šią bylą, tačiau kas iš to – prokuratūra paviešins tik tai, kas jiems naudinga, o kas ne, niekada nebus paviešinta. Ir tas prokuratūros atsisakymas kelti bylą dėl šmeižto, kad neva spaudos straipsniai apie tai, kad V.Pociūnas iškrito pro langą besišlapindamas, yra neva tik viena iš versijų, tai tokie aiškinimai kelia tik šypseną.
- Kaip jūs pats nukentėjote nuo prokuratūros?
- Aš dirbau Valstybės saugumo departamente Kauno skyriuje ir mano veiklos baras buvo ekonominiai nusikaltimai. Gavau informacijos apie tai, kad vienas Kauno prokuroras Juozas Bagdonavičius bando neteisėtai užimti Kauno savivaldybei priklausantį butą. Šiame bute gyveno keli žmonės, viename kambaryje – toks jaunas vaikinas Rimantas Rekevičius, o kitame – Aleksandra Stankevičienė ir dar vienas žmogus. Prokuroras norėjo juos iškelti iš buto, ir primokė kitame kambaryje gyvenusius žmonės teisme paliudyti, kad R.Rekevičius neva tame kambaryje apskritai negyveno. Tada aš jiems pasiūliau paimti diktofoną ir nueiti pas prokurorą – šie nuėjo ir įrašė prokuroro J.Bagdonavičiaus nurodymus, kaip reikia teisme meluoti – melagingai liudyti, kad neva R.Rekevičius tame bute apskritai negyvena. Tada aš su tuometiniu parlamentaru Žemeliu nuvažiavome pas generalinį prokurorą A.Paulauską ir jo paklausėme, kodėl jo pavaldiniai taip elgiasi – nusikalstamu būdu bando užgrobti svetimą turtą. Tai A.Paulauskas atsakė taip: „O kaip kitaip jie susiras sau butus?“. Vėliau, kai remiantis tuo įrašu, teisme buvo atmestas prokuroro J.Bagdonavičiaus ieškinys iškeldinti kitus gyventojus, tai prokuroras prigrasino, kad tam R.Rekevičiui dar atsirūgs ir kad jis dar bus patvarkytas. Taip ir atsitiko – po poros metų R.Rekevičius buvo nužudytas neva buitinio konflikto metu, o žudikas Kauno prokuratūros rūpesčiu gavo tik kelis metus kalėjimo už nužudymą. Man gi už tai, kad aš pradėjau tirti prokurorų darbus, pirmiausiai buvau atleistas iš darbo VSD (neva už pravaikštas tą dieną, kai su V.Žemeliu važiavome pas A.Paulauską ir kad tai atseit nebuvo mano darbas). Galiausiai Kauno prokuratūra iškėlė man bylą už tai, kad neva neteisėtai pasisavinau svetimus pinigus. Mat tie liudininkai, kurie pirmame teismo posėdyje paliudijo, kad prokuroras J.Bagdonavičius juos mokė teisme meluoti, vėliau paprašė iš to R.Rekevičiaus pinigų kaip už paslaugą. Jiems buvo sumokėti 3,5 tūkst. dolerių, tačiau vėliau R.Rekevičiaus tarpininkas, kuris davė tuos pinigus, pradėjo reikalauti juos gražinti, nes paskutinis teismo sprendimas jam neva buvo nepalankus. Prokuratūra mane apkaltino, kad aš tuos pinigus pasisavinau, nors jiems pateikiau įrodymus, kad visus pinigus gražinau. Visi pinigus gavę žmonės pasirašė, tačiau tuos įrodymus prokuratūra pradangino. Tų įrodymų prokurorai net nepažiūrėjo – uždarė mane į Lukiškes, padarė kratą namuose ir paėmė visus dokumentus, kurių iki šiol negražino. Mane išlaikė kalėjime devynis mėnesius, paskelbiau bado streiką. Mano situacija buvo tokia – iš manęs dokumentai paimti, mano prašomi dokumentai neišreikalaujami, todėl mano skundo nagrinėjimas kitos instancijos teisme bus tik blefas. Todėl pradėjau suprasti, kuo man tai gresia ir ėmiau ieškoti tų kelių, į kuriuos jie mane stūmė. Kaip buvęs VSD pareigūnas, turėjau savo agentūrą, ir jie mane suvedė su aukštu Teisingumo ministerijos valdininku. Jam paaiškinau visą savo situaciją, jis atsakė, kad viskas aišku, nors nepasakė nei taip, nei ne. Paskui to valdininko tarpininkas man pasakė, kad 10 tūkst. litų šioje situacijoje pilnai užteks, ir kad tada atsiras ir mano nekaltumą įrodantys įrodymai, kuriuos jie paėmė, ir tada jie greitai nutrauks tą bylą. Prie manęs tas tarpininkas paskambino Kauno apygardos teismo pirmininkui Miliniui ir pasakė, kad mano byla būtų baigta. Tuomet Milinis tapo teismo kolegijos, kuri nagrinės mano klausimą, pirmininku, nors man tuo metu ir buvo sunku patikėti, kad tokie dalykai darosi – viskas daroma ne tam, kad surasti tiesą, bet tam, kad išreketuoti pinigus, apipilti purvais per spaudą ir t.t. Kaip tik sumoki pinigus, iš karto atsiranda tavo nekaltumą įrodantys, tačiau prokurorų pradanginti įrodymai. Tačiau toje situacijoje aš pasielgiau negarbingai – nors savo tarpininkams gal ir leidau suprasti, kad sumokėsiu tą kyšį, tačiau jo taip ir nesumokėjau. Jam pasakiau, kad pagalvosiu, ir kad man tokia suma nėra labai didelė. Todėl jie suprato, kad aš sumokėsiu, ir mano byloje iš karto atsirado įrodymai, ir pats Milinis ėmė ją nagrinėti. Mano bylą gražino prokuratūrai iš naujo tirti, ir vėliau Kauno apylinkės teismas pripažino, kad tas liudininkas Kęstutis Tauras, remiantis kurio liudijimais man buvo iškelta baudžiamoji byla, davė žinomai melagingus parodymus. Mano byla sugražinta tam pačiam tardytojui, kuris tą bylą sufabrikavo, niekas nevyksta, matyt, kad visi laukia tų pažadėtų 10 tūkst. litų. Galiausiai policija nutarė paskelbti to liudininko K.Tauro paiešką, mat tas liudininkas pasislėpė. Praėjo metai, aš pradėjau domėtis, kuo baigiasi ta paieška, ir paaiškėjo, kad nieko neįvyko. Visą tą laiką Kauno apygardos prokuratūrai vadovavo tas pats G.Jasaitis. Aš jums įrodysiu, kad prokuratūra yra absoliučiai korumpuota ir nusikalstamai organizuota.
- Mes rašėme apie Klaipėdos prokuratūros vadovus, kurie tapo oficialiais milijonieriais.
- Aš papasakosiu, kokia buvo situacija su mano automobiliu. Su mano vogtu automobiliu, užsidėjęs fiktyvius numerius, važinėjo tuometinis Klaipėdos policijos komisariato tardymo skyriaus viršininkas Jonas Špelveris. Aš jį pagavau, kaip jie pavogė iš manęs automobilį, jį nutempė, ir kaip Klaipėdos prokuratūra dirbo, kad užgniaužti šį reikalą. Man buvo pasakyta, kad mes tavo mašina paliksime, ir tu nesiknisk, kas čia darosi, arba tu jos daugiau nepamatysi. Dabar tas pats J.Špelveris dirba Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėju.
- Kodėl Generalinė prokuratūra taip ilgai neatiduoda į teismą Darbo partijos baudžiamosios bylos dėl „otkato“ už Europos Sąjungos gautus pinigus?
- Aš manau, kad pagal prokuratūros darbo braižą, jie, vienas dalykas, nori šią bylą kuo ilgiau tirti, nes tuomet ilgiau reikės mokėti advokatams, tuo daugiau iš advokatų nubyrės prokurorams. Kitas dalykas, kad, matyt, yra politinis užsakymas kuo ilgiau izoliuoti V.Uspaskich. Jis jiems nereikalingas, nes ir taip per daug pasakė, per daug kortų atskleidė. Matyt, V.Uspaskich turėjo planų, kurie neįėjo į klano planus. Kitas dalykas, ar V.Uspaskich būtų tuos planus įgyvendinęs.
- Koks generalinio prokuroro A.Valantino vaidmuo?
- Aš jums papasakosiu, kas iškėlė A.Valantiną, kai jo veikla dar 1994 m. buvo verta antrankių arba bent jau atleidimo drausmine tvarka iš teisėjų.