Jeigu Generalinė prokuratūra arba bent jau koks nors vienišas sąžiningas policininkas norėtų ištirti, kas nužudė Joną Furmanvičių, Violetą Naruševičienę, Drąsių Kedį ar Andrių Ūsą, jam tereikėtų apklausti liudininkais du Kauno Žaliakalnio nuovados policininkus, paprastus buitinius reketininkus Paulių Sakalauską ir Algimantą Babilą. 

Mat pastarieji atsitiktinumo dėka yra tapę mirtinai pavojingais liudininkais visam pedofilų klano žiedui, kai 2008 m. vasarą Kleboniškio miške automobilyje užtiko du nuogutėlius besidulkinančius vyriškius. Vienas iš šių piliečių – jau gerai žinomas Andrius Ūsas, o kitas – labai aukštą postą užėmęs buvęs politikas, kurio pavardės LL redakcija bijo ištarti, nes nenorime papildyti aukų, užspringusių žolės lapu ar paskendusių balutėje, sąrašo. P.Sakalauskas ir A.Babilas tą dieną užsiėmė įprasta veikla – tiesiog reketuodavo į Kleboniškio mišką atvažiavusias pusnuoges poreles, grasindami, kad veš į nuovadą ar venerinių ligų dispanserį, ir reikalaudami pinigų už ramybę. Nežinia, kaip jautėsi du policininkai, automobilyje aptikę du „pyderus“, tačiau, matyt, jie taip pat „apmokestino“ juos už viešosios tvarkos pažeidimą. Tiesa, neaišku, ar jie pažino tą minėtą poną, A.Ūso draugą, nes ir pats A.Ūsas tapo „viešu asmeniu“ ir pradėjo eiti į televizijos laidas tik po gerų metų. Kaip ten bebūtų, tačiau minėtas ponas, A.Ūso sugulovas, labai įsižeidė, kad jam teko susimokėti, nes buvo įpratęs, kad jam visi moka, ir savo kanalais pasistengė, kad minėti policijos patruliai būtų pradėti sekti. P.Sakalausko ir A.Babilo automobilyje buvo sumontuoja filmavimo aparatūra, kuri per dvi savaites nufilmavo, kaip patruliai bene 17 kartų reikalauja kyšių ir juos gauna iš išsigandusių porelių, ir tada policijos šefai nutarė, kad užteks, jie buvo sulaikyti, byla perduota teismui. Tačiau tas pono Ūso sugulovo gobšumas jį gali ir pražudyti – kas bus, jeigu policijos patruliai paliudys apie jo netradicinę orientaciją ir apie tai, kad jis buvo A.Ūso sugulovas – taigi sugrius daugelį metų puoselėta reputacija, o čia, žiūrėk, reikės atsakinėti į klausimus apie pedofilijos bylą. Minėti P.Saklauskas ir A.Babilas savo draugų rate jau buvo pasigyrę, kokius „egzempliorius“ buvo užtikę Kleboniškio miške, tačiau dabar tyli kaip žuvys – matyt, yra suderėta, kad mainais už tylą jiems bus dovanotas smulkus reketas Kleboniškio miške. Tiesa, tie vyrukai turėtų būti atidus – juk ir A.Ūsas iškeliavo į kitą pasaulį tada, kai pranešė savo sugulovui ar kitiems „Aidui ir Jonui“, kad netylės ir išduos visą pedofilų tinklą, jeigu nebus „ištrauktas“ nuo atsakomybės už D.Kedžio ir Naruševičiaus dukrų prievartavimą. Nors čia gerai sutarpininkavo buvęs generalinis prokuroras Algimantas Valantinas, kuris pasistengė, kad A.Ūsui dėl didžiulio visuomenės pasipiktinimo vis dėlto būtų pareikšti tik lengvi įtarimai vaiko tvirkinimu, kurie greičiausiai būtų pasibaigę tik bauda arba išteisinimu, tačiau pedofilai nebuvo linkę rizikuoti, ir nutarė, kad saugiausia bus, jeigu A.Ūsas bus pasiųstas paskui D.Kedį. J.Furmanavičius ir V.Naruševičienė buvo nužudyti kaip nereikalingi liudininkai, bijantys, kad juos gali kada nors imti graužti sąžinė, ir jie prabils. Na, o D.Kedžio nužudymas, kartu jam suverčiant visą kaltę, buvo logiškas žingsnis – pedofilai suprato, kad toks atkaklus vyras vis tiek būtų iki jų prisikasęs. Kita vertus, taip lengvai žudyti žmones pedofilų „žiedas“ negalėtų, nežinodamas, kad turi „stogą“ Generalinėje prokuratūroje, ir kad pastaroji padarys viską, kad tik neištirtų šių nužudymų, tačiau bylą suveltų ir apkaltintų nekaltą žmogų, kaip D.Kedys.

 




Kauno apygardos teisme nagrinėjant minėtu policininkų baudžiamąją bylą, kurie tapo mirtinai pavojingais liudininkais, teisėja Regina Mąjauskienė paklausė P.Sakalausko, ar jis su Algimantu Babilu buvo sulaikęs pedofilijos skandale minimus asmenis. P.Sakalauskas teisėjai atsakė, kad 2008 metų vasaros metu jis su A. Babilu Kleboniškio miško parke buvo aptikę du automobilius, viename iš kurių buvo užtikti du nuogi vyrai, kurie lytiškai santykiavo. Jis pasakė, kad vienas iš tų vyrų pedofilijos skandale minimas asmuo, kadangi apie tai jam, maždaug 2009 metų pabaigoje, pasakė A. Babilas, t.y. jis jam pasakė, kad vienas iš minėtų vyrų galėjo būti pedofilijos skandale minimas asmuo. Liudytojas Algimantas Babilas parodė, kad jis girdėjo, kaip P. Sakalauskas teisėjai R. Majauskienei pasakė, kad galimai vienas iš sulaikytų vyrų yra minimas pedofilijos skandale. Kurį būtent asmenį P. Sakalauskas turėjo galvoje taip sakydamas, jis nežino. Maždaug 2009 metų spalio mėnesio pabaigoje tarp jo ir P. Sakalausko buvo pokalbis apie tai, kad vyrai, kurie buvo sulaikyti Kleboniškio miško parke, galimai yra įsipainioję pedofilijos skandale. Apie du vyrus, kurie buvo aptikti lytiškai santykiaujantys automobilyje Kleboniškio miško parke, gali pasakyti, kad toks atvejis tikrai buvo, t.y. 2008 metų pavasario pabaigoje vasaros pradžioje Kleboniškio miško parke buvo aptikti du automobiliai, viename kurių buvo užtikti du nuogi lytiškai santykiaujantys vyrai. Apklaustas liudytoju prokuroras Aivaras Alimas parodė, kad abu kaltinamieji Paulius Sakalauskas ir Algimantas Babilas patvirtino, kad galimai 2008 m. vasarą buvo Kleboniškio miško parke stovinčiame automobilyje užtikę du lytiškai santykiaujančius vyriškius, tačiau tu asmenų tiksliai neįvardino. P. Sakalauskas paminėjo, kad vienas iš šių asmenų yra pedofilijos skandalo „herojus". Teisėja dar paklausė, ar kalba eina apie nušautą teisėją, tačiau P. Sakalauskas atsakė, kad ne apie teisėją, o „apie tą kitą".  


Visi šie parodymai yra Kauno pedofilijos byloje, nes buvo bandoma jais paremti kaltinimą, kad A.Ūsas yra netradicinės seksualinės orientacijos žmogus. Tačiau šios bylos esmė yra ne A.Ūsas, o jo sugulovas, kurio įtaka teisėsaugai tokia didelė, kad jis net sugebėjo priversti Aukščiausiąjį teismą iš naujo nagrinėti P.Sakalausko ir A.Babilo bylą. Buvęs VSD pulkininkas Vytautas Pociūnas Lietuvą valdančius nusikaltėlius apibūdino taip : „juos sieja KGB ir žydrumas“. Minėtas A.Ūso sugulovas yra senas KGB bendradarbis, mat KGB savo laikais taip pat „pakabindavo“ homoseksualus, ir paskui juos keldavo karjeros laiptais, ir minėtas ponas daug metų tvarkė Lietuvos saugumo klausimus.

Šio pono įtaka supuvusiai Lietuvos teisėsaugai tokia didžiulė, kad jis net privertė minėtą paprastą buitinę reketo bylą nagrinėti Aukščiausiojo Teismo išplėstinei septynių teisėjų kolegijai.

Į teismų maratoną įsisukę buvę pareigūnai Paulius Sakalauskas ir Algimantas Babilas kaltinami mažiausiai devyniolikos asmenų reketu. Liudytojų parodymais, pareigūnai prie gamtos prieglobsčio ieškojusių porelių ateidavo ir grasindavo juos sulaikyti bei nuvežti pasitikrinti dėl venerinių ligų. Bylos duomenimis, po tokio pasiūlymo visi be išimties atverdavo pinigines.

A. Babilui jau po apeliacinio skundo skirta vienų metų trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose. P. Sakalausko namuose rasti nelegaliai laikomi šaudmenys „pridėjo“ dar keletą metų ir už visus nusikaltimus Apeliacinis teismas skyrė ketverių metų trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant pataisos namuose.

Nors du teismai siuntė buvusius pareigūnus už grotų, jie kreipėsi į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą su prašymais panaikinti Kauno apygardos teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžius ir baudžiamąją bylą iš viso nutraukti.

A. Babilas Aukščiausiajam Teismui dėstė, kad dirbant Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (VPK) Kauno miesto Žaliakalnio PK tyrėju į jo darbo funkcijas įėjo „pažeidimų prevencija, nusikalstamų veikų atskleidimas ir tyrimas“.

„Tikrindamas asmenis šioje teritorijoje dėl jų galimų padarytų teisės pažeidimų, A. Babilas veikė neišeidamas už Policijos veiklos įstatymo jam suteiktų teisių ribų, vykdant nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų prevenciją. Jis veikė teisėtai. [...] Apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad A. Babilas ir kitas nuteistasis P. Sakalauskas, provokuodami ir (ar) reikalaudami bei priimdami kyšius, patenkino kyšio davėjų interesus neatlikdami veiksmų, kuriuos privalėjo atlikti vykdydami įgaliojimus, t. y. neteisėtai neveikė“, – skunde teigė A. Babilo advokatas.

 

Taip pat pabrėžiama, kad advokatui kelia abejonių veiksmai ir dėl to, kaip buvo surinkta medžiaga apie galinus nusikaltimus ir „ar operatyviniai veiksmai buvo sankcionuoti ir atlikti teisėtai“. Anot A. Babilo advokato, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje netinkamai įvertintos ir pokalbių frazės su kitu kaltinamuoju P. Sakalausku. Esą apie pinigus padarytos nepagrįstos išvados, kad kalbama apie nusikalstamu būdu gautų pinigų dalybas. „Liudytojų pinigai, kurie neva buvo duoti kaip kyšiai, ikiteisminio tyrimo metu nebuvo rasti ir paimti, todėl tokia ši pirmosios instancijos teismo išvada yra pagrįsta tik prielaidomis“, – teigiama skunde.

P. Sakalauskas Aukščiausiajam Teismui pateiktame skunde tvirtino, kad Apeliacinis teismas privalėjo priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, o ne panaikinti smulkius neatitikimus. Teismą jis bando įtikinti, kad „dalies pinigų, nors ir gautų kito asmens kaip kyšis, paėmimas negali būti prilyginamas dalyvavimui kyšininkaujant“.

Buvusio pareigūno P. Sakalausko namuose rasti nelegaliai laikyti 100 šovinių, anot jo paties, „nebuvo didelis kiekis“, nors teismas konstatavo kitaip.

„Spręsdami, ar šovinių kiekis yra didelis, teismai turėjo atsižvelgti ne tik į bendro pobūdžio rekomendacijas ir kiek šovinių išduodama tarnybos reikmėms, bet ir į Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo nuostatas. Įstatymas numato, kad [...] fiziniai asmenys gali įsigyti ir vienu metu turėti ne daugiau kaip 300 vienetų kiekvieno tipo (kalibro) šovinių ginklams, kuriuos jie turi. Fiziniai asmenys, turintys ginklus sportui, gali įsigyti ir vienu metu turėti iki 1000 vienetų kiekvieno tipo (kalibro) šovinių. Vėliau įsigaliojusi šio straipsnio redakcija (2007 m. gruodžio 4 d.) įstatymo Nr. X-1348 redakcija) šovinių skaičių padidino iki 500 vienetų kiekvieno tipo (kalibro) šovinių ginklams, kuriuos jie turi. Dabar galiojanti šio įstatymo redakcija turimų šovinių kiekio apskritai neriboja. P. Sakalausko nuomone, šiame įstatyme nustatyti šaudmenų kiekiai gali būti orientyras, aiškinantis didelio kiekio požymį“, – rašoma skunde.

Be to, esą teismai turėjo atsižvelgti į tai, kad seife šovinių galėjo palikti kitas asmuo, o ir iš teismų nustatytų aplinkybių neįmanoma padaryti kategoriškos išvados, kad tie šoviniai priklauso būtent jam.

Aukščiausiasis Teismas neskubėjo skelbti, ar pareigūnai nuteisti pagrįstai. Išnagrinėjusi skundus, teisėjų kolegija padarė išvadą, kad tinkamas baudžiamojo įstatymo pritaikymas šioje byloje gali reikšti naują teisės normos aiškinimą teismų praktikoje ir būti svarbus formuojant vienodą teismų praktiką. Dėl to byla perduotina nagrinėti išplėstinei septynių teisėjų kolegijai.









Kontrabandoje – net teismo pirmininkas


LL šaltiniai teigia, kad Andrių Ūsą su jo sugulovu siejo bendras kontrabandos verslas, nes jame dalyvavo ne tik politikai, tačiau ir teisėjai, net teismų pirmininkai. Vienas Kauno apygardos teismo vadovų, pavadinkime jį raide M., jau daugiau nei dešimtmetį vertėsi cigarečių kontrabanda, pats pirkdavo cigaretes, anksčiau Vakarų Europoje, dabar – Rusijoje. 


Kalėjime nužudyto cigarečių kontrabandos organizatoriaus, buvusio ekonominės policijos komisaro M.Silickio bankininku dirbo toks Jonas Martišius, turėjęs savo valiutos keitimo punktą. J.Martišius veždavo lagaminą dolerių minėtam teisėjui M., kuris už juos pirkdavo cigarečių. Į verslą buvo investavę nemažai politikų, nes pelnas buvo garantuotas (įdėjęs tūkstantį dolerių, gaudavai 3 tūkst.), o rizikos jokios – furos su cigarečių kontrabanda buvo saugomos policijos, ir niekada netikrinamos muitinėje. M. palaikydavo gerus santykius ir su garsiuoju kontrabandininku Viliumi Karaliumi, kuriam nuolat išvengti patekimo į kalėjimą pagelbėdavo Kauno apygardos teismas bei Biržų ir Panevėžio apygardos teismų pirmininkai. 


„Visi šie veikėjai, kaip ir stambūs oligarchai, visur – teismuose, prokuratūroje turi savo žmonių, kurie jiems organizuoja priedangą ir pinigų plovimą, - pasakojo LL šaltiniai, - tokiems parankiniams atlyginimai už nuveiktus darbus yra sumokami per Kalėdas, vieną kartą metuose, priklausomai nuo paslaugos svarbos, yra išmokama ir premija“.


Kaip buvo šantažuojamas Aukščiausiojo teismo pirmininkas?


Šitam ponui pavyko paversti Aukščiausiąjį teismą savo įkaitu, nes jis turėjo buvusį šio teismo pirmininką Vytautą Greičių kompromituojančios medžiagos. Mat dar 1978 m. tuomet jaunas teisininkas Vytautas Greičius, Molėtų rajone girtas važiuodamas automobiliu, apsivertė, ir sužalojo kartu važiavusias merginas.  Kad nuslėpti įkalčius, avariją patyręs automobilis buvo įstumtas į vieną iš ežerų Molėtų rajone, o V.Greičius pranešė milicijai, kad jo automobilis neva pavogtas. Tačiau tą automobilį skaidriame ežero vandenyje iš oro pamatė vienas sklandytuvu skridęs pilotas, ir pranešė milicijai. Automobilis buvo ištrauktas, o vienas šalia ežero gyvenęs žmogus milicijai papasakojo matęs, kaip viskas vyko, ir kaip V.Greičius skandino savo apdaužytą automobilį, o sužeistas merginas išvežė į Vilnių gydyti. Kai prasidėjo tyrimas, V.Greičius atvažiavo į Molėtus pas tyrimą atliekantį milicininką Danielių Klezą, ir atvežė jam kyšį – tūkstantį rublių. Tačiau milicija jau laukė V.Greičiaus, nes jis prieš tai skambino D.Klezai, ir pasakė, kad atvažiuos pas jį ir gal pavyks susitarti. Tas pranešė savo viršininkams ir milicija Molėtuose jau laukė įtariamojo – jie padarė garso įrašą, kai pinigai buvo perduoti, ir sulaikė būsimą Aukščiausiojo teismo pirmininką, nors tas pasiutusiai priešinosi. Visai operacijai vadovavo tuometinis Molėtų rajono milicijos viršininkas Juozas Leščiukaitis. 

Baudžiamoji byla, kurioje įtariamasis buvo V.Greičius, įtariamas padaręs nusikaltimus pagal 5 Baudžiamojo kodekso straipsnius, buvo perduota į teismą. Tačiau kažkodėl V.Greičiaus byla buvo perduota ne Molėtų teismui, bet į Vilnių – matyt, kažkas jau pradėjo rūpintis pastarojo karjera, nes V.Greičius vietoj penkių jam inkriminuojamų BK straipsnių buvo nuteistas tik pagal vieną – kyšio davimą. Ir bausmė labai švelni – pataisos darbai, išskaitant iš atlyginimo 15 proc.


„Būtent tuomet ponas, gavęs V.Greičiaus bylą, paėmė V.Greičių „už šiknos“ ir laikė jį ant trumpo pavadžio visą gyvenimą, o ponas teismuose visada buvo šeimininkas, nes jam tarnavo V.Greičius, paskirdamas byloms nagrinėti reikiamus teisėjus, ir todėl greitai buvo stumiamas į viršų karjeros laiptais, - pasakoja LL šaltiniai, - ir net po to, kai Prezidento V.Adamkaus patarėjai jam pranešė apie tą įvykį ir jis norėjo nepratęsti V.Greičiaus kadencijos Aukščiausiame teisme, Seimas du metus išlaikė V.Greičių jo poste, balsuodamas prieš jo atleidimą, nes tam smarkiai priešinosi ponas Ūso sugulovas, panaudojęs visą savo įtaką“.




Tik keista, kad kaltinto pedofilija Andriaus Ūso tėvai ir šeima nebando išsiaiškinti, kas jį nužudė. Žurnalistė Audrė Kudabienė iš laidos „Prieš srovę“ buvo nuvažiavusi pas A.Ūso tėvą pasikalbėti, pastarasis žurnalistus kvietė eiti paskui jį, tačiau išlydėjo į lauką, užtrenkė duris, ir užsirakino. Pasakojama, kad po to, kai Panemunės policijos komisariato tyrėja Rasa Kairienė perdavė prokuratūrai tvirtinti kaltinamąjį aktą A.Ūsui dėl mažametės prievartavimo, tai ji susilaukė skambučio iš aukšto pareigūno, kuris ragino bylą „marinti“. Tačiau R.Kairienė atsakiusi, kad toje byloje „viskas aišku“, nieko nepadarysi, ir kad bylą reikia atiduoti į teismą. Sklinda kalbos, kad po šio pokalbio Andriaus Ūso tėvas nuvažiavo į Latviją, nuėmė grynais iš vieno Latvijos banko 300 tūkst. svarų sterlingų (versijos apie tai, kad A.Ūsas su bendrais vertėsi cigarečių kontrabanda, todėl ir taškėsi pinigais, sklinda jau seniai), ir nuvažiavo pas generalinį prokurorą Algimantą Valantiną. Būtent neva po šio vizito A.Valantinas ėmė visaip blokuoti pedofilijos bylos tyrimą, neleido prokurorams klausytis teisėjo Jono Furmanavičiaus pokalbių telefonu, kas galiausiai baigėsi keturių žmonių nužudymu. Prokurorai kažkokiu būdu įtikino A.Ūso tėvus ir jo buvusią uošvienę, kuri prieš tai labai gynė įtariamąjį pedofilija, kad reikia tylėti, ir visa šeima staiga nutilo, nors anksčiau Virginijaus Gaivenio laidose visaip koneveikė Kedžių šeimą. Nors jau beveik aišku, kad A.Ūsas žuvo, keturračiu motociklu važiuodamas per mišką, ir atsitrenkęs į tarp medžių ištemptą trosą. Nuo smūgio į žemę lūžo A.Ūso sprandas. Ir trosą ištempusiems žudikams tereikėjo nutempti leisgyvį kūną iki balos ir panardinti jį veidu į vandenį. Taip žuvo A.Ūsas, vienas pavojingiausių pedofilijos bylos liudininkų. 


Apie jo mirtį daug galėtų papasakoti toks Gintaras Bašinskas, kurio sodyboje tą lemtingąjį savaitgalį A.Ūsas ir šventė savo įstojimą į vieną baikerių klubą.  Anksčiau G.Bašinskas dirbo Policijos departamento 7-ajame skyriuje (slaptame), kurio visi pareigūnai buvo įslaptinti. D. Bašinsko brolis sovietmečiu dirbo Kauno milicijos valdybos štabo viršininku, o įmonę „Mentora“ įkūrė Bašinsko tėvas, buvęs Kauno miesto Vyriausios milicijos valdybos nežinybinės apsaugos skyriaus viršininkas. Anksčiau „Mentora“ turėjo duonos kepyklą Karmėlavoje, ir teikė apsaugos paslaugas.  Po to, kai buvo aptiktas D.Kedžio kūnas, ir A.Ūsas atsisakė valstybės apsaugos, „Mentoros“ vyrai jį saugodavo, tačiau kažkodėl neišsaugojo. G.Bašinsko kaimynai jo prisibijo, nes žino, kad tai smarkus vyras, kuris nežino tokio žodžio, kaip „palauk“. 

Nužudytas teisėjas Jonas Furmanavičius prieš mirtį savo draugams buvo prasitaręs, kad jeigu jo neapgins, tai jis prakalbės, ir padarė tą pačią lemtingą klaidą, kaip ir 2003 m. Lukiškių kalėjime nužudytas aukštas ekonominės policijos komisaras Mindaugas Silickis. M.Silickis įkliuvo su didelio mąsto cigarečių kontrabanda, dvejus metus buvo laikomas kalėjime, ir jam visą laiką buvo žadama, kad jo sėbrai jį padės ištraukti iš kalėjimo. Tačiau per dvejus metus kalėjime M.Silickio nervai visai pakriko ir jis pagrasino, kad jeigu jo sėbrai jo neištrauks iš kalėjimo, jis juos priduos teisėsaugai. Kitą dieną M.Silickis buvo rastas kalėjimo kameroje neva pasikoręs, ir dar vienas atsitiktinumas – kaip tik tuo metu neveikė ir jo kameroje pastatyta filmavimo kamera. Todėl M.Silickio mirtis labai primena teisėjo J.Furmanavičiaus nužudymą – abu buvo spaudžiami sunkių įtarimų, ir abu buvo nužudyti, vos tik prasitarė apie tai, kad išduos savo bendrus.