Motyvas žudyti gali būti dėl garbės, iš keršto, ginant savo nuosavybę, saugant savo artimuosius, iš pykčio, dėl rasistinių pažiūrų, iš godumo, ieškant pinigų dar vienai narkotikų dozei, dėl gėdos ir t.t. Retkarčiais žiniasklaida praneša, kaip koks neblaivus pilietis ką nors papjovė eilinių išgertuvių metų, bet apie gerai suplanuotas žmogžudystes tenka išgirsti palyginus retai. Kai nušovė teisėją J. Furmanavičių, o po poros valandų V. Naruševičienę, iš karto pradėta ieškoti žudiko, kas galėjo tai padaryti ir kokie šių žudynių motyvai. Kodėl per 20 metų ne vienas teisėjas Lietuvoje nebuvo nušautas? Juk pirmaisiais laukinio kapitalizmo metais, kai gatvėse siautė ginkluotosios gaujos, tada būti nušautam buvo daug didesnė rizika nei dabar. V. Naruševičienės nužudymas pasufleravo, jog abi mirtys susijusios, kad pirmoji mirtis neatsitiktinė ir, kad tai to paties šaulio darbas.

Po teisėjo J. Furmanavičiaus nužudymo žiniasklaida ir teisėsauga nusprendė, kad pagrindinis įtariamasis – D. Kedys. Įtariamojo statusas išliko net ir po D. Kedžio mirties, tačiau sistemai to neužteko. Jie norėjo rasti daugiau kaltininkų, pašalinti likusius kovotojus. Tuos, kurie neva „organizavo“ neįvardinto žudiko žudynes. O motyvų jie sugalvojo visokiausių, tačiau taip ir nebuvo surastas vienintelis motyvas, kuris būtų patogiausias ir logiškiausias. Jie teigė, jog D. Kedys žudė dėl to, kad buvo „narkomanas“, kad teisėja jį įtakojo tai daryti. Dar jie teigė, jog viskas išgalvota, kad pedofilijos nebuvo. Bet jeigu nebuvo, tada kam reikėjo žudyti? D. Kedys pirmasis suvoktų, jog pedofilijos istorija yra melas, tad ir žudyti nebūtų prasmės. Nėra būtinybės žudyti net ir tada, kai pedofilija yra, bet kai jos nėra – žudyti visiškai nebūtina. Kokia nauda jam ar jo sesei iš žudynių Kaune?


Sistemos šalininkai teigia, jog pedofilija buvo sugalvota tik tam, kad atimti vaiką. Bet kam tada reikia žudyti, kad vaikas būtų atimtas tik laikinai? Biologinis tėvas slapstysis ar atsidurs kalėjime, o biologinė motina lieka gyva. Po žudynių vaikas ateityje augtų pas gyvą, kažkodėl nenužudytą biologinę motiną L. Stankūnaitę. Neaišku, ar D. Kedys galėtų vaiką matyti, jo gyvenimas kalėjime būtų apribotas. D. Kedys neturėjo psichologo išsilavinimo, tad sunkiai suvokiama, kaip galėjo „primokinti vaiką“. Kad skundus, pareiškimus jam padėjo rašyti, tai yra faktas, kadangi kaip jau buvo minėta – žmogus neturėjo teisinio išsilavinimo. Tai nėra nusikaltimas. Ta patį padarytų ir advokatas, tik už pinigus. Gal tik tokiu atveju, niekas per daug nekaltintų N. Venckienės, jog tai ji žudynių organizatorė? Kad padėjo broliui. Tokiu atveju nebūtų nepagrįstų kaltinimų. Kaltas būtų advokatas?

Taigi, jeigu pedofilijos nebuvo, tada žudyti nėra prasmės. Jeigu pedofilija buvo, tada tai yra pagrindinis motyvas, dėl ko reikėjo žudyti, nors tai irgi nebūtina. Be to, žudyti reikia tikslingai renkantis aukas. Net jeigu D. Kedys ir būtų žudęs, tai po žudynių ateityje vaikas atitektų biologinei motinai, tad jeigu D. Kedys tikrai būtų ką nors žudęs, tai pirmoji sąraše būtų būtent biologinė vaiko motina. Antrasis eilėje būtų buvęs A. Ūsas. Tačiau įvyko priešingai – nužudyti tie, kurie buvo ne tokie svarbūs. Reikėjo stipriai rizikuoti žudant teisėją J. Furmanavičių. Buvo aiškiai skubama. Matyt, artėjo svarbios bylos. Žudė ne kur nors už miesto tamsoje, o šviesiu paros metu miesto centre, kur yra liudininkų. Ten, kur rizika būti pagautam buvo didelė. Juk reikėjo kažkaip teisėją išvilioti iš automobilio. Profesionalų rankomis atliktas darbas. Ne „narkomano“ ir ne eilinio piliečio darbas.

Ar teisėjas būtų išlipęs iš automobilio, jeigu per galinio vaizdo veidrodėlį būtų pamatęs D. Kedį? Tai, kad teisėjas bėgo, kad šaudyti reikėjo bent penkis kartus, tik įrodo, koks tai buvo rizikingas planas. Įdomiausia, tai kad prabėgus net porai valandų žudikai netrukdomai sugebėjo nušauti dar ir V. Naršuevičienę. Apgailėtinai skamba tie sovietinių prokurorų teiginiai, jog žudiką moteris netikėtai sutiko tarpduryje. Nejaugi žudikas dvi valandas stovėjo prie durų ir laukė, kol kas nors jas atidarys? Kur kas tikroviškesnė versija, jog moteris duris atidarė tiems asmenims, kuriuos pažinojo ir, kuriais pasitikėjo. Jeigu teisėją būtų nušovę tarpduryje, ar ir tada prokurorai teigtų, jog žudiką jis visiškai netyčia sutiko prieš skubėdamas į darbą? Žinant tai, kad nužudytas teisėjas gyveno ne nuosavame name toks nužudymo būdas nebūtų efektyvus, kadangi aplinkui yra kaimynai, todėl net ir teoriškai
 tai būtų sudėtinga.

Bet tikriausiai sovietinės teisėsaugos profesionalai teigtų, jog D. Kedys pastovėjo prie durų ir, kai tik teisėjas skubėjo į darbą, buvo nušautas tarpduryje. Kaip ir moteris. O juk ją nušauti buvo dar sudėtingiau, nes būsima auka jau žinojo apie nužudytą teisėją. Bet kuris mąstantis žmogus suvoks, jog tokiu atveju durų atidaryti negalima niekam ir pro jas eiti negalima, nes už jų gali stovėti žudikas. Ar V. Naruševičienė buvo tiek kvaila, kad atidaryti duris D. Kedžiui? Juk nebuvo kokia nors atsilikusio mąstymo. Galėjo suvokti, kad už durų jos gali laukti, kad bet koks beldimasis ar skambinimas į duris, tai ženklas, kad už durų stovi žudikas. Tam ir yra langas, kad pažiūrėti, kas stovi lauke. Jeigu būtų norėjusi išeiti, tai būtų padariusi iš karto vos po teisėjo J.  Furmanavičiaus nužudymo. Būtų bėgusi pas dukrą į mokyklą ar pas kaimynus. Galėjo iškviesti policiją, kad ją palydėtų į saugią
 vietą.

Mėgstantis riziką žmogus liptų pro langą, bet neeitų tiesiai pro pagrindines duris. Tada sėstųsi į iškviestą taksi, kad nuvežtų į saugią vietą. Na, o visiškai nemąstantis žmogus, tiesiog atidarytų duris bet kam ir lauktų, kada būtų nušautas. Juk duris atidaryti galėjo tik patikimam žmogui. Galėjo gauti nurodymą laukti, kol ateis jos pasiimti. Tam, kad įrodyti, jog tikrai D. Kedys ją nužudė, žudikai nužudymo vietoje pametėjo jo pistoletą. Tą, kuris nebuvo panaudotas žudynių dieną. Tai vienintelis įrodymas, kad žudė D. Kedys, nes tikrų įrodymų tiesiog nebuvo. Kaip apgailėtinai skamba sovietinių pareigūnų pasakojimai, jog pistoletas kažkur buvo įstrigęs, kad neva gal D. Kedžiui tiesiog iššoko iš rankų. Tačiau ginklas nebuvo net panaudotas, tad logiškai mąstant jis ir turėjo likti kažkur saugioje vietoje – mašinoje, krepšyje, pas „bendrininką“ ir t.t.

Kodėl reikėjo pasiimti nusikaltimo įrankį su savimi, o tą, kuris nebuvo įkaltis – išmesti? Juk ir taip aišku, jog nusikaltimo įrankis yra įrodymas prieš tave byloje, tad nešiotis jį – kvaila. Reiškias, pistoletas buvo numestas tik tam, kad apkaltinti D. Kedį. Jeigu būtų nušautas A. Ūsas, tai būtų numestas prie jo. Numestas pistoletas tarsi simbolizavo tos dienos žudynių proceso pabaigą, o paimtas su savimi perdirbtas dujinis žudynių pistoletas – įspėjimas likusiems liudininkams, kad geriau per daug nešnekėti. Kam D. Kedžiui numesti gerą pistoletą ir pasiimti su savimi bet kurią akimirką galėjusį nebeveikti kitą – perdirbtą dujinį? Juk kaip teigė informatorius, aukų turėjo būti dar 4. O jei būtų reikėję atsišaudyti, jeigu vytųsi policija? Kaip tokiu atveju apsiginsi su nepatikimu ginklu? Nejaugi D. Kedys būtų šaudęs iš kito ginklo – kelnėse nepaslepiamo ilgojo „Winchester“, netinkamo
 tokioms operacijoms?

Dar galima būtų suprasti tai, jog panaudotas perdirbtas dujinis ginklas būtų numestas kur nors laukuose, tačiau to nebuvo padaryta, tarsi norint jį išlaikyti iki pabaigos – pamesti prie D. Kedžio lavono. Kito – žudynių operacijoms nenaudojamo – ginklo „Winchester“ taip niekas ir nerado. Matyt, toks ginklas nebuvo patogus – buvo per ilgas nešiotis su savimi ir tikrieji žudikai juo atsikratė dar tą pačią dieną, kai buvo nužudytas teisėjas ir moteris. Jeigu žudikai būtų pagauti, ką tokiu atveju būtų sakęs slaptasis Gaivenio informatorius? Kad tie žudikai yra D. Kedžio samdiniai? Slaptasis informatorius, nors ir neturi savo žodžiams patvirtinti įrodymų, tačiau jo elgesys padeda sistemai. Kaip padėjo ir „netyčia nukritęs“ asmeninis D. Kedžio ginklas prie nužudytos V. Naruševičienės lavono. Ar „netyčia rastas“ žudynių ginklas prie D. Kedžio lavono.

Ką jau kalbėti apie D. Kedžio baltą autobusiuką, kuris buvo naudojamas jo darbe ir kažkodėl būtent panašus buvo parinktas žudant. Tarsi nuo pat pradžių buvo norima pasakyti – žudant Kaune pastebėtas autobusiukas priklauso D. Kedžiui, tad ir žudikas jis, nors nesvarbu, kad D. Kedžio baltas autobusiukas buvo kitoks nei tas, kuris buvo naudojamas žudant. Sistema naikina kovotojus, klaidindama visuomenę. Naudingi įkalčiai tiesiog patys krenta iš tariamo žudiko rankų. Žudymo operacija vykdoma profesionaliai, tarsi tai butų daroma jau šimtus kartų. Kritikai sakys, kad pedofilijos nebuvo, bet žudė tikrai D. Kedys. Jie patys sau prieštaraus, nes jei pedofilijos nebuvo, tai kodėl žudynės buvo. O jei pedofilija buvo, tai kodėl žudynės taip profesionaliai atliktos, kodėl pabaigoje mirštama paspringus panašiai kaip paspringo pagrindinis įtariamasis artėjant teismo dienai.