M. Majauskas yra vedęs V.Domarkienės dukrą iš antros santuokos. „Tai labai kultūringa mergaitė, mokėsi Australijoj, ko nepasakysi apie pirmąją dukrą Laurą, - pasakojo kaimynai, - gavę iš mūsų tokį turtą, jie dabar padavė mus į teismą, kad išplėšti iš mūsų dar 3 kv. metrų virtuvėlę“.
Baranausko žmonos motina dar 1960 m. pirko namą Valakampiuose iš žydų tautybės pilietės Margolės, kuri pardavė nuosavybę, nebegalėdama ištverti kankinamų prisiminimų apie holokaustą.
„Mano uošvienės sesers dukra Domarkienė kartu su šeima dažnai pas mus vasarodavo, ir mirus mano uošvienei, mes su žmona prieš pat Nepriklausomybės paskelbimą padarėme pačią didžiausią gyvenime klaidą – padovanojome Domarkienės dukrai Laurai tris kambarius šiame name su sąlyga, kad jie čia sutvarkys tą namą ir investuos, - pasakojo Baranauskas, - sovietmečiu niekas į tą nuosavybę Valakampiuose niekas rimtai nežiūrėjo, todėl mes taip lengva ranka ir padovanojome jai dalį savo nuosavybės, dėl ko dabar labai gailimės. Žinoma, kad L.Domarkienė savo įsipareigojimų neįvykdė, tačiau iki šiol tuose trijuose kambariuose niekas negyvena. Galiausiai L.Domarkienė nutarė, kad laikas mus, du pensininkus, išvaryti lauk iš to namo, ir pasiūlė mums patiems pasitraukti. Pradžiai pasiūlė mums perleisti jiems visą aukštą, ir padavė mus į teismą dėl žemės sklypo pasidalinimo. Iki šiol jie tik kelis kartus per metus išsikepti šašlykų, tačiau niekada čia negyvena“.
20 arų žemės sklypas aplink Baranauskų namą buvo įteisintas tik prieš dvejus metus, iki tol 17 metų buvo aiškinamasi dėl sklypų ribų ir tvarkomi dokumentai Vilniaus savivaldybėje.  „Nesusitvarkėme žemės dokumentų, nes V.Domarkienė, tvarkydama savo 8 arų sklypo dokumentus, Vilniaus savivaldybėje ant visų rėkdavo, ir prašydavo prie jos sklypo pridėti dar 8 arus žemės kaimyninės žemės, - pasakojo jos kaimynas, - jai buvo patariama pirmiausiai susitvarkyti jau turimą sklypą, paskui prašyti papildomos žemės, kuri Valakampiuose kainuoja milijonus. A.Zuokas padarė taip, kad visa mūsų kaimyninė žemė virstų miško paskirties, ir kad mes negalėtume jos įsigyti. Galiausiai mums pasiūlė tik 6 arų žemės sklypą aplink namą. Tuomet aš kreipiausi į Rolandą Paksą, ir kadangi „tvarkiečiai“ tuo metu valdė Vilniaus miestą, man tas 20 arų sklypas buvo sutvarkytas. Aplinkos ministerija įrodė, kad ten nėra miško, todėl mums buvo gražintas 20 arų žemės sklypas“.
Pasak giminaičių, L.Domarkienė bandė dirbti buhaltere, tačiau pati skundėsi, kad už vieną tūkstantį dirbti visą mėnesį ji nenori. Ekonominio bumo metais moteris bandė verstis prekyba nekilnojamuoju turtu, tačiau įklimpo į skolas.
Sklype buvo užkastas puodas aukso
„Paskutiniais sovietų valdžios metus Vida Domarkienė su broliu atgabeno į šį sklypą puodą auksinių caro monetų, - pasakojo Baranauskas, - mes tik vėliau apie tai sužinojome, kai jos brolis po keleto metų bandė surasti tą puodynę. Jis kreipėsi į generolą Česlovą Jezerską, kuris atsiuntė į tą sklypą kariuomenės išminuotojus  ieškoti to aukso. Dešimt žmonių dirbo dvi dienas, iškasė visas obelis ir didžiulę duobę. Tačiau aukso vis tiek nerado. Šalia vaikščiojo V.Domarkienės brolis Arvydas, kuris keikėsi ir sakė, kad sesuo tą puodynę išsikasė jam nežinant, kitaip sakant, jį apvogė. Praėjus keliems mėnesiams po aukso puodo dingimo, V.Domarkienės sūnus studentas nusipirko Vilniaus centre didelį butą, ir įsirengė biurą, o dukra Laura – butą Antakalnyje. Gali tik pasamprotauti, iš kur visa tai, tačiau jos brolis Arvydas, susitikęs tą studentą prie jo biuro, tiesiai šviesiai jo paklausė – „tai ką, Dariau, ar auksas iš tos puodynės?“. Tai jaunikaitis, matyt, dar ne visai pagadintas, pasidarė visas raudonas. Tą puodynę jie vežiojo pas gimines ir slapstė, kol galiausiai nutarė užkasti Valakampiuose“.
Iš kur tos auksinės monetos? „V.Domarkienės motina, Poškienė po karo Vilniuje buvo atsidariusi privatų stomatologijos kabinetą, - pasakojo Baranauskas, - po karo Vilniuje buvo tik du privatūs stomatologiniai kabinetai, ir vieną jų valdė Poškienė. Jos klientai pasakodavo, kad daktarė iš klientų prašė auksinių caro monetų, jeigu jie nori auksinių dantų. Manau, kad iš to stomatologinio kabineto ir atsirado tas aukso puodas, užkastas mūsų sklype. Žodžiu, šeima maudėsi piniguose dar prie rusų. V.Domarkienės pirmas vyras buvo imtynininkas Ignas Eigminas. Šeima susilaukė dukros Lauros, o motina ištekėjo antrą kartą už operos teatro režisieriaus Domarko.
Kita istorija – paveldėtas miškas apie 20 hektarų Dzūkijoje, kurią visą persirašė V.Domarkienė. Broliui neliko nieko.
Kai buvo rodomos TV laidos apie A.Brazausko šeima, vienoje iš tų laidų ir buvo parodyta laida apie pirmąją Prezidento žmoną Juliją Brazauskienę. Laidoje buvo kalbinta ir jau minėta Vida Domarkienė, kuri prisistatė J.Brazauskienės drauge. „Jokia drauge ji niekada nebuvo, ir apie tai paliudijo J. Brazauskienės dukros, - piktinasi V.Domarkienės giminės, - V.Domarkienė sakė, kad J.Brazauskienė niekada nesibylinėjo su Algirdu Brazausku dėl turto po skyrybų. Tačiau apie šios moters cinizmą kalba dar vienas pavyzdys – stomatologei Poškienei, V.Domarkienės motinai,  visą gyvenimą tarnavo tokia beraštė moterėle iš Baltarusijos Marusia. Labai nuoširdi moteris, kuri gyveno po laiptais pas Poškienę, tačiau visą gyvenimą dirbo juodus darbus.   Ir jau po to, kai Poškienė mirė, Marusia dar ten gyveno, būdama jau 80 metų. Vieną dieną ji atbėgo pas mus, prašydama, kad priimtumėm ją gyventi pas save nors sandėliuke, nes Vida ją meta lauk, o ji neturi kur gyventi. Po kelių dienų sutikau Vidą Domarkienę, kuriai pradėjau priekaištauti, kad nepasirūpina žmonėmis, kurie tarnavo jos šeimai visą gyvenimą. Išgirdau tokį atsakymą: „Jai seniai laikas stipti“.  Ir ta senučiukė greitai buvo išgrūsta į kažkokią prieglaudą“.

Dar viena įdomi istorija Poškienės vyras, garsus tuo metu Nepriklausomos Lietuvos advokatas Poškus, po karo liko Lietuvoje, ir tik atėjus rusų armijai, gavo pavedimą sukurti tarybinę advokatūros sistemą. Tuo metu paaiškėjo, kad Poškus dar 1940 m. teisme gynė raudonarmietį Butajevą, kuris buvo pasitraukęs iš rusų įgulos Naujoje Vilniuje, ir pasiprašęs prieglobsčio. Nors tuo metu Poškaus kolegos advokatai buvo tremiami į Sibirą, jo žmonai sovietų valdžia leido atidaryti stomatologinį kabinetą, o vyras užsiėmė advokato darbu. Po to jie gyveno kaip inkstai taukuose.
V.Domarkienė paveldėjo ir savo motinos namą Žalgirio gatvėje, kuriame ji turėjo stomatologijos kabinetą. Nekilnojamojo turto buvo metais jai už tą bakūžę buvo siūloma 2 mln. Litų, tačiau V.Domarkienė atsakė, kad palauks, kol kaina bus 4 mln. Litų. Dabar tas namelis sugriuvo, ir sklypo kaina smarkiai sumenko.