Seimo narė Aurelija Stancikienė kreipėsi į generalinį prokurorą Darių Valį, prašydama išsiaiškinti, kas užsakė ją šmeižiantį straipsnį šiame dienraštyje. Seimo narė mano, kad buvo apšmeižta todėl, kad bandė stabdyti Vilniaus senamiestyje nelegalias statybas. Dienra6tis „Lietuvos rytas“ jau seniai garsėja tuo, kad gali lengvai keisti savo redakcijos politiką už didelius pinigus. Pvz., sklinda kalbos, kad kai kilo Prezidento Rolando Pakso atstatydinimo skandalas, jo aplinkai buvo pasakyta, kad reikia sumokėti tik 5 mln. litų, ir dienraščio ‚Lietuvos rytas“ politika pasikeis – jis ims rašyti apie R.Paksą tik palankiai. Kalbama, kad tada Prezidentas R.Paksas pažadėjo per savo likusį gyvenimą nemokėti „Lietuvos rytui“ nė cento ir to savo pažado laikosi.
2011 m. balandžio 4 d. Seimo narė Aurelija Stancikienė kreipėsi į Generalinį prokurorą, prašydama ištirti 2011 m. balandžio 4 d. „Lietuvos ryte“ paskelbto straipsnio „Teatro gatvę garsina statybų skandalai“ nurodytus faktus.

Seimo narė prašė Generalinio prokuroro atsakyti, ar nurodytos straipsnyje statybos vykdomos teisėtai ir atitinka galiojančius teisės aktus, kaip galėjo būti išduotas leidimas statybai be kaimynų sutikimo, kas buvo statybų vadovas ir kodėl statybos pradėtos neatlikus archeologinių tyrimų, taip pat kas atsakingas, kad buvo leista statyti tokio tūrio ir aukščio namą šioje Senamiesčio vietoje. Seimo narė A. Stancikienė atkreipė Generalinio prokuroro dėmesį, kad tiek šioje byloje, kurioje pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl galimo dokumentų klastojimo, tiek TEO naujojo administracinio pastato, kur vietoj leistų 12 aukštų pastatyta 14 aukštų, byloje dėl galimo dokumentų klastojimo figūruoja ta pati architektė Diana Sabaliauskienė.
 Seimo narė A. Stancikienė taip pat kreipėsi į Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos viršininkę Laurą Nalivaikienę, prašydama įvertinti jos vadovaujamos institucijos atliktą tyrimą ir primindama, kad prieš pusę metų žodžiu kreipėsi į ją dėl šių statybų teisėtumo ir gavo atsakymą, kad šios statybos vyksta teisėtai, nors kaip dabar aiškėja, Vilniaus prokuratūra nustatė galimą dokumentų klastojimą šioje byloje.
Seimo narė A. Stancikienė atkreipia dėmesį, kad jau antrą kartą „Lietuvos ryto“ žurnalistas Arūnas Dumalakas bando ją ir jos tėvus susieti su dabartinėmis statybomis ir projektavimu Teatro gatvėje, tačiau tai neatitinka tikrovės: mano tėvai pardavė minimą garažą 2003 metais, o šių statybų projektavimas, kaip rašoma straipsnyje, pradėtas po 5 metų. Taip pat straipsnyje minimos mano 1999 m. rengtos paminklotvarkos sąlygos naujo pastato projektavimo metu jau buvo seniai nustoję galioti ir buvo ruoštos ne tokio tūrio pastatui, koks dabar statomas, ne naujoms statyboms, o tik rekonstrukcijai, ir atitiko tuo metu galiojusius teisės aktus.
Kaip rašė ‚Lietuvos žinios“, verslininkai, nusipirkę buvusį ligoninės kompleksą Savičiaus gatvėje Vilniaus senamiestyje, planuoja jo vietoje pastatyti naują modernų viešbutį. Kaip rašė „Lietuvos žinios“. į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą įrašytame Vilniaus senamiestyje, Bokšto g. 6, jau penkerius metus kasinėjamos vienos seniausių sostinės kapinių, o apie 300 palaikų, kaip jau įprasta tokiais atvejais, yra sandėliuojami Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Antropologijos katedroje. Nepasirūpinta nei palaikų perlaidojimu, nei visuomenės informavimu - tarsi kapinės būtų nekilnojamąjį turtą įsigijusios UAB "Ogvy" ir archeologų nuosavybė.

Prioritetai kiti: skubama įgyvendinti skandalingos reputacijos "ekspertų" parengtą detalųjį planą, pagal kurį nacionalinės reikšmės valstybės saugomą kultūros vertybę - Savičiaus ligoninės statinių kompleksą - numatyta rekonstruoti į viešbutį su stiklo ir tviskančio poliruoto metalo inkliuzais, požeminiais garažais vietoj parko ir sodo, o kapinių vietoje įrengti SPA centrą.

Tuo pačiu detaliuoju planu, neaiškiu pagrindu be konkurso prijungiant laisvos valstybinės žemės sklypus, numatyta užstatyti ir gretimą teritoriją, kur Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais buvo Vilniaus miesto gynybinė siena, Spaso vartai ir vyskupų malūnas - jų vietoje suplanuota "atkurti" carizmo laikotarpio pastatus.

Seimo narė Aurelija Stancikienė kreipėsi į prokuratūrą, prašydama pradėti ikiteisminį tyrimą dėl galimo valstybinės žemės nusavinimo neaiškiomis aplinkybėmis, kapinių sunaikinimo nuslėpus nuo visuomenės ir Kultūros paveldo departamento (KPD) tarnautojų atsakomybės derinant detalųjį planą.

Projektą, kuriame Vilniaus gynybinės sienos teritorija net nėra pažymėta, rengė tvirtą užnugarį KPD, Architektų sąjungoje, Valstybinėje kultūros paveldo komisijoje (VKPK) ir ICOMOS nacionaliniame komitete turintys "ekspertai", kurių dosjė "puošia" baudžiamoji byla ir problemos dėl licencijų.

Redakcijai žinomas atsakingas pareigas einantis asmuo teigia, kad jam buvo siūlomas kyšis - 200 tūkst. litų - už tai, kad nustotų domėtis Bokšto gatvėje numatytomis statybomis.

Užčiaupti bandoma ir VKPK narę Jūratę Markevičienę - už tai, kad atliko projekto ekspertizę ir įvardijo skandalingus faktus, detaliojo plano autorė drauge su kolegomis prieš ją organizavo gniuždantį puolimą. J.Markevičienei teko baudžiamąja tvarka kreiptis į teismą dėl šmeižto, o į prokuratūrą - dėl spaudimo jai kaip pareigūnei.

Pinigai apie šį objektą sukasi dideli - tokia mintis peršasi matant, kokios pajėgos sutelktos siekiant prastumti barbarišką kultūros paminklo vivisekciją.

Nėra kapinių - nėra problemos
Nuo 2006-ųjų, kai pradėti kasinėjimai teritorijoje, kur XIV-XV a. buvo stačiatikių kvartalo branduolys, archeologams nekilo jokių abejonių, kad jie atrado kapines. 2006-2011 metų archeologinių tyrimų išvadose rašoma: "Pasiekus 300 cm gylį, kaip ir tikėtasi, buvo aptiktas stačiatikiškųjų kapinių horizontas, datuojamas XIII a. pabaiga - XIV a. pradžia. Dalis kapų, ypač 12-16 metų mergaičių, išsiskyrė įkapių turtingumu... 2009 m. tyrimai buvo tęsiami esamų korpusų vietose... Čia taip pat aptikti turtingi palaidojimai su pagalviais, kaklo vėriniais, žiedais... 2009 m. aptikti 156 kapai, taigi iš viso jau ištirta 216 palaidojimų... Atsižvelgiant į kapų koncentraciją ir jų turtingumą, galima daryti prielaidą, kad tyrinėjant rytinį kiemą pavyks aptikti Kristaus Gimimo cerkvės pamatus."

Kad šioje vietoje yra kapinės, iš istoriografijos šaltinių buvo žinoma jau seniai. Jos pažymėtos ir 2006-aisiais išleistame "Vilniaus archeologijos atlase", o 2007-aisiais "XIV-XV a. palaidojimų vietos" pripažintos buvusios Savičiaus ligoninės komplekso vertingąja savybe ir įrašytos į valstybės saugomos kultūros vertybės dosjė.

Nors tiek Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatyme, tiek Žmogaus palaikų laidojimo įstatyme yra įtvirtintos pagarbos žmogaus palaikams nuostatos ir aiškiai apibrėžti reikalavimai, pagal kuriuos dera tvarkyti kapines, per visą kasinėjimų laikotarpį buvo elgiamasi taip, tarsi būtų rausiamas paprastas daržas - visai nesvarstyti nei palaikų perlaidojimo, nei deramo unikalių Vilniaus kapinių įamžinimo klausimai.

Tik 2010-ųjų vasarą KPD direktorės Dianos Varnaitės nurodymu paveldosaugininkai sustabdė darbus, kad nuspręstų, kaip elgtis su kapinėmis, kurių vietoje pagal projektą numatyta įrengti SPA.

Kad užgniaužtų skandalą, KPD vertinimo tarybos ekspertai rado saliamonišką sprendimą - pervadinti kapines palaidojimais ir taip nuslėpti jų egzistavimo faktą. 2010 m. rugpjūčio 10 d. įvykusio posėdžio dalyviai vienbalsiai nutarė, esą "konstatuoti, kad sklype Bokšto g. 6 Vilniuje atrastos kapinės, nepakanka duomenų (neaiškios ribos, nes ištyrinėtas nepakankamas plotas), todėl Vertinimo taryba teigia, kad tai yra palaidojimai".
Tarp ekspertų, balsavusių už kapinių pavertimą "palaidojimais", buvo ir VKPK narė Giedrė Filipavičienė, kuri yra projektą rengusios UAB "Senojo miesto architektai" steigėja bei akcininkė, t. y. materialiai projekto įgyvendinimu suinteresuotas asmuo.

"Dar prieš penkerius metus archeologams buvo akivaizdu, kad tai kapinės. Dabar staiga keli šimtai palaikų, palaidotų šventoje vietoje, su turtingomis įkapėmis - jau ne kapinės. Nuo ko priklauso tokia nuomonės kaita - nuo pinigų kiekio? O juk kalbame apie šimtus žmonių, kurie laidojosi šventoriuje, šalia stačiatikių cerkvės, tikėdamiesi amžinos ramybės. Kai buvo pasikėsinta rausti žydų kapines Šnipiškėse, kilo pasaulinis atgarsis - o čia iškasti realūs kapai..." - stebisi A.Stancikienė.


Seimo narė kreipėsi į teismą dėl viešo intereso gynimo


„Valstybinei kultūros paveldo komisijai atlikus tyrimą paaiškėjo, kad į detalųjį planą perkelti priešprojektiniai tyrimai, kuriuose įteisinti dideli saugomų vertybių pokyčiai, visą esamą užstatymą leidžiama rekonstruoti, kai kur griauti, o didelėje teritorijos dalyje – naujai statyti ( tai prieštarauja Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamentui, Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 3 punktui ), reljefą, kaip vieną iš saugotinų Savičiaus ligoninės statinių komplekso savybių, keisti, įrengti požeminę automobilių stovėjimo aikštelę ( prieštarauja Valstybinės kultūros paveldo komisijos priimtiems sprendimams ), didinti užstatymo tankį ( prieštarauja Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamentui ), stačiatikių kapines sunaikinti, keisti valstybinės žemės sklypų ribas ir formuoti naujus sklypus laisvoje valstybinėje žemėje nenustatytais pagrindais ir t.t., - teigė A.Stancikienė, - dėl kilusių neaiškumų ar teisingai Vilniaus miesto savivaldybės tarybos buvo patvirtintas DP, ar institucijos, įvertindamos minėto objekto svarbą kultūros paveldui neviršijo savo kompetencijos arba jos nebuvimo, pasirašydamos po teritorijų planavimo dokumentais, 2010 m gruodžio 15 d.  kreipiausi Nr. 10- 496  į Lietuvos Respublikos generalinį prokurorą Darių Valį „Dėl prašymo pradėti ikiteisminį tyrimą ir ginti viešą interesą“.  Vilniaus apylinkės prokuratūra 2011-01-03 nutarimu Nr. 5.10-006  atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą dėl Kultūros paveldo departamento pareigūnų atsakomybės derinant Savičiaus ligoninės statinių komplekso detalųjį planą ir kapinių sunaikinimo, leidimo atlikti tvarkybos darbus ir valstybinės žemės sklypų ribų keitimo bei naujų sklypų formavimo laisvoje valstybinėje žemėje projekto rengimo aplinkybių teisėtumo. Nutarimas naikintinas kaip neteisėtas ir nepagristas. Prokuratūra neatliko jokio savarankiško tyrimo, netikrino pareiškėjo nurodytų aplinkybių ir savo nutarime rėmėsi tik pareiškėjo pateikta medžiaga, tačiau ne pačiais nurodytais dokumentais ir juos patvirtinančiomis faktinėmis aplinkybėmis. Todėl jokių įrodymų, kad nebuvo pažeistas viešasis interesas ir nebuvo padarytos baudžiamosios veikos, prokuratūra neturi. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės nėra ištirtos“.

Valstybinės kultūros paveldo komisijos pirmininkė Gražina Drėmaitė savo pastabose prokuratūrai teigia, kad 2011-03-25 posėdžio metu, nagrinėjant Komisijos narės J. Markevičienės ir Komisijos Informacijos analizės skyriaus vyr. specialisto J. Lapinsko parengtą ekspertizę, pagrindinis dėmesys buvo kreiptas į ekspertizės teiginius, susijusius su detaliojo plano sprendiniais. Pateikiame savo nuomonę.
Vertinti, ar Detaliojo plano (toliau – DP) bylose, saugomose savivaldybėje ir Kultūros paveldo departamente, yra skirtingi brėžiniai vienodu pavadinimu, taip pat nėra Komisijos kompetencija. Šioje situacijoje jau gali būti ir baudžiamosios veikos požymių, todėl dokumentus vertinti turėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnai.
Priešprojektiniuose pasiūlymuose numatyti Bokšto g. 6 sklype neišlikusių komplekso objektų atkūrimai nėra numatyti Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamente, neatitinka Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo (toliau – NKPA įstatymas) 23 straipsnio 4 dalies reikalavimų (leidžiančių atkurti tik tuo atveju, jei atkūrimo galimybė pagrįsta išsamiais istorinių šaltinių ir fizinių tyrimų duomenimis, kad būtų išvengta spėjimų, jei objektas turi ypatingą meninę ar simbolinę reikšmę, yra itin svarbus tautinei savimonei ir kultūros paveldui puoselėti ir dera prie kraštovaizdžio, ir jei atkūrimui pritaria valstybės ir savivaldybių institucijos ir visuomenė). Atsižvelgiant į tai, kad viena iš komplekso nustatytų vertingųjų savybių yra „XV-XX a. pr. istoriškai susiklosčiusi plano struktūra ir tūrinė-erdvinė kompozicija“, iki XX a. vid. stovėjusių pastatų atkūrimą galima būtų laikyti komplekso prarastų dalių atkūrimu, o tokiu atveju jų atstatymą galima būtų laikyti komplekso restauravimo sudėtine dalimi (pagal sąvokos „restauravimas“ apibrėžimą NKPAĮ 2 str. 29 d.). Tačiau ir tokiu atveju atkuriant neišlikusias dalis turi būti vadovaujamasi tyrimų duomenimis ir reikalavimu išsaugoti nekilnojamosios kultūros vertybės požymius. Deja, priešprojektiniuose pasiūlymuose nėra pateikta jokių duomenų, kuriais vadovaujantis būtų galimas šių neišlikusių pastatų atkūrimas.
Priešprojektiniuose pasiūlymuose yra numatyti ir pastatų palei buvusią Tymo gatvę atkūrimai, kurie taip pat neatitinka aukščiau minėto NKPAĮ 23 straipsnio 4 dalies reikalavimų. Vadovautasi Vilniaus miesto valdybos 1995-03-23 patvirtintu Vilniaus senamiesčio regeneravimo projekto koncepcija bei sklypų planu, kurie numatė Maironio gatvės atkarpos nuo Išganytojo g. iki Subačiaus g. panaikinimą ir daugumos šioje teritorijoje buvusių pastatų atkūrimą. Tačiau 2005 metais NKPA įstatymu buvo nustatyta, kad atkūrimas, kaip galima tvarkymo priemonė, taikomas tik išimtinais atvejais. Konkrečiai pastato, buvusio Tymo g. 1, atkūrimas yra išvis neįmanomas, jei nebus panaikinta minėta gatvės atkarpa, kurią tiesiant pastatą reikėjo nugriauti. Teritorijos, kurioje yra manoma buvus miesto gynybinės sienos su kanalu palei ją ir miesto vartų, tvarkymas turėtų būti planuojamas tik įvertinus šios teritorijos prioritetines vertes ir tyrimais nustačius tikras šių paskelbtų saugomomis vertybių vietas. To nepadarius, vertybėmis nelaikomų XIX a. pastatų „atkūrimas“ neleistinas kaip galimai sumenkinsiantis galimybę ar neleisiantis tinkamai reprezentuoti saugomas teritorijos vertybes.
1.1.  Dėl detaliojo plano sprendinių (3 psl.) ir dėl detaliojo plano sprendinių vertinimo (16 psl.).
DP pateiktas „Sklypų Vilniuje Bokšto g. 6 ir teritorijos šalia (Maironio g. 17) detalaus plano sprendinių atitikimo kultūros vertybių apsaugą, naudojimą ir tvarkymą reglamentuojančiais teisės aktais nustatytiems reikalavimams bei planuojamos ūkinės veiklos poveikio nekilnojamosioms kultūros vertybėms vertinimas“ ne tik apsiriboja lakonišku ir nemotyvuotu konstatavimu, kad „detaliojo plano sprendiniai iš esmės neprieštarauja nustatytiems teritorijos tvarkymo ir apsaugos reikalavimams“, kaip pastebėta J. Markevičienės ir J. Lapinsko ekspertizėje, bet ir atitikimo vertinimui buvo tendencingai pasirinkta, kokių teisės aktų atžvilgiu atitikimą tikrinti ir kokių teisės aktų ar jų dalių išvis neminėti. Pavyzdžiui, tikrintas atitikimas dėl daugumos trūkumų netvirtintam Vilniaus senamiesčio detaliojo plano daliai „Suvestiniam vertybių planui“ (po to, kai Senamiesčio detalusis planas buvo atmestas, ši dalis buvo patvirtinta kaip Vilniaus senamiesčio detaliojo plano raidos programos papildymas). Tačiau netikrintas atitikimas Kultūros vertybių registre registruotam vertybės teritorijos ribų planui ir jame pateiktai vertybės eksplikacijai. DP sprendiniai eksplikacijos neatitinka. Netikrinta ir pagal Kultūros vertybių registro suvestinį kultūros paveldo vertybių teritorijų planą, iš kurio aiškiai matosi, kad visai rytinei planuojamos teritorijos daliai turi būti taikomi apsaugos ir tvarkymo reikalavimai miesto gynybinių įtvirtinimų liekanoms (Registro unikalus kodas 39) bei vartų gynybinės sienos dalies liekanoms (Registro unikalus kodas 25153). Taip pat vertinime yra pateikti Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamento 44 kvartalo tvarkymo ir naudojimo režimai (tekstinė dalis – lentelė), bet nerodomas ir neminimas šio kvartalo brėžinys, kuriame akivaizdus DP sprendinių neatitikimas apsaugos reglamento reikalavimams – pagal DP griaunamas pietvakarinio pastato šiaurinis korpusas, o pagal reglamentą turi būti ne griaunamas, o restauruojami jo fasadai. Reglamente nenumatyti jokie neišlikusių komplekso dalių atkūrimai. Pažymėtina, kad pagal kultūros ministro 2005-04-29 įsakymo Nr. ĮV-190 „Dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių pripažinimo saugomomis“ 2 punktą nustatyta, „kad šio įsakymo 1 punkte numatytos vertybės saugomos remiantis jų apskaitos dokumentais, nustatančiais vertingąsias savybes (vertybės sudėtį, apimtį, vertingas dalis ir elementus), teritorijų ir apsaugos zonų ribas bei norminiais ir individualiais teisės aktais, nustatančiais apsaugos reikalavimus (priežiūros, tvarkymo ir naudojimo sąlygas, konkrečius tvarkymo režimų darbus), kurie galioja tiek, kiek neprieštarauja Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo nuostatoms.“
A.  Dėl rekonstrukcijų ir naujos statybos (4 psl.)
Teiginiai dėl sąvokos „rekonstrukcija“ taikymo DP neteisėtumo yra pagrįsti, kadangi pagal Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamentą tokie tvarkymo darbai nėra numatyti to komplekso saugomiems objektams. Be to, rekonstrukcija, kaip nekilnojamojo kultūros paveldo tvarkymo darbų pobūdis, nėra numatytas NKPA įstatyme. Lyginant Statybos įstatyme pateiktą sąvokos „rekonstrukcija“ apibrėžimą (2 str. 18 d.) su NKPA įstatyme nustatytais kultūros paveldo tvarkybos darbais, matome, kad tiktai sąvoka „pritaikymas“ (2 str. 28 d.) atitinka dalį tų darbų, kurie pagal Statybos įstatymą yra priskirti „rekonstrukcijos“ kategorijai. Todėl teisės aktu (DP) nustačius galimybę vykdyti rekonstrukciją yra sudaromos prielaidos vykdyti tokius darbus, kurie yra neleistini saugomame kultūros paveldo objekte pagal NKPA įstatymą.
B. Dėl reljefo (4-5 psl.)
Nėra juridinio pagrindo paveldosauginiu aspektu reikalauti geologinių tyrimų. Pagal Kultūros vertybių registro duomenis, teritorijos reljefas nėra įvardintas kaip šio komplekso vertingoji savybė. Vertingąja savybe įvardintas tik teritorijos R dalies šlaitas, susiformavęs iki XIV-XV a., bei teritorijos Š dalies griova, susiformavusi XIV a. 1 pusėje – XVIII a. Ekspertizės teiginys, kad reljefas yra viena iš saugotinų Savičiaus ligoninės komplekso savybių, yra nepagrįstas. Tačiau DP nenumatytos kokios nors priemonės aukščiau paminėtai įteisintai vertingajai savybei išsaugoti.
C. Dėl griovimų (5 psl.).
Ekspertizėje minimi DP numatyti nugriauti du korpusai yra valstybės saugomą kompleksą sudarančių objektų sudėtinės dalys ir kaip tokios yra saugomos valstybės: pagal DP numatyta nugriauti raide F pažymėtą dalį – kompleksą sudarančio objekto kiemo pastato (Registro unikalus kodas 27465) rytinį korpusą ir kompleksą sudarančio objekto pietvakarių pastato (Registro unikalus kodas 27463) šiaurinį korpusą. Be to, šie griovimai pažeistų komplekso nustatytą vertingąją savybę – „XV-XX a. pr. istoriškai susiklosčiusi plano struktūra ir tūrinė-erdvinė kompozicija“.
Komisijos 2011-03-25 posėdžio metu iškilo klausimas dėl objekto vertingųjų savybių patikslinimo ir įregistravo Kultūros vertybių registre. Kultūros paveldo departamentas 2010-11-12 raštu Nr. (1.23)2-3539 informavo, kad „kultūros paveldo objektui, Ligoninės statinių kompleksui (u.k. 1033), Vilniaus m. sav. Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2007-11-30 aktu Nr.: VI-RM-27 patikslinti apskaitos duomenys, kurie įvesti į Kultūros vertybių registrą (toliau – KVR), nebuvo pakeisti ir šiuo metu yra oficialūs, galiojantys KVR duomenys“ (rašto kopija pridėta prie A. Stančikienės skundo (CD)).
D. Dėl požeminės automobilių stovėjimo aikštelės (6 psl.).
Nemanome, kad komplekso funkcijos pakeitimas į viešbutį lemtų esminį transporto eismo padidėjimą. Galimybė automobilius parkuoti ne gatvėse, o stovėjimo aikštelėje komplekso teritorijoje po žeme, turėtų teigiamą poveikį kultūros paveldo vertybėms – jų suvokimui, matomumui, vertinimui.
Paminklas Mečislavui Dordzikui nėra registruotas Kultūros vertybių registre, todėl paveldosauginiu  požiūriu nėra pagrindo neleisti jo pastumti.
Šios ekspertizės dalies teiginiai nėra pagrįsti galiojančių teisės aktų paveldosauginiais reikalavimais.
E. Dėl užstatymo tankinimo ir aukštinimo (6 psl.).
Dėl aukštų skaičiaus. Vertybės pase pastatų aukštis neviršija 2 aukštų (mansardos nei viename pastate nėra įrengtos). Pagal NKPA įstatymo 19 straipsnio 4 dalį „Viešajam pažinimui ir naudojimui saugomame objekte draudžiami vertingąsias savybes sumenkinantys statybos darbai: kultūros paveldo objektą pritaikyti kitiems, negu nurodyta nekilnojamosios kultūros vertybės pase, naudojimo būdams; padidinti saugomų statinių naudojimo intensyvumą – pristatyti priestatus, papildomus aukštus, įrengti naujas mansardas, formuoti naują planinę struktūrą ir kitaip naikinti autentiškumo požymius.“ Šito reikalavimo neatitinka DP numatomas užstatymo aukštingumas – 3 aukštai įskaitant mansardas, taip pat vietoj kiemo pastato rytinio vienaaukščio priestato numatytas dviejų aukštų korpusas.
Todėl DP, kuriame yra numatyta viešajam pažinimui ir naudojimui saugomam objektui pristatyti papildomus aukštus, įrengti naujas mansardas, prieštarauja NKPA įstatymo reikalavimams.
Dėl užstatymo tankio padidinimo. Užstatymo tankis tampa didesnis negu dabar esantis numatant ne tik pastatyti naujus pastatus, bet ir atstatyti buvusius pastatus. DP nustatyti tyrimais nepagrįsti, tačiau savininkų interesus tenkinantys, atkuriamų pastatų parametrai pažeidžia pagrindinę komplekso vertingąją savybę „XV-XX a. pr. istoriškai susiklosčiusi plano struktūra ir tūrinė-erdvinė kompozicija“. Pavyzdžiui, „L“ formos pastatą pietrytinėje sklypo dalyje (DP pažymėtą „dalis K“). Šio sprendinio neleistinumas buvo jau nurodytas kalbant apie priešprojektinius pasiūlymus. Ruošiantis posėdžiui buvo įvertintas šio pastato DP nustatytos absoliučių altitudžių neatitikimas buvusioms. Pagal J. Čechavičiaus 1868 metų nuotrauką, kurioje matosi šio pastato kraigas palei pietinę bei kraigas palei rytinę sklypo ribas, „atkurtasis” pastatas rytinėje dalyje viršytų buvusią altitudę 5.5 metrais, o pietinėje – 3.5 metrais. DP „dalis H“ pažymėtam „atkuriamam“ pastatui nustatyta absoliuti altitudė tokia, kaip ir greta stovinčiam 2 aukštų pastatui „dalis I“, nors pagal 1834 metų gatvės išklotinę aiškiai matosi, kad tai tebuvo vieno aukšto pastatas, kurio iš gatvės pusės matėsi tik stogas. Pastaruoju sprendiniu DP planas neatitinka ir priešprojektinių pasiūlymų, kur šis pastatas vaizduojamas žemesnis negu „dalis I”.
Virš šiaurės vakarų pastato numatyti „bokšteliai”, iškilsiantys beveik 10 metrų virš pastato kraigo, irgi neatitinka tikslo išsaugoti vertingąją savybę „iki XX a. pr. istoriškai susiklosčiusi plano struktūra ir tūrinė-erdvinė kompozicija”. Bokštelių nebuvo nei pagal 1834 metų Bokšto bei Išganytojo gatvių išklotines, nei pagal XIX a. antros pusės panoramines Vilniaus nuotraukas. Toks naujadaras savo aukščiu Vilniaus panoramose konkuruotų su autentiškais bažnyčių bokštais. DP rengėjai vadovavosi 1834 metų architekto K. Gregotovičiaus parengtu projektu, nors nėra žinoma, nei kas tame projekte atitinka tuo laiku buvusią būklę, nei kokia apimtimi projekte suplanuotos naujovės buvo realizuotos. Projekto sprendiniai, nežinant, ar jie buvo realizuoti, negali būti pakankamu pagrindu jų „atkūrimui“.
F. Dėl želdynų (7 psl.).
Pagal vertybės duomenis Kultūros vertybių registre saugomos yra istoriškai susiklosčiusios želdynų vietos, o ne želdiniai. Komplekso plane yra nurodytos dvi želdynų vietos.
Pagal DP dalį želdynų vietos šiaurinėje teritorijos dalyje yra numatyta užstatyti, kita želdynų vieta rytinėje dalyje išvis panaikinama. Todėl Komisija konstatuoja, kad įgyvendinus DP, ši įteisinta komplekso vertingoji savybė būtų sužalota.
Kadangi vertingosiomis savybėmis nėra įteisinti želdynai ar atskiri želdiniai, nėra juridinio paveldosauginio pagrindo reglamentuoti, kaip turi būti elgiamasi su atskirais želdiniais. Ši ekspertizės dalis pagrįsta tik dalinai.
G. Dėl kapinių (7 psl.)
Pagal NKPA įstatymo 8 straipsnio 5 dalį nekilnojamųjų kultūros vertybių reikšmingumą, kultūros paveldo objektų ar vietovių vertingąsias savybes nustato nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos. Komisijai nėra suteikta teisė vertinti, ar teisingus sprendimus priima vertinimo tarybos, konkrečiais atvejais nustatydamos reikšmingumą ar vertingąsias savybes. Pagal 9 straipsnio 3 dalį, aptikus archeologinių radinių ar nekilnojamojo daikto vertingųjų savybių, Kultūros paveldo departamentas priima sprendimą inicijuoti ar neinicijuoti aptiktos nekilnojamosios kultūros vertybės įregistravimą, kultūros paveldo objekto skelbimą saugomu ar aptiktos vertingosios savybės atskleidimą ir apsaugos reikalavimų patikslinimą. Todėl priimtas sprendimas papildyti saugomo kompleksinio objekto vertingąsias savybes „XIV a.–XV a. palaidojimų vietos“ yra galimas ir teisėtas. Reikia pastebėti, kad tai nereiškia, jog su aptiktais palaikais galima elgtis netinkamai. Šioje ekspertizės dalyje esantis pastebėjimas, kad pagal teisės aktuose vartojamas sąvokas vietoj „palaidojimo vietos“ turėjo būti vartojama sąvoka „pavieniai kapai“, nėra esminis.
H. Dėl teritorijos tarp vertybės sklypo rytinės ribos ir Maironio gatvės (9-11 psl.)
Pagal NKPA įstatymo 23 straipsnio 4 dalį „Stichinių nelaimių ar žmonių sunaikinti kultūros paveldo objektai išimtiniais atvejais, nesukeliant grėsmės turinčioms vertingųjų savybių išlikusioms jų liekanoms, dalims ar elementams, gali būti atkuriami, jei:
1) atkūrimo galimybė pagrįsta išsamiais istorinių šaltinių ir fizinių tyrimų duomenimis, kad būtų išvengta spėjimų;
2) objektas turi ypatingą meninę ar simbolinę reikšmę, yra itin svarbus tautinei savimonei ir kultūros paveldui puoselėti ir dera prie kraštovaizdžio;
3) atkūrimui pritaria valstybės ir savivaldybių institucijos ir visuomenė.“
Todėl nei J. Markevičienės ekspertizėje išdėstyti samprotavimai dėl Spaso vartų, miesto sienos ir vyskupų malūno atkūrimo ar vietos pažymėjimo, nei DP numatytas XIX a. pastatytų pastatų atkūrimai nėra galimi, kadangi neatitinka aukščiau minėtų sąlygų. Svarbiausia, nėra pakankamai tikslių duomenų. Būtini papildomi tyrimai, kuriais vadovaujantis būtų pagrįstai nustatyti prioritetinės tos teritorijos vertingosios savybės. Reikalauti atlikti tam reikalingus išsamius tyrimus buv. Savičiaus ligoninės komplekso savininkų, kurie nėra tos teritorijos naudotojais, lėšomis, nėra juridinio pagrindo. Ekspertizėje išsakytas prieštaravimas dėl DP numatyto pastatų už rytinės Savičiaus ligoninės komplekso ribos atkūrimo juridiškai pagrįstas.