- Kokio galime tikėtis nuosprendžio po š.m. balandžio 28 dieną Strasbūre įvykusio Europos žmogaus teisių teismo (EŽTT) posėdžio, nagrinėjusio nušalinto Prezidento R.Pakso bylą? Kokią perspektyvą jums, kaip politikui, turėtų atverti EŽTT sprendimas?
- Visų pirma, nėra nušalinto Prezidento, yra Prezidentas Rolandas Paksas. Nušalintas Prezidentas yra tų pačių žmonių, kurie suorganizavo sąmokslą, išmonė. Jiems reikėjo kažką tai „prikabinti“, kažkokį tai sakinį, ir paskleisti jį visuomenėje. Toks būtų pirmas pastebėjimas. Yra Prezidentas R.Paksas, nors konservatoriai dabar labai norėtų ir šitą dalyką anuliuoti, bet kol kas jiems tai nepavyksta. Bet net jeigu jiems tai pavyktų – atimti iš manęs Prezidento vardą, yra tam tikri dalykai, neištrinami iš istorijos ir iš žmonių atminties.
Galų gale, ne apie tai dabar kalba. Strasbūro Europos žmogaus teisių teismas konstatuos tiktai vieną dalyką: ar vykdant teisminius procesus Lietuvoje buvo pažeista Žmogaus teisių konvencija ar nebuvo pažeista? Paskutinis Didžiosios teisėjų kolegijos bylos svarstymas, kuriame dalyvavo 21 teisėjas, praėjo gan sklandžiai. Buvo išklausoma viena pusė, išklausoma kita pusė. Bylos medžiaga šiuo metu nagrinėjama. Tikiuosi, artimiausiu metu EŽTT bus priimtas galutinis sprendimas šioje byloje, atsakysiantis į klausimą: ar LR Konstitucinis Teismas, Seimas ir kitos valstybės institucijos, organizuodamos sąmokslą ir palaikydamos antikonstitucinį perversmą Lietuvoje, pažeidė žmogaus teises ar nepažeidė? Mano supratimu, tuo aš esu įsitikinęs visu 100 proc., kad pažeidė! Manau, būtent tokį sprendimą turėtų priimti ir Strasbūro EŽTT, jeigu tik Lietuvos perversmininkų ranka nesiekia taip toli.
O kas bus po to? Po to Lietuvai, kaip ES valstybei, EŽTT sprendimas yra privalomas. Turės būti pakeisti teisės aktai toje dalyje, kurią Strasbūro EŽTT pripažins, kad žmogaus teisės buvo pažeistos.
 Vienas iš argumentų, kuris buvo naudojamas ir yra paremtas faktais mano pareiškime – nešališkas teismas. Mano nuomone, Konstitucinis Teismas buvo šališkas. Tai patvirtina užfiksuoti procesiniai pažeidimai dar ap¬kal¬tos pra¬džio¬je, kai vie¬no¬je Vil¬niaus ka¬vi¬nių kar¬tu bu¬vo pa¬ste¬bė¬ti tuo¬me¬ti¬niai Kons¬ti¬tu¬ci¬nio Teis¬mo pir¬mi¬nin¬kas Egi¬di¬jus Kū¬ris ir Sei¬mo pir-mi¬nin¬ko pa¬va¬duo¬to¬jas Gin¬ta¬ras Ste¬po¬na¬vi¬čius. E. Kū¬ris tu¬rė¬jo nu¬si¬ša¬lin¬ti nuo bylos svarstymo ir ap¬kal¬tos pro¬ce¬so, nes, be ki¬ta ko, yra ki¬lęs iš gar¬bios tei¬si¬nin¬kų šei¬mos, to¬dėl tu¬rė¬jo ži¬no¬ti, kad vyks¬tant pro¬ce¬sui taip elg¬tis ne¬de¬rė¬tų.
Kaip žinome, E.Kūris to nepadarė. Jeigu, pavyzdžiui, šioje bylos dalyje bus pripažinta, kad tame protokole, tame straipsnyje žmogaus teisės pažeistos, pripažįstant kad KT sprendimas buvo šališkas, reiškia reikės priimti kitokį sprendimą.
O jeigu bus pripažinta, kad man neteisėtai apribota teisė dalyvauti rinkimuose, reiškia, toje bylos dalyje turės būti pakeistas sprendimas. Man dabar sunku pasakyti, ar visose bylos dalyse, ar kažkurioje vienoje bus atstatytas teisingumas. Bet kai tai bus padaryta, Lietuvos valdžios institucijos privalės vykdyti EŽTT nutartį.
- Kada turėtų būti paskelbtas EŽTT galutinis verdiktas Prezidento R.Pakso byloje?
- Paprastai, vadovaujantis statistika, tai trunka 3-4 mėnesius po paskutinio bylos klausimo. Turint omenyje tai, kad Lietuvos perversmininkų rankos gali pasiekti net Strasbūrą, o taip pat ir tai, kad mano byla – viena ilgiausiai laikomų eilėje, tegul tai bus 6-9 mėnesiai. Bet aš manau, kad dar šį rudenį EŽTT teisėjai susirinks ir paskelbs sprendimą.
- Na  o šiaip, visumoje, kokį įspūdį paliko jums bylos nagrinėjimas Europos Žmogaus teisių teisme? Pats matėte visą tą aplinką, teisėjų veidus, girdėjote pasisakymus. Ar proceso metu jautėte geranoriškumo atmosferą, nešališką norą įsiklausyti į bylos esmę? Gal galėtumėte palyginti LR Konstituciniame Teisme ir Strasbūro EŽTT patirtus įspūdžius?
- Matote, tai du visiškai skirtingi dalykai. Konstitucinis Teismas buvo įsivėlęs į politiką ir iš tikrųjų užėmęs labai negerą poziciją, akivaizdžiai buvo šališkas. Tai aiškiai matėsi iš KT pirmininko E.Kūrio tuometinių ir dabartinių pasisakymų. KT buvo tapęs politikos instrumentu. Tokia ydinga praktika iš tikrųjų labai kenkia valstybei.
Na, o Strasbūro Europos žmogaus teisių teismas paliko gerą įspūdį. Labai įdėmiai buvo išklausyta mano advokato  Eu¬gen Sal¬pius  kalba. Taip pat mačiau ir LR Vyriausybės deleguotus atstovus, kurių buvo net keturi ginantys oficialią valdžios poziciją. Specialiai šiai bylai buvo pasamdytas Os¬lo uni¬ver¬si¬te¬to Vie¬šo¬sios ir tarp¬tau¬ti¬nės ka¬ted¬ros pro¬fe¬so¬rius Even¬tas Smit¬has. Įsivaizduojate, LR Vyriausybė samdo profesorių, teisės specialistą iš Norvegijos, kad šis palaikytų oficialią Lietuvos valdžios poziciją prieš mane!.. Aš mačiau jų pasimetimą, mačiau kaip nepatogiai jaučiasi gindami tai, ką turi ginti, nors, galbūt, savo viduje jautė, kad visai kitaip jiems reikėtų kalbėti.
Bet vis dėlto, 17 teisėjų, o su pakaitiniai net 21 EŽTT teisėjas – tai Europos teisės elitas ir aš manau, kad šiems teisėjams labai svarbu išsaugoti savo garbę, orumą, vertę, o taip pat suvokimą, jog jie atstovauja Europos žmogaus teises.
Galų gale, kai Lietuvos Aukščiausiasis Teismas viename iš epizodų priėmė man palankų sprendimą, aš labai gerai prisimenu, koks buvo daromas jiems spaudimas. Tačiau teisininkai tą kart atlaikė, išsaugojo savo stuburą, atsistūmė nuo jiems daromo politinio spaudimo ir pasisakė taip, kaip jiems atrodė teisinga. Puikiai prisimenu, kaip tuo metu reagavo teisinė bendruomenė Lietuvoje. Netgi apkaltos metu pasigirsdavo diskusijos, kad visas šis spektaklis – tai teisinis absurdas, ir kad negalima teisėjams nusiristi iki tokio lygio!..
 Visa tai mes gerai žinome, kaip ir tai, kad dabar LR Prezidentas negali suteikti pilietybės nei žymiems krepšininkams, nei čiuožėjams, nei kitiems nusipelnusiems Lietuvai žmonėms, nes bijo to precedento, kuris buvo padarytas KT priėmus sprendimą mano atžvilgiu. Matyt, reikėtų daugelį dalykų peržiūrėti, siekiant atkurti teisingumą Lietuvoje, bet gal neverta tiek daug dėmesio skirti praeities klaidoms ar nesusipratimams. Kur kas prasmingiau - žvelgti į priekį ir daryti viską, kad ateityje panašios klaidos nepasikartotų.
- Na gerai, žvelgiant į nūdieną, palieskime temą, kuri šiuo metu aktuali ne tik Lietuvos gyventojams, bet ir Europos Sąjungai. Problema, kuriai jūs, kaip Europos Parlamento narys, skiriate ypatingą dėmesį, taip vadinamas Baltijos atominis trikampis. Regis, Lietuva patenka į padidinto pavojingumo zoną ne tik politine, bet ir atomine prasme? Koks būtų jūsų komentaras šiuo klausimu? Ką galime padaryti, kad tas atominis skydas būtų nukenksmintas ir nebegrėstų milijonams taikių gyventojų?
- Tą procesą, kuris dabar vyksta, palyginčiau su ketvirtuoju Lietuvos padalinimu, kitaip sakant, su ketvirtu Žečpospolitos padalinimu, jeigu toks būtų įvykęs. Kai žvelgiu į šią problemą, bandau užsiduoti sau keletą klausimų: kas vyksta? Kas už tai atsakingas? Ką daryti?
O vyksta tai, kad dviejų šimtų kilometrų spinduliu atsiranda net keturi atominiai taškai. Tai yra neuždaryta Ignalinos AE, kurią mes uždarinėsime dar labai ilgai. Ekspertu paskaičiavimais tai užtruks keliolika metų. Net neturime įsirengę saugyklų, todėl kasetės laikomos branduoliniame reaktoriuje. Tokioje sudėtingoje finansinėje situacijoje, kai kalbame apie valstybės bankrotą, mes dabar kasmet turime skirti lėšas IAE uždarymo rėžimui palaikyti. Tam bus skiriama net trečdalis milijardų litų. Tai vienas atominis taškas, o antrasis – planuojama statyti Lietuvoje nauja Atominė elektrinė šalia uždarytos Ignalinos AE.
Neseniai buvau susitikęs su Baltarusijos ambasadoriumi Lietuvoje. p V. Dražinu. Pokalbio metu daugiausiai dėmesio buvo skirta Baltarusijos projektui - atominę elektrinę statyti Astrave, tik 55 kilometrų atstumu nuo Vilniaus, kurio gyventojai sudaro kone penktadalį visos Lietuvos gyventojų. Tai trečiasis atominis taškas.
 Na ir ketvirtasis – Kaliningrado srityje Rusija planuoja statyti dviejų blokų branduolinę jėgainę, kurių kiekvieno galia būtų 1170 MW. Pirmąjį bloką tikimasi paleisti 2016 metais, antrąjį - 2018-aisiais. Atominę elektrinę ketinama statyti 13 km į pietryčius nuo Nemano (Ragainės) gyvenvietės, vos 20 kilometrų nuo Lietuvos sienos. Projekto preliminari vertė - 5 mlrd. eurų, įskaitant išlaidas infrastruktūrai.
Tai štai, matote, kas dabar vyksta: net keturi atominiai taškai tokiame mažyčiame, maždaug 65 tūkst. kvadratinių kilometrų ploto, žemės lopinėlyje!..
Dabar atsukime „filmą“ truputį atgal. Dar visai neseniai Europoje buvo sukelta psichozė, nukreipta prieš atominę energetiką. Atseit, nesaugu, kuo greičiau uždarykime Ignalinos AE, kurioje sumontuoti černobiliniai reaktoriai, ketvirto bloko nedarykim, o veikiančius sustabdykim. Nesvarbu, kad ten milijonai litų buvo sukišti į reaktorių darbo saugumą, skubiai uždarykime IAE. Na ir ką gi? Vos tiktai Lietuva uždarė Ignalinos AE, atsirado keturi potencialūs atominiai taškai, kitaip sakant, Baltijos atominis trikampis. Saugumo požiūriu, atsitiko štai toks neįtikėtinas dalykas: bėgome nuo vilko, užšokome ant meškos!..
Kalbu apie tai ne šiaip sau, kad kalbėčiau, ar kaip politikai, drebinantys orą ir siekiantys tam tikros pozicijos reitingų lentelėje. Aš kalbu apie Baltijos atominį trikampį kaip žmogus, galvojantis apie savo vaikus ir anūkus.
Pamėginkime išsiaiškinti, kas gi čia iš tikrųjų vyksta? Baltarusijos AE planuojama statyti tektoninio lūžio zonoje, ant Neries upės kranto. Reaktorių šaldymui naudojamas vanduo praeina pro AE sistemą ir Nerimi teka žemyn, pro Lietuvėlę, įteka į Nemuną ir pasiekia Kuršių Neriją. Lietuvoje jau nagrinėta poveikio aplinkai ataskaita dėl šios elektrinės statybos. Esminis dalykas, kuris kelia nerimą – geologų duomenimis, Astravo aikštelė yra išsidėsčiusi galimai šalia ar net virš antros eilės (regioninio ir/ar lokalaus) aktyvaus lūžio. Pagal tarptautinę praktiką, AE statyba virš ar šalia aktyvaus tektoninio lūžio negali būti vykdoma (TATENA dokumentas „Site Evaluation for Nuclear Installations“).   
  Kitas svarbus dalykas – kone eksperimentinių reaktorių pasirinkimas. Vienas statomas Indijoje, kitas Kinijoje. Baltarusijos pateiktoje poveikio aplinkai vertinimo ataskaitai nepakankamai motyvuojamas reaktoriaus tipo pasirinkimas – nurodoma, kad pasirinkto reaktoriaus privalumas yra tai, kad pagrindinė įranga ir apsaugos sistemos yra išbandytos dviejuose Kinijos reaktoriuose, veikiančiuose tiktai nuo 2007 metų, ir kad yra galimybė grąžinti panaudotą branduolinį kurą ilgalaikiam saugojimui ar perdirbimui į Rusijos Federaciją. Bet argi nuo to geriau Lietuvai, tampančiai naujo tipo atominių reaktorių bandomuoju triušiu?..
Pateiktoje ataskaitoje nurodyta, kad pagal projektą atominės elektrinės konstrukcijos atlaikytų tik lengvo lėktuvo kritimą. Tai reiškia, kad Baltarusijos atominė elektrinė nebus apsaugota nukritus dideliam civiliniam orlaiviui. Pasaulyje vis daugiau šalių (JAV, Suomija ir kitos), atsižvelgdamos į galimus teroro aktus, priima reikalavimus, kad naujai projektuojamų ir statomų atominių elektrinių projektai turi užtikrinti patenkinamas pasekmes didelio civilinio orlaivio kritimo atveju. Baltarusijos apsisprendimas statyti reaktorių, kurio projektas neužtikrina minėtų reikalavimų laikymosi, manau neturėtų būti priimtinas ir Europos valstybėms.
Kaip jau minėjau, baltarusiai statys elektrinę 55 km atstumu nuo Vilniaus. Po Černobilio AE katastrofos 10 proc. Baltarusijos teritorijos paliko užkrėsta. Bet jeigu, neduok Dieve, įvyktų nelaimė  Baltarusijos AE, esant palankiam vėjui, visas Vilnius turėtų būti evakuojamas! Tai yra, net penktadalis Lietuvos gyventojų turėtų būti evakuojami nežinia kur. Nejau į vakarinę šalies dalį, kur stovės Kaliningrado AE?..
   Ir be to, neužmirškime, kad abi elektrinės stovės greta didelių upių. Neris įteka į Nemuną, o šis į Baltijos jūrą. Dviejų atominių elektrinių atsiradimas ant dviejų upių krantų neišvengiamai įtakos visą Baltijos jūros, kuri skalauja devynių Europos valstybių krantus, ekosistemą. Tada galime pamiršti Kuršių marias, kaip rekreacinę zoną, ir JUNESCO saugomą Kuršių neriją. Kokie turistai čia norės atvykti, kai žinos, kad Kuršių marių ir Baltijos jūros vandenyje knibžda radioaktyvios atominių elektrinių gamybos procesų dalelės?..
Paryžiuje veikiančio tyrimų centro „European Union Institute for Security Studies“ ataskaitoje teigiama, kad Rusijos ir Baltarusijos planai statyti naujas atomines elektrines prie rytinių ES sienų kelia rimtą Skandinavijos ir Vakarų Europos šalių vyriausybių susirūpinimą. Avarijos atveju prie vandeningiausių regiono upių – Nemuno ir Neries – pastatytos rusiškos technologijos atominės jėgainės sukeltų „kritišką“ Baltijos jūros taršą, o radionuklidais užterštas jūros baseinas taptų ekologinės ir humanitarinės katastrofos Šiaurės Europoje epicentru.
Pradėdamas kalbėti apie atominę energetiką užsiminiau, kad ketvirtasis Žečpospolitos padalinimas ir Baltijos atominis trikampis – panašūs dalykai. Tai yra reali grėsmė Lietuvos išnykimui, įvykus branduolinei katastrofai. Ar kas gali būti apsaugotas nuo tokios nelaimės, kai AE statoma tektotinio lūžio zonoje? Kas gali garantuoti, kad nenukris teroristų susprogdintas keleivinis  lėktuvas arba kad neįvyks radioaktyvių atliekų nutekėjimas ir nebus užteršta Kuršių Nerija?.. Štai kokia situacija, į kurią mes šiandien einame, net nereikės jokių okupantų iš Rytų!..
Man ši tema labai artima ir kelia nerimą. Puikiai žinau realią padėtį su Ignalinos AE. Mes darėme viską, kad ji nebūtų uždaryta. Žinau, kad dabartinė situacija - tai Lietuvos susitaikymas su ES diktatu, nors, faktiškai, buvo galima ir nestabdyti antrojo bloko!..
- Dabar, stebint komplikuotą padėtį energetikos sektoriuje, ar galime užtikrintai teigti, kad Ignalinos Atominės elektrinės uždarymas - politinė klaida, kuri Lietuvai kainuos labai brangiai, nes būtent šis politinis sprendimas išprovokavo Baltijos atominio trikampio atsiradimą? Jau nekalbant apie LEO aferą, atnešusią kelių milijardų litų nuostolį valstybei, dabar Lietuva bus branduolinių reaktorių apsuptyje?!..     
- Norėčiau tarti keletą žodžių apie tuos Ignalinos AE uždarymus ir paaiškinti oponentams, klaidingai teigiantiems, kad R.Paksas uždarė abu blokus. Pirmojo IAE bloko uždarymas – tai buvo mūsų sąmoninga auka, siekiant narystės Europos Sąjungoje. Aš pats dalyvavau įvairiuose aukščiausio lygio susitikimuose, kuomet mums aiškiai buvo pasakyta: arba jūs uždarote Ignalinos AE pirmąjį bloką ir mes pradedame derybas, arba jums teks savo lėšomis uždaryti šią elektrine, nesant ES nare. Svėrėme visus argumentus už ir prieš, kol priėmėme politinį sprendimą - toliau gyventi su vienu veikiančiu Ignalinos AE bloku ir tos elektros mums turėtų pilnai užtekti. Tada buvo nuspręsta antrąjį bloką išsaugoti, jo nestabdyti ir tapti ES nare.
- Žodžiu, jūs nemanote, kad tada buvo priimtas klaidingas politinis sprendimas uždaryti Ignalinos AE pirmąjį bloką?
- Manau, kad ne. Pirmojo Ignalinos AE bloko uždarymas - tai buvo protingas, apgalvotas sprendimas, paliekant veikiantį antrąjį IAE bloką, kuris galėjo saugiai dirbti dar bent kelius dešimtmečius. Tačiau antrojo bloko uždarymas – didžiulė politinė klaida!.. Ir jeigu pasakyčiau, kad šiuo atveju pasireiškė politikų trumparegiškumas, tai būtų per švelnu. Šiuo atveju pasireiškė susitaikymas su verslo interesais, tai yra, verslas nupirko politikus.
Sustabdyti Ignalinos AE antrąjį bloką – trumparegiškas politinis sprendimas visomis prasmėmis!..
 Geopolitine prasme, mes palikome ne energiją eksportuojančia, bet importuojančia valstybe. Be abejo, tai korupcinis dalykas, teikiantis didelę naudą tiems, kurie tiekia Lietuvai naftą ir dujas, iš to kraudamiesi sau milžiniškus pelnus. Tai ne tik ekonomikos „nusodinimas“, bet ir pasityčiojimas iš Lietuvos žmonių, kurie šiandien už energetikos šaltinius moka daugiau, nei 50-60 proc. savo mėnesinių pajamų. Vakarų šalyse, jeigu tenka mokėti 25 proc. savo pajamų už energošaltinius, tuoj kyla gyventojų protestai, o mes mokame virš 50 proc. ir tylime!.. Žodžiu, tokį Vyriausybės sprendimą – sustabdyti antrąjį Ignalinos AE bloką aš vadinu politine korupcija.
- Jūsų nuomone, ar yra būdų sušvelninti politinės korupcijos pasekmes Lietuvos gyventojams? Kaip būtų galima sumažinti iškilusią grėsmę visam Baltijos regionui?
- Mes dabar organizuojame darbo grupes, komisijas, komitetus. Įtakojame sprendimus  Europos Parlamente tarp valstybių, kurias jungia Baltijos jūra. Visų pirma, šios valstybės, o jų yra net 11, turėtų būti suinteresuotos saugumu. Mes dabar visiems aiškiname, jeigu Lietuvai kils problemos atominės energetikos srityje, tai ne geriau bus ir kitoms šalims.
Ar galimi kiti variantai? Galbūt ateityje bus atrastas idealiausias variantas, tačiau man atrodo, kad pats blogiausias yra būtent tas variantas, kurį Lietuva pasirinko šiandien. Viso to pasekmė – naujai besiformuojantis Baltijos atominis trikampis!.. 
Manau, galėtų būti Ignalinoje pastatyta nauja AE, kuri pilnai patenkintų ne tik Lietuvos, bet Rusijos ir Baltarusijos poreikius. Ignalinoje, kol kas, dar likę specialistai, tai žmonės, kurie susigyveno su mintimi, kad mes ten turime atominę elektrinę. Ir be to, ten yra paruošta vieta, tinkama AE statybai. Toje pat vietoje vertėtų pastatyti tokią AE, kuri patenkintų viso Baltijos regiono poreikius. Tegul šio projekto įgyvendinime dalyvauja Rusija, Baltarusija ir Europos Sąjunga. ES galėtų dalyvauti, kaip stiprus žaidėjas, kuris dempinguotų visus smulkesnius interesus, norą pasipinigauti ir panašius dalykus. Svarbu, kad būtų saugu gyventojams ir kad būtų saugi energija. Tai vienas dalykas.
Kitas galimas variantas, jeigu ES taptų dalininke statant Rusijos ir Baltarusijos AE. Tada atsirastų modernios technologijos ir moderni priežiūrą, tai būtų ne tik ES parama, bet ir kontrolė. Be abejo, tai užtikrintų branduolinės energetikos objektų saugumą.
O gal, apskritai, reikėtų šiek tiek apsiraminti, blaiviau žvelgti į rytdieną? Juk šiandien Baltarusija ir Kaliningradas išsiverčia be atominės elektrinės. Mes visi gerai žinome, kad mokslas juda į priekį ir jau atsiveria perspektyva trečios kartos reaktoriams, kur naudojamos visai kitokios rūšies energijos, visai kitoks jų efektyvumas. Naujausios technologijos ženkliai sumažintų pavojų aplinkai. Manau, konstruktyvių derybų keliu galima būtų rasti optimaliausią variantą ir tada nebereikėtų forsuoti Baltijos atominio trikampio atsiradimo.
- Ar bandėte su šiais pasiūlymais kreiptis į Energetikos ministeriją, pasikalbėti šia tema su energetikos ministru A.Sekmoku?
- Atvirai sakant, kontakto nebuvo. Aš manau, kad dabar yra būtina kelti šį klausimą. Bandysiu kalbėti ne tik su energetikos ministru A.Sekmoku, premjeru A.Kubiliumi, bet ir su visais, kurie manęs klausys. Pradėjau nuo susitikimo su Baltarusijos  ambasadoriumi Lietuvoje. p V. Dražinu. Taip pat norėčiau susitikti ir su Rusijos diplomatais, energetikos ekspertais. Be abejo, šią problemą aptarsime su Baltijos šalių europarlamentarais, o tada reikėtų susėsti prie stalo ir rimtai aptarti LR Vyriausybės poziciją dėl naujos atominės elektrinės.
- Bet kol tai įvyks, į jokias kalbas su opozicinės partijos lyderiu nesileidžia nei premjeras A.Kubilius, nei energetikos ministras A.Sekmokas?
- Aš galvoju, kad išeitinė Vyriausybės pozicija yra šiek tiek klaidinga. Laikomasi požiūrio, kad ir vieni, ir kiti blefuoja, tai yra, kad iš tikrųjų niekas nesiruošia statyti atominės elektrinės nei Baltarusijoje, nei Kaliningrade. Strategiškai tai neteisinga pozicija. Visi gerai žinome, ką reiškia V.Putino žodis. Jis jau yra nurodęs, kada turi pradėti veikti Kaliningrado AE pirmasis blokas. Na, o Baltarusijoje jau rengiama infrastruktūra, statomas miestelis energetikams. Rusai jau susitarė su italų kompanijomis dėl bendradarbiavimo sąlygų. Taigi, jokio blefo čia nėra.
- Jeigu Vyriausybė nesileidžia į kalbas, tai gal Prezidentūrą turėtų sudominti atominės energetikos problemos ir iš to kylančios grėsmės?
- Bandysiu artimiausiu metu kalbėti su Prezidentūros atstovais. Apie tai reikėtų skambinti visais pavojaus varpais!.. Šiuo klausimu L.Donskis Europos Parlamente padarė pareiškimą. Manau, kad šią bangą reikėtų palaikyti, kol piliečiai pagaliau susivoks, kokia atominė grėsmė pakibo virš Baltijos valstybių. Atsižvelgiant į didėjančią energijos paklausą pasaulyje ir siekiant užtikrinti įvairesnius bei saugesnius tiekimo šalinius, energetikos politika yra svarbi ES ir jos valstybių narių išorės santykių dalis. Remdamasi „Europos energetikos politikos“ veiksmų planu, Europos Taryba dar 2009 metais numatė keletą prioritetų. Vienas iš jų: apsvarstyti galimybę sukurti Bendrijos branduolinės saugos reguliavimo sistemą.
Praeitą savaitę Europos Parlamente pradėjau konsultacijas su Baltijos jūros valstybes atstovaujančiais europarlamentarais dėl galimybių rengti bendrus susitikimus „Baltijos atominio trikampio“ problemoms išnagrinėti ir ieškoti būdų bei poveikio priemonių stiprinti šio regiono atominių elektrinių saugumo klausimus.
- Išvykdamas į Briuselį drauge su kitais Lietuvos europarlamentarais, matyt, tikėjotės kur kas efektyvesnio, darnesnio darbo ir didesnio valdžios institucijų palaikymo jūsų iniciatyvoms?
- Čia problema yra tame, kad Lietuvos politikai sureaguoja per vėlai, tik tada, kai kažkas įvyksta, tai yra post factum. Lygiai taip nutiko, uždarius IAE antrąjį bloką arba privatizavus VST. Betgi profesionalūs politikai turėtų numatyti bent kelis ėjimus į priekį. Situaciją su branduolinės energetikos plėtra reikia suvokti jau dabar ir pradėti kalbėtis su kaimynais. Juk tie 2014-2016 metai labai greitai ateis ir jeigu iki to laiko bus pastatytos atominės elektrinės Baltarusijoje bei Kaliningrade, tai kelio atgal jau nebus. Tik įsivaizduokite: kraštas, kuris vis dar yra žalias ir gražus, kurį praeities kartos šimtmečiais puoselėjo bei saugojo, dėl politikų trumparegiškumo bus apstatytas atominės energetikos objektais ir sunaikintas!..
- Ir vis tik, ar jūs, asmeniškai, nenusivylėte darbu Europos Parlamente? O gal toks buvimas, dalyvavimas politikoje kažkuo, pavyzdžiui, tarptautiniame kontekste, praturtino jūsų politinę patirtį?
- Norėčiau kiek patikslinti klausimą, kaip ir dėl nušalinto Prezidento. Buvimas ar dalyvavimas politikoje jokiu būdu nereiškia užimamas pareigas. Yra žmonių, kurie savo autoritetu turi kur kas didesnę įtaką visuomenei, sukelia kur kas didesnes politines bangas, negu aukščiausi pareigūnai, užimantys atsakingus postus. Pradedant savo pozicijos formavimu bei autoritetu visuomenėje, Lietuvos istorija žino daugybę nusipelnusių, iškilių žmonių. Pavyzdžiui, imkime Monsinjorą Kazimierą Vasiliauską, kurio nuomonė buvo labai svarbi daugeliui. Arba poetą Justiną Marcinkevičių, tėvą Stanislovą, kardinolą Vincentą Sladkevičių. Jie gi jokių politinių pareigų neužėmė, tačiau jų išsakomos mintys, jų požiūris priversdavo suklusti daugumą žmonių, tai buvo dvasiniai, moraliniai autoritetai. Kiekvienoje valstybėje yra savi šviesuoliai. Todėl užimamos pareigos ir dalyvavimas politikoje, mano supratimu, tai du absoliučiai skirtingi dalykai!..
Kalbant apie darbą Europos Parlamente, liepos mėnesį sukaks vieneri metai, kai mes ten darbuojamės. Žinote, galima rasti pasitenkinimo ir šitame darbe. Man jis yra sudėtingas ta prasme, kad aš esu žmogus, kuris nori pamatyti greitą rezultatą. Priimti vienokį ar kitokį sprendimą ir pamatyti rezultatą. Europos Parlamentas tikrai nėra ta vieta, tinkama greitam rezultatui. Ten vykstantys procesai ir problemų sprendimas gimsta labai sudėtingai. Reikia daug šnekėti, įtikinėti, susitikinėti. Norint pajudėti nuo taško A iki taško B, tenka nusivalyti ištisą sferą, pašalinti visas kliūtis. Europos Parlamentas, apjungiantis 27 valstybes, 736 delegatus, tūkstančius darbuotojų, gana sudėtinga organizacija, judanti savo užsibrėžtu keliu. Tačiau labai norint, galima atrasti satisfakcijos ir tame darbe. 
Antra vertus, žvelgiu į LR Vyriausybės veiksmus krizės sąlygomis ir matau, kad valdžia nežino, ką daryti. Niekas iš tikrųjų nežino, ką reikėtų daryti šiandien, ką rytoj, o ką už mėnesio ar po dešimties metų!.. Kartais sumaišomos sąvokos: kalbama kokia bus Lietuva 2030 metais, nors nežinoma, ką reikia daryti šiandien. Suprantama, gerai yra kalbėti apie perspektyvą, apie valdančiųjų ambicijas bei regiono lyderius, tačiau paraleliai būtina ir šiandieninius klausimus spręsti.
- Dažnai girdime kalbant, kad politika – nešvarus užsiėmimas. Didžioji dauguma žmonių jau nebepasitiki nei partijomis, nei politikais. Ką patartumėte tiems, nusivylusiems?
- Viskas gyvenime priklauso nuo mūsų požiūrio. Vieni mato pustuštę stiklinę, kiti- apypilnę. Mano požiūris labiau optimistinis. Aš tikiu, kad galime daug ką padaryti, nors kartais ir sunku būna. O gal dabar taip reikia, kad Lietuvos žmonės pamatytų politikų ne kompetenciją?..
 Dar būdamas Prezidento poste kritiškai atsiliepiau apie mūsų teisėsaugos darbą. Galėčiau pateikti ne vieną pavyzdį iš savo praktikos. Tarkim, jeigu paimtume D.Kedžio bylą-žudikę: du nušauti, vienas, atseit, užspringo, o kitas – prigėrė. Nuolat vykdomos visuomenės apklausos: jūs tikite ar netikite aukštų teisėsaugos pareigūnų išsakytais vertinimais taip vadinamoje Kauno pedofilijos byloje? Net 95 proc. apklaustųjų sako, kad netiki!..
 O juk tada, kai 2003 metais VSD vadovas M.Laurinkus paviešino sufabrikuotą pažymą, taigi šis „triukas“ iš tos pačios teisėsaugos srities. Gal pamenate, kokia buvo vykdoma arši propaganda, kad tik žmonės patikėtų vykdomo perversmo teisėtumu? Deja, niekas nepadėjo, o pasitikėjimas teisėsauga nusmuko iki rekordinių žemumų!..
Šiandien Lietuvos žmonėms būtinas bent vienas tvirtas atramos taškas tame sutrupėjusiame pamate, nuo kurio turėtume pradėti perstatyti valstybės namą pagal tvarkos ir teisingumo, tikros, o ne valdomos demokratijos principus. Jeigu prisimintume Bražuolės tilto susprogdinimą, J.Abromavičiaus ir V.Pociūno žūtį, „Alitą“, „Mažeikių naftą“, „LEO“ aferą, D.Kedžio žūtį – liko daugybė iki šiol neatsakytų klausimų. Tas Rasos taškas vis bręsta, bręsta ir nežinia, į ką visa tai išvirs!..
Tegul valdžia inicijuoja pasitarimus, sukviečia tarptautinius ekspertus. Paimkime bent keletą rezonansinių bylų ir raskime atsakymus. Jeigu teisėsaugos institucijų vadovai klysta, tai tada reikia „galvas kapoti“ arba keisti, reformuoti pačią sistemą. O jeigu paaiškės, kad šiuo atveju jie buvo teisūs, tai gal visuomenė nusiramins ir patikės?..
Kažkada, prieš 7 metus, kviečiau New York‘o merą Gullianį, kuriam pavyko ženkliai sumažinti nusikalstamumą šiame pasaulio mieste, atvykti į Lietuvą. Jis mano, kad nėra mažų nusikaltimų, nesvarbu, ar tai būtų išdaužtas langas, ne vietoje pereita gatvė ar grafiti piešiniai ant automobilių. Iš pačio nesaugiausio miesto New Yorkas tapo vienu iš saugiausiu. Manau, kad Lietuvoje šiuo metu situacija yra analogiška, tampame panašūs į Siciliją!..
 Nežinau, kas valdo mūsų valstybę, tiktai ne oficiali valdžia. Tai gal jau laikas būtų pradėti suartėjimą tarp valdžios ir žmonių? Nebijokime pasikviesti ekspertus iš užsienio, tegul jie pataria, ką mums daryti, kaip įveikti krizę!.. 
O kam dabar lengva? Manau, Dievulis paleidžia mus į gyvenimą tikrai ne tam, kad susikurtume sau patogų, sotų gyvenimą su pramogomis ir flamandiškais kepsniais. Mums keliamos įvairios užduotys, išbandymai, netgi, tam tikra misija.
Bet kuriuo atveju, aš bandau žvelgti giliau, siekdamas išsiaiškinti, kas tampo mūsų politikus už virvučių. Matyt, yra dalis problemų, kurios kyla iš politikų sąsajų su organizuotu nusikalstamumu, su šešėlinėmis struktūromis. Tačiau yra ir kita, aisbergo povandeninė dalis, kur politikai net nesuprasdami, kam jie tarnauja, atlieka kažkieno jiems paskirtą vaidmenį. Veikia sisteminės struktūros, kurios žaidžia, kaip kortų nameliu, visos valstybės gyvenimu, tame tarpe ir politikų veiksmais. Tokiu būdu formuojamos nuomonės, pozicijos, yra atskiri struktūriniai padaliniai, kurie iš mažiau patyrusio žmogaus padaro politiką-statistą. O tuo tarpu tikrieji spektaklio režisieriai sėdi nematomi savo ložėse. Regis, visos pagrindinės sisteminės krizės problemos jų rankose ir norint kažką iš esmės pakeisti Lietuvoje, mums reikėtų žvelgti kur kas giliau!..