Naujienos
VRM viceministro šeimos turtas siekia 10 mln. litų
| Vidaus reikalų viceministras, buvęs sovietinis milicininkas Stanislovas Liutkevičius įsikūręs brangiausiame sklype Vilniuje, Valakampiuose, Nugalėtojų gatvėje. S.Liutkevičiaus kaimynas, taip pat prabangaus didžiulio namo savininkas Vytautas V.Landsbergis, tautos patriarcho V.Landsbergio sūnus, savo turtą uždirbęs iš pasakėlių vaikams rašymo, nors tų knygelių nelabai kas pirko. S.Liutkevičius teigia, kad šį ne mažiau milijono litų kainavusį sklypą įsigijo už savo žmonos tėvo, okupacijos laikais buvusio Kauno Panemunės rajono vyr. Prokuroro pavaduotojo, padovanotas lėšas. Uošvis neva vertėsi nutrijų auginimu, o S.Liutkevičius laisvu nuo darbo metu tiekdavo jam pašarus. Tiesa, viena smulkmena – S.Liutkevičiaus uošvis yra buvęs Kauno Panemunės rajono prokuratūros vyr. prokuroras, todėl nekeista, kad ir S.Liutkevičiaus nutarė nesavanaudiškai tarnauti tėvynei Lietuvai ir stojo į teisėsaugos gretas. Prieš kelis metus S.Liutkevičiui verslininkai už jo namą siūlė net tris milijonus litų, tačiau pastarasis, sužinojęs, kad už tiek pinigų nieko prestižiško nenusipirks, atsisakė namą parduoti. S.Liutkevičiaus žmona, VRM vieno iš departamento direktoriaus pavaduotoja, dar valdo patalpas Kauno centre, taip pat šeima turi pasistačiusi dar vieną namą Kaune. Be to, S.Liutkevičiaus žmonos dėdė yra pasistatęs poilsio namus Palangoje, policininkų rengimo bazėje. Turint omenyje, kad S.Liutkevičius, jo žmona ir žmonos tėvai visą gyvenimą dirbo valdišką darbą, tai gana neblogas valdiško darbo rezultatas. Kita vertus, vis nerimstančios kalbos apie tai, kad Seimas gali įteisinti įstatymą, pagal kurį visas turtas, kurio įsigijimo piliečiai negalėtų pateisinti jokiomis legaliomis pajamomis, gali būti konfiskuotas valstybės naudai, turėtų neraminti tiek S.Liutkevičių, tiek ir V.V.Landsbergį. Kita vertus, turint omenyje, kad toks įstatymas palies ir šiuos veikėjus, galima numanyti, kad jis niekada nebus priimtas. |
|
Tiesa, iškyla kelios smulkmenos. Laidai “Paskutinė instancija” toks kaunietis Vladas Beleckas, nuteistas kalėti iki gyvos galvos už kunigo Ričardo Mikutavičiaus pagrobimo ir nužudymo organizavimą, pasakoja, kad S.Liutkevičius, dar būdamas sovietinis milicininkas, darė kratą pas V.Belecką dar 1984 m., kai V.Beleckui buvo iškelta baudžiamoji byla už spekuliaciją. V.Beleckas už šį sovietinę santvarką griaunantį nusikaltimą buvo nubaustas septyniems metams nelaisvės. Įdomu tai, kad pataisos namuose Pravieniškėse pas V.Belecką apsilankė VRM sistemos darbuotojai Jaskevičius ir pasiūlė jam parašyti viską, kaip S.Liutkevičius darė kratą pas V.Belecką. Po šios kratos V.Beleckas pasigedo auksinių grandinėlių, net prabangaus auksinio “Faberge” kiaušinio, kuris neva vėliau buvo rastas tarp S.Liutkevičiaus vaikų žaislų.
Per kratą dingo kiaušinis
“Pas mane į pataisos namus atvažiavo ponai iš VRM Jasiukovičius ir Miklošas, kurie man pasakė, kaip pas tave vyko krata, ir kas pas tave dingo, - pasakojo V.Beleckas, - iš mano namų dingo 125 gr. Svorio auksinis “Faberge” kiaušinis, kurio vienas gramas kainavo 100 rublių, ir kuris man kainavo 10 tūkst. litų. Jie tada man pasakė, kad tokį kiaušinį rado pas S.Liutkevičių namuose. Nežinau, ar pas jį buvo daroma krata. Tada tie tardytojai man pasakė, kad viską išdėstyčiau raštu. Aš atsisakiau, sakydamas, kad jeigu ką nors paskųsiu, tai iš karto visi sužinos, ir tada man bus blogai. Tuomet tie tardytojai man pasakė, kad tokiu atveju aš niekada iš čia neištruksiu į laisvę. Kas man beliko? Todėl atsisėdau ir parašiau – kad turėjau auksinį kiaušinį, grandinėles, žiedus. O kratos metu mane apžiūrėjo, paėmė žiedus ir grandinėles, taip pat raktus nuo kito buto, o ant vieno rakto kabėjo toks “Faberge” kiaušinis, padengtas emaliu, ir niekas nežinojo, kad jis auksinis. Kratos protokole buvo surašyta, kad kabėjo ryšulys raktų. S.Liutkevičius tuo kiaušiniu nepasinaudojo – nei jis į lombardą jo nunešė, nei jis žinojo, kad tas kiaušinis yra labai vertingas. Visi galvoja, kad aš čia keršiju ir apkalbu S.Liutkevičių, tačiau kam man to reikia po 27 metų? Tas kiaušinis atsirado, tačiau man niekas jo negražino”.
Jau atleistas iš darbo VRM už daiktinių įrodymų vagystę?
Po šio pranešimo S.Liutkevičiaus darbas VRM sovietinėje sistemoje baigėsi – jis buvo atleistas ir į darbą VRM sistemoje grįžo tik po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo, buvo paskirtas Kauno policijos Tardymo skyriaus viršininku. “Visas tyrimas, kuris buvo atliekamas tuometinės VRM vidaus tyrimo tarnybos, šiuo metu yra VRM, - laidai sakė S.Liutkevičius, - tačiau aš manau, kad žurnalistai negalėtų susipažinti su ta tyrimo medžiaga, kadangi aš dar nesu nusprendęs, kokių veiksmų aš imsiuos tuomet, kai aš baigsiu savo tarnybą. Tuo metu aš buvau atleistas iš sistemos kaip neatitinkantis atestacine tvarka, nes manęs nebuvo už ką atleisti. Atleido už tą pažeidimą, kuris man buvo pateiktas ir kurį aš pripažinau – mat pagal tuomet galiojusią tvarką atliekant kratą, buvo privaloma pasikviesti du kviestinius liudininkus. Patikrinimo metu vieną kviestinį nustatė, o antrojo ne, nes tai buvo paimtas valkata, o V.Belecko sulaikymas vyko naktį, apie ketvirtą valandą. Taip jie to asmens nenustatė, ir konstatavo, kad to asmens apkritai nėra. Mane atleido už tai, kad aš neva neteisingai įforminau protokolą”.
Žurnalistės paklaustas, ar kratos pas V.Belecką metu dingo daiktiniai įrodymai, S.Liutkevičius atsakė, kad jį visą gyvenimą lydi kelios baudžiamosios bylos. “Pirmiausiai aš buvau apkaltintas, kad V.Belecko sulaikymo metu dingo jo grandinėlė, o po dviejų metų, kai teisme jam nepavyko pasiekti, kad jis būtų išteisintas, tada jis pasiskundė, kad dingo vestuvinis žiedas, - pasakojo S.Liutkevičius, - aš buvau apkaltintas, kad sulaikymo metu aš pavogiau V.Belecko turėtą “Faberge” kiaušinį, kuris 1988 m. kratos metu buvo rastas tarp mano vaikų žaislų. Toliau aš nekomentuoju”.
Verslininkas ir Lietuvos bokso federacijos prezidentas Rimas Rutkauskas netoli Kauno yra pasistatęs viešbutį, kuriame S.Liutkevičius šventė savo 40 metų jubiliejų, ir kuriame, pasak “Paskutinės instancijos”, nuolat vyksta derybos tarp FNTT vadovų nei įtariamųjų dėl baudžiamųjų bylų tyrimo perspektyvų.
Paskola valdininkui – pusė milijono litų
“Aš dar nuo 2003 m. esu paėmęs paskolą namui statyti iš Vilniaus banko – 500 tūkst. litų, o dar 250 tūkst. litų mums dovanojo mano žmonos tėvai”, - laidai “Paskutinė instancija” pasakojo S.Liutkevičius. Turint omenyje, kad S.Liutkevičiaus atlyginimas yra 3 tūkst. litų, tai bankas, norėdamas susigražinti jam paskolintus pinigus, turėtų tikėtis, kad jo klientas gyvens mažiausiai 116 metų, ir visą tą laiką visus pinigus atiduos bankui, sau nepasilikdamas nė kapeikos maistui. Kita vertus, bankas smarkiai rizikuoja, skolindamas pusė milijono pareigūnui, kuris negali būti garantuotas, kad visą laiką dirbs valstybinį darbą.
Vienos bylos Kaune buvo parduodamos už pinigus, kitus – už nekaltas mergaites
V.Beleckas pasakojo, kad dar jam gyvenant laisvėje, Kaune visi nešvarūs reikalai buvo tvarkomi per pedofilijos byloje minimą nužudytą Kauno apygardos teismo teisėją Joną Furmanavičių, kuris tuomet dirbo Kauno apylinkės teisme. Neva nusikaltėliai mainais už tai, kad būtų “patvarkytos” jų bylos, parūpindavo nekaltų merginų.
V.Beleckas laidai “Paskutinė instancija” papasakojo, kad Kaune prieš 14 metų veikė toks vyrukas, kuris buvo tarpininkas tarp nusikaltėlių, prokurorų bei teisėjų. “Apie teisėją Joną Furmanavičų aš daug nežinau, tik žinau apie vieną vyruką, kuris jam pateikdavo, ką reikia, tačiau už tai gaudavo savo draugams bylų patvarkyti, - pasakojo V.Beleckas, - tiesa, paskui tą vyruką kažkas nušovė. Jis tvarkė visas bylas per poną Furmanavičių”.
“Paskutinė instancija” išsiaiškino, kad tas vyrukas buvo Aleksandras Paukovas, pravarde “Pauk” (“Voras”), buvo, pasak V.Belecko, “dėdės Jono pažįstamas”.
“Labai keistai sakoma, kad teisėjas J.Furmanavičius teisme nagrinėjo pačias įdomiausias rezonansines bylas, - pasakojo V.Beleckas, - neva jis pasiskirdavo bylas, kad pridengti visokius nešvarius prokurorų darbelius. Prokurorai pasiskirdavo savo teisėją, ir jis patvarkydavo tokias bylas. Aš tik girdėjau, kad ponas Furmanavičius, kadangi turėjo tokių polinkių, tvarkė reikalus. Man pasakojo, kad vienos parduotuvės vedėja dar prie rusų sumokėjo 10 tūkst. rublių, kad “Saška” (A.Paukovas) nueitų pas teisėją ir sutvarkytų reikalus. Kažkoks žulikas, kuriam grėsė kalėjimas, davė pinigus tos vedėjos dukrai, ji juos perdavė Saškai, ir tas viską tvarkė”.
A.Paukovas buvo nušautas liudininkų akivaizdoje dar 2001 m. Panemunėje Kaune, netoli savo namų. Šis nusikaltimas iki šiol neišaiškintas. “Paskutinė instancija” priminė, kad kunigo Ričardo Mikutavičiaus nužudymo byla Kaune strigo lygiai taip pat, kaip dabar pedofilijos byla. Net kunigo kūnas buvo palaidotas kaip neatpažintas, o tyrimą atliekančiai Kauno apygardos prokuratūrai vadovavo dabartinis generalinio prokuroro pavaduotojas Gintaras Jasaitis.
“Visų žmonių poreikiai yra labai skirtingi, o teisėjo J.Furmanavičiaus poreikis gal būt buvo vaikučiai, - kalbėjo V.Beleckas, - aš tai konkrečiai žinau, nors ir negaliu duoti parodymų teisme, ir garantuoti 100 proc. Tačiau žmonės taip kalbėjo. Aš taip tvarkiau reikalus su milicija. Jeigu kokį bachūrą pagavo nusikaltimo vietoje, jo šeima kreipiasi į mane, aš kreipiuosi į kitą policininką, kuris tikrai žino, kad aš jo neišduosiu. Jis man sako : “Ateik į Vytauto parką”. Susitinkam, jis klausia, kur tas “bachūras” ir pasakau, kad jis sėdi uždarytas. Pasakau jo pavardę, paduodu pinigus, ir policininkas man sako: “Gerai, viskas bus sutvarkyta”. Aš tvarkiau vienų reikalus, kiti tvarkė reikalus per teismus, dar kiti neleisdavo byloms pasiekti teismo”.
Pridėti Komentarą
