Naujienos
Melo detektorius demaskavo A.Ūso bei L.Stankūnaitės melą
|
LL šaltinių duomenimis, paaiškėjo ir trečias vyras, įtariamas Drąsiaus Kedžio dukros prievartavimu, kuri mažoji auka vadino Aidu. Tai maždaug 30-35 metų vyras šviesiais plaukais, mėgstantis dėvėti šviesius kostiumus, gyvenantis Vilijampolėje Kaune. Nors redakcijai jo pavardė žinoma, tačiau neturėdami įrodymų, negalime jos skelbti, todėl paminėsime tik šio vyruko inicialus – A.F.
Redakcija iš trijų patikimų šaltinių turi informacijos, kad Drąsius Kedys iki šiol yra gyvas, ir net imasi šiokios tokios veiklos toliau tirti dukros prievartavimo bylą. Pats Kauno apygardos teismo teisėjas Jonas Furmanavičius prieš mirtį savo draugams buvo prasitaręs, kad „mane tikriausiai nušaus...“. Jis tai jautė, nepaisant didžiulės konspiracijos – policija teisėjo namuose ir darbo kabinete rado net vienuolika mobiliųjų telefonų su skirtingomis mokėjimo kortelėmis. Tai leido laidos „Akistata“ vedėjui Sigitui Krivickui pasišaipyti iš teisėjo, kad mobiliųjų telefonų teisėjas turėjo kaip koks narkotikų prekeivis. Tačiau net ir vienuolika mobiliųjų telefonų su skirtingais numeriais nebūtų išgelbėję Jono Furmanavičiaus, jeigu jo kurso draugas, buvęs generalinis prokuroras Algimantas Valantinas būtų sankcionavęs jo pokalbių pasiklausymą ir įtariamojo sekimą, kai tik byla pateko pas A.Valantiną. Kaip žinia, pagal Teismų įstatymą tik generalinis prokuroras gali sankcionuoti operatyvines veiklos priemones prieš nusikaltimu įtariamą teisėją, tačiau užuot tai padaręs, A.Valantinas persiuntė bylą Vilniaus apygardos prokuratūrai, kuri neturėjo jokių įgaliojimų taikyti teisėjo atžvilgiu operatyvines priemones. Įvedus J.Furmanavičiaus balsą į policijos turimą balso nustatymo įrangą, J.Furmanavičiaus neišgelbėtų ir jo 11 „mobiliakų“ – kad ir iš bet kokio numerio skambintų teisėjas, jo balsas automatiškai būtų nustatytas, o pokalbis įrašytas. Kita vertus, patikrinti visų J.Furmanavičiaus vienuolikos mobiliųjų telefonų pokalbių išklotines net ir dabar nevėlu – tuomet ir būtų aišku, ar teisėjas palaikė ryšius su A.Ūsu, L.Stankūnaite ir kitais įtariamais pedofilais. Tačiau bylą tris mėnesius „intensyviai“ tyręs prokuroras Šileika nesugebėjo padaryti ir tokio atrodo paprasto dalyko, kaip patikrinti, kam teisėjas J.Furmanavičius skambindavo iš savo vienuolikos mobiliųjų telefonų. Nors net teismas buvo įpareigojęs prokuratūrą atlikti tokį paprastą dalyką. |
„Aš manau, kad prokuroras Šileika, atrinkęs atskirus padrikus sakinius iš bylos medžiagos, kuri sudaro net 22 tonus, keturis mėnesius rašė nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą, - laidai „Akistata“ sakė Drąsiaus Kedžio sesuo Kauno apygardos teismo teisėja Neringa Venckienė, - visos bylos medžiagos prokuroras nevertino, gal net neskaitė ir neanalizavo. Kai kurie procesiniai dokumentai, kurie yra itin svarbūs, net nėra paminėti prokuroro Šileikos nutarime. Yra daug dokumentų, kurie net nėra sudėti į tą tvirtinimo bylą. Pvz. – telefonų išklotinės, kurios turi būti, tačiau jų nėra“.
Dar viena įdomi detalė, kad iš karto po J.Furmanavičiaus nužudymo D.Kedžio dukros motinai Laimai Stankūnaitei paskambino Kauno kriminalinės policijos pareigūnas, ir pasakė, kad „nušovė tavo seną draugą“. Tuomet L. Stankūnaitė paskambino savo seseriai Violetai Naruševičienei ir pasiguodė, kad „būrėja taip ir išpranašavo, kad šiais metas nušaus kažką iš gerų mano pažįstamų rato“.
Kita vertus, šį nusikaltimą tyręs prokuroras Šileika padarė viską, kas įmanoma, kad tik šis nusikaltimas nebūtų išaiškintas. Jis net tik kad nepadarė aukos apklausos įtariamo nusikaltimo vietoje – t. y. L.Stankūnaitės nuomojamame bute bei „Baltųjų burių“ viešbutyje, tačiau nutarime nutraukti tyrimą parašė, kad „nėra galimybės nustatyti įtariamo priekabiavimo vietos ir laiko“.
Policija turi puikų įtariamojo žudiko fotorobotą – jį apibūdino ne tik šūvius J.Furmanavičiaus namo kieme išgirdęs žmogus, kuris iškišo galvą pro langą ir matė, kaip buvo nužudytas teisėjas. Bėgdamas iš V.Naruševičienės namų automobiliu „Golf“, žudikas atsitrenkė į BMW, iššoko iš mašinos, įsėdo į pro šalį važiuojantį mikroautobusą, ir pabėgo. Tačiau BMW vairuotojas jį taip pat matė, ir apibūdino. Beje, žudiko „Golf“, viršijantį greitį, nufotografavo ir Vaišvydavoje pastatyti greičio matuokliai. Nė vienas iš žudiko apibūdinimų neprimena D.Kedžio išvaizdos.
Vieni LL šaltiniai teigia, kad D.Kedys gyvena Kauno rajone, Agurkiškėse, sunkiai prieinamoje vietovėje, iki kurios su automobiliu nenuvažiuosi. Kiti priešingai, sako, kad jis įsikūręs netoli savo namų, tik per du kilometrus nuo namų, tačiau į lauką nosies nekiša, gyvena pasislėpęs. Tačiau visi sutinka, kad D.Kedys galvoja, kaip jam pasiduoti policijai, tačiau kartu ir įrodyti savo nekaltumą, kad nebūtų pasodintas kaip žudikas iki gyvos galvos.
Teigiama, kad įtariamas pedofilas Andrius Ūsas taip pat nesėdi rankų sudėjęs – kartu su tvirtų vyrukų kompanija jis taip pat ieško D.Kedžio, važinėja su furgonu be langų, neva gaudo D.kedžio draugus, ir bando jėga išgauti savo priešo buvimo vietą. Neseniai A.Ūsas buvo Rygoje, kaip tik išgirdo, kad D.Kedys gali gyventi šiame mieste. Bent keli žmonės matė A.Ūsą važinėjantį be apsaugos vieną su savo „Mercedes“ automobiliu.
Beje, L. Stankūnaitės ir A.Ūso advokatė Kraujutaitienė, anksčiau dirbo Kauno apygardos prokuratūros ypatingų bylų prokurore, todėl jos ryšiai teisėsaugoje yra itin platūs. Teigiama, kad Kraujutaitienės svainis Viktoras Kraujutaitis yra UAB „Grifas“ savininkas. O UAB „Grifas“ yra ne kartą turėjusi problemų su teisėsauga dėl jos teritorijos rastos spirito kontrabandos.
Kaip rašė “Lietuvos žinios”, apie V.Kraujutaitį Kaune pasakoja labai įdomių istorijų. Viena jų - apie Artūro Paulausko didįjį virsmą. Kai buvęs prokuroras tapo politiku, kandidatu į valstybės prezidentus.
Vyriausiosios rinkimų komisijos dokumentuose apie tai likusi menka detalė - kiek daugiau nei 30 tūkst. litų auka A.Paulausko rinkimų kampanijai. V.Kraujutaitis neneigia pažįstąs A.Paulauską ir pabrėžia draugystę su jo tuometine "dešiniąja ranka" Gediminu Jakavoniu. Su juo Kraujutaičiai grybaudavę ir kitaip bičiuliaudavęsi... Tai G.Jakavonis ir supažindinęs verslininką su A.Paulausku.
Liudininkas iš V.Kraujutaičio aplinkos (jo tapatybės mes neskelbsime, o dėl patogumo vadinsime Vladu) sutiko paliudyti kiek kitokius dalykus. Šis žmogus, kurį su Kraujutaičiais sieja meilė vyriškoms sporto šakoms, tvirtino, kad tuo metu V.Kraujutaičio kalbėta apie daug didesnę sumą. Jis prisimena kalbas apie mažiausiai 2 mln. litų paramą kylančiai politikos žvaigždei.
Buvo ir tebėra išvirkštinė to bendravimo su politikais pusė: Kraujutaičių verslas dažnai atsidurdavo teisėsaugos akiratyje. Įtarimai kontrabanda. Štai ir visai neseniai, prieš kelis mėnesius, V.Kraujutaičiui priklausančioje teritorijoje pareigūnai sulaikė kontrabandinių degalų siuntą. Vėliau tie degalai kažin kokiu stebuklu išsiliejo ir... dingo. V.Kraujutaitis neigia turįs su tuo ryšį. Esą tai vienas apsauginis peržengė įstatymo ribą.
Labai seniai panašiai nutiko V.Kraujutaičio vairuotojui, esą vežusiam per Lietuvos sieną, kaip spėjama, iš Rusijos didelę sumą grynų pinigų. Vladas liudija girdėjęs V.Kraujutaitį giriantis ne tik ryšiais su A.Paulausku, bet ir su... Henriku Daktaru. "Netgi Viktoras jį buvo atsivežęs į savo tėviškę", - pasakoja vyras, ką girdėjęs. "Prie Vištyčio?" - patiksliname. Taip, prie Vištyčio ežero, kur V.Kraujutaitis turi didžiulį namą. "Ten Daktaras buvo?" - perklausiame - "Taip. Tai buvo 2001-2003 metais".
V.Kraujutaitis ne iš karto pagauna, apie kokį Daktarą klausiame. Kai patiksliname, kad norime sužinoti, ar jo viloje lankėsi Henrikas Daktaras, V.Kraujutaitis atsako klausimu: "Ar aš galiu drausti jam lankytis?"
Šešėlinio verslo schema
Kai imame klausinėti Vlado, kaip, jo galva, gali į krūvą sueiti politika, teisėsauga ir verslas, jis mums pateikia vaizdelį iš Kauno verslininkų gyvenimo. Esą tame gyvenime susipina viskas: įtakingi teisėsaugos pareigūnai, nusikalstamo pasaulio atstovai ir legalus verslas, suteikiantis jų bendram veikimui priedangą, o politikai - nebaudžiamumo stogą.
Visos bendradarbiaujančios šalys yra bendros veiklos dalininkės. Po nepriklausomybės paskelbimo tai buvusi spirito kontrabanda. Esą neteisėtais būdais gauti pinigai (kyšiai, reketas ir t. t.) būdavo bendrai investuojami į kontrabandinę schemą. Susitepę teisėsaugininkai garantuodavo laisvą krovinių judėjimą per sienas Rusijos ir Kaukazo kryptimi bei atgalios. Investuotas litas duodavęs keleriopą grąžą.
Toliau reikėjo pasirūpinti pinigų legalizavimu. Vlado žiniomis, tada prisijungdavo sportas. Viena suma įrašoma į sutartį su sportininku, ar jį perkančia komanda - kita realiai mokama, ir pinigai tampa legalūs. Tada juos galima laisvai leisti asmeninei gerovei, mokėti politikams ir t. t.
Pedofilijos bylą – į šiukšlyną
Aišku, kad net ir pasitraukus A.Valantinui iš generalinio prokuroro posto, tiek prokuratūra, tiek ir VSD bandys bet kokia kaina pedofilijos bylą nugesinti, ir paneigti įtarimus, kad prie vaikų prievartavimo buvo prisidėję teisėjai bei prokurorai. Tačiau nors D.Kedžio eksdraugė Laima Stankūnaitė ir labai stengiasi, kad teismas atimtų iš Neringos Venckienės jos globojamą mergaitę, tačiau Vaikų teisių apsaugos tarnybos Kauno skyriaus darbuotojos laidai „Akistata“ sakė, kad nėra jokio pagrindo tai padaryti, nes mergaite Venckų šeimoje yra tinkamai pasirūpinta, be to, mergaitė ir pati norėtų gyventi su teta, o ne su motina L.Stankūnaite.
„Vasario 12 d. L.Stankūnaitė pranešė, kad ji nenorės vasario 15 d. pasimatyti su dukra, - laidai pasakojo N.Venckienė, - tačiau tą pačią dieną ji persigalvojo ir faksu atsiuntė Vaiko teisių apsaugos tarnybai pranešimą, kad norės susitikti su savo dukra. Vasario 15 d. mergaitė buvo nuvežta į pasimatymą, tačiau iš jos grįžusi ėmė skųstis, kad ji serga, jai skauda galvą ir pilvą“.
Kai N.Venckienė nuvežė mergaitę į polikliniką, paaiškėjo, kad mergaitė sveika, ir tuomet ji pati prisipažino, kad jai „mama liepė meluoti, kad ji serga“. „Ji prisipažino, kad Stankūnaitė jai liepė sakyti, kad jai skauda galvą ir pilvą, ir kad ji nelankys baseino, - pasakojo N.Venckienė, - gydytojai pamatavo jai temperatūrą, maigė pilvą, tačiau jokių skausmų nerado. Aš žinojau, kad iš karto būsiu apkaltinta, kad nesirūpinu mergaite, todėl padariau viską, kad nebūtų pagrindo motinai taip sakyti. Tada ir paaiškėjo, kad mergaitei meluoti liepė L.Stankūnaitė“.
Pasak N.Venckienės, mergaitės motina jau per anksčiau vykusius pasimatymus bandė dukrai įteigti, kad ji pamirštų tai, kad yra sakiusi savo tėvui bei psichologams per jos apklausas apie jos prievartavimą. Kauno miesto apygardos prokuratūroje dėl poveikio liudininkui jau pradėtas ikiteisminis tyrimas. „Tas tyrimas ir buvo pradėtas todėl, kad L.Stankūnaitė per pasimatymus kažkaip sugebėdavo savo dukrai pasakyti, ko jai nereikia kalbėti, - pasakojo N.Venckienė, - vėliau mergaitė man patvirtino, kad motina jai liepdavo pamiršti tų dėdžių, kurie pas mus ateidavo, vardus, ir jų nesakyti. L.Stankūnaitė sakė mergaitei, kad jos tėvas ją palikęs, jis yra negeras, ir todėl jai nereikia gyventi su jos seserimi“.
Poligrafas demaskavo A.Ūsą ir L.Stankūnaitę
Andrius Ūsas ir Laima Stankūnaitė sutiko būti apklausiami poligrafu, dar kitaip vadinamu melo detektoriumi. Tas daikčiukas fiksuoja apklausiamo žmogaus širdies ritmą, kraujospūdį, prakaitavimą ir kitus organizmo nerimo ženklus, kurie itin sustiprėja, kai žmogus meluoja. Porelės apklausą atliko Vadovybės apsaugos departamento poligrafo specialistas Vitas Saldžiūnas, turintis 20 metų darbo poligrafu patirtį. Žurnalistų klausiamas, ar tai, kad poligrafas parodo, kad apklausiamojo žmogaus kūne, sakant netiesą, įvyksta ženklūs pokyčiai – ima stipriau plakti širdis, jį išmuša prakaitas, jis ima nervintis, reiškia, kad jis meluoja, V.Saldžiūnas atsakė, kad „toje vietoje jis, pavadinkime, yra nenuoširdus. Jeigu , pvz., mes žmogaus klausiame, kur jis tuo metu būna, ir jam atsakant „kavinėje“, mes fiksuojame reakciją, reiškia, kad yra kažkokia priežastis tai reakcijai atsirasti. Čia, žinoma, vienareikšmiškai niekas negali atsakyti, ir reikia žiūrėti, kaip atsakoma į kitus klausimus. Nes iš vieno klausimo negalime nieko spręsti. Klausimų turi būti daug, mažiausiai penki. O po to policijos tyrėjai turi dar ir kitus duomenis. Ir reikia žiūrėti, kaip visi šie duomenis susilipdo į bendrą paveikslą. Jeigu detalės susilipdo, tai kažkokios išvados gali keliauti ir į teismą. Arba dažniausiai būna, kad žmogus prisipažįsta, prispaustas įrodymų, nes jau mato, kad viskas, nebėra kur dingti“. Terminas „reakcija“ reiškia, kad klausimu metu ima smarkiau plakti apklausiamojo širdis, jį išmuša prakaitas.
Iš poligrafu apklausiame A.Ūso parodymų:
„Andriau Ūsai, ar atsimenate, kiek kartų jūs 2008 m. tvirtinote mažamečių mergaičių“? Vieną?
Reakcija
„Kiek kartų jūs turėjote seksualinių santykių su Laimute Stankūnaite?“. „Daugiau negu vieną“?
Reakcija
„Ar žinote, kiek kartų buvo tvirkinama Drąsiaus Kedžio dukra?“. „Daugiau negu 15 kartų?“
Reakcija
„Ar žinote, kiek kartų buvo tvirkinama antroji mergaitė?“. „Daugiau negu vieną kartą“?
Reakcija
„Laimute Stankūnaite, ar jūs žinote, kiek kartų buvo tvirtinama jūsų dukra?“
Paminėjus dešimt kartų - reakcija.
„Ar jūs žinote, kuriuose vietose buvo tvirkinama jūsų dukra? Senelių namuose? Violetos namuose? Ūso namuose? Nuomojamame bute? Viešbutyje“?
Paminėjus kiekvieną iš šių vietų, L.Stankūnaitės kūnas išduodavo, kad jis reaguoja : „reakcija“.
„Ar žinote, kai Ūsas prievartavo jūsų mergaitę – į akį, į burną, vonioje?“. Po kiekvieno paminėjimo – „Reakcija“
Kaip jums buvo atlyginama už dukros tvirtinimą? Pinigais? Daiktais? Butais?
Paminėjus kiekvieną iš šių žodžių – „Reakcija“.
„Laimute Stankūnaite, ar žinote, kuriame iš butų jūsų dukra buvo seksualiai išnaudojama?“
L.Stankūnaitės organizmas sureagavo, išgirdus beveik visus atsakymo variantus – „jos motinos namuose“, „jos sesers Violetos namuose“, „Ūso namuose“, „išnuomotame bute“, „viešbutyje“.
O ir pats A.Ūsas, paklaustas, kuriame iš butų buvo tvirkinama mergaitė, taip pat sureagavo itin audringai. Melo detektorius užfiksavo jo kūno reakcijas į beveik visus atsakymų variantus: „draugų namuose“, „Frančesko namuose“, „išnuomotame bute“, „viešbutyje“, „Kitoje vietoje“.
Įdomu tai, kad klausiamas, kiek jis turėjo telefonų 2008 m. rudenį A.Ūsas sureagavo ramiai, specialistas neužfiksavo nė vienos reakcijos. Klausiamas, ką reiškia tai, kad atsakant į klausimus, žmogaus kūnas išduoda daug pokyčių, įvardijamų kaip „reakcija“, V.Saldžiūnas atsakė: „vienareikšmiškai negaliu atsakyti, tačiau didelė tikimybė, kad to, kuriam sukelta reakcija, ir jeigu tai sutampa su jau žinomais tyrėjų faktais, tai yra didelė tikimybė, kada pagal reakcijų skaičių tas žmogus gali būti tik įvykio liudininkas arba bendrininkas, padėjėjas arba net vykdytojas. Vykdytojai gali būti net keli, ir jų rolės taip pat galėjo būti skirtingos – vienas mažiau darė, kitas daugiau. Apklausiant kelis žmonės, gali būti skirtingas reakcijų skaičius į tuos pačius klausimus“.
Paklaustas, ar poligrafas užfiksuos reakciją, jeigu apklausiamas žmogus sako tiesą, V.Saldžiūnas atsakė, kad „praktiškai reakcijų nebus, bus tik labai silpnos mažos, kurios yra vadinamos nereikšminėmis“. Todėl klausimas apie pinigus taip pat privertė labai pasinervinti abu draugus – A.Ūsą ir L.Stankūnaitę. Klausimas L.Stankūnaitei, kaip jai buvo atlyginta už dukters seksualinį tvirtinimą sukėlė moteriai nerimą. Poligrafo kreivė šovė aukštyn, moteriai išgirdus šiuos atsakymo variantus: „buvo duoti pinigai“, „padovanoti daiktai“, „išnuomotas butas“.
A.Ūsas, paklaustas, ar jis žino, kaip L.Stankūnaitei buvo atsilyginta už dukters tvirtinimą, taip pat labai susijaudino, išgirdęs tokius atsakymų variantus: „buvo padovanoti daiktai“ ir „išnuomotas butas“.
L.Stankūnaitės organizmas taip pat išdavė poligrafui moters nerimą, išgirdus tokį klausimą: „Kiek pinigų gavote už dukters seksualinį išnaudojimą?“. Melo detektorius fiksuoja daugybę reakcijų, išgirdus atsakymus: „50 tūkst. „, „20 tūkst.“, „3 tūkst. litų“. Į atsakymą „nieko negavote“ L.Stankūnaitė atsako „taip“, tačiau ir tuomet jautraus prietaiso kreivė šovė aukštyn, o tai reiškia, kad kūnas pasiuntė signalą, kad tai melas. „Akivaizdu, kad seksualiai tvirtintos mergaitės mama gaudavo įvairiais sumas pinigų“, - apibendrino žurnalistas S.Krivickas.
Į klausimą, ar žino, kokie vyrai seksualiai išnaudojo jos dukterį, L.Stankūnaitė labai sunerimo, išgirdus žodžius „Frančeskas“, „Aidas“, „kiti vyrai“. Kiekvieno atsakymo atveju poligrafas užfiksuodavo L.Stankūnaitės organizmo reakciją.
A.Ūsas, paklaustas, ar žino, kurie vyrai prievartavo kitą mergaitę, išsidavė, kai buvo paminėti šie vardai : „Deividas“, „Adolfas“, „Frančeskas“, „Aidas“ „Kiti vyrai“. Poligrafas parodė, kad sutampa ir mergaitės minėtos nusikaltimų vietos ir laikas bei jų dalyviai. Mergaitė pasakojo, kad iš A.Ūso gautus pinigus jos mama dėdavo į raudoną piniginę, o pats A.Ūsas ją maudydavo vonioje ir vadindavo „žalia žuvyte“. Tačiau kodėl prokurorai neatsižvelgė į poligrafo parodymus ir nė vienu žodžiu apie juos neužsiminė nutarime nutraukti tyrimą. Matyt, kad poligrafo išvados nebuvo tokios, kokių reikėjo prokurorams.
Melo detektorius tiksliai ir nešališkai atkleidė, kad viskas, ką mergaitė pasakojo apie savo prievartavimą, ir kiek kartų jis vyko, ir kiek žmonių jame dalyvavo, yra tiesa.
Pridėti Komentarą
