Naujienos
Slapti CŽV kalėjimai Lietuvoje - kolaboravimo su naciais palikimas
|
„Gintarinis atkirtis" - toks kodinis pavadinimas buvo duotas bendrai CV ir Lietuvos Valstybės saugumo departamento operacija, kurios metu į šalį buvo vežami Afganistane sugauti įtariami „al Qaeda" kovotojai. Lietuvoje jie buvo kankinami, siekiant išgauti informacijos apie ekstremistines musulmonų grupuotes.
Lietuvos parlamento atliktas slaptų CŽV kalėjimų tyrimas yra neįtikėtinai paviršutiniškas ir greičiausiai išvis nepatikimas. Jo išvados negalutinės: kalėjimai egzistavę, tačiau neaišku, ar juose buvo laikomi kaliniai; nežinomi lėktuvai išties leidosi Lietuvoje, tačiau neįrodyta, kad jais buvo gabenami „al Qaeda" kovotojai. Kadangi galimos kankinimo aukos nepateikė jokių skundų, iš esmės nėra apie ką kalbėti. Kita vertus, prieš parlamentinį tyrimą Lietuvos žiniasklaida atkasė gana rimtų faktų. Panašu, kad 2002-2005 metais CŽV Lietuvoje neteisėtai naudojo mažiausiai du kalėjimus, paslėptus nuo visuomenės ir žmogaus teisių prižiūrėtojų akių. |
Vienas iš kalėjimų veikė Rūdnikuose ir buvo maskuojamas kaip Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos specialaus mokymų centro dalis, kitas - Antaviliuose, kur daugybė namų priklauso įtakingiems politikams ir verslininkams. Kalėjimai nuo Vilniaus nutolę atitinkamai 40 ir 20 kilometrų taigi CŽV agentai su partneriais Lietuvoje daugiausia naudojosi centru Antaviliuose, kad sutaupytų laiko važinėdami. Anksčiau pastate veikė jodinėjimo kompleksas, kurio savininkai - spaudžiami valdžios - jį buvo priversti parduoti bendrovei „ELITE-LLC", kurią su partnerių Panamoje („Start Finance Group" ir „INK Holding") pagalba įkūrė CŽV.
Kad suorganizuotų „Gintarinį atkirtį", CŽV turėjo įveikti kelias rimtas kliūtis. Planui prieštaravo Lietuvos prezidentas Rolandas Paksas, teigdamas, kad jis pažeidžia Jungtinių Tautų konvenciją prieš kankinimą ir kitą žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar bausmę bei Europos žmogaus teisių konvenciją - jas abi yra pasirašiusi ir Lietuva. Be to, Lietuvos įstatymai draudžia suimti - ir juo labiau kankinti - be teismo orderio.
CŽV netruko atsikratyti nepaklusnaus R.Pakso. Nepraėjus nė metams po rinkimų jam buvo surengta apkalta dėl korumpuotų ryšių su Rusijos verslininkais ir kitų piktadarysčių. Maždaug tuo pačiu metu trys Rusijos diplomatai buvo apkaltinti šnipinėjimu ir išsiųsti iš šalies - tikėtina, JAV iniciatyva, siekiant neleisti stebėti „Gintarinio atsako". Naujuoju Lietuvos prezidentu buvo išrinktas senyvas JAV pilietis ir didelis G.Busho gerbėjas Valdas Adamkus. Jo įsitikinimu, Lietuva turi prisidėti prie JAV misijos nepaisant jokių prieštaravimų. Be to, V.Adamkus jautė, kad Lietuva yra skolinga JAV už paramą siekiant narystės NATO.
(domus faktas, kad JAV ambasadai Lietuvoje 2003-2006 metais vadovavo Stephenas Donaldas Mullas, padaręs CŽV agento karjerą ir suvaidinęs svarbų vaidmenį Lenkijoje „Solidarumo" laikais.
Tuo metu S D.Muilas buvo patarėjas politikos klausimais JAV ambasadoje Varšuvoje, o Lenkijos saugumas dėl aktyvaus dalyvavimo vietos disidentų veikloje jį laikė dideliu ramybės drumstėju. Klimatas, kuriame jam teko dirbti Lietuvoje, buvo visiškai kitoks - šalies vadovai yra palankūs JAV ir mielai priima materialinį paskatinimą (Lietuvos žurnalistai vis dar svarsto, kur buvo išleisti „Gintarinio atsako" pradžioje į šalį atgabenti 5 mln. JAV dolerių. S.D.Mullas, be abejo, žino atsakymą tik niekada nepasakys).
S. D. Muilas buvo atsakingas už visą slaptųjų CŽV kalėjimų Lietuvoje operaciją. Lietuviams atstovavo Arvydas Pocius ir Mečys Laurinkus, kurie abu skirtingu metu vadovavo Valstybės saugumo departamentui, bei jo direktoriaus pavaduotojas Dainius Dabašinskas. Operacijoje dalyvavo tik patys patikimiausi Lietuvos agentai, kurių dalis padėjo amerikiečiams atlikti apklausas kurių metu buvo kankinama triukšmu ir šviesa, elektros šoku, vandeniu, ant aukų galvų buvo maunami plastikiniai mačetei Lietuviai stengėsi kiek galėdami įtikti savo bosams (šitaip lietuviai agentai neoficialiai vadindavo kolegas iš JAV).
Senas draugas - lietuvis žurnalistas - man papasakojo apie „pesimizmo ir panikos" tarp „Gintariniame atsake" dalyvavusių Lietuvos saugumiečių priežastis. Jis turi informacijos - kurios negali atskleisti visuomenei, bijodamas dėl savo paties saugumo - kad neaišku, kas galų gale atsitiko kai kuriems slaptųjų CŽV kalėjimų Lietuvoje kaliniams. Kas bus, jei informacija iškils į paviršių? Pasak mano draugo, būtent to ir bijo Lietuvos valdininkai, nervingai reaguojantys į viešumon ištemptą istoriją. Jei ją tirti ims ES, gali būti. kad pasaulis apie Vilnių sužinos dalykų, panašių į tuos, kurie mus pasiekė iš Abu Graibo.
Galbūt todėl prezidentė Dalia Grybauskaitė nuolat kartoja neturėjusi nieko bendro su CŽV kalėjimų istorija, nors jai ir kilo „netiesioginių įtarimų". Ji netgi išsakė dėmesio vertą mintį, kad nuodugnus tyrimas Lietuvą gali padaryti tarptautinių teroristų taikiniu. Ankščiau panašią hipotezę išsakė CZV atstovas, pareiškęs, kad informacijos apie slaptus kalėjimus Lietuvoje komentavimas sukeltų grėsmę milijonams žmonių ir būtų neatsakingas.
Tikslus CŽV kalėjimuose Lietuvoje laikytų kalinių skaičius yra nežinomas. Dažniausiai teigiama, kad Antavilių kankinimo kameroje iki jos uždarymo 2005-ųjų lapkritį buvo laikomi aštuoni žmonės. Tiesa ta, kad iš Afganistano į Lietuvą reguliariai skraidė čarteriniai reisai ir kankintų žmonių skaičius greičiausiai buvo dešimt kartų didesnis.
Vykstant parlamentiniam tyrimui, Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Arvydas Anušauskas sakė, kad dalies faktų apie CŽV kalėjimus negalima viešinti, nes tai pakenktų nacionaliniam saugumui ir įsipareigojimams partneriams JAV.
Parlamento ir žiniasklaidos pastangoms išsiaiškinti visą tiesą apie kankinimo centrus Lietuvoje atkakliai priešinasi JAV ambasada ir CŽV atstovybė Lietuvoje (ypač aktyvus JAV ambasados Vilniuje ekonomikos departamento vadovas Danielis Gage'as). Prezidentė Dalia Grybauskaitė susiduria su vis didesniu dešiniosios konservatyvios žiniasklaidos spaudimu. Ji kaltinama autoritarišku stiliumi, prorusiška orientacija ir komunistine praeitimi, nes paprasčiausiai neketina paaukoti gero vardo, kad padėtų nuslėpti tiesą.
Ministras pirmininkas Andrius Kubilius ir buvę prezidentai Algirdas Brazauskas bei Valdas Adamkus - ir dauguma kitų politikų-atsistojo į gynybinę poziciją (jie sako, kad kalėjimai galėjo egzistuoti, bet juose nebuvo laikomi kaliniai; nesako nei „taip", nei „ne"). Jie bando įtikinti visuomenę, kad informacija apie slaptus CŽV kalėjimus Lietuvoje tėra „mitai ir fantazijos". Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Arvydas Anušauskas irgi slapta žaidžia jų pusėje.
Tampa vis aiškiau, kad Lietuvos parlamentarų vykdyta tyrimo imitacija nepatenkins Europos Parlamento. ES pozicija šiuo klausimu griežta: teisingumo eurokomisaras Franco Frattini pasakė, kad jei kalėjimai išties veikė, buvo rimtai pažeistos ES normos ir šaliai gresia griežtos sankcijos. Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos narys Dickas Marty paragino skaidriai išspręsti visą problemą. Pasak jo, bereikalingas slaptumas neturėtų sutrukdyti atskleisti informacijos apie tai, kas vyko netoli Vilniaus, ir visi susiję asmenys turėtų prisipažinti visą teisybę. Tik laikas parodys, ką atneš galimas ES tyrimas.
Nereikia pamiršti, kad 2005-ųjų pabaigoje S.D.Mullo prašymu Valstybės saugumo departamentas skubiai sunaikino visus dokumentus ir įkalčius, liudijančius apie slaptus CŽV kalėjimus, kuriuose buvo kankinami kaliniai. Vėlų vakarą įrangos liekanos buvo įmestos į Nemuną. 2007-aisiais slaptąjį kalėjimą Antaviliuose perėmė Valstybės saugumo departamentas - CŽV partneriams perdavė įrangą kaip bendradarbiavimo laisvės ir demokratijos vardan simbolį.
P.S. Viename iš daugelio internete pasirodžiusių reakcijų į skandalą rašoma: „Praėjus 50 metų nostalgija dienoms, kai Lietuvos kolaboracionistai pasižymėjo nacių policijos gretose, vis dar gyva. Ar galbūt tai būtina sąlyga, diegiant NATO standartus Lietuvoje?" INOforum (2009 11 22).
Nilas Nikandrovas (globalresearch.ca)
Pridėti Komentarą
