In memoriam
|
Mirė Vytautas Petkevičius.
Mirė Tiesa, aštri kaip durklas, kuriuo buvo pataikoma prešininkui tiesiai į akies vyzdį, ir niekada prošal. Jau girdžiu ir matau, kaip jie su palengvėjimu atsidūsta, nusišluosto prakaitą, nes nebereikės drebėti, kad šis principingas Žmogus, nepaperkamas ir neprisitaikantis prie jokių režimų, vyriausybių, ar dar kokių tariamų apsišaukėlių mesijų, pranašų, netars eilinį kartą savo Tiesos žodį, nenuplėš stropiai užmaukšlintos kaukės, po kuria slepiasi eilinis elementalas, dvasios elgeta, bet už tat reto talento “kaznokradas”. Apie Vytauto Petkevičiaus padorumą, ištikimybę Tiesai ir teisingumui, geriausiai paliudija jį daug metų po teimus ir prokuratūras užtampę jau minėti pranašai ir sunumeruoti “rezistentai”, išdrįsę įžūliai prie savo keiksmažodžiu virtusios pavardės prisirašyti dar ir Lietuvos vardą, tuo pasisavinant valstybės sąvoką, kaip yra rašęs kitas mūsų iškilus rašytojas ir publicistas Ričardas Gavelis. Vytautas pasišalino iš politikos ir ėmėsi savo įprastos profesijos – knygų rašymo. Anokia paslaptis šis poelgis, rašytojas norėjo vėl būti laisvas žmogus. O gal pati Laisvė jį pasirinko? |
|
In memoriam
Juk būna ir taip, kai kokia tarsi metafizinė galia, taria savo lemtingą žodį, nurodydama tikriems laisvūnams, kur jų tikroji vieta visuomenėje, šalyje ar Pasaulyje.
Mirė Tiesos Riteris, iškilus valstybės veikėjas, rašytojas ir publicistas, žymią dalį laiko ir sveikatos praradęs teismų salėse iš elementalų malonės, bet taip ir nenuteistas, nors ir neišteisintas, tad ši predermė lieka mums, jo ištikimiems bičiuliams, draugams, visiems jį gerbusiems ir mylėjusiems plunksnos broliams.
Beje, ar jūs kada matėte, girdėjote, kad teisiamųjų suole kankintųsi įžūlus šmeižtas ar melas?
Aš nemačiau, ten visada dažniausiai tik Tiesa, nes jos kirtis be galo skausmingas, mirtinai žeidžiantis, todėl pavojingas, štai kodėl bylinėjamasi su ja, Tiesa, o melas yra melas, šmeižtas lieka šmeižtu, jie pernelyg akivaizdūs, nerandantys žmonių protuose ir sielose nė menkiausio prieglobsčio, tad ar verta dėl to teismuose laiką gaišti?
O tiesa – dalykas mirtinas, todėl paskutinė kokio niekadėjo viltis yra teismai, gal ten pavyks apdumti akis teisėjams ir prokurorams, o jei ne, tai bent sveikatą pakirs, mirtį priartins, Tiesos sakytojui.
Taip ir įvyko, rašytojas mirė, mano senas bičiulis ir bendramintis, kurio knygos su didele meile buvo verčiamas net į 25 pasaulio tautų kalbas, o jo knygos vaikams Gilės nuotykiai Ydų šalyje, Sieksnis Sprindžio vaikas, Kodėlčius, Didysis medžiotojas Mikas Pupkus, Molio Motiejus – žmonių karalius, tapo knygų vaikams klasika,.o romano Grupė draugų pavadinimas žmonių sąmonėje įsitvirtino kaip neįtikėtinai populiarus priežodis ir pertara, smerkiant nepadorius valdininkijos tarpusavio ryšius.
Mirties paniškai bijo nieko doro savo šaliai nenuveikę asmenys, Vytautas Petkevičius jos nebijojo, net tuomet, kai į jį šaudė pseudopatriotinės ekstazės apimti niekadėjai, jis su kaupu atliko jam skirtą kilnią gyvenimo misiją, todėl pasitraukė iš gyvenimo išdidus ir nepaklupdytas, tad tebūnie Jam lengva gimtoji Lietuvos žemelė.
2008 12 12 Albertas RUŽAS, žurnalistas
Pridėti Komentarą
Knygos kaina 30 litų, ją galima įsigyti redakcijoje Konstitucijos pr. 23B-22
