Minėtas J.Guselnikovas iki 1991 m. vadovavo Vilniaus vykdomojo komiteto bei Lietuvos komjaunimo  įsteigtai įstaigai "Jaunimo gyvenamųjų namų statyba". Kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, ir visas vykdomojo komiteto funkcijas perėmė Vilniaus savivaldybė, komjaunimo veikėjai nutarė, kad “visas turtas pagal balansą 1991 m. rugpjūčio 1 dienai yra kolektyvo turtas” , ir visą šios įstaigos turtą - jau minėtus 42 hektarus žemės "perrašė" savo neseniai įsteigtai privačiai UAB "JGK Statyba".
Šiandien tai atrodo kaip anekdotas, kai valstybinės įmonės direktorius nutaria, kad visas valstybės turtas yra “kolektyvo” turtas, ir perrašo jį savo nuosavybėn, tačiau net 1991 m. įstatymai draudė tokius “nusavinimus”. O valstybės turtas galėjo būti privatizuotas tik pagal Pirminio privatizavimo įstatymą konkurso būdu.
Tačiau J.Guselnikovas kartu su dar šešiais “kolektyvo nariais” sušaukė “darbo kolektyvo” susirinkimą ir nutarė, kad “visas turtas yra kolektyvo turtas” ir kad “visą JGK Direkcijos turtą perduoti pilnumoje į UAB “JGK Statyba” kapitalo rezervo fondą”.  
Su tokiu “nutarimu” kolektyvas kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybę, kad visas 42 hektarų žemės sklypas būtų perrašytas privačiam UAB. Ir stebuklas – ilgai nesispyriojusi, Vilniaus savivaldybė sutiko tai padaryti.
Dėl UAB "JGK Statyba" savo specialų potvarkį buvo išleidusi net Vyriausybė - savo 1991 m. gruodžio 13 d. potvarkiu Nr. 985p Vyriausybė konstatavo, kad UAB "JGK Statyba" įstatai neatitinka įstatymų ir kad jie turi būti pakeisti. Valstybės kontrolė konstatavo, kad “UAB “JGK Statyba” jaunimo gyvenamojo komplekso “Salotė” paskirtu žemės sklypu naudojasi neteisėtai”, o Generalinė prokuratūra buvo įpareigota iškelti baudžiamąją bylą valstybės turtą pavogusiems asmenims.
Neįtikėtina, tačiau J.Guselnikovui pavyko legalizuoti pavogtą turtą. Tiesa, jam tai brangiai kainavo - ne veltui tiek daug "JGK statybos" pastatytų namų yra įsigiję teisėjai, prokurorai bei Seimo nariai. Tačiau Valstybės kontrolė, kuri atliko JGK direkcijos perdavimo privačiai UAB patikrinimą, nurodė, kad didžiausią atsakomybė tenka Vilniaus miesto savivaldybei bei tuometiniam merui ir dabartiniam Susisiekimo viceministrui Arūnui Štarui.
"Vilniaus miesto savivaldybės požiūris į UAB "JGK Statyba" įteisinimą ar likvidavimą bei Vyriausybės potvarkio vykdymą išdėstytas 1992 m. kovo 23 d. rašte Nr. 04-69-811, adresuotame Lietuvos Vyriausybei, - rašo Valstybės kontrolės auditorius A.Žiliukas, - buvusio mero A.Štaro pasirašytame rašte, kurį parengė darbuotojai, įregistravę UAB "JGK Statyba" įstatus ir jų papildymus nurodoma, kad savivaldybė nesiima spręsti, ar įvykdytas minėtas Vyriausybės potvarkis bei siūloma "iškilusias problemas tarp UAB "JGK Statyba" ir buvusių dalininkų padėtų išspręsti 4,8 ha žemės sklypo "jaunimo gyvenamojo komplekso statybos direkcijai skyrimo klausimo peržiūrėjimas". Iš tikrųjų rašte turėjo būti rašoma ne apie buvusius, o apie esamus dalininkus ir ne apie 4,8 ha, bet 42,8 ha žemės sklypo priklausomybės peržiūrėjimą. Tačiau minėto žemės sklypo priklausomybės klausimai iki šiol jokiu lygiu nenagrinėti".
Teisėja A.Macevičienė nutarė, kad “Laisvas laikraštis” apšmeižė J.Guselnikovą
Po to, kai ši 42 hektarų žemės sklypo nusavinimo istorija buvo aprašyta “Laisvame laikraštyje”, J.Guselnikovas kreipėsi į teismą, kad A.Drižiui būtų iškelta baudžiamoji byla dėl šmeižto. Vilniaus 2-os apylinkės teismo teisėja Jolanta Čėpukienienė atmetė J.Guselnikovo skundą, nurodžiusi, kad “skundas neatitinka įstatymo keliamų reikalavimų”. Vėliau J.Guselnikovas apskundė šį sprendimą Vilniaus apygardos teismui, tačiau šis jo reikalavimą taip pat atmetė. Galiausiai patikslintą J.Guselnikovo skundą priėmė nagrinėti Vilniaus -2-os apylinkės teismo teisėja A.Macevičienė. Ji ir nuteisė A.Drižių už tariamą J.Guselnikovo šmeižtą. Beje, įdomiausia, kad tame “nuosprendyje” net nėra parašyta, kokie konkrečiai “Laisvo laikraščio” žurnalisto teiginiai yra šmeižtas.
Teisėja tik parašė, kad “teismas, ištyręs surinktus įrodymus, daro išvadą, kad Aurimas Drižius savaitraštyje, paskleisdamas tikrovės neatitinkančią informaciją, kuria buvo pažeista nukentėjusiojo garbė ir orumas, ją paskleidė tyčia, neturėdamas faktais patvirtintų duomenų apie žinių tikrumą” bei “turėdamas informaciją apie tai, kad įsitesėję teismų sprendimai paneigia bendrą publikacijų turinį, tačiau ją ignoruodamas ir suprasdamas, kad paskleista informacija gali pakirsti pasitikėjimą nukentėjusiuoju, neigiamai paveikti jo veiklą – sąmoningai to siekė”. Tiesa, tame pat nuosprendyje teisėja A.Macevičienė nurodo, kad “visose savo kalbose kaltinamasis akcentavo, kad jo straipsnių teiginiai yra visiškai teisingi” ir kad “rengdamas publikacijas, naudojosi Valstybės kontrolės “dokumentai”, teismuose nagrinėjamų bylą civiliniais ieškiniais ir kitais dokumentais, gautais iš šaltinių, kuriuos jis atsisakė įvardinti, ir jų pagrindų darė savo išvadas”.
Matyt, teisėja A.Macevičienė, nurodydama, kad A.Drižius “įsiteisėję teismų sprendimai paneigia bendrą publikacijų turinį”, turėjo omenyje tai, kad  Aukščiausiasis teismas 2007 m. liepos 12 d. nutartimi nurodė, kad jau suėjo dešimties metų senaties terminas prašyti teismo panaikinti UAB “JGK Statybos” įstatus kaip neteisėtus. Mat vienas iš UAB “JGK statyba” akcininkų Viačeslav Beperšč dar 2006 m. kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti UAB “JGK statyba” įsteigimą neteisėtu bei įstatu 1.2 punktą neteisėtu. Vilniaus 2-os apylinkės teismas patenkino A.Beperšč prašymą ir panaikino įstatų 1.2 punktą, numatantį, kad UAB “JGK Statyba” perima visas JGK Direkcijos teises ir pareigas. Teismas konstatavo, kad JGK Direkcijos darbuotojai. Likviduodami direkciją ir jos vietoje įsteigdami UAB, nebuvo gavę direkcijos steigėjo ir jos teisių perėmėjo – Vilniaus m, valdybos – sutikimo. Teismas taip pat konstatavo, kad UAB ‘JGK Statyba” įstatų neatitikimą įstatymams konstatavo Vyriausybė ir savo potvarkiu nustatė terminą pakeisti steigimo dokumentus, tačiau UAB “JGK Statyba” nurodyto reikalavimo neįvykdė.
Tuomet J.Guselnikovas apskundė šį sprendimą Vilniaus apygardos teismui, ir šis priėmė jau kitokį sprendimą. Šis teismas nurodė, kad “valstybinės institucijos, taip pat Vilniaus miesto valdyba, kurios sutikimas tariamai buvo reikalingas, sprendžiant JGK Direkcijos likimą, neginčijo darbuotojų priimtų sprendimų teisėtumo daugiau nei 10 metų, niekas nereikalavo jokio turto, kurį faktiškai sudarė tik kooperuotos lėšos”.
Vilniaus apygardos teismas nutarė, kad JGK Direkcijai netaikomas valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymas, jam taip pat nebuvo pritaikytas ir įstatymas, numatantis, kad visas komunistų partijos ir komjaunimo turtas turėjo pereiti valstybės nuosavybėn. Garbūs Vilniaus apygardos teismo teisėjai nusprendė, kad perimti komjaunimo turtą buvo galima ir todėl, kad J.Guselnikovui tai padaryti buvo leidusi tokia organizacija, kaip “Lietuvos jaunimo forumas”, kuri tariamai perėmė komjaunimo teises ir pareigas Lietuvoje. Galiausiai Aukščiausiasis teismas nurodė, kad V.Beberšč “praleido ieškinio senaties terminą”, tačiau niekur nenurodė, kad valstybinės žemės sklypas buvo užgrobtas teisėtai.
Teisėjai – J.Guselnikovo klientai
“Laisvas laikraštis” turi įrodymus, kad nekilnojamąjį turtą iš J.Guselnikovo įmonių pirko ir teisėjai bei Seimo nariai. Vienas tokių – Apeliacinio teismo teisėjas Gintaras Pečiulis įsigijo namą iš dar vienos su J.Guselnikovu susijusios firmos “Aljos statyba”, tačiau tuo pačiu metu nepasidrovėjo nagrinėti ir bylos, kurioje J.Guselnikovas buvo atsakovas. Nekeista, kad teisėjas G. Pečiulis palankiai J.Guselnikovui išnagrinėjo bylą, kurioje pilietis Miroslavas Nalivaika reikalavo iš “JGK Statyba” daugiau nei pusės milijono litų, kuriuos jis išleido statydamas namą Salotėje. Su viena iš J.Guselnikovo įmonių “UBC” M.Nalivaika sudarė sutartį, pagal kurią už pusę milijono litų pirko šios įmonės akcijų, už kurias vėliau turėjo gauti namą garsiajame J.Guselnikovo kvartale.
Tačiau vėliau ši sutartis teisme buvo paskelbta negaliojančia, ir M.Nalivaika prarado savo turtą, nors jis teisme ir įrodinėjo, kad yra sąžiningas namo įgijėjas, nes negalėjo žinoti, kad sutartis yra neteisėta ir negaliojanti. M.Nalivaika pasamdė ekspertus, kurie paskaičiavo, kad jis į “JGK Statyba” priklausantį namą investavo daugiau nei pusę milijono litų, ir pareikalavo, kad ši suma jam būtų gražinta. Tačiau Apeliacinio teismo teisėjas G.Pečiulis atmetė šį reikalavimą, nes nusprendė, kad ieškovas neįrodė, kad tiek pinigų investavo į namo statybą. Vietoj to, kad iš “JGK Statybos” atgautų daugiau nei pusė milijonų litų išlaidų, P.Nalivaika  teismo sprendimu buvo priverstas sumokėti J.Guselnikovui 5 tūkst. Litų už atliktą ekspertizę.
Kitoje analogiškoje byloje teisėjas G.Pečiulis patenkino UAB “JGK Statyba” ieškinį piliečiui Genadijui Gorochovui dėl jo iškeldinimo iš pastatyto namo Pilaitės rajone, Rasytės g. 12. G.Gorochovas taip pat buvo sudaręs sutartį su “JGK Statyba”, savo lėšomis pasistatė namą, tačiau vėliau buvo išgrūstas iš savo namų, kai teismas pripažino, kad ta sutartis buvo neteisėta.
Sprendimą vėl priėmė tas pats teisėjas G.Pečiulis, kuris pirko keturių kambarių kotedžą iš UAB “Aljos statyba”, kuri yra sudariusi su “JGK statyba” jungtinės veiklos sutartį.

LL šaltiniai sako, kad geriausia apsauga nuo prokuratūros J.Guselnikovui buvo tai, kad jo pavaduotoju ilgą laiką dirbo toks Vilniaus apygardos prokuratūros vyr. Prokuroro pavaduotojo  Brunono Maciulevičiaus brolis Česlovas, kuriam neseniai buvo iškelta baudžiamoji byla dėl PVM grobstymo.
J.Guselnikovui bylą prokurorai nugesino
Po to, kai Valstybės kontrolė atliko UAB "JGK Statyba" reviziją, jie nustatė, kad ši bendrovė minėtu 42,8 hektaro sklypu naudojasi neteisėtai ir nustatė daug kitų pažeidimų, Tardymo valdyba buvo priversta iškelti baudžiamąją bylą. Tačiau prokurorai ją vilkino net šešis metus iki 2001 m., kol ji buvo nutraukta J.Guselnikovo ir bendrovės buhalterės B.Nečiporenko atžvilgiu, suėjus senaties terminui.
Vilniaus apygardos teismas išteisino A.Drižių

Vilniaus apygardos teismas išteisino A.Drižių, tuo panaikindamas jam teisėjos Kornelijos Macevičienės paskirtą baudą. Teismo nuosprendyje rašoma: „A. Drižius nuteistas už tai, kad jis, būdamas savaitraščio „Laisvas laikraštis" redaktoriumi, pagal Viačeslavo Beperšč tyčia pateiktus žinomai melagingus duomenis ir paaiškinimus, 2007 m. lapkričio 3-10 savaitraščio Nr. 31 (161) straipsnyje „Kaip iš Vilniaus miesto pavogti 200 milijonų litų?" bei 2007 m. lapkričio 17-24, savaitraštyje Nr. 32 (162), straipsnyje „200 mln. litų aferoje - A. Paulauskas" paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją kuri paniekino ir pažemino nukentėjusiojo Jurijaus Guselnikovo reputaciją pakirto visuomenės pasitikėjimą juo kaip UAB „JGK statyba" vadovu:
 „<...> direktorius J. Guselnikovas šį (42,8 ha žemės sklypą) turtą, kurio vertė šių dienų kainomis - 200 mln. litų „perrašė" savo UAB-ui"; Su valstybės turtu ši publika elgėsi paprastai -sušaukė „darbo kolektyvo susirinkimą" ir jo protokole parašė, kad „visas turtas pagal balansą yra kolektyvo turtas" it kad „turtą pilnumoje perduoti UAB „JGK STATYBA" fondą" <...> JGK direkcijos darbuotojų pasirašytas protokolas, kad jie „neprieštarauja direkcijos perregistravimui į UAB" yra niekinis; „<...> Direkcijos septyni darbuotojai užvaldė svetimą turtą ir pareigas panašiais būdais kaip Lenino revoliucijoje, matyt, jie vadovavosi principu, kad visas valstybinis ir visuomeninis turtas priklauso darbininkams, tai reiškia jiems"; „<...> Guselnikovui pavyko legalizuoti pavogtą turtą. Tiesa, jam tai brangiai kainavo - ne veltui tiek daug „JGK Statyba" pastatytų namų yra įsigiję teisėjai ir prokurorai bei Seimo nariai"; „Kitų šaltinių duomenimis, J. Guselnikovui buvo ar yra iškeltos net trys baudžiamosios bylos dėl sukčiavimo, tačiau šios bylos nė karto nepateko į teismą, mat J. Guselnikovo pavaduotoju dirbo Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Brunono Maculevičiaus brolis Česlovas"; „<...> J. Guselnikovui bylą prokurorai užgesino". „<...> generalinis prokuroras A. Paulauskas tapo „JGK Statyba" klientu ir paskui prokuratūra atsisakė padėti kontrolieriams"; „<...>draugystė su prokurorais ir vėliau, matyt, padėjo J. Guselnikovui išvengti baudžiamosios atsakomybės..."; „Vėliau generalinė prokuratūra, vadovaujama J. Guselnikovo kliento A. Paulausko, atsisakė dalyvauti „JGK Statyba" veiklos tyrime".

....Nors Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2009-07-24 nutartyje nurodė jog, A. Drižiaus teigimu, minėtuose straipsniuose jis pareiškė savo nuomonę ir padarė išvadas, vadovaudamasis Vyriausybės potvarkiu Nr. 142P „Dėl žemės sklypų skyrimo", JGK visuotino darbuotojų susirinkimo protokolu, pagal kurį valstybės turtas buvo perduotas JGK, Lietuvos Respublikos kontrolės departamento 1995-03-31 akte Nr. 14-10-45 „Dėl UAB „JGK Statyba" ūkinės finansinės veiklos patikrinimo" aktu (t.2 b.l. 60-85), Seimo antikorupcinės komisijos 1999 m. aktu, Vilniaus apygardos teismo 2005-01-21 sprendimu bei žmonių, kurie nukentėjo nuo J. Guselnikovo, paaiškinimais, tačiau apylinkės teismas netyrė ir nevertino, kurie iš nurodytų A. Drižiaus šaltinių yra klaidingi ar prasimanyti.

...Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, apylinkės teismas, neištyręs ir neįvertinęs visų aplinkybių, padarė nepagrįstą išvadą nurodydamas, jog nuteistasis, turėdamas informaciją apie tai, kad įsiteisėję teismo sprendimai paneigia bendrą publikacijų turinį, tačiau ją ignoruodamas ir suprasdamas, kad paskleista informacija gali pakirsti pasitikėjimą nukentėjusiuoju, neigiamai paveikti jo veiklą - sąmoningai to siekė.
Apylinkės teismas savo išvadoje nenurodė, kokie įsiteisėję teismo sprendimai paneigia A. Drižiaus publikacijų turinį...atsižvelgdama į pateiktus argumentus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog įsiteisėję teismo sprendimai paneigia bendrą publikacijos turinį, kadangi A. Drižius atliko žurnalistinį tyrimą dėl, jo manymu, pažeisto viešojo intereso, išsakydamas savo nuomonę ir informuodamas visuomenę dėl galimai neteisėto 42,8 ha Pilaitės mikrorajone, Vilniuje, sklypo užvaldymo.
Kolegijos nuomone, vienas ypač svarbių veiksnių atliekant minėtą vertinimą šioje byloje yra „viešojo sarginio šuns" vaidmuo, kurį spauda atlieka demokratinėje visuomenėje.
Kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kurioje teigiama: Jog tikrovės neatitinkančios informacijos negalima laikyti autoriaus nuomone, kadangi vertintina ne tik savaitraščio „Laisvas laikraštis" teiginių išdėstymo forma, bet ir atskirai kiekvienos publikacijos, taip pat ir bendras visų publikacijų turinys. Straipsnių dėl kurių nukentėjusysis kreipėsi į teismą negali būti laikomas autoriaus nuomone".
Spauda vaidina esminį vaidmenį demokratinėje visuomenėje. Nors ji turi neperžengti tam tikru ribų, konkrečiai - susijusiu su kitu asmenų reputacijos ir teisiu apsauga bei poreikiu užkirsti kelią konfidencialios informacijos atskleidimui, spaudos užduotis vis dėlto yra jos pareigas ir atsakomybę atitinkančiu būdu skleisti informaciją bei idėjas visais viešojo intereso klausimais, iškaitant susijusius su teisingumu.

Ne tik spauda turi priederme pateikti tokia informaciją, bet ir visuomenė turi teise ją gauti. Jeigu būtu kitaip, spauda negalėtu atlikti savo gyvybiškai svarbaus „viešojo sarginio šuns" vaidmens.

Publikacijų autorius A. Drižius, nurodė, kad jis vadovavosi aukščiau nurodytais šaltiniais taip pat „Seimo kronika" Nr. 24 (129) 1149-1150 puslapiuose pateikta informacija, todėl, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone šių šaltinių pagrindu A. Drižiaus pateikta informacija negali būti vertintina kaip išgalvota ar tikrovės neatitinkanti, o apylinkės teismo nurodyti kaip tikrovės neatitinkantys teiginiai: „<...> Direkcijos septyni darbuotojai užvaldė svetimą turtą ir pareigas panašiais būdais kaip Lenino revoliucijoje, matyt, jie vadovavosi principu, kad visas valstybinis ir visuomeninis turtas priklauso darbininkams, tai reiškia jiems" arba „<...>draugystė su prokurorais ir vėliau, matyt, padėjo J. Guselnikovui išvengti baudžiamosios atsakomybės..." turi aiškiai apibrėžtus vertinamųjų teiginių požymius, todėl jų teisingumas negali būti įrodinėjamas.

Tam, kad asmuo būtų pripažintas kaltu, tame tarpe ir privataus kaltinimo tvarka, būtini objektyvieji ir subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai. Nesant bent vienam-iš šių požymių, baudžiamasis procesas negali būti pradėtas, o pradėtas turi būti nutrauktas.
Esant tokioms aplinkybėms, Aurimas Drižius išteisintinas, nenustačius, kad buvo padaryta veika, turinti nusikaltimo, numatyto LR BK 154 str. 2 d., požymių, o Jurijaus Guselnikovo civilinis ieškinys dėl proceso išlaidų ir neturtinės žalos atlyginimo, vadovaujantis LR BPK 115 str. 3 d. 2 p., paliktinas nenagrinėtas.