Naujienos
Kodėl aš nuteistas iki gyvos galvos už nusikaltimą, kurio nepadariau?
|
Esu Dovydas Kriaučiūnas, man 24 metai. Nuo 18 metų esu apkaltintas ir iki gyvos galvos nuteistas už dvigubą žmogžudystę, kurios nepadariau. Prieš tai nebuvau nei teistas, nei baustas administracine tvarka.
Mano nekaltumo dėl žmogžudystės faktą vengė tikrinti visų instancijų teismai. Mano kaltę paneigiančios paaiškėjusios naujos aplinkybės taip pat nėra tiriamos dėl Generalinio prokuroro neveikimo. Apskundus Generalinio prokuroro neteisėtą neveikimą Vilniaus apygardos administraciniam teismui, skundas buvo atmestas. Šiuo metu mano apeliacinis skundas dėl neteisėto Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo yra Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme. Kreipiuosi į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjus, kad nagrinėjant mano skundą būtų žinoma, kodėl ir kokių aplinkybių pasekmėje mano skundas yra šiame teisme. Šio teismo sprendimas bus lemiamas mano gyvenime, todėl dedu viltis į jame dirbančių žmonių moralinį principingumą ir teisingumą, nes tik šios vertybės dar gali apginti mane nuo daugiau kaip 6 metus trunkančios neteisybės ir įkalinimo iki gyvos galvos. 2003-07-03 ryte buvau sulaikytas, įtarus mane vagyste iš dviejų merginų gyvenamo buto (jų nužudymu dabar esu apkaltintas). Kadangi dėl savo lengvabūdiškumo tikrai buvau apvogęs merginas, tai pareigūnai, mane tardydami, padarė sau išvadą, kad merginas apvogiau, prieš tai jas nužudęs, todėl pradėjo mane versti prisipažinti įvykdžius dvigubą žmogžudystę. Tardymas virto grasinimais, bauginimais ir nepaliaujamu smurtu. Pasikeisdami mane smaugė, spardė ir gąsdino penki policijos pareigūnai. Toks tardymas vyko 12 valandų be pertraukos. Po to buvau išvežtas į Radviliškio rajono Policijos komisariato areštinę. Po kelių valandų, apie 21 val., atvažiavo Šiaulių apygardos prokuratūros prokurorė Violeta Bartušienė su kai kuriais prieš tai mane kankinusiais policijos pareigūnais. Mane nuvedus į kažkokį tarnybinį kabinetą, tardymas buvo tęsiamas. Kol prokurorė gąsdino, jei neprisipažinsiu, tuoj pat rytą mane išvešianti į Lukiškes, kur neva vyksta vyrus žeminantys dalykai, policijos pareigūnai mane smaugė ir mušė. |
|
Toks tardymas truko dar 6 valandas. Kentėjau, kiek galėjau, tačiau dėl savo jauno amžiaus dar būdamas morališkai silpnas, neturėdamas gyvenimiškos patirties ir teisinių žinių, nesibaigiant smurtui ir grasinimams, galiausiai palūžau ir nusprendžiau prisiimti kaltę dėl žmogžudystės, naiviai tikėdamasis, kad tikrieji kaltininkai vis tiek bus išaiškinti. Apie trečią valandą nakties, prieš tai pasiprašęs papildomos valandos pagalvoti, panaudodamas visą man žinomą informaciją, išgalvojau „nuoširdų prisipažinimą“ ir jį surašiau. Mano pirmasis „prisipažinimo“ variantas prokurorei pasirodė neįtikinamas, todėl antrąjį variantą ji pati padėjo man parašyti, uždavinėdama klausimus ir taip sufleruodama atsakymus. Visa tai vyko, nedalyvaujant advokatui. Gavę iš manęs „prisipažinimą“, prokurorė ir policijos pareigūnai, išgėrę kavos su sausainiais, išvyko atgal į Šiaulius.
Rytą buvau nuvežtas į Šiaulių apygardos prokuratūrą, kur turėjau patvirtinti visa tai, ką naktį parašiau savo „nuoširdžiame prisipažinime“. Prokuratūroje jau buvo pakviestas ir advokatas, apie kurio paskirtį tuo metu apskritai neturėjau supratimo. Netrukus žiniasklaida paskelbė, kad dviejų merginų žudikas yra surastas ir prisipažinęs. Mano tardymą atlikę policijos pareigūnai ir prokurorė V.Bartušienė Šiaulių miesto mero ir Policijos generalinio komisaro buvo apdovanoti už operatyvų nusikaltimo išaiškinimą. Tikrųjų merginas nužudžiusių kaltininkų nebebuvo ieškoma.
Po 10 mėnesių trukusio ikiteisminio tyrimo, nesurinkusi daugiau jokių įrodymų dėl mano tariamos kaltės, tačiau jau apdovanota už puikiai atliktą darbą, prokurorė V.Bartušienė pagal smurtu išgautą mano „prisipažinimą“ surašė kaltinamąjį aktą, grįstą išvedžiojimais, grėsmingai skambančiais teiginiais bei faktų iškraipymais, kuriais dar reguliariai maitino ir žiniasklaidą.
Toks kaltinimas pasirodė pakankamai pagrįstas Šiaulių apygardos teismo teisėjų kolegijai ir jos pirmininkui Vidmantui Mylei. Nekreipdamas dėmesio į tai, kad byloje nėra nei vieno objektyvaus įrodymo, 2004-11-17 Šiaulių apygardos teismas mane pripažino kaltu, įvykdžius dvigubą žmogžudystę, ir nuteisė kalėti iki gyvos galvos. Savo nuosprendį grindė tokiais pačiais išvedžiojimais ir grėsmingais teiginiais, nutylėdamas visus mane išteisinančius faktus.
Šiaulių apygardos teismo nuosprendį apskundžiau Lietuvos apeliaciniam teismui.
Apeliacinio teismo posėdyje buvo apklausta mane tardžiusi prokurorė V.Bartušienė, kuri patvirtino, kad tą naktį prisipažinimą surašiau be advokato ir kad ji pasufleravo man nužudymo įrankį – metalinį strypą (liudijimas užprotokoluotas). Kaltinimą palaikęs Generalinės prokuratūros prokuroras Gintautas Gudžiūnas vėlesniame teismo posėdyje pateikė Radviliškio rajono Policijos komisariato areštinės melagingus dokumentus, prieštaraujančius pačios mane tardžiusios prokurorės V.Bartušienės liudijimui apie tardymo nakties įvykius. Nepaisydamas prokurorės liudijimo ir nuosprendyje nutylėjęs visus mane išteisinančius faktus, Lietuvos apeliacinis teismas pakeitė Šiaulių apygardos teismo nuosprendį ir nuteisė mane kalėti dvidešimčiai metų.
Pagal LR baudžiamojo proceso kodekso tuo metu galiojusias nuostatas teismas nuosprendžio motyvus turėjo surašyti ne vėliau, kaip per 14 dienų, tačiau Lietuvos apeliacinis teismas rašė daugiau negu du mėnesius. Kol teismas rašė motyvus, prokurorai visaip siekė dirbtinai pripažinti psichiškai nesveika tiesos ir teisingumo byloje ieškančią mano motiną ir, tikėtina, izoliuoti ją psichiatrinėje ligoninėje. Turbūt dėl to ir Lietuvos apeliacinis teismas delsė nuosprendžio motyvų surašymą.
Prokurorams nepavykus įvykdyti savo planų, Lietuvos apeliacinis teismas surašė nuosprendžio motyvus, pagal kuriuos pateikiau kasacinį skundą Lietuvos Aukščiausiajam Teismui. Skunde prašiau bylą grąžinti Lietuvos apeliaciniam teismui nagrinėti iš naujo, kad būtų objektyviai ištirti įrodymai ir paskirta pakartotinė teismo medicinos ekspertizė dėl nužudytoms merginoms padarytų sužalojimų.
Tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išimtinai svarstė tik Generalinės prokuratūros kasacinį skundą sugriežtinti man laisvės atėmimo bausmę iki gyvos galvos. 2006-12-29 nutartimi, pažeisdamas LR baudžiamojo proceso kodekso nuostatą, kad kasacinės instancijos teismas negali sugriežtinti bausmės, paskirdamas laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę, panaikino apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl bausmės dydžio ir paliko galioti niekada neįsiteisėjusį ir apeliacine tvarka pakeistą Šiaulių apygardos teismo paskirtą laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę.
Toks atvejis yra beprecedentis Lietuvos teismų praktikoje. Po tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties teisiškai joks nuosprendis man negalioja, tačiau esu laikomas kalėjime iki gyvos galvos.
Po neapskundžiamos nutarties per savo artimuosius kreipiausi į nepriklausomą tarptautinės klasės ekspertą specialiosioms mokslinėms medicininėms ekspertizėms atlikti dėl ikiteisminio tyrimo metu atliktų teismo medicinos ekspertizių patikimumo. Nepriklausomo medicinos eksperto konsultacinė išvada atskleidė ikiteisminio tyrimo medicinos ekspertizių trūkumus ir esmines klaidas, o taip pat galimą ikiteisminio tyrimo medicinos ekspertų išvadų klastojimą, siekiant priderinti jas prie mano išgalvoto prisipažinimo. Buvo nustatyta, kad merginos buvo nužudytos nedideliu kirviu ir negalėjo būti nužudytos prokurorės V.Bartušienės man pasufleruotu metaliniu strypu, kad aukas žudė mažiausiai du asmenys, kad aukų kūnuose nebuvo kai kurių mano išgalvotame prisipažinime nurodytų sužalojimų ir kt.
Dėl paaiškėjusių naujų aplinkybių, paneigiančių apkaltinamąjį nuosprendį, 2007-03-07 Generaliniam prokurorui Algimantui Valantinui padaviau pareiškimą, kad būtų pradėtas bylos atnaujinimo procesas.
Generalinis prokuroras net nenagrinėjo mano pareiškimo, kaip to reikalauja įstatymai, o nutarimo projektą pavedė surašyti tam pačiam valstybinį kaltinimą palaikiusiam prokurorui Gintautui Gudžiūnui. Šis, nutylėjęs visas esmines naujai paaiškėjusias aplinkybes, dėl kurių ir buvo paduotas mano pareiškimas atnaujinti bylą, parengė nutarimą, kuriuo buvo atsisakyta pradėti mano bylos atnaujinimo procesą.
Tokį nutarimą apskundžiau Vilniaus apygardos teismui, tačiau šis teismas, net nepranešęs man apie skundo nagrinėjimą, dalyvaujant tik tam pačiam prokurorui Gintautui Gudžiūnui, nusprendė mano skundą atmesti.
Vėliau į Generalinį prokurorą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių kreipiausi dar du kartus, tačiau ir tuomet Generalinis prokuroras neatliko jam įstatymais nustatytų veiksmų, sprendžiant klausimą dėl bylos atnaujinimo. Dėl to vienaip ar kitaip pasisakydavo tas pats prokuroras Gintautas Gudžiūnas.
Generalinio prokuroro neteisėtą neveikimą 2008-10-16 apskundžiau Vilniaus apygardos administraciniam teismui.
Esu įsitikinęs, kad tuo metu, kai mano skundas buvo Vilniaus apygardos administraciniame teisme, mano bylai buvo siekiama pakenkti taip, kad joje priimtų sprendimų nebebūtų galima patikrinti pagal joje esančią medžiagą. Šiaulių apygardos teismui buvau pateikęs prašymą dėl pakartotino susipažinimo su savo baudžiamąja byla. Be įrodymų nuteisęs mane kalėti iki gyvos galvos šio teismo teisėjas Vidmantas Mylė, pažeisdamas Teismų tarybos nustatytą susipažinimo su išnagrinėtomis baudžiamosiomis bylomis tvarką, 2008-11-11 atsiuntė mano bylą į Lukiškes, o kalėjimo pareigūnai atnešė į mano kamerą ir norėjo man ją palikti. Neabejotina, kad vėliau būčiau apkaltintas pagrindinių dokumentų – įvykio vietos apžiūros protokolo, teismo medicinos ekspertų išvadų, „prisipažinimo“ ar kt. – sunaikinimu. Kai atsisakiau bylą priimti į kamerą, to paties teisėjo V.Mylės neteisėtu nurodymu dėl susipažinimo su išnagrinėta byla buvo rengiamasi mane išvežti į Šiaulių tardymo izoliatorių. Tik su skubia advokato pagalba pavyko išvengti tokio pareigūnų sumanymo.
Po to Vilniaus apygardos administracinis teismas, pažeisdamas įstatymus, išnagrinėjo mano skundą dėl Generalinio prokuroro neveikimo ir 2009-01-19 sprendimu skundą atmetė. Sprendimą apskundžiau Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Skundo nagrinėjimo laukiu jau dešimtas mėnuo.
Gerbiami Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjai, žmonės, nagrinėsiantys mano skundą ir lemsiantys mano gyvenimą, nebėra daugiau pečių, ant kurių būtų galima perkelti mano bylos nešulį.
Policijos pareigūnai ir bylą tyrusi prokurorė buvo apdovanoti už sadistiniais metodais iš manęs, tada dar naivaus nesubrendėlio, išgautą netikrą prisipažinimą, nelogišką ir bylos duomenims prieštaraujantį mano vaizduotės kūrinį, pagal kurį, nesant jokių kitų įrodymų, esu nuteistas kalėti visam gyvenimui. Nebežinau kur ir kaip kreiptis. Visur, kur tik kreipiuosi, gaunu tokį patį atsakymą, kad prokurorai ir teismai yra nepriklausomi ir į jų veiklą niekam negalima kištis.
Man tik belieka apeliuoti į Jūsų sąžiningumą ir tikėtis pirmo teisingo teismo mano byloje. Diena po dienos, jau šešis su puse metų gyvenu tik šia viltimi. Su ja rytą keliuosi ir su ja vakare užmiegu.
Nuo Jūsų sprendimo priklausys, ar mano gyvenime bus padėtas taškas, ar vis dar turėsiu viltį į teisingą savo bylos baigtį.
Prašau Jūsų tik sąžiningo teismo.
Pagarbiai,
Dovydas Kriaučiūnas
Pridėti Komentarą
