BERIBĖS LIETUVOS PRERIJOS
| Vytautas Matulevičius Kiekvieną sykį pasižiūrėjęs kokį nors įdomesnį Holivudo trilerį ar seną vesterną, nejučiom susimąstau apie tokį dalyką: kodėl mano šalyje žmonės visiškai nepalaiko vienišų drąsuolių ir idealistų – taip, kaip tuose filmuose? Štai antrąsyk pasižiūrėjau garsiojo Kevino Kostnerio „Beribes prerijas“, kurių du herojai, nuo seno įpratę laisvai ganyt galvijus neaprėpiamose ir visiems vienodai (nuo Dievo!) priklausančiose gamtos platybėse, staiga susiduria su brutaliu niekieno teisių nepaisančio žemvaldžio ir jam tarnaujančio šerifo bei vietinių banditėlių pasipriešinimu. Atrodytų, konflikto baigtis – aiški, o ypač tuomet, kai tie du savo teisumu įtikėję kaubojai su parengtais koltais atjoja į miestelį išsiaiškint santykių su nekarūnuotu „oligarchu“ ir gausia jo šutve. Tačiau nugali du drąsūs ir net vienas su kitu jau spėję atsisveikinti kaubojai, nes lemiamą akimirką jų pusėn su ginklais rankose stoja miestelėnai... |
Tačiau gyvybingi filmai remiasi žmonių patirtim, o ypač – jų idealais ir vertybėmis, ir todėl jie tokie populiarūs. Juk tas pats klasikinis kaubojus iš amerikietiškų vesternų, jis gi pirmiausia – doras vaikinas (nors ir ne be trūkumų), jis – gėrio ir teisingumo pusėje ir būtent todėl jis visuomet nugali. Ir nors tikrovėje toli gražu ne visada šitaip būna, vertybinė orientacija vis tiek akivaizdi: mes nepalaikome tų, kurie – niekšai, mes – tų pusėje, kurie kovoja už teisybę.
Gal todėl amerikiečiai pagaliau įveikė neįveikiamais atrodžiusius savo kompleksus ir išsirinko Baraką Obamą?
Tačiau kurioje pusėje mes, lietuviai?
Atsakyti tiesiai į šitą klausimą net šiek tiek baisoka. Nes, pradėjęs apie tai galvoti, netrukus suvoki, jog labai sunku prisiminti tokį atvejį, kad mūsų žmonės būtų palaikę su neteisybe išdrįsusį susigrumti drąsuolį. Ginti tokius vienišius tarybiniais laikais buvo tikrai pavojinga, bet kas trukdo dabar? Na, gerai, dabar už tai irgi galima nukentėti, bet kas tuomet trukdo paremti tuos drąsuolius bent jau per rinkimus, kai tavo parama išlieka anonimiška ir todėl – tau visai nepavojinga? Tikriausiai trukdo vertybinė orientacija. Kitaip sakant – visiškas abejingumas neteisybei ir apgaulei, kilnių žmogaus savybių ir pasiaukojimo nuvertinimas ar net slapta antipatija išsišokėliams: aš tai su viskuo susitaikiau, o jis, žiūrėk, koks mandras! Gal jis kažko sau šitaip siekia ir tik apsimeta drąsuoliu?..
Seniai stebiu Romualdą Ozolą, tiksliau – jo pastangas sugrįžti į politiką. Gyva mūsų Nepriklausomybės istorija, Sąjūdžio šauklys, didžiulė patirtis, intelektas, noras veikti, toks retas tarp politikų principingumas, ir – absoliučiai nereikalingas! Jis tiesiog pasmerktas ir toliau rašyti memuarus, už jį atkakliai nebalsuojama, nes jis – ne toks, kokie patinka rinkėjams. O rinkėjams patinka tokie, kaip Abonentas, su kuriuo Romualdas Ozolas kadaise ryžtingai atsisakė susijungti. Ir todėl Abonentas – Seime, o jo oponentas toliau rašo memuarus. Štai jums ir teisingumo triumfas bei atsakymas į klausimą, kurioje pusėje mes stovime.
Vėl prisiminus Kevino Kostnerio „Beribes prerijas“, būtų galima pasakyti, kad jeigu kažkas panašaus nutiktų Lietuvoj, tai mūsų žmonės ko gero palaikytų ne du oligarchui išdrįsusius pasipriešinti kaubojus, bet oligarchą ir jo šutvę. Ir tam, kad tuo įsitikintume, tereikia prisiminti kad ir Viktorą Uspaskich bei lietuviškuosius Kėdainius. Savo laiku ten irgi buvo vienas kitas drąsus kaubojus, išdrįsęs pasipriešinti naujajam žemvaldžiui ir jo šerifams, bet miestelėnai palaikė ne tuos drąsuolius, o žemvaldį ir jo parankinius. Tad mūsiškis vesterno variantas, jeigu tik jį kas nors ekranizuotų, būtų ligi koktumo atgrasus: į centrinę Kėdainių aikštę su koltu rankoje išeina koks nors Valevičius, ir kėdainiečiai drauge su oligarchu bei jo šerifais šį su malonumu pribaigia...
Tik priminsiu, kad tai – dar ne filmas, o visai konkreti tikrovė. Skirtumas tik tas, kad minėtas Valevičius buvo ne nukautas, o vietinio šerifo – visų miestelėnų džiaugsmui – atitinkamam laikui pasodintas.
Tad už kokius idealus pasisakė kėdainiečiai lyg ir aišku. O varėniškiai, kurie nematė jokio reikalo per Seimo rinkimus palaikyti „valstybininkų“ klano sutrypto ir į gatvę išmesto principingo savo žemiečio VSD pareigūno Kąstytčio Braziulio? Gal jie šitaip keršijo, kad šiais metais užaugo mažai grybų? Bet kodėl tuomet tokia didelė lietuvių dalis palaikė Arūną Valinską? Gal jis, kone du dešimtmečius diena dienon neišnykdamas iš televizorių ekranų, apgynė nors vieno iš jūsų interesus ar sutryptas teises? Gal jis rizikavo savo gyvybe ar bent jau gerbūviu, su jam patikėtu profesiniu ginklu drąsiai išeidamas į mūsų lietuviškojo miestelio aikštę ir mesdamas iššūkį naujiesiems oligarchamas ir jiems patarnaujantiems politikams bei šerifams?.. Ne, jūs labai gerai žinote, su kuo jis visuomet buvo, ir vis tiek stojote jo pusėn. Bet gal aš kažko nesuprantu. Gal tiesiog dar nuo vaikystės per daug prisižiūrėjau tokių filmų, kuriuose tiesa ir gėris – nugali. Ir tarybinių, ir jau minėtų amerikietiškų vesternų, kuriuose tas, kuris gina teisybę, beveik niekuomet nepralaimi. Ir todėl, nežiūrint į viską, šventai tikiu, kad anksčiau ir vėliau ir pas mus šitaip bus. Jūs, balsuojantys už tuos, kurie šaudo į vienišus kaubojus idealistus, anksčiau ar vėliau tapsite mažuma. Ir tam tereikia mažmožio – kad savo žodį pagaliau tartų tie, kurie dabar tyli. Jie kol kas tik stovi ir stebi, kas vyksta, bet anksčiau ar vėliau jie pasirinks kažkurią pusę.
O to belaukiant, būtų tikrai įdomu sužinoti, kas yra tie du vyrai, kurie kirviu sukapojo atlyginimų jiems piktybiškai nemokančio darbdavio ištaigingą „Mercedesą“. Kažkodėl nenorom peršasi mintis, kad tai gali būti tokio pat mentaliteto vaikinai kaip ir tie du kaubojai iš Kevino Kostnerio „Beribių prerijų“. Svarbiausia, kad kas nors pradėtų. Kad pagaliau parodytų, jog ir mes galime drąsiai išeiti į aikštę prieš tuos, kurie nieko nepripažįsta – nei mūsų teisių, nei idealų, nei net gi to, ką Mozei prisakė Dievas.
Vytautas Matulevičius
Pridėti Komentarą
Knygos kaina 30 litų, ją galima įsigyti redakcijoje Konstitucijos pr. 23B-22
