Kristina Apanavičiūtė 
Gal netiksliai cituoju buvusios teisėjos Neringos Venckienės žodžius, už kuriuos generalinis prokuroras Darius Valys  (kartu su kitais „kaltinimais“) paprašė atimti jai Seimo nario teisinį imunitetą (neva, pasiryžimas kovoti dėl tiesos yra nusikaltimas, už kurį reikia teisti), tačiau kai įvairūs analitikai nevengė plyšauti iš džiaugsmo, neva jau „sudorota N.Venckienė“ – taip džiūgauti nederėtų.
Netgi tas pats „prezidentinis ruporas“, kurio vyr. redaktorė ne vieną dieną ir ne dvi praleido Garliavoje, ne vieną dešimtį straipsnių paskelbė, šventai tikėdama (arba apsimesdama šventai tikinti) mergaite – iš kurios Raseinių rajono apylinkės teismo sprendimu atimta prigimtinė ir Lietuvos Aukščiausiojo teismo pripažinta teisė – teisė bendrauti su savo giminėmis iš tėvelio pusės – buvo persekiojama teisėsaugos, ir netgi VSD.
Apie tai „prezidentinio ruporo“ redaktorė mėgsta nutylėti. Tačiau ji kone iškilmingai paskelbia, jog štai, teisiamas vienas laikraštis, kad išspausdino kažkokią kažkieno nuomonę.
Begalinės baudžiamosios bylos laikraščiams ir žurnalistams vien dėl to, kad jie drįsta rašyti „ne taip“, kaip nori įrodyti prokuratūra (esą, Lietuvoje pedofilijos nėra, jokie aukšti asmenys niekada netvirkino ir neprievartavo vaikų, vaikai, pasakojantys apie prieš juos vykdytus nusikaltimus – melagiai, ypač Garliavos mergaitė – nors teismai vis nuteisia pedofilų, ir skiria bausmes) rodo labai menką Lietuvos demokratijos lygį.
Nenormalu, kai žurnalistas ar redaktorius, prieš rašydamas straipsnį, turi derinti kiekvieną žodį su teisininkais ir netgi su „oficialiąja“ prokuratūros pozicija – tarsi prokuratūra būtų kokia nors valdžios įstaiga, kurią rinko žmonės. Tarsi pagrindinis demokratijos garantas – žodžio ir minties laisvė – neegzistuotų, kaip sovietiniais metais.
Laikraščiai ir žurnalistai, nederinantys straipsnių su „valdžia“, sėdinčia Juodajame kube, pasmerkti pusę savo darbo laiko praleisti teismuose ir begalinėse apklausose policijos ir prokuratūros įstaigose.
Keista, kai ta pati žurnalistė, kuri pati buvo dorojama prokuratūros, buvusio aukšto Kriminalinės policijos ir Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pareigūno, Žurnalistų etikos ir drausmės komisijos, prokuratūros, o kažkada – net sulaukusi VSD „dėmesio“ (redakcijoje  kadaise buvo vykdyta krata) – dabar šitaip šlovina prokuratūrą.

Nors teisinės neliečiamybės atėmimas absoliučiai nieko nereiškia – nes daugelis įtarimų gali būti netgi neįteikti, teisininkei, Seimo narei Neringai Venckienei pateikus savo įvykių versiją, vaizdo įrašus – kurių iš Garliavos „pogromų“ yra daug ir iš įvairių privataus teisėjos tėvų kiemo pozicijų (taigi, darytų teisėtai, su privataus kiemo savininkų žinia ir leidimu – su tikslu fiksuoti savivaliaujančių policijos pareigūnų galimai daromus pažeidimus) – ne vieną straipsnį, palaikydama N.Venckienę parašiusi, ir netgi TV eteryje su V.Gaiveniu dėl Garliavos ir vadinamųjų „Kauno įvykių“ susikovusi žurnalistė dabar, toks įspūdis, labai žemai nuleidusi tiek rankas, tiek savo moralinę kartelę.
Dar rudenį ji man sakė, jog „būtina Venckienei nuimti tą neliečiamybę“. Man, parašiusiai ne vieną straipsnį, net už du straipsnius susilaukusios totalaus sisteminio persekiojimo, terorizuojant netgi mano šeimą ir kaimynus – kone atėmė žadą.
Tuomet dar nesupratau, kam tarnauja Lietuvos žiniasklaida. Man būdavo aiškinama, jog čia veikia kažkokie baisūs klanai, kurie kaunasi tarpusavyje. Jog reikia generalinį prokurorą palaikyti, reikia pralaukti, jog N.Venckienė atstovauja „blogiečiams“.
Tačiau aš, kaip ir kažkada N.Venckienės brolis, rašiau raštus į „niekur“. Dėl neteisėtai iškeltų baudžiamųjų bylų man, žurnalistei, aš adresavau apie penkiasdešimt raštų į įvairias prokuratūras. Tuo metu, per Seimo rinkimus, mano šeimos nariai, kuriuos dėl vieno iš šeimos kandidatuojančiųjų saugojo teisinis imunitetas, neapsikentę policijos galimai neteisėtų veiksmų (tos pačios, kuri „reguliavo eismą“ Garliavoje) rašė ne vieną raštą. Po absurdiško GP prokuroro R.Stankevičiaus veiksmo, kai manęs, pačios parašiusios prašymą liudyti Medininkų žudynių byloje, vėl kaimuose ir laukuose „ieškojo“ policija ir „rinko duomenis“ apie mane (R.Stankevičius, man atėjus į apklausą, visus anketinius duomenis, išskyrus „padėtį“, buvo susirinkęs – tarsi būčiau kokia nusikaltėlė, o ne liudytoja, savo noru sutikusi papasakoti bylai reikšmingas aplinkybes) – tuomet generalinis prokurors D.Valys apgynė savo pavaldinį ir rašė, jog nieko tokio atlikti liudytojo paiešką – nors tas liudytojas niekaip negalėjo sulaukti šaukimo – kada gi ateiti liudyti. 
Tuomet pasidarė akivaizdu, jog D.Valys nekariauja su jokiais klanais, o tiesiog atėjo kaip dar vienas prokuratūros „stogas“ – „stoguoti“ visus prokurorų daromus nusižengimus, ir gesinti Garliavos bylą „iki negalėjimo“.
Buvo labai profesionaliai sužaista – Garliavoje budėję žmonės buvo įtikinti skaityti „Karštą komentarą“ – neva jis vienintelis rašo apie Garliavos įvykius. Tačiau kai jau buvo aiškiai žinoma šturmo diena – šis laikraštis neįdėjo žinutės apie rengiamą smurtinę operaciją, nors informacija galimai iš PD „nutekėjo“ dar išvakarėse. Todėl nesusirinko žmonių, „neužkimšo“ gatvės ir jos prieigų, ir neįmanomas „šturmas“ įvyko – nes riaušių malšinimo būriai yra galingi tik atvirose aikštėse. Užkimštos gatvės išvaikyti jie nebūtų sugebėję. Tam pasitarnavo atseit „antisisteminė“ žiniasklaida su savo tyla.
Generalinio prokuroro šlovinimas galimai susijęs su neadekvačiu ir neobjektyviu požiūriu į žurnalistinę veiklą. Nors ne viename savo vedamajame minėto laikraščio vyr. redaktorė niekindavo žurnalistus, kurie bendardarbiauja su teisėsauga ir žvalgybos institucijomis, tačiau iš šio laikraščio veiksmų neaišku – kuo prokuratūrą ir Seimą – kad „doroja“ N.Venckienę - šlovinantys vedamieji skiriasi nuo sisteminių dienraščių, kurie niekada neslėpė, jog remia teisėsaugą ir pedofilijos bylos gesinimą?
Taip pat keista, kodėl šitaip aršiai buvo pradėtas palaikyti Darbo partijos dorojimas per baudžiamąją bylą – nors DP kaip koalicijos partnerius palaikė prezidentė.
Nors kaltinimų V.Uspaskichui ir jo artimiausiems bendražygiams pakeitimas prieš pat antrąjį rinkimų ratą yra ne kas kita, kaip politikavimas ir rinkėjų veikimas –tačiau prokuroras S.Verseckas net nebuvo apsvarstytas – kas jam liepė perkvalifikuoti kaltinimus? Kas liepia teisėjams šitaip skubėti, neleisti kaltinamiesiems rengtis gynybai? Juk perkvalifikavus kaltinimus, kaltinamieji turi teisę iš naujo rengtis gintis, turi teisę suderinti gynybos taktiką. Teko būti keliuose šios bylos posėdžiuose – teisėjai „bylą varė“ tarsi dalyvautų daugiažodžiavimo maratone – kas greičiau perskaitys žodžius per kuo trumpesnį laiką.
Dar kartą priminsiu, jog užsienio analitikai stebisi, jog Lietuvoje įmanomos baudžiamosios bylos, grįstos žvalgybinių institucijų surinkta medžiaga. „Tokia medžiaga JAV niekada nepatenka į spaudą, tuo labiau – į teismą,“ – teigia šaltiniai.
„Aš netylėsiu“
Grįžkime prie totalinio vienos šeimos dorojimo – pagal GRU ir KGB metodikas – „duokite žmogų, o jau straipsnį mes jam pritaikysime“.
Spaudon nepateko ypatingai šališko Raseinių rajono apylinkės teismo elgesys, kai pagal advokato skundą, teismas, net nepatikrinęs, ar tai nėra melas, priėmė atskirąją nutartį su nurodymu iškelti baudžiamąją bylą Laimutei Kedienei – neva ji viešai pasakoja apie uždaros bylos posėdžio aplinkybes. Iš kur atsakovės advokatas ištraukė tokius „faktus“ – neaišku. Jis tiesiog surašė raštą, o teisėja iš karto tą raštą patenkino. Taigi, L.Kedienei keliamos bylos tiesiog „iš oro“.
Mergaitės seneliui Egidijus Motiejūnas tarnybiniu 2012-12-02 raštu paprašė iškelti bylą esą už „melagingų parodymų davimą“ – nors dar net nebuvo įsiteisėjęs labai preištaringas ir keistas Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis (papildytas viešais teisėjo A.Cinino komentarais apie niekur psichologijos moksle nerandamomis sąvokomis kaip „sveikoji atmintis“, ar teiginiais, jog seksualinę patirtį galima įgyti pasakojant apie nusikaltimą.) Atvirkščiai – pagal raidos psichologus, (pvz. Pežė) – ketverių metų vaikai jau turi susiformavusias moralines nuostatas, kurias pakeisti yra labai sunku – net jų gyvenamoji aplinka to padaryti – paveikti pakeisti moralines nuostatas. „Nors Piaget (Pežė) ir sutiko su kitais to meto autoriais, kad vaiko moralė – tai daugiausia nekritiškai perimti suagusiųjų nurodymai, bet jis pirmasis iškėlė mintį, kad visa moralė nėra grupės primesta individui ir suaugusiojo vaikui.“ (R.Žukauskienė, Raidos psichologija, Vilnius, 2002, p.275). Kai prokurorai ir teisėjai bando įrodyti, jog nukentėjusiosios pedofilijos byloje nuostatos, jog prieš ją atlikti nemoralūs, neteisėti veiksmai, yra neva iš piršto laužti, kai raidos psichologijos autoriai jau seniai įrodę, jog tai – neįmanoma (neįmanoma paveikti vaiko moralinių nuostatų) – tai prokurorų elgesys kelia šypseną ne vienam psichologijos specialistui.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo tragedija glūdi ir tame, jog galimai vienas iš sprendėjų pats galėjo turėti tam tikrų problemų raidos psichologijos suvokime. Bandydamas jas spręsti vakarietiškai (lankydamas konsultacijas), jis, šaltinių teigimų, galėjęs pakliūti į buvusio KGB rezervisto pinkles – visos konsultacijos galėjo būti įrašytos, o garso įrašai perduoti tolimesniam šantažui – jog, maždaug, jeigu nepriimsi sprendimo tokio, jog ne tik kad išteisinamas pedofilijos bylos kaltinamasis, bet dargi nustatoma, jog paties pedofilijos fakto nebuvo, mes paviešinsime, jog tu turi psichologinių problemų. Kas gali paneigti, jog tokia situacija buvo – pagal įprastines „pakabinimo“ metodikas, tuo labiau, jog yra žinomas tiek pastato, kuriame galėjo būti įrašinėjami konfidencialūs pokalbiai, adresas, tiek to pastato šeimininkas – kurio pavardė puikuojasi „KGB veikla“ puslapyje? Ir kodėl būtent šis galimai pakabintas teisėjas kažkada išteisino dabar prokuratūrą liaupsinančią žurnalistę – kad rezonansinėse bylose, kaip pedofilijos, ji, pamiršusi mergaitę, liaupsintų teisėją? 
Apie šią situaciją man papasakojo apie teisėjo konsultacijas žinantys psichologijos specialistai. „Keista, jog pats galimai turėdamas problemų bendrauti su savo vaiku, ir dėl jų vaikščiojęs į psichologines konsultacijas, jis ėmėsi spręsti tokią jautrią bylą, ir , mūsų manymu, ją išsprendė neteisingai ir tendencingai. Tokioje byloje trūksta elementaraus raidos psichologijos suvokimo“, - mano profesionalūs šaltiniai.
Kokio „nešališkumo“ buvo antrosios instancios teisėjas Pavelas Frolovas – kuris dar prieš trejus metus užkirto kelią, kad būtų keliama baudžiamoji bylą neteisėtai iš savo namų išvežusiai Kauno rajono Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėjai Dabašinskienei – tai, jog vaiko patalpinimas į Vaiko raidos centrą buvo neteisėtas, nustatė Valstybinis medicinos auditas, kurio išvados buvo nepanaikintos, nors ir ginčytos teisme – galime susidaryti įspūdį iš minimo nutarties, jog išvežti be jokio teisės pagrindo, ir dar laikyti aštuonias dienas Vaiko raidos centre mažametę pedofilijos bylos nukentėjusiąją – nors ji buvo pas artimus giminaičius namie, ir niekuo nesirgo- neva nėra jokia nusikalstama veika.
E.Motiejūnas gina A.Ūso trumpikes?
Ir nors spauda pranešė, jog Vytautui Kedžiui iškelta baudžiamoji byla dėl neva melagingų parodymų vadinamojoje pedofilijos byloje – situacija kiek pikantiškesnė.
Prokuroras E.Motiejūnas pasipiktino ne kokiais neva melagingais V.Kedžio parodymais – o tuo, jog jis liudijo matęs A.Ūsą „vienomis trumpikėmis“.
Dėl šių žodžių E.Motiejūnas ir surašė tarnybinį pranešimą – neva matyti kažką „vienomis trumpikėmis“ yra nusikaltimas – o štai galimai būti vienomis trumpikėmis vaiko akivaizdoje – reikia suprasti -ne.
E.Motiejūnas motyvavo tuo, jog neva melagingumas šių parodymų yra tame, jog pirminiuose parodymuose V.Kedys neminėjo „triusikų“.
Tačiau būdamas inteligentiškos šeimos atstovas, V.Kedys net neįsivaizavo, jog kalba eina apie kažkokią pedofiliją - jis manęs, jog A.Ūsas yra tiesiog anūkės motinos gerbėjas, jos vaikinas.
E.Motiejūnas neatkreipė dėmesio ir į tai, jog apie A.Ūso „triusikus“ V.Kedys atvirai liudijo ir teisme dėl gyvenamosios vietos nustatymo – tik kažkodėl prieš metus duoti parodymai nebuvo melagingi, o jau vėliau jie kažkokiu būdu neva pasidarė nusikalstami.
Keista ir tai, jog apie tai, kad girdėjo V.Kedį kalbant apie „triusikus“, šaltinių teigimu, sutiko paliudyti žurnalistė Asta Kuznecovaitė, kurią E.Motiejūnas laiko „pilietišku žmogumi“.
Keisčiausia, jog kaltinimą V.Kedžiui turėsianti padėti palaikyti A.Kuznecovaitė, tik patvirtino, jog dar prieš trejus metus V.Kedys privačioje aplinkoje pasakodavo, jog yra matęs A.Ūsą vienomis trumpikėmis. Yra keista A.Kuznecovaitės kaip žurnalistės pozicija – nes liudyti apie tai, ką pasakojo pasitikėjimą jautę šaltiniai, yra piktnaudžiavimas pasitikėjimu, ir už tai žurnalistė gali būti pati teisiama. Žurnalistas savo veiklą vykdo ne tam, kad vėliau teiktų liudijimus teisėsaugai – o tam, kad informuotų visuomenę, ir saugotų šaltinio paslaptį, gerbtų jo privatumą. Jeigu A.Kuznecovaitei buvo leidžiama kartu su šeima pietauti Garliavoje – ji neturėtų girtis, ką pietų metu privačiuose pokalbiuose yra girdėjusi. Jeigu pasakoja – E.Motiejūnas turėtų susimąstyti, ar tokie liudijimai atvirkščiai nepatvirtina, jog dar prieš trejus metus V.Kedys puikiai prisiminė apie aplinkybes, kaip jis kartą atsiėmė anūkę, kuri prašėsi namo. 
Nesistebiu E.Motiejūno veiksmų keistumu ir nenuoseklumu – jo tikslas ne apginti valstybės, prokuratūros poziciją, tačiau bet kokia kaina įrodyti A.Ūso “nekaltumą“. Kadangi bylos dėl šmeižto nagrinėjamos privataus kaltinimo tvarka, o A.Ūsas yra miręs, tai E.Motiejūnas, pagal KGB metodikas, „turėdamas asmenį“ – V.Kedį, „pritaiko jam straipsnį“ – „melagingi parodymai“, nes „šmeižimo“ pats negali taikyti.
E.Motiejūnas, manyčiau, praloš ne tik dėl savo veiksmų nelogiškumo, tačiau vien dėl to, jog ką tik Vilniaus apygardos teismas visiškai išteisino A.Paleckio bylos liudytoją – kuri lygiai taip pat  buvo kaltinama davusi melagingus parodymus apie tai, ką ji matė per Sausio įvykius. Teismas pažymėjo, jog liudytojas tiesiog pasakoja, ką matė, o jo pasakojimas negali turėti tyčios, nes atsiminimai nėra skirti tyčia daryti nusikaltimą, tačiau papasakoti. Kitaip tariant, teismas a priori jau apgynė pedofilijos bylos nukentėjusiosios pusės liudytojus – nes jie tiesiog pasakojo, ką jie atsimena. Neturėdami jokios tyčios.
Tai, jog kažkas matė kažkieno „triusikus“ – nėra nusikaltimas, o E.Motiejūnas, lakstydamas su tarnybiniais raštais dėl kažkieno „triusikų“, galimai diskredituoja visos prokuratūros veiklą.
Kodėl iki šiol tylima, jog pedofilijos byloje nuo pat pradžių prokurorai pataikavo būtent įtariamojo pusės liudytojams? Ką reiškia mergaitės senelio Stankūno parodymai, duoti prokurorei Ročienei, jog „tvirtinu žmonos liudijimą, nes jai liudijant sėdėjau šalia“? Kodėl prokurorė Ročienė vis dar stengiama pavaizduoti kaip gerai tyrimą atlikusi prokurorė – nors ji užrašė štai tokį „liudijimą“, kuris neatlaiko bet kokios kritikos – nes yra pažeistas ikitesminio tyrimo slaptumas?
Ir dar – pedofilijos byloje ir nebuvo atsakyta į klausimą – ar tikrai galėjo įtariamojo draugė disponuoti tokiomis lėšomis (ji teigė, jog neva kaip kirpėja gaudavo 4500 litų „į rankas“ – kas neatitinka kirpyklų verslo apyvartų Kauno regione – nes tiek vargiai ar uždirba kirpyklų savininkai, patys dirbantys kirpykloje?). Byloje liko neasakyta krūva klausimų – tačiau pačiu pagrindiniu šioje byloje tapo ne mažametės nukentėjusiosios interesai, o mirusio įtariamojo „triusikai“ - matė juos senelis V.Kedys ar nematė? Man įdomu, kokiu būdu bus įrodyta, jog jis tų „triusikų“ nematė – kai apie tai liudys „žmonos parodymus tvirtinęs“ Stankūnas?
Gal ir šį kartą vieni kitų parodymus tik „patvirtintis“, gal tuos parodymus dėl, kaip prie prokurorės Ročienės, duos kartu?
Juk dabar bandoma pateikti, jog dėl pedoflijos bylos tinkamo netyrimo nebuvo priimtas Seimo nutarimas, nebuvo nubausti net penki prokurorai – nieko nebuvo, niekas blogai nedirbo, prokurorė Ročienė nebuvo už blogą darbą atleista iš darbo.
Pedofiljos nebuvo- nustatė teisėjų kolegija, nė karto net neapklausę pedofilijos bylos nukentėjusiosios, ir :nuteisę“ jau mirusį bylos nukentėjusįjį – D.Kedį.
Beje, pedofilijos byloje nukentėjusioji taip ir neturėjo jokio įstatyminio atstovo. Iš globėjos buvo atimta, o motina nebuvo teisme jos atstove pripažinta. Kai teisme yra priimamas sprendimas dėl į bylą neįtrauktų asmenų – o nukentėjusioji net negavo galimybės teisme pasisakyti pati ar per atstovą – tai toks sprendimas yra absoliučiai negaliojantis. Absoliutaus negaliojimo pagrindus turintis sprendimas naikinamas net  netikrinant jo priėmimo motyvų.
Kai spauda rėkia, jog „viskas  - pedofilijos nebuvo“ – lieka Lietuvos Aukščiausiasis teismas, į kurį gali būti, kreipsis Vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovai.
Teisėjas A.Cininas, net nematęs vaiko, „nustatė“, jog „pedofilijos nebuvo“. E.Motiejūnas bandys įrodyti, jog nebuvo netgi liudytojų pasakojamų faktų. Tačiau tokie veiksmai, kai nuo įvykių praėję daugiau nei dveji metai – kai neįmanoma išimant IMEI celių bokštų koordinates nustatyti, kur asmenys buvo įvykių metu (ar galėjo matyti V.Kedys A.Ūsą ar negalėjo – kitaip tariant, ar jų mobiliojo ryšio telefonai veikė tose pačiose koordinatėse ar neveikė) – tokia byla yra gryna manipuliacija. Taip pat toje byloje bandoma įrodyti, jog V.Kedys niekada nebuvęs ir Stankūnų bute – tačiau jau nebesaugant IMEI celių bokštų koordinačių, objektyviai nustatyti, ar buvo V.Kedys tiriamuoju laikotarpiu tame bute, ar nebuvo – nebeįmanoma. Lieka tik liudijimai prieš liudijimus – o visi iš pedofilijos bylos matėme, jog kaltinamojo pusės visi liudytojai – „teisūs“, o visi nukentėjusiosios pusės liudytojai  - neva melagiai. Turbūt, melagis ir kaltinamąjį aktą surašęs prokuroras iš apygardos prokuratūros.
Nors pedofilijos neva nebuvo, mergaitė iš savo namų buvo išplėšta, naudojant brutalią prievartą. Nors advokatas aiškina, jog jis nenešė mergaitės, nuotraukoje, kurioje advokatas neva neneša mergaitės, matosi jo ranka, apkabinusi „tobulosios motinos“ liemenį – taigi, jo kairioji ranka buvo po mergaite.
Nors neva pedofilijos nebuvo, tačiau tiek kaltinamasis, tiek mergaitės tėvas, tiek mergaitės teta yra mirę paslaptingomis ir iki šiol neišaiškintomis aplinkybėmis.
Nors pedofilijos nebuvo, paslaptingomis mirtimis mirė pedofilijos bylos kaltinamąjį mirštant galimai matęs žmogus, bei pats į psichiatrinę ligoninę prisidavė D.Kedžio lavoną radęs žmogus. Nors pedofilijos nebuvo, tačiau pasikorė ir neva lipduką „Kauno keliai“ D.Kedžiui pardavęs verslininkas,
Nors pedofilijos nebuvo, praėjusių metų spalį vienas po kito mirė daugiausiai apie šią istoriję rašę žurnalistai – Vadimas Juška ir Stanislovas Stulpinas. V.Juška neva „pasikorė“, o S.Stulpinas, su priešinfarktine būsena atėjęs į ligoninę, ir „paslaugiai“ gavęs kažkokių vaistų, tiesiog mirė namie prie kompiuterio. Kaip žinia, asmeniui su priešinfarktine būsena, infarktą gali sukelti paprasta kalio tabletė.
Ir nors pedofilijos neva nebuvo, nėra ir nebus, liko neatsakytas pagrindinis klausimas - tai jeigu tos pedofilijos nėra, tai kodėl taip reikia tiesiog fiziškai sunaikinti visus tos neegzistuojančios pedofilijos liudytojus, mergaitės artimuosius, ir žurnalistus?
Belieka pacituoti Seimo narę Neringą Venckienę – kad tai yra ne pabaiga. Praeis dveji metai, praeis penkeri metai – ir vis tiek viskas paaiškės.
Keista, kai teismas neleidžia anūkei matytis su seneliais, keista, kai dar visai neseniai šitaip senelius mylėjusi anūkė, neva dabar jų nemyli ir matyti nenori. Nors pedofilijos neva nebuvo ir nėra, mergaitė yra įkalinta jau vienuolika mėnesių – nors ji jokio nusikaltimo nepadarė, ir net negali jai būti skiriamas kardomasis kalnimas tarp teisėsaugininkų, negali ji būti atribojama nuo šeimos ir artimųjų.
Galiausiai, generalinis prokuoras. D.Valys, kuris žadėjo atvažiuoti į Garliavą, ir pašnekėti su pedofilijos bylos liudytojais, pasirodė, yra dar vienas šios bylos gesintojas. Bet toks gesintojas, jog panašus darosi į gaisrinės vadą.
Prokurorai gina pedofilija kaltinto asmens „triusikus“, bet negina vaikų teisių į laimingą vaikystę.
Visuomenė tačiau turi tikėti, jog tai, kas vyko Garliavoje – nebuvo prievarta ir policijos siautėjimas.
Ir nors Laimutei Kedienei pernai metų kovo 23 dieną vienas pareigūnas nutraukė sausgyslę – tačiau už brutalų smurtą jis net nėra teisiamas – teisiami seneliai Kedžiai -už tai, kad buvo savo namuose. Už tai, kad prieš juos kažkoks kaukėtas panaudoja kovinius veiksmus – Laimutei Kedienei kirto per kojas ir išlaužė ranką, vėliau V.Kedį pargriovė.
Už kovo 23 –osios įvykių aprašymą bandyta patraukti atsakomybėn ir mane – ir viskam vėlgi vadovavo E.Motiejūnas. Vėliau ikiteisminio tyrimo pradžią (buvo klastojamas mano straipsnio tekstas) galimai suklastojusią prokurorę Leontjevą nuo baudžiamosios atsakomybės išsuko būtent E.Motiejūnas.
Kas yra šis pilkasis GP kardinolas? Ir kaip D.Valys yra susijęs su karininku Valiu Iš pajūrio?
Ką liudija faktas, jog A.Kliunka –ilgametis GP ONKTD vadovas – karininko brolis?
Ir kodėl Garliavos „šturmas“ vykdytas pagal karines, o ne civilines, instrukcijas – kodėl mergaitei buvo užlaužtos kojos pagal karines instrukcijas – nors neva buvo vykdomas civilinės bylos sprendimas? Kodėl, vykdant paprastą šeimos bylos sprendimą, visiškai be jokio pagrįstumo, buvo  iš tiesų vykdoma karinė „įkaito lasivinimo operacija“?
Šie klausimai kol kas lieka neatsakyti. Tačiau kodėl už bet kokius bandymus surasti šioje byloje tiesą asmenys sulaukia totalaus prokurorinio – policinio  keršto – susidorojimo per baudžiamąsias bylas, keliant bylas netgi už pasisakymus apie „triusikus“? Ir kaip „triusikų“ bylos kelia prokuratūros prestižą – gal apie tai pamąstys D.Valys, kažkada žadėjęs asmeniškai pabendrauti su Garliavos žmonėmis ir pačia pedofilijos bylos nukentėjusiąja?