Lengva buvo pasakyti – lauksiu nuosprendžio: beveik kiekvieną vakarą, prieš užmigdama, dėliojau į svarstyklių lėkštėles prokuratūros „įrodymus“ ir mano surinktus klastojimo bei neteisėto tyrimą įtakojimo faktus.
Labai nusiminiau, kad kalboje nepaminėjau dar labai vieno svarbaus momento. 
Prokuratūra, tik iškėlusi man baudžiamąją bylą, įpareigojo mane pateikti turto deklaracijas nuo 1993 metų iki 1999 metų pabaigos. Matyt, tokiu būdu tikėjosi rasti pas mane karaliaus Saliamono lobius.
Laikotarpis netrumpas, o kaip prokurorė ir kaip kiti mano kolegos deklaracijas buvau pateikusi tik už dvejus metus. Taigi, kelis mėnesiu rinkau visokius popierėlius, pažymas, sutartis ir pateikiau savo finansinio skaidrumo už beveik septynerius metus patvirtinimą. 
Persistengusi nepraleisti nei mažiausios smulkmenėlės, į deklaraciją įrašiau, kad gavau penkis šimtus litų už savo sudaužytos mašinos variklį, ir čia pat prisipažinau, kad tam patvirtinti jokio dokumento neturiu – nors variklio pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta notarinėje kontoroje, pačios sutarties neišsaugojau, o jos išsireikalauti pagal nustatytus prokuratūros terminus neturėjau pakankamai laiko.
Vėliau supratau – nebūčiau apie tai užsiminusi, niekas apie tokį sandorį  net ir nežinotų.
Rezultate likau nubausta penkių šimtų litų bauda. Man tai buvo rimtas finansinis smūgis: darbo, pradėjus advokatauti, buvo nedaug, išlaidos didelės, o sveikatai stiprinti reikėjo vaistų, už kuriuos mokėjau beveik dvigubai, nes...
Tuo metu rimtai susirgau inkstų uždegimu, todėl informavau prokurorą D.Stankevičių, kad, atsižvelgdamas į mano ligą, iš anksto derintų tardyminių veiksmų atlikimo laiką. Šaunuolis prokuroras iš karto „suderino“ – jau sekančią dieną buvau iškviesta pas Šeškinės poliklinikos vedėją G.Šimkūną, kuris man aiškiai pasakė, jog esu nepageidaujama pacientė, todėl gydymas man nutraukiamas. Bandžiau aiškintis – juk antibiotikų kursas tik ką paskirtas, gal bent tyrimus atlikite? Vedėjas griežtai nukirto – aiškinsitės prokuratūroje, o ne čia, ir išprašė už durų.
„O, brolyti, - pagalvojau, - čia tai geras... Jau net taip dirba mūsų kontora?“
Teko vaistus pirkti, mokant ne tik už juos, bet ir už receptus, išrašytus kitų gydytojų kitiems pacientams. O už neatvykimą į apklausas, į kurias net ir šaukimų negavau, Vilniaus miesto pirmos apylinkės teismo jau buvęs teisėjas R.Skirtūnas prokuroro D.Stankevičiaus prašymu dar ir baudą septynių šimtų litų sumai „įpaišė“.
Žodžiu, patikrinę deklaracijas, lobių nerado, o baudom apdėjo nuo širdies.

O kaip gi mūsų V.Novickis-Novickij-Mežanec? Ar jam irgi teko deklaruoti savo turtą?
Atsakymas – žinoma, NE. Kodėl? Nes, kaip buvo paaiškinta, jis yra neturtingas, neturintis jokio turto, gaunantis kuklią sargo penkių šimtų litų algą. Teisme jis verkė, kad yra priverstas gyventi pensininkų tėvų bute ir net būti jų išlaikomam....
Bet va koks „liapsusas“ išaiškėjo, bevartant bylos lapus, – sulaikymo metu pas „kuklųjį“ sargą buvo rasta: viza į Vokietiją trisdešimčiai dienų, kainavo tuo metu tris tūkstančius Vokietijos markių, nepigūs tuo metu bilietai į Vokietiją(vieną pusę, nes sargas norėjo pasislėpti užsienyje) ir grynais maždaug tūkstantis Vokietijos markių bei tiek pat JAV dolerių. O jo tėvų bute kratos metu buvo rastas tik ką už V.Novickio pinigus nupirktas pranašus „Sony“ televizorius ir neteisėtai laikomi šoviniai...
Teisiamasis negalėjo atsakyti, iš kur pas jį, vargšą, kaip pats sakė, tokie turtai. Matyt, tokio klausimo nesitikėjo ir jo „globėjai“, todėl neparuošė tinkamo atsakymo.
Kuo labiau galvojau, tuo labiau kaltinau save dėl vienos ar kitos smulkmenos. Reikėjo nutraukti tą dvasinį mazochizmą, ir geriausias tam būdas buvo – pasinerti į darbą.
Tuo metu nemažai mūsų klientų buvo asmenys, kaip mes vadinome, „su uodegėlėmis“, esantys SISTEMOS taikinyje. Buvęs Seimo narys Audrius Butkevičius dėl orumo ir garbės bylinėjosi su dienraščiu „Aidas“, žurnaliste Stabingyte ir V.Landsbergiu. Teko atstovauti įvairiuose ginčuose su darbo ir statybos inspekcijomis E.J.Petraitį, kuris ypač tapo įdomus SISTEMAI, kai ėmė balotiruotis į Lietuvos Respublikos Prezidento postą.
Beje, abejiems šiems žmonėms, kas bebūtų apie juos kalbama, aš tikrai esu labai dėkinga už jų nesavanaudišką pagalbą mano persekiojimo ir naikinimo metu.
Dar du klientus turiu paminėti, nes jie bus susiję su vėlesniais įvykiais, kurie bus minimi šiame straipsnyje.
Vienas jų – labai savotiškas, bet neginčytinai charizmatiškas, Vladas Beleckas. Parašyti jo vardu peticiją į Europos Žmogaus teisių teismą mūsų paprašė jo žmona O.Daujotienė.
Peticija buvo surašyta ir išsiųsta. Pasidomėjus po kiek laiko, iš EŽTT gavome labai netikėtą atsakymą – mūsų Teisme tokios peticijos nėra. Siunčiame jiems patvirtintą pranešimą apie peticijos įteikimą, po ko gauname sutrikusio tono atsakymą – atsiprašome, atsiųskite dar kartą, terminas peticijai pateikti nebus laikomas pažeistu. Tai buvo pirmas kartas, kai sužinojome, jog peticijos, siunčiamos Europos Žmogaus teisių teismui, pakeliui gali „pasimesti“.
Kartais manęs klausia – kaip tu galėjai padėti tokiam žmogui, kaip V.Beleckas, kunigo žudikui? Atsakau – aš esu teisininkė, kaip gydytoja, todėl privalau padėti žmogui, ir ypač tada, kai matau akivaizdžią neteisybę.
Aš jums galiu paminėti šimtus atvejų, kai žmogus, apiplėšęs, o po to nužudęs, o kartais ir ne vieną asmenį, gauna bausmę, švelnesnę nei laisvės atėmimą iki gyvos galvos. Griežtų mirties bausmių, skirtų nusikaltėliams už itin žiaurius ir nepaaiškinamus nusikaltimus, taikymas labai tiksliai atskleistas E.Knispelio knygoje „Įvykiai, sukrėtę Lietuvą“. Už VIENO žmogaus – žurnalisto V.Lingio, - nužudymą mirties bausmė buvo paskirta B.Dekanidzei ir I.Achremovui(vėliau jam ši bausmė pakeista į laisvės atėmimo bausmę iki gyvos galvos). Kitas atvejis, kai už vieno žmogaus nužudymą buvo paskirta laisvės atėmimo bausmė iki gyvos galvos – V.Belecko byloje.
Vienas mūsų klientas, Visagino miesto gyventojas, irgi buvo nuteistas laisvės atėmimo bausme, tačiau ši bausmė jam buvo paskirta už dviejų asmenų nužudymą Rusijoje. Apkaltinamasis nuosprendis buvo paremtas vienintelio liudininko, buvusio visaginiečio draugo, Rusijos piliečio parodymais. Tas „liudininkas“ bylos nagrinėjimo Rusijoje metu sklandžiai pasakojo, kaip mūsų visaginietis, užsiminėdamas mažu bizneliu jo valstybėje, vieną dieną tikslu apiplėšti užmuša du žmones, sėdėjusius automobilyje, ir užkasa jų lavonus į sniegą Rusijos miške. Liudininkas, žinoma, kaip asmuo suteikęs svarbią informaciją, nuo bet kokios atsakomybės atleidžiamas(nors prieš tai jis pats buvo kaltinamas dviguba žmogžudyste). 
Mes gavome iš Rusijos meteorologų oficialią pažymą, kurioje buvo sakoma, jog minimą dieną net labiausiai apsnigtose to regiono vietose sniegas nesiekė net dešimties centimetrų. Apie kokį lavonų užkasimą į sniegą galima buvo kalbėti? Paprašėme atnaujinti bylos nagrinėjimą, bet Aukščiausiasis Teismas, kaip tas bulius, užrėmęs ragais vartus – NE, ir viskas. Be jokių esmingų paaiškinimų ar logiškų argumentų...
Gavome dar vieną pamoką – SISTEMOJE veikia principas, kuris, perfrazavus vieną populiarią dainą, skamba taip: „Jei reikia, tai reikia, o atsisakyti nesveika(!)”
Vat, reikėjo Lietuvai nuteisti savo visaginietį, kad sveiką kailį išneštų ruselis, reikėjo – ir tiek.
Taip ir su V.Belecku.
Du draugeliai apiplėšė močiutę, paėmė kelis šimtus litukų, o ją, vargšę, užmušė – dešimt ar dvylika metų laisvės atėmimo. Apiplėšė kunigą už kelis milijonus, kunigas negyvas – sėdėk iki gyvos galvos. Pasakykite man, kame skirtumas šiuose nusikaltimuose? 
Turto vertėje? Tai negi tie vagiukai nebūtų išsinešę turto, kainuojančio milijonus, jei ta senukė jį turėtų? Išsineštų. 
Skirtumas tame, kad vienu atveju artimieji apverkė eilinę Lietuvos pensininkę, o antru atveju garbingai buvo laidojamas kunigas? Man tai jie žmogiškąja prasme – lygiaverčiai. O jums? Jei ne, tai nesistebėkime, kad patys linkę sureikšminti vienus ir sumenkinti kitus, SISTEMOS jau seniai esame suskirstyti į Orvelo gyvuliukus.
Ir dar vienas labai svarbus momentas – visi, kaip vienas, dalyvavę R.Mikutavičiaus apiplėšime, asmenys aiškino, kad skandino jo kūną, nes norėjo nuslėpti LAVONĄ. Manė, kad, jiems panaudojus eterinį aliejų, kunigas numirė.
Teisininkai jau supras, kur link lenkiu, bet noriu paaiškinti ir paprastam skaitytojui. Pasakykite, ar kada nors girdėjote, kad žudytų eterinių aliejų pagalba? Ne. Juk jie naudojami aukai apsvaiginti. Vadinasi, tie niekšeliai neturėjo TIKSLO nužudyti kunigą R.Mikutavičių, bet, šiam praradus sąmonę, supanikavo, kad jis numirė, ir nutarė paslėpti jo lavoną.
Tai, kad kunigas R.Mikutavičius tuo metu dar buvo gyvas ir prigėrė, teisine kalba traktuojama, kaip nužudymas DĖL NEATSARGUMO. Patikėkite manimi, Aukščiausiojo Teismo teisėjai, su kuriais man teko dirbti, kurie mane mokė teisingos kvalifikacijos parinkimo, ir kurie nuteisė tuos nusikaltėlius, puikiausiai žinojo apie tai, bet „užmerkė akis“ -  „Jei reikia, tai reikia, o atsisakyti nesveika...“
Ir kur čia atsisakysi, jei a.a. kunigas R.Mikutavičius buvo vienas geriausiu tuometinio LR Prezidento V.Adamkaus draugų?
Aš už tai, kad nusikaltėliai būtų nubausti, bet pagal mūsų valstybės įstatymus ir konstitucinį lygiateisiškumą. Atleiskite – man močiutėlės, išauginusios vaikus, liūliavusios anūkus, prižiūrėjusios savo rankomis mažą ūkelį, ne mažiau gaila, nei kunigo ar politiko. Tačiau, kai teisėsauga ima veikti pagal principą – jei jau Jonui taip reikia, jei jau Petras to nori..., - jos išsigimimas prasideda puvimu nuo šaknų. O pūnančios šaknys, kaip žinia, brandina sukirmijusius vaisius.
Su O.Daujotiene mūsų bendravimas trūko neilgai – ji, tikėdamasi, kad prokuratūra, neteisėtai pasisavinusi kratos metu rastus jai asmeniškai priklausančius daiktus, bijos ją kliudyti, todėl jautėsi saugi.
Dar kartą kaip žmogui, kuris mėgavosi plaukiojimu vandenyse, jų nepažinodamas, bandžiau O.Daujotienei paaiškinti, kad „užsižaisti“ neverta, manyti, jog prokurorą R.Tilindį „laiko už uodegos“ vien todėl, jog jis negrąžina jai neteisėtai laikomų vertingų daiktų, neverta.
Nepaklausė... Vėl nauja byla, krata, O.Daujotienės suėmimas...
Dar viena kliente, kuri ir taip mano sudėtingą situaciją tuo laiku „rezonavo“ savo byla, buvo kaunietė A.Gramauskienė, kaip vėliau pasirodė, irgi dominusi kai kurias teisėsaugos struktūras. 
Ši moteris kreipėsi į mane, kai jau jos vyras, nepagrįstai apkaltintas plėšimu, jau buvo miręs....
Kauno miesto apylinkės teismo teisėjas J. Furmanavičius pirmą kartą teisiamam ir niekada kaltės nepripažinusiam J.Gramauskui skyrė ketverių metų laisvės atėmimo bausmę griežtojo režimo kolonijoje. Kaltu pripažintas vyras buvo suimtas teismo salėje. Kauno apygardos teismas nuosprendį panaikino ir prokurorams nurodė bylą tirti iš naujo. Tačiau išteisinamojo nuosprendžio J.Gramauskas nespėjo išgirsti – iš tuometinės Alytaus griežtojo režimo pataisos darbų kolonijos į Lukiškių kalėjimą atvežtas vyriškis mirė įkalinimo įstaigos kameroje. Mirties liudijime medikai nurodė, kad kaunietis mirė dėl išeminės širdies ligos. 
Prokuratūroje byla buvo nutraukta, asmeniui, kuris buvo joje kaltinamas, mirus.
Susipažinusi su bylos medžiaga, pamačiau, kad, neatsižvelgiant į nukentėjusiųjų parodymus, kurie vėliau keitėsi, prieštaravo vieni kitiems,  buvo vienas labai svarbus momentas – J.Gramauską, kuris neigė nukentėjusiosios buvimą savo automobilyje, ir jo mašiną jos atpažino ir detaliai nupasakojo. 
Įvertinusi visas aplinkybes, pamačiau, kad tiek automobilį, tiek patį J.Gramauską nukentėjusiosioms nebuvo sunku atpažinti, nes tas veiksmas vyko, pažeidžiant procesinius reikalavimus – kaltinamąjį jos matė koridoriuje iki atpažinimo, automobilis buvo parodytas taip pat netinkamai. Po to buvo išaiškintas keistas merginų bendravimas su dviem vaikinais prie Kauno marių, apie kurį nukentėjusiosios kažkodėl nutylėjo...
Sudėliojusi visus neatitikimus, prieštaravimus ir įrodymus, kad merginos akivaizdžiai meluoja, nusiunčiau skundą prokuratūrai. Prokuroras R.Savickas, išnagrinėjęs mano skundą, bylą J.Gramausko, mirusio tuometinėje Alytaus griežtojo režimo pataisos darbų kolonijoje, atžvilgiu nutraukė, tai yra, jis po mirties buvo reabilituotas.
Man tuo metu tai buvo labai svarbi pergalė – tiek dėl mirusiojo atminimo, tiek dėl jo žmonos Aldonos, papasakojusios man savo tragišką likimą, tolimesnio gyvenimo.
Surašėme ieškinį valstybei dėl žalos atlyginimo. Pirmas teismo posėdis Vilniaus apygardos teisme, bylą nagrinėjo teisėjas Š.Račkauskas. Susirinko prokurorai, žiniasklaidos atstovai, bet teismo posėdį atidėjo – kažkam nebuvo įteiktas šaukimas.
Klientės atsiprašiusi, išskubėjau į kitą susitikimą.
Sekantis susitikimas su A.Gramauskiene baigėsi tuo, kad ji paaiškino, jog po posėdžio iš ten dalyvavusių asmenų(kaip supratau galimai žiniasklaidos atstovų ar prokurorų) sužinojo, jo aš vis tiek šios bylos nelaimėsiu, kad dokumentai suruošti prastai, jog manęs nemėgsta nei prokuratūra, nei teismai, todėl ji nutraukia mūsų sutartį ir prašo grąžinti pinigus.
Sutikau su kliente – nutraukiau sutartį, grąžinau pinigus. Ne todėl, kad tai, ką ji sakė, buvo tiesa – SISTEMOS „apdorotam“ žmogui neverta nieko aiškinti.
Dabar girdžiu, kaip lig šiol, tai yra beveik aštuonerius metus, A.Gramauskienė jau pagal, matyt, „gerai“ paruoštus dokumentus niekaip neprisiteisia kompensacijos už nekaltai kalėjime žuvusį vyrą.Nuoširdžiai užjaučiu šią moterį, tačiau yra kaip yra. Mano pagrindinis darbas – apginti nekaltą, - buvo atliktas. Amžiną Atilsį Tau, Jonai Gramauskai.
Tada aš jau žinojau, kad bet kokiais būdais būsiu stumiama nuo SISTEMAI aktualių bylų.
Mes su A.K. susipažinome 1999 metų pavasarį. Tai buvo mielas, jautrus ir labai atsakingas jaunas vyras. Iš pradžių bendravome darbo klausimais – jei kalbėti paprasta butine kalba: jis gaudė nusikaltėlius, aš juos giniau.
Po kiek laiko atsirado simpatija, dažnesnis bendravimas, ateities planų kūrimas. Kai jis išreiškė norą pereiti dirbti į VSD, aš jį palaikiau. Ne tik palaikiau, bet ir atlikau už jį psichologinius testus.
Man buvo žinoma juose glūdinčios gudrybės: besikartojantys, bet kitaip suformuluoti klausimai – juos reikėjo pastebėti ir atsakyti taip, kad atsakymai nesiskirtų, arba klausimai, provokuojantys atsakymus, kuriais norime pasirodyti geresni, nei esame iš tiesų. Bet kuriuo atveju tokie atsakymai demaskuodavo asmenį, kaip melagį, garbėtrošką ar turintį nemažai kompleksų.
Kažkiek laiko A.K. išliko savimi, minėjo tam tikrus įvykius, sukėlusius jam abejones dėl darbo pasirinkimo teisingumo. Tačiau mane įtikinėjo, kad VSD tikrai niekaip nesusijusi su Igorio B. pasikėsinimu prieš mane... Po kiek laiko pajaučiau, kad kažkas ėmė keistis, o ypač po minėto pasikėsinimo. Net iš labai mylinčio žmogaus sulaukti per dieną po 20-30 skambučių ir tiek pat žinučių, buvo kažkas nenormalaus...
Aiškinau, kad mane tai erzina, kad nesuprantu, kas vyksta, tačiau situacija nesikeitė. Jei tik ji nesikeistų – kažkoks neaiškus presingas iš A.K. augo su kiekviena diena. Vakarais jis pradėjo terorizuoti net mano draugę Anželiką – atvažiuodavo prie jos namų ir, išsikvietęs į kiemą, kamantinėjo: kas su Daiva vyksta, kodėl ji vengia manęs, kuo ji užsiima?
Na, Anželika, kaip visada juokavo: „Meilės kančios, nekreipk dėmesio...“ Bet vėliau mums jau taip neatrodė.
Tuo metu iš manęs A.K. pradėjo reikalauti nutraukti bendravimą su tam tikrais klientais. Kaip vėliau supratau, SISTEMAI nepatiko, kad aš atstovauju tokius, kaip E.J.Petraitis,  lankausi pas V.Belecką... Bet, kai buvo paminėta A.Gramauskienės pavardė, suklusau: „O kokiu kampu čia taip VSD neįtinka ši moteris? Kad su valstybe bylinėjasi? O prie peticijų dingimų ne jūsų pirštukai prisidėjo?“
Žinoma, atsakymo nesulaukiau, bet atsakymo nebuvimas dažnai būna daug iškalbesnis, nei jo atviras pateikimas.
Vieno pokalbio su A.K. metu nuskambėjo ir kitų klientų – Pinskų šeimynėlės, – tema.
Tada aš dar galvojau, kad VSD iš tikrųjų domina ta labai paini ir sudėtinga bankroto byla....
2003 metų pavasarį mūsų ofise, Tilto gatvėje, pasirodė solidi ir paslaptinga šeimynėlė, kaip sužinojome, Jonas Pinskus ir Živilė Pinskuvienė. Klausimo esmė – neteisėtai bankrotinamas saldainių fabrikas „Edroma“, kurio vienu iš akcininkų ir buvo šeimos galva(jei jis tikrai buvo ir yra tos šeimos galva...). 
Iš karto buvo akivaizdu, kad „darbo frontas“ bus platus, bankroto eiga keistai kriminalizuota, teisėjo, nagrinėjančio bylą, veiksmai nesuprantami. Pradėjome nuo susipažinimo su byla. Sužinojusi, kur laikoma byla, nuėjau tiesiai į Vilniaus apygardos teismą pas bylą nagrinėjantį teisėją G.Baziulį(buvusį teisėją) ir paprašiau leisti man su ja susipažinti.
Reakcija į mano prašymą buvo ne tik kad netikėta, bet ir iš kojų verčianti tiesiogine ta žodžio prasme – teisėjas, čiupęs mane už atlapų, metė pro kabineto duris lauk ir užsirakino. 
Ką gi, mes žmonės paprasti – susitvarkėme sušiauštus atlapus ir nukulniavome pas Civilinių bylų skyriaus tuometinį pirmininką K.Ramelį: 
„Kaip gi taip, pirmininke? Už ką mus, paprastus advokatus, va taip – už atlapų ir į sieną? O juk tik bylos paskaitymui paprašiau...“   
Na, čia prasidėjo – sėdėjau kamputyje ir kikenau: pirmininkas bėga pas teisėją, teisėjas bėga į raštinę, sekretorė bėga į teisėjo kabinetą, pirmininkas bėga į raštinę, teisėjas bėga iš raštinės į savo kabinetą. Pagaliau sekretorė paduoda man bylą.
„Ir ko tokia blozna?“ – pagalvojau, kol neatsiverčiau. Atsivertusi pamačiau, kad tuos du leisgyvius tomus sudaro keli po kelis kartus atšviesti dokumentai. Štai taip – ir visa bankroto byla, besitęsianti beveik pusmetį.
Žinoma, nieko gero joje neradau, išskyrus tai, kad teisėjas pritaikė įstatymą, kurio dar negalėjo pritaikyti. To pasakoje įvyko klasinis reideriavimo atvejis – vienas iš įmonės akcininkų, paskirto bankroto administratoriaus ir priimtos teismo nutarties pagalba, suorganizuoja gamyklos perėmimą.
Gražų ankstyvą rytą gamykloje beprasidedančios darbo dienos tyla buvo nustelbta privačios saugos tarnybos darbuotojų batų kaukšėjimo, laužiamų durų garso ir riksmais skubiai palikti patalpas. Žmonės, susigriebę asmeninius daiktus, puolė lauk iš gamyklos. Vos ne krečiamos  administracijos darbuotojos atidavinėjo raktus, antspaudus ir spruko pro duris. Vieno mygtuko paspaudimas sustabdė visus gamyklos konvejerius, skubiai buvo antspauduojamos durys, postuose išsirikiavo apsauginiai. Gamyklos direktoriaus kėdėje oriai nusėdo bankroto administratorius...
Gedo produkcija, augo skolos tiekėjams, darbininkai liko be atlygio ir darbo.
Gamykla, kuri neturėjo bankrutuoti, kuri dar nebuvo pripažinta bankrutavusia, pradėjo merdėti. Ji jau iš anksto buvo ruošiama tai mirčiai ir, žinoma, numirė.    
Numirė, kaip šimtai mūsų gamyklų ir fabrikų. 
Tai buvo tik viena iš šimto. Man tiesiogiai teko stebėti, KAIP ir KODĖL žlugo „Šilutės grūdai“, „Skaiteks“, „Kuro aparatūros gamykla“...     
Na, sakysite – bankrotas... Tai gal apie jį ir pakalbėkime.
Taigi, „Edroma“, kurios bankroto byloje pradėjome dirbti, kaip paaiškėjo, turėjo tris pagrindinius akcininkus. Kažkokiu lemtingu momentu, galimai, kai gamykla sustiprėjo, kiekvienas iš broliukų-akcininkų sumąstė sau pasiimti tą riebų kąsnelį. 
Du akcininkai galvojo, kad iš jų visų trečias brolis Jonas(Pinskus) pats kvailiausias, todėl ėmė tyliai, padedant savo statiniam direktoriui, be jokių tam reikalingų sutikimų ir protokolų „skolinti“ dideles pinigų sumas. Kai „skolos“ ėmė viršyti įmonės įstatinio kapitalo dydį, vienas jų gamyklai iškėlė bankroto bylą.
Mums iš karto įtarimą sukėlė tos didelės paskolos. Na, negerai, kad skolinimui nepritarė VISI akcininkai – įstatymo pažeidimas akivaizdus. Bet nuojauta kuždėjo, jog pinigėliai gali būti  „popieriniais“.  
„Čiupinėjame“ vieną akcininką – BINGO.
Beveik pusę milijono litų jis paskolino, pinigus gavęs už parduotą I.Aivazovskio paveikslą. Viskas tvarkingai – notariškai patvirtinta sutartimi paveikslas parduotas Baltarusijos piliečiui, sutartis deklaruota Valstybinėj mokesčių inspekcijoje. Neprikibsi!
Nuėjome pas V.Belecką į Lukiškių kalėjimą: „Kaip čia su tuo Aivazovskio paveikslu? Kiek jis galėtų kainuoti?“ „Ekspertas“ tik rankomis sumosavo: „Baikit juokus. Koks Aivazovskio paveikslas? Lietuvoje niekada nebuvo, nėra ir nebus Aivazovskio paveikslo.“
Gerai. Grįžtame prie sutarties – pasirodo, notarė nei parduodamo paveikslo, nei mokamų pinigų nematė. 
Užklausėme pasienį – ar toks ir toks Baltarusijos pilietis deklaravo tada ir tada beveik pusės milijono sumos įvežimą, o vėliau brangaus paveikslo išvežimą iš Lietuvos. Atsakymas kategoriškas – NE. Po kiek laiko pričiuptas Baltarusijos pilietis prisipažino, kad kažkokį popierėlį pas notarą pasirašė už šimtą JAV dolerių atlygį.
Taip mes išsiaiškinome, kad vieno iš akcininkų skola yra „popierinė“.
„Krapštom“ antro akcininko skolas – jis pinigus paskolai suteikti gavo, pardavęs irgi Baltarusijos piliečiui, labai brangų koljė ir žiedą, rastus dar sovietiniais laikais po močiutės mirties. Bet Prabavimo rūmai patvirtino, kad tokioms brangenybėms jie nėra išdavę pažymėjimo, nors tokios vertės papuošalų pardavimui tai yra būtina, kitaip joks notaras tokio sandorio nepatvirtins. O notarė visgi patvirtino, nors ir šiuo atveju nei brangenybių, nei pinigų nematė. Pasieniečiai ir muitininkai ir šį kartą užtikrino – minimas sutartyje Baltarusijos pilietis nei tokios pinigų sumos įvežimo, nei brangenybių išvežimo iš Lietuvos nedeklaravo.
Ir vėl „popierinės“ skolos variantas...
Mus stebino ne tik toks akiplėšiškas „skolų“ kūrimas, bet ir notarių, tvirtinusių tokius sandorius, nusikalstamai neatsakingas požiūris į savo darbą. Bet labiausiai šioje situacijoje šokiravo Valstybinės mokesčių inspekcijos „geranoriškumas“, tvirtinant abiejų akcininkų brangaus turto įsigijimo deklaracijas. Dar neteko matyti, kad vien, kad ir notariškai patvirtintų sutarčių pagrindu, būtų taip naiviai ir patikliai patvirtinamas didelės gautų pinigų sumos gavimo teisėtumas, netikrinant nei parduoto daikto realų valdymą iki pardavimo, nei sumokėtų pinigų realų turėjimą, o tuo labiau pinigų įsivežimą į Lietuvos teritoriją.
Nutarėme paeksperimentuoti – nuėjau į VMI ir paklausiau, kaip man uždeklaruoti didelę pinigų sumą, kurią gavau iš Rusijos piliečio už parduotą labai brangią antikvarinę statulėlę, likusią man po senelio mirties. Mane užpylė klausimais – o kaip aš įrodysiu, kad statulėlė yra mano senelio palikimas, atitekęs man; kokie dokumentai, patvirtina, kad statulėlė tikrai antikvarinė ir verta tų pinigų, kurie man buvo sumokėti; ar Rusijos pilietis deklaravo tos didelės pinigų sumos įvežimą į Lietuvą ir t.t. Jei tokių dokumentų nepateiksiu, ne tik kad neuždeklaruosiu pinigų gavimą, bet dar ir baudžiamąją bylą apturėsiu. O tada puolė aiškintis, kokia mano pavardė, kokioje notarinėje kontoroje pasitvirtinau tą sandorį... Prisipažinau, kad atėjau tik konsultacijai, nes kiti asmenys būtent taip ir deklaravo įgytą brangų turtą. Parodžiau užpildytas ir pateiktas kelių metų senumo deklaracijas, kurios pareigūnams tuo metu kažkodėl nesukėlė tokių klausimų, kurie buvo man užduoti. Mane taip aršiai klausinėję pareigūnai, pamatę deklaracijas, staiga pavirto tikru „trijų beždžionėlių“ įsikūnijimu – nieko nemačiau, nieko negirdėjau, nieko pasakyti negaliu... 
Štai taip mums pavyko atskleisti pinigų plovimo schemas, kuriose sudalyvavo ne tik akcininkai, bet ir notarai bei mokesčių inspekcijos pareigūnai. Surinkusios visus įrodymus, pateikėme juos FNTT, buvo pradėti ikiteisminiai tyrimai. Tikėjomės, kad jų metu bus įvertinti ir notarių bei mokesčių pareigūnų nusikalstami veiksmai.
Su Pinskais aptarėmė tolimesnio darbo strategiją – bankroto byloje kartu su pagrindiniu kreditoriumi SEB banku kreditorinių balsų dauguma prisidėjo ir aukščiau paminėti akcininkai. Pasikeitus situacijai, atsirado galimybė paneigti „popierines“ skolas ir įrodyti, kad gamykla ne bankrutuoja. Dėl visa ko buvo nuspręsta solidarizuotis su kitais kreditoriais, perimant jų skolas ir reikalavimus. Vieną kreditorių grupę sudarė gamyklos darbuotojai, kuriems atlyginimų mokėjimas vėlavo kelis mėnesius.
Mūsų ofise buvo suorganizuotas gamyklos darbuotojų ir Pinskų susitikimas. Živilė Pinskuvienė iškilmingai pažadėjo darbininkams, kad ji asmeniškai sumokės jiems atlyginimo įsiskolinimą, jei jie kartu sieks paskirto administratoriaus pakeitimo ir bankroto nepripažinimo. Darbininkai, kiek padvejoję, sutiko būti Pinskų pusėje, tik dar kartą pareikalavo patvirtinti, kad tikrai nebus apgauti ir atgaus savo uždirbtas algas. Ž.Pinskuvienė net prisiekė, kad darbininkų, jai padėjusių, ji tikrai nenuvils.
Darbininkų vardu ėmėme teikti teismui prašymus padidinti bankroto administratoriaus pateiktus tvirtinimui jų kreditorinius reikalavimus, ruošėmės apklausoms FNTT, davėme interviu LL tuo metu dirbusiai G.Gorienei. Straipsnyje buvo aprašyti visi nustatyti pažeidimai ir klastotės.
Tuo metu vienas iš akcininkų su „popierine“ skola nutarė pereiti į mūsų pusę ir atskleisti mums dar naujų svarbių bylai aplinkybių. Kadangi kreditorinių balsų persvara, sprendžiant esminius bankroto bylos klausimus, mums buvo itin svarbi, nusprendėme tai aptarti.
Susitikimo metu, kuriame dalyvavo ir Pinskų šeimynėlė, akcininkas R.G. papasakojo ir daugiau galimų klastočių, kurias atskleidusios mes galėtume panaudoti klientų naudai. Pinskai dėkojo akcininkui, ir abi pusės sukirto rankas veikti viena bendra kryptimi.
R.G. ne tik papasakojo apie dar kelias silpnas bankroto bylos vietas, bet ir atskleidė mums kai ką naujo apie pačius Pinskus. Nors ir sutikęs veikti kartu su Pinskais, akcininkas labai abejojo, ar nebus jų apgautas, nes ilgalaikė pažintis su šia šeimyna vertė jį abejoti jos padorumu. Tuo pačiu ir mes buvome įspėtos, kad labai nepasitikėtume Pinskais, nes, kaip sakė R.G., nuojauta jam kužda, jog jie mus „parduos“. Informacija nustebino ir privertė atidžiau pažiūrėti į savo klientus.
Pastebėjome, kad paskutiniu metu Ž.Pinskuvienė labai nerimauja – jos džipo grindys būdavo nuklotos šokoladinių saldainių popierėliais, nes, kaip paaiškino pati klientė, tik saldumynai padeda jai nuiti stresą. Jonas Pinskus į viską reagavo ramiau – jam rūpestį kėlė tik, kuo aukščiau pasidėti savo portfelį, kas, pasak jo, turi atnešti didelius pinigus...
FNTT mūsų laukė nauja staigmena – vienos apklausos metu sužinojome, kad čia vyksta ikiteisminis tyrimas ir dėl paties J.Pinskaus veiksmų. Tai buvo labiau nei keista, nes eilinio susitikimo Pinskų namuose metu, matėme, kaip vienas FNTT pareigūnas kepė lauko šašlykinėje šašlykus. Pamatęs mane ir atpažinęs, jis ilgai nesiryžo prieiti prie stalo. Tačiau, Ž.Pinskuvienei nuraminus, pareigūnas toliau prie stalo vaišinosi kartu su kitais. Tai nebuvo eilinis tyrėjas, todėl toks jo buvimas ir elgesys sukėlė nelabai gerų minčių: jei tokio rango pareigūnas Pinskams kepa šašlykus, tai gal baseiną valo prokurorai, o teisėjai šveičia namus?
Mūsų vairuotojo paprašiau nepastebimai nufotografuoti pareigūną ir Pinskus. Abejonėms dėl klientų atvirumo ir garbingumo sustiprėjus, nutariau apsisaugoti, fiksuodama tolimesnius įvykius.
Sekančią dieną perklausiusios garso įrašus, kuriuose klientai su savo buvusiu advokatu aptarinėjo bendravimą su bylą tyrusiu teisėju, supratome, kad bylą buvo bandoma įtakoti ir ne visai teisinėmis priemonėmis. Pinskus informavome, kad tikslu nušalinti teisėją nuo bankroto bylos šie įrašai turi būti perduoti Aukščiausiojo Teismo pirmininkui V.Greičiui. Klientai sutiko.
Tiesą sakant, mes tikėjomės, kad įrašai ne tik padės nušalinti teisėją nuo bylos, bet ir sukels jam kitas rimtesnes teisines pasekmes.
Išklausęs mus, Aukščiausiojo Teismo pirmininkas pats pasiguodė, kad gauna daug negeros informacijos apie teisėją G.Baziulį, tačiau įrodymų jo galimai neteisėtos veiklos niekas negali pateikti. Mes pasiūlėme jam pasinaudoti mūsų įrašais. Tada pirmininko buvome paprašytos surašyti raštu visą informaciją ir pateikti su įrašais oficialiai per raštinę.
Mus šiek tiek nustebino toks manevringas duomenų pateikimas, todėl ir vėl nutarėme apsidrausti – padarėme garso įrašo kopijas ir įteikėme jas kartu su raštu. Paprašėme duomenų įteikimą patvirtinti, nes norėjome, kad viskas būtų užfiksuota.  
Ne užilgo išgirdome, kad G.Baziulis yra atleistas iš pareigų už teisėjo vardo pažeminimą – sukėlęs nežymų autoįvykį teisėjas apsiskelbė bedarbiu. Bet tiek pats autoįvykis, tiek G.Baziulio melo jo metu netikėtas išaiškėjimas mums neatrodė atsitiktiniai. Tiesa, teisėjui paskirta nuobauda savo griežtumu visus nustebino – kolegos aptarinėjo, kad ir patys, bendraudami su kelių policija, ne kartą slėpė savo pareigas, ir, išaiškėjus tokiems dalykams, į tai paprastai būdavo „užmerkiamos akys“.
Vis tik kažkaip neskanu paliko, kad teisėjas tokiu būdu buvo atleistas iš darbo – jei jau norėta taip juo atsikratyti, galima buvo ir anksčiau tokią situaciją sumodeliuoti. O kam tada buvo reikalingi mūsų įrašai? Juk jie liko nepanaudoti ir galimai dulka kokiame nors stalčiuje...      
Su Ž.Pinskuviene apsilankėme pas pagrindinį bankroto bylos kreditorių – SEB banką atstovaujantį vadovą J.Niedvarą. Pasikeitus situacijai, norėjome pasiūlyti laikytis vieningos pozicijos – nepripažinti gamyklos bankrutavusia.
J.Niedvaras dar pokalbio pradžioje užsipuolė klientę, kam ši į susitikimą atėjo su advokate, reikalavo, kad aš pokalbyje nedalyvaučiau. Po to banko vadovas visgi nusiramino ir, man girdint, pasiūlė Ž.Pinskuvienei atsisakyti nuo kovos dėl gamyklos, nes, pasak jo, šioje situacijoje yra ir kitų asmenų, užsukusių šį ratą, interesai, ir šiaip – viskas jau per toli nuėjo... Čia pat J.Niedvaras pasiūlė klientei pasirinkti bet kurį banko siūlomą nekilnojamąjį objektą pirkimui, kurį kredituos jų bankas, ir pradėti kitą verslą...
Nors toks įžūlus, net akiplėšiškas pasiūlymas nemaloniai nustebino, neabejojau, kad bankroto bylos lūžį vis tiek galėjome pasiekti teisėtomis priemonėmis.
Tačiau viskas baigėsi taip, kaip ir buvome įspėtos akcininko R.G.
Vos po kelių dienų nuo aukščiau paminėto pokalbio Ž.Pinskuvienė  paprašė trumpam duoti jai surinktos pas mus bylos dokumentus, kuriuos pažadėjo atsišvietusi grąžinti.
Tačiau vietoj to sekė kitokie Pinskų šeimynėlės veiksmai – teisnių paslaugų sutartis skubiai buvo nutraukta, iš mūsų pareikalauta grąžinti sumokėtą honorarą, LL atsirado tos pačios G.Gorienės straipsnis, kuriame jau nebuvo giriamos už atskleistas negerovės – vietoj pagyrų pasipylė kaltinimai, kad mes dėl bendravimo su akcininku R.G. tariamai dirbome savo klientų nenaudai, advokatūrai Pinskai išsiuntė skundą dėl mūsų netinkamai suteiktų paslaugų...
Supratome, kad visa tai buvo padaryta, kad kuo skubiau nustumti mus nuo bankroto bylos, kad mes neišsiaiškintume dar ko nors svarbaus ir galimai nusikalstamo. 
Matyt, J.Niedvaro pasiūlymas iš ties pasirodė viliojantis, nes Pinskų kova už gamyklą baigėsi. Pastatai skubiai buvo parduoti beveik už grašius, o beveik po metų už juos buvo gauta trigubai didesnė suma.
Ikiteisminiai tyrimai „nugeso“, bet mes dar ilgai aiškinome ateinantiems buvusios „Edromos“ darbininkams, kad negalime jiems padėti, nes Pinskai su mumis nutraukė sutartį. Moterys vos neverkė: „O juk Živilė taip žadėjo, taip žadėjo. Net prisiekė... Kas ji per žmogus?“
LL dėl šmeižikiško straipsnio padavėme į teismą. Bet, išskyrus G.Gorienės ir A.Drižiaus keliams, mūsų susidomėjimas byla dingo. Juk turėjome tikslą atskleisti dvigubus G.Gorienės standartus ir parodyti jos žurnalistinės etikos nebuvimą, o ne pasipelnyti iš LL.
Advokatūrai surašėme pasiaiškinimus ir ruošėmės drausminės bylos nagrinėjimui.
Tada aš nusprendžiau žmogiškai pasikalbėti su tuometiniu advokatūros pirmininku R.Andrikiu.
Pokalbio metu papasakojau, kaip esame persekiojamos, kaip mums kenkiama, kad ši Pinskų byla – tik dar vienas būdas užčiaupti mums burnas, užtikrinau, kad nesame kažkokios nusikaltėlės ar blogietės. R.Andrikis pats man priminė mano darbo Aukščiausiajame teisme laikus, kai dar pats jame dirbo teisėju, ir pažymėjo, kad tikrai dėl mano darbo ar elgesio teisme niekada nebuvo kilę jokių nesusipratimų.
Tada paprašiau jo atsiriboti nuo prokuratūros daromos įtakos, apie kurią man buvo žinoma, ir neprisidėti prie mūsų persekiojimo. R.Andrikis užtikrino, kad advokatūra mūsų atžvilgiu bus objektyvi ir jokiai įtakai nepasiduos.
Sekančią dieną Advokatų Garbės teismas, nagrinėjęs Pinskų skundą mano atžvilgiu, pareiškė man tik įspėjimą, iš esmės pasisakydamas, kad man reikia atidžiau rinktis klientus ir būti pasiruošusiai jų nelabai garbingiems veiksmams ir vertinimams. Kadangi netrukus turėjo būti nagrinėjamas analogiškas Pinskų skundas mano kolegės Anželikos atžvilgiu, neabejojome, kad jos byloje teismas priims tokį pat sprendimą.
Po kelių dienų vyko mūsų pokalbis su tuometiniu Generaliniu prokuroru A.Klimavičiumi, apie kurį vėliau parašysiu. Jo metu jis neatsargiai prasitarė, kad man neilgai liko advokatuti. Aš paprieštaravau, jog mes su Advokatūros pirmininku R.Andrikiu sutarėme, kad advokatūra nedalyvaus prokuratūros žaidimuose ir išliks objektyvi. A.Klimavičius tik nusijuokė: „Paskambinsiu Rimui, ir pamatysime... Ką jis ten sau galvoja?“
Išeidama iš A.Klimavičiaus kabineto pasiūliau jam geriau rūpintis bylomis, pradėtomis mūsų iniciatyva, kuriose atskleidėme pinigų plovimo schemas, siekiant neteisėtai užgrobti „Edromą“. Tuo pačiu priminiau, kad vienas iš akcininkų kartu su jos sistemos darbuotoja augina vaiką, todėl galimai jam nepavyks išlikti objektyviu. 
Neabejoju, kad prokuroras pirmininkui paskambino ir pareikalavo, kad „žaidimas“ būtų tęsiamas, nes Anželikos byla pagal tokias pačias, kaip ir mano atžvilgiu, pareikštas Pinskų pretenzijas, pasibaigė drausminės nuobaudos – uždraudimu vienerius metus vykdyti profesinę advokato veiklą, - paskyrimu.
Du vienodi skundai, dvi vienodos bylos – ir visiškai skirtingi Advokatų garbės teismo sprendimai. Tiksliau būtų pavadinti Advokatų NEGARBĖS teismo sprendimais...
Rimas, kaip jį pavadino A.Klimavičius, savo pažadą nesivelti į prokuratūros žaidimus ir išlikti objektyviu neišlaikė...
SISTEMOS mėsmalė sukosi toliau su augančiu pagreičiu...

Kai dabar girdžiu apie Pinskų šeimynėlės politines pretenzijas į Seimo narių postus, o dabar ir į mero kėdę, mane net nupurto. 
Iš kur pas žmones tiek vakuumo ten, kur paprastai turėtų plazdenti žmogaus siela? O gal ne vakuumo – juk gamta tuštumos nemėgsta, ji paprastai vis tiek kažkuo ją užpildoma...
Kuo užpildytos jūsų dvasinės tuštumos, ponai Pinskai?
Ar galėtumėte šiandien pažiūrėti į akis buvusiems „Edromos“ darbuotojams?
O mums, kurios jus gynė ir kurios liko jūsų išduotos ir apšmeižtos?