Prof. Algirdas Degutis: „Liberalizmui galutinai laimėjus neliktų nei Lietuvos, nei Vakarų!..“

1 1 1 1 1 1 1 1 1 1 Rating 5.00 (1 Vote)

Prof. Algirdas Degutis: „Liberalizmui galutinai laimėjus neliktų nei Lietuvos, nei Vakarų!..“

 

 

Internetinė „Enciklopedija Lietuvai ir pasauliui“ paskelbė naują termino „Liberalizmas“ aprašymą, kurio autorius yra filosofijos mokslų daktaras, profesorius Algirdas DEGUTIS.

Liberalizmas (lot. libere – „laisvas“), viena įtakingiausių Vakarų politinių ideologijų, susiklostė XVII–XVIII a., Apšvietos sąjūdžio laikais.

IMG_6677Skiriamasis liberalizmo bruožas – individo laisvės aukštinimas ir siekis visuomenę pertvarkyti taip, kad kiekvienas jos narys galėtų tenkinti savo norus nebūdamas suvaržytas neprisiimtų prievolių.

Vadovaudamiesi šia nuostata pirmieji liberalizmo atstovai, tokie kaip Johnas Locke’as ir Adamas Smithas, kritikavo paveldėtą visuomeninę tvarką, kėlė abejonių tradiciniais autoritetais. Tradicinę santvarką suvokdami kaip priespaudos sistemą, liberalai siekė laisvesnės visuomenės, kur valdžios autoritetas grindžiamas valdinių sutarimu („visuomeninė sutartis”), o privatūs individų santykiai reguliuojami abipusės naudos ir rinkos mainų principais.

Laikydami rinką veiksmingiausiu visuomenės gerovės kėlimo mechanizmu liberalai siekė apkarpyti politikos valdas ir apriboti valdžios vaidmenį piliečių laisvės ir nuosavybės gynimo užduotimi.

Liberalizmui vis labiau įsivyraujant Europos ir Amerikos šalių politikoje XIX-XX a., jis pats tapo radikalesnių laisvės šauklių kritikos taikiniu. Socializmo ir komunizmo ideologai, tokie kaip Karlas Marxas, liberalizmą smerkė kaip darbo žmonių kapitalistinio pavergimo ideologinį įrankį.

Priešindamasis šiems radikalams liberalizmas suartėdavo su konservatoriais, kartais net pasisavindamas jų vardą. Jis taip pat ėjo į kompromisus su nuosaikiais socialistais perimdamas kai kuriuos socializmo elementus „gerovės valstybės“ („socialinės valstybės“) modeliuose.

Platesnėje visuomeninių santykių srityje liberalizmas save pateikia kaip pažangos veiksnį pertvarkant visuomenę vis didesnės tolerancijos ir atvirumo link. Aukštindamas individo „pasirinkimo laisvę“ liberalizmas priešiškai traktuoja visa, kas tokią laisvę varžo ir riboja. Todėl jis visada reiškiasi kaip tradicinių, nesutartinių autoritetų, normų bei papročių griovėjas. Tradicijos gynėjams tai teikia pagrindo patį liberalizmą laikyti radikalizmo atmaina ir net jį smerkti kaip „reliatyvizmo diktatūrą“.

Po socialistinių šalių bloko žlugimo XX a. pabaigoje liberalizmas naujai radikalizavosi ir „neoliberalizmo“ vardu savo įtaką paskleidė beveik po visą pasaulį. Globalios laisvosios rinkos sukūrimo vardan neoliberalai daugelyje šalių įtvirtino laisvą tarptautinį kapitalo ir darbo judėjimą.

Kritikų požiūriu, tokia politika žeidžia nacionalinius šalių interesus, vis labiau riboja valstybių suverenitetą ir tarnauja tarptautinės oligarchijos tikslams. Globalinei neoliberalizmo plėtrai priešinasi margas antiglobalizmo judėjimas.

Literatūra

Gray, John, Liberalizmas, Vilnius, Atviros Lietuvos fondas, 1992, 107 p.
Rawls, John, Politinis liberalizmas, Vilnius, Eugrimas, 2002, 445 p.
Harvey, David, A Brief History of Neoliberalism, Oxford University Press, 2007, 254.

Parengė: Algirdas Degutis, 2015 m. lapkričio mėn.

___________________________________

— „Laisvas laikraštis“ pasiteiravo gerbiamo filosofo Algirdo Degučio nuomonės – kaip šio aprašymo šviesoje jam atrodo dabartinis politinis Lietuvos gyvenimas?

— Nepaisant partinių skirtumų, Lietuvos politinis ir politologinis elitas yra labiausiai persunktas būtent šios ideologijos. Todėl liberalizmo įtvirtinimą Lietuvoje ir jo ekspansiją pasaulyje mūsų elitas suvokia kaip gėrio žygį per pasaulį ir net kaip šventą reikalą, kuriam priešintis gali tik blogio jėgos. Štai kaip pakiliai šią nuostatą dėsto prof. Zenonas Norkus: „Šviesią Lietuvos ateitį – privalome tuo tikėti – garantuoja laisvosios rinkos, globalizacijos ir europeizacijos išganingosios jėgos. Dievas ir istorija su mumis, laikas dirba Vakarų naudai.“ („Ne tik apie du nepriklausomybės dvidešimtmečius“, Bernardinai.lt.)

Deja, jeigu vadovausimės Zenono Norkaus tikėjimu, tai Lietuvos šviesios ateities viltį galime palaidoti. Liberalizmas yra visų paveldėtų jungčių ir skirčių naikinimo ideologija, kuriai galutinai laimėjus neliktų nei Lietuvos, nei pačių Vakarų!.. Liktų tik pasaulinė pabirų individų masė, žmogiškųjų išteklių želė, naudojama tarptautinės oligarchijos nuožiūra. Naivuoliai dar gali tikėti, jog globalią „laisvąją rinką“ valdo maloningoji „nematoma ranka“, tačiau įžvalgesni žmonės supranta, jog ją kuria ir valdo ciniškoji tarptautinė oligarchija.

Mosuodama „tolerancijos“ ir „atviros visuomenės“ vėliavėlėmis liberalioji Europa jau stovi moraliai nusiginklavusi prieš svetimšalių cunamį!.. Atmesdamas pamatinę politinę „savųjų/svetimųjų“ skirtį, liberalizmas griauna bet kurią visuomenę kaip politinį vienetą, o galiausiai – kaip civilizacinį, kultūrinį ir etninį vienetą. Atakuodamas politines skirtis, griaudamas valstybių kaip politinių vienetų suverenumą liberalizmas veda į absoliučią globalinę valstybę, kurios „bedvasiu despotizmu“ baisėjosi jau Imanuelis Kantas.

Rusijos pasipriešinimas liberalizmo ekspansijai Vakarų liberalų buvo suvoktas kaip nedovanotinas akibrokštas, kaip tamsių jėgų iššūkis „išganingosioms jėgoms“. Todėl Rusija tapo tikros demonizacijos objektu. Rusijos priešinimasis „liberalių vertybių“ stūmimui ir „anakondos žiedo“ aplink jos pasienį veržimui pateikiamas kaip Rusijos imperinių ambicijų atgimimo liudijimas.

Faktai, prieštaraujantys tokiai interpretacijai, yra nutylimi arba nurašomi kaip „Kremliaus propaganda“, o faktai, ją neva patvirtinantys, išpučiami, išgalvojami arba net sukonstruojami.

Kadangi šiuolaikinė Rusija neturi aiškios valstybinės ideologijos, ji yra demonizuojama tiesiog kaip Rusija, kurstant prieš ją neregėto intensyvumo neapykantą, ypač šalyse su ja besiribojančiose. Tai yra optimali tarptautinės oligarchijos taktika: pripumpavus neapykantos į Rusijos kaimynų širdis, juos lengva panaudoti kaip patrankų mėsą galimame kariniame konflikte.

Lietuvos politinis elitas yra vienas iš lyderių šioje antirusiškoje kampanijoje. Oficiozinė žiniasklaida pluša dieną naktį vaizduodama kaimyninę valstybę Rusiją kaip pasaulinio blogio įsikūnijimą. Valstybinio saugumo struktūros budriai stebi, kad į viešumą neprasmuktų „prorusiška propaganda“ ir ieško „nelojalių“ piliečių, išdavikiškai nepritariančių kaimyno juodinimo kampanijai.

Ekonominė šalies politika grindžiama kuo didesnės žalos didžiam kaimynui darymu, tam aukojant Lietuvos ekonominius interesus. Šalies gynybos struktūros intensyviai ruošia šalį karo mūšiams telkdamos čionai puolamąją ginkluotę. Žodžiu, daroma viskas, kad Lietuva taptų realiu Rusijos priešu ir patraukliu taikiniu.

Kaip jau esu rašęs, Lietuva dabar yra liberalizmo ir rusofobijos gniaužtuose. Viena vertus, liberalizmas kursto rusofobiją. Kita vertus, rusofobijos kurstymas tarnauja vykdant šalyje liberalizmo darbotvarkę: bet koks priešinimasis liberalizmo ekspansijai ir šalies vasalizacijai yra diskredituojamas, vaizduojant jį kaip talkinimą Rusijos interesams.

Norint iš šių gniaužtų išsivaduoti, reikalingas tektoninis politinis lūžis, panašus į tą, kuris jau įvyko Vengrijoje ir vyksta Prancūzijoje. Tačiau rusofobinio nirtulio smagratis Lietuvoje yra taip galingai įsuktas, kad prieš įvyksiant tokiam lūžiui Lietuvos gali laukti sunkus liberalizmo tironijos laikotarpis.

___________________________________
Parengė Juozas IVANAUSKAS

LAISVAS LAIKRAŠTIS, 2015 m. gruodžio 30 – 2016 m. sausio 8, Nr. 49, http://www.laisvaslaikrastis.lt/

Peržiūros: 531

Komentarai   

+6 # Alvydas 2015-12-30 23:23
Tai labai glaustas ir kartu labai tikslus liberalizmo vertinimas.
Cia nera kuo abejoti.Tik neisvengiamai reikes parodyti ir praktinius liberalizmo veikimo ir jo daromos zalos aspektus.
Ir dar labaiu ir dar svarbiau pradeti (is tiesu testi) lietuvisko pasaulio kurima patiems.
Pagarba prof. Deguciui. Tai is ties stebinantis savo tiklumu pasisakymas.
A. D.
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti

Komentuoti


Apsaugos kodas
Atnaujinti