2013-03-01

V. BALTI SIŪLŲ GALIUKAI... ARBA KAIP „SIŪNAMOS“ BYLOS...

Daiva Guobienė 
 
2001 metų vasara
Po nesėkmingo pasikėsinimo kitą rytą su kolege Anželika Š. nuvykau apklausai į Vilniaus m.1-ąjį  Policijos komisariatą.
Jau rašiau, kad nuo Igorio B. pasirodymo mano gyvenime momento nutariau niekur viena nevaikščioti, nevairuoti automobilio, nevalgyti viešose maitinimosi įstaigose.
Tardytojo Urbanovič, apžiūrinėjusio išvakarėse mūsų ofisą po įsilaužimo, veidas, pamačius mus abi įeinančias į kabinetą, ištįso:
- Guobiene, juk prašiau vakar atvažiuoti vienai.
- O kodėl VIENAI? Nuo įsilaužimo juk nukentėjome abi su kolege? – bandžiau suabejoti tokiu sprendimu.
- Gerai. Einu pasitarti su draugais.
Su Anželika tą pačią akimirką susižvalgėme – „Su draugais? Čia kas tokie?“
Tardytojui išėjus, aš tyliai pravėriau duris ir pro plyšį pamačiau, kaip jis atidaro kitame koridoriaus gale esančias kito kabineto duris. Tarpduryje pasirodė du žmonės „juodais drabužiais“ – panašaus ūgio ir kūno sudėjimo, juodais kostiumais, neįsimenamais veidais – tipinė spec.tarnybų darbuotojų išvaizda. Tiesa, vienas iš jų, matyt, mažiau patyręs, malūnėliu ant piršto suko antrankius. Įspėjau Anželiką, kad būtų pasiruošusi, nes „draugai“ yra šalia, todėl išsiskirti niekaip negalima.
Grįžus į kabinetą tardytojui, išgirdome pasiūlymus – arba aš išeinu į koridorių, o jis kabinete apklaus Anželiką, arba aš lieku šiame kabinete, o jis eina į kitą kabinetą apklausti Anželikos. Dabar tai primintų jau šokiravusius visuomenę antstolės žodžius – „Arba eini dabar arba eini po penkių minučių...“ O tada aš supratau tik vieną – bet kuriuo atveju pagal „draugų“ planą turėjau likti viena. Bet aš jau veikiau pagal principą – paklausyk priešo ir padaryk atvirkščiai. Išklausiusi tardytojo pasiūlymus, rėžiau tiesiai į akis:
- Jūs norite, kad būčiau viena, kad būčiau nesaugoma? Taip lengviau sunaikinti? Jūs žinote, kad mes nukentėjome, bet norite tai „nugesinti“. Kas tie „draugai“? Kiek jums moka? Mes dabar išeiname, o jūs nuraminkite savo „draugus“, - čiupau draugę už rankos, išsitempiau iš kabineto, ir abi nudūmėme link išėjimo.
Spėjau pamatyti akies krašteliu, kaip tardytojas metėsi  prie „draugų“ kabineto. Pirmame aukšte bėgant pro budėtojų langelį, išgirdome iš viršaus atsivejančio Urbanovič riksmą:
- Sulaikykite jas, sulaikykite!
Budėtojai, pažinoję mus, kaip advokates, pasimetė ir sustingę liko stebėti, kaip tardytojas, pasivijęs mus, užrėmė ranka išėjimo duris. Tuo metu į komisariatą įsiveržė dviejų aršių senukų pora, tiesiog atplėšusi duris. Aš, tuo pasinaudodama, nustūmiau tardytoją ir pro atsiradusį tarpą išbėgau, traukdama iš paskos už rankos Anželiką.
Dar kokias dešimt minučių bėgome kiemais, mėtėm kilpas tarp namų, stebėjome aplinką, besislėpdamos tarpuvartėje. Tuo metu, supratusios, kad galėjau būti išvogta tiesiog iš komisariato, bijojome, kad nebūtume pagrobtos gatvėje.
Reikėjo skubiai tai užfiksuoti, todėl surizikavome grįžti į ofisą. Pajungusios įrašinėjimo aparatūrą, paskambinome tardytojui – ragelį jis pakėlė taip greitai, tarsi būtų laukęs mūsų skambučio. Pasakiau, kad dabar man užtenka pagrindo paviešinti tai, kas įvyko komisariate, apkaltinus visus tame dalyvavusius pasikėsinime mane nužudyti ir pagrobti. Tardytojas paprašė to nedaryti. Paklausiau, ar jis tada gali užgarantuoti, jog šis persekiojimas liausis, ar jis turi pakankamai kompetencijos kalbėti visų JŲ vardu. Urbanovič užtikrino, kad jam užtenka suteiktų įgalinimų, tačiau dar paprašė atsiimti pareiškimą dėl įsilaužimo į ofisą. Pažadėjau pagalvoti.
Įrašytas pokalbis abejonių nepaliko – tardytojas tiek savo prašymais, tiek pažadais patvirtino visus mūsų baisiausius įtarinėjimus: mane tikrai norėjo sunaikinti, tai galėjo įvykti net pačiame policijos komisariate. Tuo pačiu suvokėme, kad jie bijo galimo viešinimo ir net žada atsitraukti. Tiesa, kažkaip jau sunkiai betikėjome, jog jie tęsės savo pažadą, todėl pareiškimo iš policijos nutarėme neatsiimti – jei jie neatsitrauktų, atsiėmusios pareiškimą, mes jau niekada negalėtume įrodyti to, kas įvyko mūsų ofise, būtų sunku paaiškinti ir tai, kas nutiko policijos komisariate.
Galutinai apsisprendėme taip elgtis, prisiminusios, kas įvyko, tik mums pasirodžius  komisariate. Belaukiant tardytojo, prie mūsų priėjo vienas pažįstamas advokatas, turėjęs savo kabinetą tame pačiame pastate tik aukštu aukščiau. Sužinojęs, pas ką atvykome, jis kažkaip labai skubiai ėmė temptis mus pas save, įtikinėdamas, kad įkalbės tardytoją mus apklausti jo kabinete. Pasijautėme nejaukiai – kodėl tardytojas turėtų eiti kalbėtis su mumis kažkur kitur, o ne savo darbo vietoje. Bet kažkoks vidinis advokato nerimas ir užsispyrimas paveikė ir mus – mes pakilo į trečią aukštą. Advokatas kažkam skambino, įtikinėjo, kad apklausai vykti pas jį geresnės sąlygos, garantavo, kad vaišins kava ir ne tik... Padėjęs ragelį, kažkokiu kimtelėjusiu balsu pranešė:
- Nepavyko. O aš maniau, kad tai ne jums ruošiama... Atleiskite, kuo galėjau, tuo bandžiau padėti. Sėkmės jums, mergaitės. Didelės sėkmės.
Tuo metu kažkaip nesureikšminome jo žodžių – mums nebuvo jokio skirtumo, kur vyks apklausa. Todėl atsisveikinome ir išėjome.
Bet po įvykusio telefoninio pokalbio su tardytoju prisiminus keistą advokato elgesį, likome įsitikinusios, kad jis galimai matė „draugų“ pasiruošimus ir maža savo gudrybe, kaip jam atrodė, pabandė mus apsaugoti. Deja....
Kaip visada po tokių aštrių įvykių, ofise pasirodė Alis E. Mes dar ilgai klausėme jo įtikinėjimų, kad mums paranoja, kad jis yra giliai įsitikinęs, jog Igoris B. Buvo atsiųstas mano apsaugai. Į klausimus – kas jį siuntė ir kam man buvo reikalinga apsauga, - neatsakinėjo, į argumentus dėl saridono tablečių, pirštų antspaudų valymo ir suklastotų dokumentų – atsimodavo vienu žodžiu : “Paranoja...“
Nors ir buvome kaltinamos paranoja, visgi mums dar kartą buvo priminta, kad privalome sudeginti savo buhalterinius dokumentus, bei pareikalauta viešai paneigti savo įtarimus dėl įsilaužimo į ofisą ir pasikėsinimo nužudyti.
Pavargusios nuo įvykių, psichologiškai spaudžiamos, mes, Aliui E. stebint, surašėme pranešimus į visas buvusias žiniasklaidos priemones, kviesdamos po kelių dienų sudalyvauti organizuojamame pranešime spaudai, kuriame žadėjome paaiškinti paskutinių dienų įvykius.
Jau tą patį vakarą aš dykvietėje už Fabijoniškių mikrorajono deginau popierius, nors ir mačiau, kaip automobilį, kurį vairavo Aras, į priekį ir atgal stebėjo dvi STT mašinos(kaip aš žinodavau jų numerius, papasakosiu vėliau)...
Kagi, finita la comedia... Paranoja tai paranoja...
Į organizuotą spaudos konferenciją NIEKAS ir nesiruošė ateiti – visos žiniasklaidos priemonės tupėjo TYLIAI. Mes irgi... Tik dar po kelių dienų pasirodė dienraščio „Vakaro žinios“ žurnalistė, kuriai mes papasakojome apie tikrai vykusius įvykius – įsilaužimą, pasikėsinimą nužudyti, bėgimą iš policijos komisariato ir tuo pačiu viešai paprašėme palikti mus ramybėje ir nepersekioti. Kitą dieną pasirodė keistas straipsnis – viskas lig ir teisingai surašyta, bet atrodė taip, tarsi ne Igoris B. bandė mane nužudyti, o atvykę policijos pareigūnai. O straipsnio gale dvi pavargusios ir išgąsdintos advokatės maldavo, kad jas paliktų ramybėje, žadėdamos nieko neviešinti. Vienu žodžiu, tas, kas mokėjo skaityti tarp eilučių, viską suprato, kitiems tai buvo straipsnis be ryšio ir logikos.
Žinoma, spec.tarnybas toks mūsų žingsnis nepatiko, nes buvo įvertintas, kaip gudravimas. Todėl sekė atsakomoji banga – buvo pareikalauta SKUBIAI pateikti visus buhalterinius dokumentus.
Gavusi tokį nurodymą pasiūliau jiems atvykti ir padaryti poėmį. STT pareigūnai atvyko į mūsų ofisą, kur aš jiems parodžiau gražiai lentynose sustatytus segtuvus su ...visa mūsų buhalterija. Būdami įsitikinę, kad dokumentai yra sunaikinti, jie net nepasirūpino nei kratos orderiu, nei buvo pasiruošę padaryti poėmį.
- Dykvietėse aš paprastai deginu juodraščius – čia jei kas... O, pasiklausiusi priešo, elgiuosi priešingai, - mestelėjau lig tarp kitko. Jie suprato, kad liko apkvailinti.
Tada pareigūnai nusprendė apklausti mano kolegę dėl vienos bylos, kurioje iš tiesų dirbau aš, o ji tik atstovavo. Žinodama, kad geriausias girdimumas to, kas vyksta kabinetuose, yra pagalbinėse patalpose, su telefonu rankose įsitaisiau ten ir, karts nuo karto paskambindama, sukoreguodavau Anželikos parodymus, primindama, kokius dokumentus toje byloje buvau surašiusi.
Nuo to karto kolegė juokaudavo, kad kartais mano darbo vieta gali virsti net klozetas. Šaipėsi, kad ypatingai vertingas konsultacijas teikiu, užimdama būtent tokią darbo vietą. O man kas? Tegu juokiasi – tik ironija ir sarkazmu mes galėjome apsisaugoti nuo tos beprotybės, kuri mus tada supo. 
Reikėjo suvokti, kad jau niekada nežaisime pagal sistemos, kuria negalima pasitikėti, primestas taisykles, kad gyvenimą koreguos naujai suvoktos taisyklės – neaiškią situaciją sureaktyvink virimo temperatūros įvykiais, išprovokuojančiais reakciją, išryškinančią tarsi lakmuso popierėlis tikruosius veikėjus ir jų tikslus; priešo patarimą panaudok prieš jį patį; kiekvienas ėjimas turi būti nestandartinis ir neprognozuojamas; saugok psichiką – praeitis turi likti be emocinio fono. Todėl, net tas įvykis pagalbinėse patalpose, labiau žavėjo nei žemino. Nors kažkas turbūt leistųsi nulinčiuojamas, nei prisipažintų, kad, būdamas advokatu, sėdėjo ant klozeto dangčio ir konsultavo kolegą telefonu.


Tuo metu mano pirmoji baudžiamoji byla jau buvo perduota teismui. Ir ji tragiškai braškėjo per visas savo „baltas siūles“, kuriomis buvo „susiūta“...
Kai dar tardymo metu susipažinau su man teikiamais kaltinimais, negalėjau patikėti tuo, ką perskaičiau. Iš tiesų aš tada trumpai viską paneigiau ir atsisakiau nuo bet kokių tolimesnių tardyminių veiksmų. Kaip rašiau, nenorėjau duoti jiems kozirių į rankas ir galimybę klastoti įrodymus, o tuo pačiu siekiau kuo greičiau apsiginti teisme. Baiginėjosi 2000-ieji metai.
Prieš siunčiant bylą į teismą, man buvo suteikta galimybė susipažinti su bylos medžiaga. Ir tada aš nustėrau – NEGALI BŪTI. Tai mane kaltina dokumentų klastojimų? Tai aš – aferistė??? Juos pačius čia pat be jokio tardymo reikėjo tupdyti ant teisiamųjų suolo!
Jau rašiau apie tariamus dokumentų klastojimus – sesuo ir buvęs vyras kopijavo, vertėja vertė, notarė tvirtino, o Daiva Guobienė padėjo, tik nepaaiškinant kur, kaip ir kam. Patys dokumentai iš Baltarusijos buvo gauti neoficialiai, nepateikus teisinės pagalbos prašymo, o ... STT Tardymo skyriaus viršininkui A.Klimavičiui pasinaudojus asmeniniais ryšiais – kreipiantis tiesiogiai į Tardymo Komiteto prie BR VRM einantį viršininko pareigas Smolencovą. Vėliau sužinojau, kad tą Minsko institutą po tokio kreipimosi kratė jų saugumas ir darė reikalaujamų dokumentų kopijas. Keistos ar ne mūsų vieno iš Generalinių prokurorų pažintys ir ryšiai?
Beje, byloje niekada nebuvo tų dokumentų originalų – baltarusiškas saugumas sugebėjo atsiųsti tik kopijas. Tačiau tai nesutrukdė apkaltinti asmenis dėl OFICIALAUS dokumento suklastojimo(tuo metu atsakomybės už netikro dokumento pagaminimą dar nebuvo).
Be to, čia gavosi panašiai, kaip E.Kusaitės byloje – užsienio valstybė dėl galimai jos atžvilgiu padarytų nusikalstamų veiksmų pretenzijų neturi, o mūsų spec.tarnybos – vperedi planety vsej(visos planetos priešaky). Vienareikšmiškai, neteisėtai įstojusiems į Minsko institutą pagal suklastotus dokumentus asmenims baudžiamąsias bylas galėjo iškelti tik Baltarusijos Respublika – bet ji neįžvelgė tame nieko nusikalstamo. O štai Lietuvos spec.tarnybos net spirgėjo, kaip norėjo bent tokiu būdu įkasti Guobienei.
Beje, NIEKADA ir NIEKUR taip ir nebuvo paskelbta, kad tiek mano sesuo, tiek V.Novickis, mano buvusio vyro draugas, turėjo teisėtai Lietuvoje įgytą vidurinį išsilavinimą, ir jiems nebuvo jokio reikalo klastoti savo mokslo baigimo dokumentus. Bet ką gali paaiškinti kad ir teismui, kai reikia gintis nuo kažkokių kopijų ir dar netesėtai gautų. O teismas to matyti NENORI...
Bet visus kaltinimus vainikavo dar trys sukčiavimo atvejai – buvau apkaltinta tuo, kad V.Novickis tikslu įstoti į minėtą Minsko institutą perdavė man 400 JAV dolerių, dar jis perdavė man 1000 JAV dolerių, kad notariškai būtų patvirtintas vieno asmens sutikimas, o taip pat perdavė man 8000 JAV dolerių, kad būtų pakeista kardomoji priemonė asmenims, kaltinamiems plėšikavimu.Nieko, išskyrus paskutinį kaltinimą, nesupratau, o ir dėl paskutinio kaltinimo...
1998 metų vasarą, man dar dirbant Vilniaus rajono apylinkės prokuratūroje, į kabinetą įėjo trys moterys ir paprašė skirti laiką pokalbiui apie mano vyrą. Kadangi tuo metu mūsų keliai su vyru jau skyrėsi, kartu negyvenome, pamaniau, kad pokalbis bus asmeninio pobūdžio, todėl pasiūliau per pietų pertrauką susitikti kavinėje. Mažiausiai norėjau to, kad apie mano gyvenimiškus nesklandumus sužinotų kolegos.
Kavinėje moterys man padavė tris lapus, kuriuose raštu mane informavo, jog mano vyras ir jo draugas V.Novickas apgaule iš jų išviliojo 8000 JAV dolerių, pažadėdami padėti pakeisti kardomąją priemonę – suėmimą jų sūnums, kaltinamiems vagyste. Neslėpsiu – pasimečiau, nes akimirkai patikėjau, kad, pasinaudodami mano vardu, jie galėjo taip pasielgti. Paprašiau palikti man tą raštą ir ateiti ryt į prokuratūrą.
Grįžusi į darbą, raštą parodžiau tuometinei einančiai laikinai vyr. prokuroro pareigas T.Plotnikovai. Ji pasiūlė neimti į galvą ir išmesti „tą rašliavą“ į šiukšliadėžę. Bet mane iš vidaus ėdė tarsi koks neaiškus abejonių kirminas. O ir atvejis Vilniaus miesto prokuratūroje, kur buvau barama už iniciatyvą ištirti man atėjusios duoti moters kyšį istoriją, man neišėjo iš galvos.
Žodžiu, surašiau tarnybinį pranešimą, pridėjau prie jo moterų surašytą raštą ir nunešiau į Vilniaus rajono PK.  Buvau taip pasimetusi, kad net nepasiėmiau tarnybinio pranešimo įteikimą patvirtinančio dokumento.
Kitą dieną atėjusioms moterims pasakiau, kad su vyru jau kuris laikas negyvenu, su V.Novickiu bendraujame, tačiau jo neieškosiu ir nesiaiškinsiu, nes nutariau jų pareiškimui duoti oficialią eigą – jis bus tiriamas Vilniaus rajono PK. Moterų aimanos ir rauda perplėšė prokuratūros koridoriaus tylą. Tai buvo siaubinga... Iš atskirų nuotrupų supratau, kad jos gailisi, jog rašte minėjo mano vyrą – jis nieko bendrą su tuo neturi, kad jų artimieji kaltinami ne vagystėmis, o plėšimais, kad jos ne manęs ieškojo, o tikėjosi, kad aš, kaip V.Novickio draugo žmona, dirbanti prokuratūroje,       padėsiu sužinoti, kam perduoti pinigai ir juos susigrąžinti... Viską nutraukė prokurorė T.Plotnikova, išstūmusi moteris pro duris ir uždraudusi jas įleidinėti į prokuratūrą.
Po kiek laiko aš sužinojau, kad V.Novickis buvo suimtas, jam iškelta byla, aš, kaip liudininkė, daviau parodymus apie tas moteris. O kitą po šio asmens suėmimo dieną man policijos pareigūnai perdavė automobilį, kuriuo jam buvo leidęs naudotis mano vyras... Tiesa, mane keletą kartų buvo susiradę V.Novickio tėvai ir rodė laiškus, kuriuose jis jiems guodėsi, jog yra verčiamas sakyti, kad gautus pinigus perdavė man, o jis to negali sakyti, nes mes asmeniškai beveik nebendravome. Tuos laiškus paprašiau palikti man. Viskas po kiek laiko nutilo. Maniau, kad tuo ir baigėsi ši istoriją...
Ir štai po beveik pusantrų metų aš to paties V.Novickio, visą laiką kalėjusio ir niekada nepripažinusio net pinigų gavimo fakto, parodymais buvau apkaltinta 8000 JAV dolerių pasisavinimu – jis teigė, kad pinigus gavo ir perdavė man....
Nuo to momento aš laukiau tik vieno – susipažinimo su byla. Buvau tikra, kad tik tada aš sužinosi, kas įvyko, kodėl žmogus ryžosi tokiems baisiems ir neteisingiems kaltinimams.
Ir štai tas laikas atėjo – aš skaitau bylą.  Akys lipa ant kaktos, bet aš susikaupiu ir tik mechaniškai konspektuoju. Ypatingai tai, ko dar nesuprantu, bet, verčiant tuos atrodytų įprastai surašytus lapus, mane tarsi elektra krečia. Pasąmonėje suvokiu, kad aš tai dar suprasiu, aš tam surasiu atsakymą. Išlieka tik viena problema – kaip išsaugoti bylą tokia, kokia ji yra, kad jos nesuklastotų, pakeičiant lapus, išimant nenaudingus prokuratūrai dokumentus. Ir tada randu sprendimą – aš kiekvieną bylos lapą, tame tarpe ir apyrašus, pasirašau kamputyje savo parašu. Dėka to išimti dokumento tampa neįmanoma, nes byloje esančių dokumentų apyrašas turi atitikti joje esančius dokumentus.
Baigusi susipažinti su byla, parašau pranešimą, kad pasirašiau kiekvieną bylos lapą, tame tarpe ir bylos kiekvieno tomo apyrašą tikslu apsiginti nuo bylos tolimesnio fabrikavimo ir klastojimo.
Prokuroras D.Stankevičius negalėjo nepasinaudoti eiline proga pasišaipyti iš manęs – atsakyme jis tyčiojosi, kad teisinėje terminologijoje, kuri man, kaip teisininkei turėtų būti žinoma, nėra sąvokos „fabrikavimas“, kad tai labiau sietina su fabrikais ir gamyklomis.
„Kagi... juokinga..., - pagalvojau, - gerai, broliuk, veizėsim, kai dugną dėsim.“
Dar kartą peržiūrėjusi konspektus, jau supratau, kas ir kaip man gali padėti.
Prieš mėnesį buvau supažindinta su ką tik į laisvę išėjusiu Seimo nariu Audriumi Butkevičiumi – į jį kreipiausi pagalbos dėl sisteminio persekiojimo. Jau pirmo susitikimo metu jis man paliko labai pozityvaus, kovingo ir kartu mąstančio žmogaus įspūdį. Audrius Butkevičius, išklausęs mane, „nuramino“: ruoškis matyti dangų pro grotuotą langą, nebijok netekti laisvės, svarbu nepasimesti, ją atgavus. Vienu žodžiu tada gavau panašius patarimus, kuriuos iš Audriaus Butkevičiaus neseniai išgirdo ir V.Uspaskich. Suprantama, kad manęs tai nenudžiugino, bet tuometinis Seimo narys daug geriau pažinojo SISTEMĄ, todėl žinojo, ką sako. Visgi pabaigai jis pasiūlė man kreiptis į jį tada, kai žinosiu, kuo KONKREČIAI jis man galėtų padėti.
Taip aš vieną dieną vėl atsiradau jo kabinete ir paprašiau padaryti kai kurias užklausas jo vardu – į mano paklausimus niekas net ir nesiruoštų atsakyti. Audrius Butkevičius sutiko man pagelbėti.
Taip aš ėmiau rinkti man reikalingą informaciją. Į Seimo nario paklausimus gauti šokiruojantys atsakymai bet kokioje kitoje teisinėje valstybėje sukeltų masinius tarnybinius patikrinimus ir sisteminio korupcinio tinklo sunaikinimą. Kiekvieną kartą pasitvirtinus mano spėjimams, aš šokinėdavau kaip vaikas ir laukiau tik vieno – teismo posėdžio. Aš buvau įsitikinus – aš laimėsiu, aš juos nubausiu, jie atsakys už bylų „siuvimą“. 
Byla buvo perduota nagrinėti Vilniaus apygardos teismui, kolegiją turėjo sudaryti tris teisėjai.
Pirmas teisėjas nuo bylos nusišalino – kartui dirbome Aukščiausiajame Teisme, antros kolegijos teisėja, nors irgi palaikiau valstybinį kaltinimą jos nagrinėjamose baudžiamosiose bylose, nenusišalino. Kažkodėl ir aš jos nenušalinau – atsiminusi tuos laikus, kai ji dar dirbo Vilniaus miesto pirmos apylinkės teisėja, jos nuoširdumą, jos gebėjimą pripažinti, kad jai, tik pradėjusiai dirbti, neužtenka teisinės kompetencijos, jos tokį žavų kvailiojimą teismo baliukuose, pajaučiau, kad ji kažkaip sugebės išlikti žmogiška.
To paties Audriaus Butkevičiaus pasiūlymu paprašiau byloje mane ginti advokatą A.Liutvinską.  Tiesa, su A.Butkevičiumi tada įvyko gan nemalonus pokalbis, nes paklausiau – kodėl būtent SPES advokatai siūlomi? Atsakymas buvo maždaug toks – na, jie mane ginė.
- Taip, taip... jie ginė tave, teisėją Milinienę(dar paminėjau keletą pavardžių). Ginė.... bet ar APGINĖ?
- O tu būtum apginusi? – kaip man pasirodė, kažkiek širštelėjęs, paklausė A.Butkevičius.
- Neklausk ar AŠ būčiau apginusi. Geriau paklausk jų, kodėl, esant VISAI INDENTIŠKAI situacijai, viena advokačių pagal TOKIUS PAČIUS kaltinimus buvo išteisinta, o tu nuteistas? Jos advokatai geresni buvo nei tavo? Ar tavo situacija nepriklausė nuo tavo advokatų? Gal tada vertėjo sėsti, neišlaidaujant taip smarkiai jų paslaugų apmokėjimui?
         A.a. advokatas Fišas, sužinojęs apie mano būsimą atstovavimą teisme, manęs paklausė:
- Ui, kodėl taip brangiai reikia mokėti, kad sėstum į kalėjimą? Juk jeigu tu laimėsi bylą, to ne blagodaria svojemu advokatu, a vo preki jemu(ne savo advokato  dėka, o prieš jo valią)
Trumpam prisiminkime A.Butkevičiaus baudžiamąją bylą – sulaikytas su pinigų suma, išeinant jam iš viešbučio, apkaltintas sukčiavimu, nuteistas, bausmę atliko.
Advokatė A.G., sulaikyta kabinete, stalčiuje rasti pinigai, apkaltinta sukčiavimu, išteisinta, išteisinamuosius nuosprendžius paliko galioti Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Motyvai?
Teismai „pasimetė“ kokį straipsnį reikėtų taikyti advokatei – jei ji norėjo pinigus tik sau į kišenę įsidėti, reikėjo nuteisti ją už sukčiavimą, jei advokatė ruošėsi duoti pakyšą teisėjui, tai turėjo būti teisiama už rengimąsi kyšį duoti. Kadangi buvo suimta pinigų gavimo momentu, neaiškus buvo advokatės tikrasis tikslas, todėl nėra kaip ją NUTEISTI – REIKIA IŠTEISINTI. Štai toks „saliamoniškas“ sprendimas.
Na, sakykite – argi ne analogiškos situacijos? O kodėl tada taip skiriasi nuosprendžiai? Todėl, kad TAIP REIKIA. Tiesiog kai kurių žmonių atžvilgiu TAIP REIKIA.
Tiek to, sutikau dėl A.Liutvinsko atstovavimo. Ir tikrai – galingas advokatas: jau kitą dieną jis turėjo atšviestą beveik visą mano bylą. Klausiu – kaip? Et, menkniekis, sekretorė atnešė iš teismo ir atšvietė. Daro įspūdį? Žinoma!
Jau pirmo susitikimo su advokatu metu man buvo pasakyta – byla „nulinė“, mūsų valstybėje dar gyvuoja nekaltumo prezumpcija, tu tik ramiai sėdėk, koja ant kojos susikėlusi, o jie tegu įrodinėja tavo kaltę. Tik aš jau netikėjau nei taip plačiai deklaruojama nekaltumo prezumpcija, nei tai, kad mano gynyba turėtų apriboti sėdėjimu, sukryžminus kojas. Todėl, kaip visada, mestelėjau lakmuso popierėlį – atskleidžiau advokatui vieną iš dėka Audriaus Butkevičiaus užklausos gautų įrodymų, patvirtinančių prokuratūros klastojimą. Advokatas sureagavo į tai be jokio entuziazmo: „Nieko tu neįrodysi, prokuroras į tai atsakys taip ir taip.
Akurat, taip prokuroras ir atsakė teismo posėdžio metu – PAŽODŽIUI. Sutapimas? Paranoja? Galbūt... Tik po to aš advokatui jau nieko nerodžiau, iki teismo posėdžių pradžios žadėdavau elgtis romiai, kryžminti kojas, o po posėdžio, kai išmesdavau dalį savo kortų ir klausimais ištaršydavau liudytojus, pasiteisindavau, jog esu silpna, emocionali moteris, negalinti susivaldyti, matydama tokią neteisybę. Greitai advokatas suprato, kad aš žaidžiu savo žaidimą, jo siūlomų taisyklių vis tiek nesiruošiu laikytis, todėl ėmė nekreipti į mane dėmesį. Jis net nežinojo, kad aš jį, kaip kozirine kortą, pasilieku žaidimo galui.
Į kiekvieną mano bylos teismo posėdį, nors nebuvau nei daktarinė, nei tulpinė, rinkosi minios žurnalistų ir fotografų, kitą dieną aprašančių, kiek segtuvų nešiausi, kiek popierių išsidėliojau ant stalo, būtinai pažymint, kad nuolat šypsausi. Manyje jau tada buvo atsiradęs suvokimas, kad nereikia žiūrėti į objektyvą – bet kurią akimirką žvilgsnis gali tapti mąslus, o atrodys pasimetusiu ar buku, staigus žvilgsnio kryptelėjimas gali sukelti išsigandusios ar užguitos įspūdį. Gal tai skamba kvailokai, bet juk esu moteris... Fotografai taikydavo progą iššokti priešais, kai net duris atidaro, bet aš visada laukiau tokio išpuolio ir mano akių žvilgsnis beveik niekada nebuvo užfiksuotas. Už tai buvau gan žiauriai nubausta – vienas tokių „meistrų“ nufotografavo mane sėdinčią, beveik atsigulęs ant grindų. Tuo metu pagalvojau, kad gerai, jog dar po sijonu savo aparato objektyvo nepakišo. Bet kitą dieną pamačiusi nuotrauką, supratau, kad fotografo raitymasis ant grindų atsipirko – Sh.Stone ilsisi...
Laikraščiai mirgėjo informacija apie bylos pradžią ir apie mane – buvo nurodoma, kiek man metų, kiek mano buvusiam vyrui metų, kad visuomenė žinotų, jog tekėjau už daug jaunesnio vyro, V.Novickį, kuris(o koks sutapimas!) irgi buvo jaunesnis už mane, jie įvardijo, kaip mano sugyventinį. Na, toks jų ėjimas po susipažinimo su byla manęs nenustebino – kaip kitaip paaiškinti, kodėl žmogus, pusantrų metų kalinamas, neigia ėmęs pinigus, rašo graudulingus laiškus savo tėvams, kad, bylai baigiantis, jis verčiamas kaltę versti man, staiga „praregėjo“, „dingo sklerozė“ ir jis „prisiminė“, kad pinigus paėmė ir perdavė Guobienei? Reikėjo rimto argumento – ir tam geriausiai tiko meilės, romano motyvas. 
Anželika, skaitydama straipsnius, juokėsi: „Žiūrėk, jie rašo, kad tu myli vyrus ir pinigus. Ot, berazumiai be fantazijos... Suprasčiau, jei parašytų – ji myli moteris ir skurdą. Čia bent kažkokia sensacija būtų.“
Jau per pirmą teismo posėdį pareiškiau, kad negaliu laikytis kardomosios priemonės – neišvykti už Vilniaus miesto ribų, sąlygos: noriu gyventi savo namuose, nuomotis kito būsto neturiu lėšų, esu vejama iš buto, kuriame šiuo metu gyvenu(a.a. Danutė pažadėjo tai patvirtinti, kad tik man būtų sušvelninta kardomoji priemonė). Pasiūliau teismui arba panaikinti šią kardomąją priemonę, arba mane suimti.
Teismas nesiryžo manęs suimti – man buvo leista grįžti namo, o tuo pačiu beveik po metų visiško apribojimo vėl galėjau važinėti po Lietuvą į susitikimus su klientais.  Grįžti po pasikėsinimo namo man buvo itin svarbu – bet koks atvažiavimas į daugiabučių kiemą, įėjimas į bendrą laiptinę sudarė papildomo pavojaus galimybę. Visai kas kitką – nuosavas aptvertas kiemas, kuriame bėgioja tavo šuo, apšviesta teritorija, pastabūs kaimynai...
Byloje apklausiami liudytojai tik papildė mano jau surinktus, bet teismui dar nežinomus įrodymus. Paaiškėjo, kad STT pareigūnai klastojo dokumentus, nes net atskirų vieno ir to paties tardytojo atliekamų procesinių veiksmų laikas dubliavosi beveik visuose protokoluose: jis vienu ir tuo pačiu laiku vykdė kelių asmenų apklausą arba, baigęs kratą viename Vilniaus gale, jau kitą minutę atlikinėjo kratą vietoje, esančioje už dešimties kilometrų. Žodžiu, toks „betmenas“ su STT ženkliuku. Tada ir gimė toks linksmas naujadaras: STT tai – Smarkiai Trenkti Teletabiai.
Bet aš laukiau pagrindinio liudytojo – tuometinio Vilniaus apygardos prokuratūros PROKURORO DARIAUS STANKEVIČIAUS. Visų laikų klastojimo ir sisteminio keliaklupsčiavimo meistro. Nežinau, kaip man pavyko įtinkinti teismą, kad šis pareigūnas tiesiog privalo būti apklaustas mano byloje...
Ir štai jis salėje laukia teismo posėdžio pradžios. Aš stebiu jo nervinus judesius ir suprantu, ne, fiziškai jaučiu tą gyvulišką baimę prieš nežinomybę – ką ji žino, ko klaus... Teismas man leidžia užduoti klausimus.
- Prokurore, ar jūs pažinojote V.Novickį iki to momento, kai jums buvo priskirta ši byla?
- Ne.
- O tada kokiu tikslu iki bylos perėmimo savo žinion jūs lankėtės pas jį kalėjime? –perduodu teismui Seimo nario A.Butkevičiaus užklausimo pagrindu gautą atsakymą, patvirtinantį, kad Vilniaus apygardos prokuroras Darius Stankevičius, net neturėdamas bylos, jau lankėsi pas suimtąjį Lukiškių kalėjime(tai buvo nustatyta pagal datas). – Apie ką kalbėjotės? Kokius klausimus su juo sprendėte? Ėjote savo iniciatyva ar kieno nors paprašytas?
- Neatsimenu. Nežinau.
- Ar jūsų apsilankymas ir jūsų tolimesni leidimai V.Novickiui matytis su artimaisiais,  kuriuos prokuratūra draudė daugiau nei metus laiko, nebuvo paskatinimas V.Novickiui pakeisti parodymus?
- Nesuprantu, apie ką kalbate. Jis pats surašė nuoširdų prisipažinimą, ir tuo pagrindu pradėjome naujai tirti bylos aplinkybes.
Byloje iš tiesų buvo V.Novickio nuoširdus prisipažinimas, surašytas Lukiškių kalėjimo prižiūrėtojui apie tai, kad, meilės skatinamas, paėmė pinigus ir perdavė juos Daivai Guobienei.
- Gerai. Pakalbėkime apie tą nuoširdų prisipažinimą – kaip jis buvo gautas?
- Na, atsiuntė į prokuratūrą....
- O gal tai jūs to pirmojo paslaptingo pasimatymo metu išgavote iš V.Novickio tą „nuoširdų prisipažinimą“ ir atsinešėte jį į prokuratūrą savo kišenėje? – paduodu teismui kitą gautą atsakymą, pasirašytą tuometinio Lukiškių kalėjimo direktoriaus A.Dovydonio. Jame buvo išaiškinta, kad nuoširdūs prisipažinimai, tuo labiau, jei yra priimti kalėjimo pareigūno, yra registruojami nuoširdiems prisipažinimams skirtame žurnale ir siunčiami į įstaigą, kurioje yra tuo metu baudžiamoji byla. Jei toks prisipažinimas būtų priimtas minėto pareigūno, jis būtų užregistruotas žurnale ir išsiųstas Vilniaus miesto pirmos apylinkės teismui, nes būtent ten tuo metu buvo nagrinėjama byla. Tačiau kalėjimo direktorius kategoriškai užtikrino, kad minėtas kalėjimo pareigūnas jokio prisipažinimo iš V.Novickio nepriėmė, toks prisipažinimas nėra registruotas jokiame žurnale ir NIEKADA nebuvo išsiųstas iš Lukiškių kalėjimo!
- Taip kaip, prokurore? Šis dokumentas yra suklastotas?
- Nežinau.
- Klausimas V.Novickiui: kam ir kada surašėte šį prisipažinimą, kam jį perdavėte?
- Neatsimenu.
- Juk tik pusmetis praėjo?
- Neatsimenu...
Prokuroras akivaizdžiai nesitikėjo tokių klausimų, todėl ėmė nervintis – raudo, trypė koja. Bet kolegija manęs nestabdė, todėl tęsiau:
- Poto, kai jūs dėl neaiškių priežasčių lankėtės pas V.Novickį kalėjime, nors procesiškai buvote niekas, kai paslaptingai atsirado menamas prisipažinimas, Lukiškių kalėjime įvyko dar dvi apklausos. Tą pačią dieną – viena iki pietų, kita po pietų. Papasakokite, kaip jos vyko.
- O kaip jos vyksta? Kaip visada... Buvau aš, įtariamasis, jo advokatas, vertėjas, darėme apklausos garso įrašą. Viskas teisėtai.
Traukiu dar vieną dokumentą – matau, kad teisėjų kolegija irgi ima nervintis, bet jau ir jiems įdomu darosi. Vėl to paties Lukiškių kalėjimo direktoriaus A.Dovydonio atsakymas į Seimo nario A.Butkevičiaus užklausimą – antros apklausos nurodytu laiku pagal lankymosi žurnale padarytus įrašus prokuroro D.Stankevičiaus Lukiškių kalėjime išvis NEBUVO.
- Kaip galite tai paaiškinti? Juk būtent tų VIENINTELIŲ dviejų V.Novickio parodymų ir tariamo nuoširdaus prisipažinimo pagrindu esu kaltinama.
Tyla.
Gerai, traukiu dar vieną dokumentą - Lukiškių kalėjimo direktorius A.Dovydonis atsako, kad ir pirmos apklausos laikas nesutampa – lankymasis vyko daug trumpiau.
- Kaip čia, prokurore?
- Gal mano laikrodis blogai rodė... Gal kalėjimo laikrodžiai sugedo...
Kadangi prokuroras atsakė būtent taip paraidžiui, kaip mane įspėjo mano advokatas – aš advokatui  nusilenkiau, leisdama suprasti, kad lakmuso popierėlis sureagavo, ir tęsiau prokuroro D.Stankevičiaus apklausą.
- V.Novickio pirmoji apklausa, kaip nurodyta protokole, tęsėsi vos valandą – daromas įrašas, vėliau jis perklausomas, tada parašais patvirtinta, kad tiek įrašas, tiek protokolo turinys sutampa su duotais parodymais. Bet įrašo trukmė – beveik pusantros valandos, jį perklausyti užima tiek pat laiko. Vadinasi apklausos protokolas, kad jį pasirašyti tokiu būdu – išklausiau, tiek garso įrašas, tiek protokolo turinys sutampa su mano duotais parodymais, - turėjo būti surašytas ne mažau nei per tris valandas. O jūs nurodėte vos valandą?
Tyla.
- Jūs tikrai rašėte tuos protokolus, kaip juose ir nurodyta, Lukiškių kalėjime?
- Taip.
- O nuo kada Lukiškių kalėjime susitikimų kambariuose yra sumontuoti kompiuteriai su galimybe atspausdinti apklausų protokolus ir duoti juos pasirašyti apklausiamajam? Juk apklausos protokolas surašytas kompiuterio pagalba?
 Susipažindama su byla, aš visada kreipiau dėmesį į mažiausias detales, net į tai, kaip ir kur surašomas dokumentas, ar tam yra techninės galimybės, ar, jei daromas garso įrašas, kurį aš būtinai perklausau, jo trukmė sutampa su apklausos nurodytu laiku. Sisteminiai klapčiukai būdavo linkę veikti ekspromtu ir neapdairiai, nes paprastai žmonės tikėdavo, kad bylos nagrinėjamos teisėtai, ir jiems tik reikia paneigti surinktus įrodymus. Aš gi sumodeliavau savo stilių – ieškoti galimų klastočių, kurios patvirtina neobjektyvų tyrimą, o tada ir surinkti „įrodymai“ įgauna kitą prasmę.
Nesipuikuodama galiu pasakyti, kad mano byla tapo gera pamoka SISTEMAI – daugelį dalykų buvo pakeista, aprobuota ir sutvarkyta, įvertinus jų padarytas klaidas. Gaila, bet dabar jiems klastoti tapo lengviau. Tiesa, jie dabar daro kitas „kliurkas“ – ir tai, kad jas vis dar galima pamatyti, džiugina.
Prokuroras, neištvėręs įtampos, prisipažino, kad protokolai, kurie atseit buvo surašyti, naudojant garso įrašą, Lukiškių kalėjime ir ten dalyvavusių asmenų pasirašyti, iš tiesų buvo „suštampuoti“ Vilniaus apygardos prokuratūros patalpose: „Na, neturėjau laiko, įrašiau, įrašą perdaviau prokuratūros darbuotojoms iššifruoti ir tekstą kompiuteriu perkelti į apklausos protokolą.“
- O kada darėte įrašus, jei net to buvimo kalėjime laiko neužtenka dviems įrašams padaryti? – klausiu prokuroro.
- Neatsimenu.
- O kada pasirašė įtariamasis?
- Kažkaip ėjo pro šalį, užsuko ir pasirašė.
- O jo advokatas?
- Na, irgi taip pat...
- O vertėjas?
- Jis irgi kažkada pasirašė...
- O, jei prokuroras, įtariamasis, jo advokatas ir vertėjas pasirašo protokolą, tariamai surašytą tam tikru laiku ir tam tikroje vietoje, bet tai yra netiesa – ar tai nėra dokumentų klastojimas?
- Bet tokie V.Novickio parodymai buvo iš tiesų.
- Tikrai? – paprašau teismo leisti, girdint prokurorui ir stebinti surašytus apklausos protokolus, perklausyti garso įrašus.
Teisėjų kolegijai kantrybės užteko išklausyti tik vieną įrašą – jei surašytame apklausos PROTOKOLE viską sklandžiai pasakojo atseit pats V.Novickis – gavau, perdaviau Guobienei, jį žadėjo, datos, laikas, vieta,  tai ĮRAŠE skambėjo ne V.Novickio, o prokuroro parodymai:
- Na, paėmiau pinigus... – aiškina V.Novickis.
- Nes norėjai perduoti Guobienei? – tikslinasi prokuroras.
- Na... taip...
- Galvojau, kad juos paleis...
- Tai juk ji žadėjo?
- Kas ji?
- Na, Guobienė?
- Nu...
- Tai tu taip ir sakyk – Guobienei daviau, Guobienė žadėjo.
- Gerai, taip ir sakysiu...
- Teisme perdavei?
- Uhu.
- Kada?
- Neatsimenu...
- 1998 metų pavasarį?
- Uhu.
- Perdavei 8000 JAV dolerių?
- Nu. Atrodo...
- Kas atrodo?
- Na, tuos... 7000 dolerių... 
- 7000?
- Aha.
- Kiek?
- Ai... 8000...
Štai toks įrašas skambėjo teismo posėdžio metu tačiau surašytame apklausos protokole šitų „perliukų“ net kvapo nebuvo. Net teisėja neištvėrė:
- Prokurore, tai kas duoda šiame įraše parodymus? Jūs ar V.Novickis? Kaip mums vertinti tokį įrodymą?
Prokuroras kratėsi, kad techninių darbuotojų, kurių net pavardžių negalėjo įvardinti, jis nekontroliuoja., todėl ir neatsako už apklausos protokolo atitikimą garso įrašui. 
- Bet juk ir jūs pasirašote protokolą? Kaip tai nėra atsakomybės? – niekaip negali atsistebėti teisėja.
Tyla.
- Prokurore, kaip buvo pradėta ši byla? Kokiu pagrindu? – tai buvo svarbiausias mano klausimas, ir, jį uždavusi, pajaučiau, kaip iš didelio susijaudinimo net lengvai apsvaigo galva.
- Atėjo moterys su raštu, ir to rašto pagrindu pradėjome bylą.
- Jūs pradėjote?
- Taip.
- Melas! Jūs suklastojote vienus dokumentus ir sunaikinote kitus dokumentus. Kokiu tikslu tai padarėte? Atsiprašau, klausimą atsiimu, geriau pateiksiu įrodymus, – kolegijai paduodu du unikalius dokumentus. Vienas jų iš Vilniaus rajono PK bylojo, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas mano gauto tarnybinio pranešimo, įregistruoto Vilniaus rajono PK žurnale, su raštu, gautu iš moterų(apie ką jau rašiau anksčiau) pagrindu, o byla persiųsta Vilniaus miesto prokuratūrai. Kitas  dokumentas iš Vilniaus miesto prokuratūros patvirtino – taip, mano tarnybinio rašto pagrindu pradėta byla ir nutarimas pradėti bylą buvo gauti iš Vilniaus rajono PK.
Teisėjų kolegija metasi prie bylos ir atsiverčia pirmąjį tomą – NIEKO: byloje nebuvo nei mano tarnybinio pranešimo, nei nutarimo, kuris patvirtintų, jog byla pradėta būtent mano tarnybinio pranešimo pagrindu. Apygardiečiai, perėmę bylą iš Vilniaus miesto prokuratūros, tiesiog išmetė  iš jos mano tarnybinį pranešimą ir nutarimą, kuriame buvo nurodyta, jog apie nusikaltimą pranešiau aš, ir, palikę tik tų moterų raštą, surašė naują nutarimą, nurodydami jame, kad apie nusikaltimą pranešė raštą surašiusios moterys. Prokuratūra tokiu klastojimu norėjo nuslėpti tai, kas jai, melagingai mane kaltinusiai, tikrai buvo nenaudinga – juk keistai atrodytų teisiamoji, pati pranešusi apie įvykdytą nusikaltimą? 
Toks demaskavimas buvo gera pamoka prokuratūrai – jie nesitikėjo, kad aš krapštysiuos taip giliai, ir net negalėjo numatyti, kad apklausiamų teisme moterų klausinėsiu, kaip atsirado šis jų raštas byloje – jos atsakė: atnešėme jums(o ne prokuratūrai, kaip atrodytų iš bylos medžiagos), o jūs mums kitą dieną pranešėte, kad su savo kažkokiu raštu mūsų pareiškimą perdavėte policijai tirti. Taip paaiškėjo, kad byla, kurią ir nukreipė prieš mane, prasidėjo tik mano dėka.
Teisininkai žino, kad jei vada iškelti baudžiamajai byla yra netinkamai įforminta(jau nekalbant apie tai, kad suklastota), byla vienareikšmiškai turi būti nutraukiama.  Mes, teisininkai, tai žinojome, bet aš, kaip nesisteminė, žinojau, kad esu išimtis, ir SISTEMA mano atžvilgiu jokių įstatymų netaikys.
Gale pastačiau „riebesnį“ tašką – apkaltinau prokuratūrą, kad ji nuslėpė tikrąją teisiamojo asmens tapatybę – byloje įtariamuoju buvo nurodytas Valdemaras Novickis, nors pagal dokumentus jis buvo Valdemar Novickij, o iš tiesų tuo metu jis jau buvo Valdemar Mežanec.
Prokuratūra, atsidėkodama už „bendradarbiavimą“, padarė šiam asmeniui visas įmanomas „nuolaidas“: tik jam prakalbus apie Guobienę, pakeitė jam kardomąją priemonę – paleido iš suėmimo, neatskleidė teismui, nagrinėjusiam jo bylą, jo tikrosios tapatybės, pakeitus pavardę, esant rašytiniam pasižadėjimui neišvykti, leido apsigyventi Lenkijoje.
Visa tai man teko įrodinėti teisme, surinkus tai patvirtinančius įrodymus.
Baigusi prokuroro Dariaus Stankevičiaus apklausą, leidau sau reziumuoti:
- Štai, pasirodo, kaip viskas vyko, sprendžiant iš dokumentų – Vilniaus apygardos prokuroras Darius Stankevičius, nieko bendro su nagrinėjamomis baudžiamosiomis bylomis neturėdamas, savo iniciatyva ar tai kažkieno paprašytas aplanko Lukiškių kalėjime V.Novickį. Gražaus bendravimo pasekoje išsineša jo „nuoširdų prisipažinimą“ ir įsega į bylą, kuri jam vėliau stebuklingu būdu ir priskiriama. Tada jis dosnia širdimi savo globojamam leidžia kasdieninius pasimatymus su artimaisiais kelių mėnesių laikotarpyje, ir tada „gimsta“ paslaptingi kalėjime-ne kalėjime surašyti apklausos protokolai. Jų užtenka tam, kad apkaltinti Guobienę. V.Novickis ar gal V.Mežanec paleidžiamas „už nuopelnus“ į laisvę, jam paskiriama tik formali kardomoji priemonė. Tiesa, dar sunaikinami svarbūs bylos dokumentai, galėję patvirtinti mano nekaltumą, o vietoj jų surašomi suklastoti. Gerbiama kolegija, ar negalėtumėte prokurorui Dariui Stankevičiui už dokumentų klastojimą, piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi ir tarnybinių įgalinimų viršijimą iškelti baudžiamąją bylą? Ne? Tada atleiskite, tuo ir baigiu savo kalbą....
Iš tiesų tai savo kalbą tuo nebaigiau – buvau pasilikusi dar kelis klausimėlius akivaizdžiai pasimetusiam prokurorui.
_ Prokurore, kaip galite paaiškinti dar kelis pasikeitimus šioje byloje, įvykusius poto, kai bylą tyrimui gavote jūs? – byla iš tiesų buvo tarsi padalinta į dvi dalis: iki tyrimo Vilniaus apygardos prokuratūroje ir jau tiriant ją šioje prokuratūroje.
Pirmoje dalyje moterys, perdavusios V.Novickiui pinigus, aiškino, kad jie skirti teisėjui, minėjo prokurorės Regelskytės pavardę, kurį tuo metu kontroliavo tyrimą jų sūnų byloje. Apklausiamos prokurorei D.Stankevičiaus, jos visur nurodė, kad pinigai buvo skirti prokurorei D.Guobienei. Kai teismo posėdžio metu tų moterų paklausiau, kodėl taip pasikeitė jų parodymai, jos atvirai prisipažino – tai prokuroras joms pasakė, kad pinigai buvo skirti Guobienei(negi turėjo netikėti prokuroru?), todėl jos vėliau visur minėjo mano pavardę.
- Prokurore, kodėl įtakojote tas moteris liudininkes, sakydamas, kad jos klysta, nes nustatyta tiksliai, jog pinigai buvo skirti man?
Tyla.
- Prokurore, o kaip byloje po beveik dvejų metų tyrimo staiga atsirado nauji liudytojai? Ir visi – iš prokuratūros darbuotojų tarpo?
- Jie patys atėjo pas mane...
- O ten pas jus prokuratūroje gal skelbimas kabėjo: „Norinčius duoti parodymus prieš Daivą Guobienę, prašome skubiai užeiti pas prokurorą Darių Stankevičių. Akcijos „Pasitarnauk sistemai“ laikas greitai baigsis“?
Salėje nuskambėjo juokas, tik prokuroras tylėjo, kaip tardomas partizanas.
_ O kaip jūs galite paaiškinti, kad teisme šie nauji „liudytojai“ aiškino, jog tai jūs juos iškvietėte?  Iš kur jums buvo žinoma, kas ką gali paliudyti būtent jūsų tiriamose bylose?
Tyla.
Mačiau, kad jau ir teisėjų kolegijai darosi nesmagu – prokurorą teko gelbėti, nutraukiant mano klausimus. 
Teisme V.Novickis negalėjo paaiškinti, kodėl mano, kad aš pasisavinau 400 JAV dolerių, jeigu jis vis tik be jokio egzaminų laikymo buvo priimtas į Minsko institutą.Tokių sumų mokėjimą I.Žukaitei už pagalbą stojimo metu patvirtino ir kiti liudytojai.
- V.Novicki, tai gal tie pinigai visgi pateko į I.Žukaitės rankas, jei jau buvote priimtas mokytis be stojamųjų egzaminų? – paklausė teisėja.
- Gal ir pateko... Aš nežinau.
V.Novickis negalėjo nieko pasakyti ir dėl 1000 JAV dolerių man tariamo perdavimo – jis negalėjo net įvardinti, koks dokumentas buvo rašomas notarinėje kontoroje, kokius veiksmus aš ir jo draugė atliko. Teisiamasis pripažino, kad viskas vyko teisėtai, visi pasirašę asmenys išreiškė savo valią, niekas niekam jokių pretenzijų neturi.
- Tai kame čia sukčiavimas? – jau neišlaikė ir teisėja.
- Aš nežinau. Aš neatsimenu.
- Jūs ką? Susitarėte su prokuroru – abu kaip vienas: nežinau, neatsimenu, negaliu paaiškinti... Ar suprantate, kad dėl jūsų kaltinimų čia teisiamas žmogus?
Dar buvo parodyta filmuota medžiaga, kurioje užfiksuota, kaip mane su sūneliu V.Novickis vieną kartą pavežė į parduotuvę, o kitą kartą mano paprašytas atvežė du didelius skalbinių ryšulius. Matyt, taip prokuratūra norėjo įrodyti teismui, kad V.Novickis yra mano sugyventinis. Juokas pro ašaras... Aš jau tyliu, kad, dar būdama prokurore, buvau slapta sekama ir filmuojama, kaip visada be jokios sankcijos.
Patraukusi už bylos „baltųjų siūlų“ galiukų, pamačiau, kaip ji tiesiog akyse ima byrėti. Tačiau lengvos pergalės nesitikėjau, todėl panaudojau ir paskutinį kozirį.
Advokatui pasiūliau priimti mano atsisakymą nuo jo paslaugų, paaiškindama, kad pati noriu pasinaudoti procesine teise pasakyti ginamąja kalbą – įstatymas teisiamąjį, ginamą advokato, apriboja galimybe pasakyti paskutinį žodį, kuriuo išsiplėsti paprastai teismai neleisdavo. Likusi be advokato, aš galėjau dalyvauti teisminiuose ginčuose, kurių metu ginamosios kalbos nenutraukiamos. Mačiau, kad advokatas tokiu mano pasiūlymu net apsidžiaugė – nei aš kaip klientė, nei mano byla jam buvome neįdomios.
  Teismas priėmė mano atsisakymą, ir aš su ironija ir lengva pašaipa nupasakojau, kaip sunkiai vargo šioje byloje prokurorai ir STT pareigūnai, siekdami Daivos Guobienės nuteisimo. Nors suminėjau visus klastojimo faktus, visgi kalba gavosi šmaikšti, todėl teismo salėje kartais nuskambėdavo juokas, o konvojus net nusisukdavo, kad niekas nepamatytų jų šypsenų.
Išėjusi iš teismo salės, su palengvėjimu atsidusau – aš tik ką sugrioviau savo baudžiamąją bylą. Bet koks priimtas joje nuosprendis bus panaikintas! Ir, svarbiausia, niekas to net nepastebėjo, niekas net neįtarė, kas tą dieną įvyko.
Byloje, kurioje yra bent keli teisiamieji, jei bent vienas jų yra ginamas advokato, kitam BŪTINAI turi būti garantuota advokato gynyba. Tuo labiau tokioje byloje, kur teisiamųjų parodymai akivaizdžiai skiriasi. Šios griežtos įstatymo nuostatos nesilaikymas reikštų grubų teisės į gynybą pažeidimą, kas vienareikšmiškai baigtųsi nuosprendžio panaikinimu.
Mano atsisakymas nuo advokato paslaugų ir tolimesnis dalyvavimas byloje, dalyvaujant teisminiuose ginčuose, kai kitus teisiamuosius toliau ginė jų advokatai, reiškė tik vieną – nuosprendis negalėjo būti paliktas galioti.
Man liko tik sulaukti nuosprendžio, kurio NETURĖJO būti.


                                                                                                 



Pridėti Komentarą

Pridėti Komentarą

Jūsų Vardas(*):
Komentaras(*):
  This is a captcha-picture. It is used to prevent mass-access by robots. (see: www.captcha.net)
Kodas paveikslėlyje:
 



Padarykite pirmuoju
Reklama