2013-02-15

III. RYTOJ JIS TURĖJO MANE NUŽUDYTI…

Daiva Guobienė

 2005 metų vasara...

Praloštos abi baudžiamosios bylos, kuriose buvau kaltinama nebūtais dalykais. Žiniasklaida trimitavo, sistema triumfavo. O aš vis tiek tikėjausi teisingumo ir bylos atnaujinimo, dėl kurio kreipiausi į Aukščiausiąjį Teismą.

Kol turėjo būti sprendžiamas mano prašymas, kad nesuimtų, ėmiau slapstytis. Tokie jau mūsų įstatymai – bylos neatnaujins, jei būsi atlikusi bausmę. Man buvo skirti du mėnesiai arešto – laikas, kuris prabėga greitai, jei jį tinkamai vilkinti. O Aukščiausiasis Teismas, turėjęs man atsakyti per mėnesį, mano prašymo net ir nesiruošė nagrinėti..

 

Autorius: 
zenkliukas: 
perspejimas: 

 

Mano savanoriška izoliacija, laukiant mano prašymo išsprendimo, užtrūko ilgiau, nei būčiau kalėjusi – beveik pusmetį. Žinojau, kad esu paieškoma, kad negaliu net savo name pasirodyti, kad teks būti „raupsuota“ be kaltės....

Pradžioje slėpiausi savo kolegės Anželikos bute, vėliau sužinojus, kad mano slapstimosi vieta yra nustatyta, skubiai buvau pervežta į vieno mano kliento tuščią butą Gedimino prospekte. Visai šalia Aukščiausiojo Teismo...

Į savaitę kartą kelioms dienoms draugai man atveždavo mano sūnų ir maisto produktus. Paprastai rytais tvarkiau dokumentus, eidavau į Seimą, prašiau užkirsti kelią neteisėtų nuosprendžių vykdymui, dienomis žiūrėjome su sūneliu filmus, žaidėme žaidimus, vakarais... Vakarais ilgėjausi laisvės...

Kartais leisdavau sau „paišdykauti“ – jau temstant, išeidavome su sūneliu pasivaikščioti prospektu. Tiesa, nieko gražaus tame neradome: girti jaunuoliai, virstantys iš klubo, siautėjančių mašinų viražai, o vieną kartą...

Užėjome su sūnumi į IKI. Renkuosi daržoves, Adonis trypčioja šalia.

- Daiva Guobienė? - išgirstu už nugaros.

- Bėk, Adonėli, mama dabar tave vysis, - tyliai sušnabždu ir, matydama, kaip sūnus ima skuosti prie įėjimo, bėgu link tarnybinių durų, tikėdamasi pasislėpti sandėlių patalpose ir akimis stebėdama vaizdą salės veidrodyje.

Tame vaizde atpažįstu buvusio vyro draugą, dirbusį toje parduotuvėje apsauginiu, sustoju, atsisuku, šypsausi:

- Ko gąsdini?

- O ko išsigandai?

Kažką aiškinau apie vagis, reketininkus, o mintyse kalė tik vienas klausimas – turi jis operinfo apie mano paiešką ar ne? Kalbėjomės, juokavome, nors mano širdis buvo nevietoje, atsisveikinome. Prie išėjimo susiradau Adonėlį – jis linksmai plojo katučių:

               - Nepavijai, nepavijai!

Apsikabinau, paėmiau ant rankų ir bėgte parbėgau į savo „slėptuvę“, taip vadinau butą, kuriame slėpiausi.

Mano išgąstis ir šokas buvo tokie dideli, kad nuo to karto atsisakiau vakarinių pasivaikščiojimų. O juk mano mažyliui buvo vos aštuoneri – jam reikėjo oro, pramogų, šėlionių. Negalėjau jam to suteikti, todėl jaučiausi kalta dėl tokios prastos ir sunkios jo vaikystės.

Tuo metu buvau pradėjusi civilinę bylą, kuri galėjo pakeisti teismų priimtus nuosprendžius – mane apkaltinusi moteris tos bylos nagrinėjimo metu būtų priversta prisipažinti, kad baudžiamojoje byloje melavo ir mane apkalbėjo. 2005 metų rugpjūčio pabaigoje buvo paskirtas teismo posėdis: ilgai svarsčiau – eiti į jį ar neeiti. 

Išaušus rytui, kaip jau paparastai tokiais momentais staiga viskas ėmė vykti tarsi pagal pasąmonės padiktuotą valią – išnešiau viską, kas galėtų mane susieti su buvimu tame bute, surašiau nurodymus, ką reikia daryti ir pas ką kreiptis, jei mane man kas atsitiks, jei suims. 

Ne, protas to nesuvokė, nejaučiau baimės, kad galėčiau būti suimta – kitaip nebūčiau to dariusi, nebūčiau ėjusi į teismą. Tačiau, tai, ką dariau, vyko, tarsi rūke – jaučiausi taip, tarsi kažkas vedė mane, diktavo veiksmus ir žodžius. O kartu buvo apėmusi kažkokia ramybė ir susitaikymas.

Teismas, posėdis, staiga pasirodęs teismo salės tarpduryje kriminalisto veidas, moters, mane apkalbėjusios, advokatės viso kūno drebulys, jos tylus pasiteisinimas – „Tai ne aš juos iškviečiau“, teisėjo nuleistos akys – supratau: tai įvyko – aš iš čia neišeisiu laisva. Akimis įvertinu grotas ant langų – nebaimino antras aukštas, bet suprantau, kad grotų neišlaušiu, nepavyks pabėgti. „Gerai, - sakau sau, - nusiraminame, svarbu nepažeminti save ir elgtis oriai.“

Bylos nagrinėjimas buvo pratęstas – šansą save reabilituoti išsaugojau. Bet už durų laukę Vilniaus rajono PK kriminalistai, pranešė: „Jūs važiuosite su mumis.“

Suėmimas, komisariatas, kamera... 

Pareikalavau, kad važiuotume į mano namus, kuriuose turėjau perduoti tėčio globai mano mažametį sūnų – buvau suspėjusi išsireikalauti iš teismo laikinos globos paskyrimą sūnui tuo atveju, jei būsiu suimta. Juk mane tada nuteisė, net neišsprendę klausimo nei dėl vaiko globos, nei dėl turto apsaugos, kaip to reikalavo įstatymai. O kas? Juk aš buvau Guobienė, kuriai negaliojo įstatymų suteiktos teisės...

Telefonu susitariau, kad tėtį paimsime senamiestyje, ir jau po kelių minučių į policijos automobilį įlipo senas, apskuręs, apiplyšęs senis.

- Kas šitas bomžas? – nesusilaikė vienas kriminalistų.

- Nepurkštauk, jaunime, čia – mano sceninis įvaizdis, - ramiai atsakė tėtis.

            Man teko jį išsikviesti tiesiai iš filmavimo aikštelės – toks ir atėjo su grimu ir filmavimui skirtais drabužiais.

Privažiuojame prie mano namų – vartai uždaryti, dobermanas plėšosi taip, tarsi jaustų, kad šalia manęs – priešai. Kriminalistai paprašo manęs uždaryti šunį ir atidaryti vartus. 

Raktų neturiu, todėl greitai perlipu tvorą ir svarstau – dobermano Lakio galiu neuždaryti, kriminalistai nedrįs perlipti tvoros, tada bėgu į namą, kad suklaidinti, jog bandau pasislėpti name, iššoku namo priešingoje pusėje, kuri nematoma iš gatvės pusės, per langą, vėl per tvorą, nusileidžiu skardžiu, kertu upę ir link raisto – manęs neras. Kol jie apibėgs aplinkui, mano ir pėdos atauš... Mobilų telefoną numetu namie, greitai čiumpu iš spintelės pinigus, slėpsiuosi svetimuose namuose, kurie yra apleisti – tokių aplink buvo begalė. Mintys skriejo kosminiu greičiu...

- Tu šunį uždarysi? – išgirstu nedrąsų kriminalisto, supratusio, kad, neįvertinęs manęs, galimai padarė klaidą, klausimą.

            Uždarau šunį, atidarau vartus, įeinu namo. 

Kodėl atsisakiau pabėgimo plano? Nežinau. Baimės būti sugautai nejaučiau. Gal tiesiog pavargau būti persekiojama, gaudoma, naikinama – nusprendžiau: bus kaip bus. 

 Po valandos buvau grąžinta į komisariato kamerą, o vakare nuvežta į Lukiškių kalėjimą. Tik tada supratau, kad iš susijaudino skaudžiai apsižioplinau – iš namų nepasiėmiau nei vieno daiktelio, nei pinigų...

Mane vežusio į Lukiškių kalėjimą buvusio Vilniaus rajono PK Kelių policijos poskyrio darbuotojo paklausiau, kodėl jis mane veža, jei nedirba jau tame PK. Jis atsakė, kad šiaip nutarė pagelbėti. „O, - pagalvojau, - hienos renkasi į puotą.“  Ir nesuklydau...

„Perduodamas“ mane Lukiškių kalėjimo budinčiam, tas buvęs PK darbuotojas, pasakęs, kad esu bedarbė, nurodė patalpinti į bendrą kamerą.

- Ant mano bylos nėra atžymos VT? – paklausiau Lukiškio kalėjimo darbuotojo. Šis neigiamai papurtė galvą. Supratau, kad mane norėta patalpinti su kriminaliniais nusikaltėliais, kas neįmanoma, jei esi dirbęs sistemoje – atžyma VT(valstybės tarnautojas) apsaugo nuo tokio kalinimo būdo. Sistema norėjo mane ne tik pažeminti, bet ir pasityčioti, sutrypti – kalėk su nusikaltėliais, Guobiene, mes net tavo turėto statuso nepripažinsime.

Dzin man buvo jų statusas – pati vėliau juo nesinaudojau. Bet tada nusileisti nesiruošiau... 

- Kodėl slepiate nuo pareigūno, kad buvau prokurore, advokate? – kreipiausi į lydėjusį mane „pagalbininką“.

- Aš jūsų nepažįstu... – panarinęs akis, burbtelėjo buvęs Vilniaus rajono PK Kelių policijos poskyrio darbuotojas.

- Tikrai? – nusijuokiau. – Ir bylas, kur man pralošėte Vilniaus apygardos administraciniame teisme irgi užmiršote? Ir kur dabar dirbate užmiršote? Ir kodėl mane dabar etapuojate, nors jūs neturite teisės čia būti, negalėsite paaiškinti?

- Gerai, - nutraukė mane lukiškietis ir, rodydamas į  atlydėjusį, iškošė – tu jau eik, pats išsiaiškinsiu.

Jis suprato, kad čia vyksta ne visai geri dalykai, ir nepanoro juose dalyvauti. Mano byloje atsirado atžyma VT, mane patalpino į vieną kamerą su kita VT atžyma turinčia moterimi.

Pirštų antspaudai, fotografavimas iš priekio ir iš šono, o nuo medicininės apžiūros atsisakiau, kuo labai nustebinau kalėjimo medikus. Tada negalėjau jiems paaiškinti, jog nenoriu, kad mano priešai žinotų mano sveikatos problemas ir galėtų jomis pasinaudoti, imituodami insultą ar infarktą.

Sekančią dieną parašiau prašymą palikti mane atlikti bausmę Lukiškių kalėjime. Tačiau kitą rytą man pranešė, kad būsiu vežama į Šiaulius, nes kažkokia komisiją atvažiavo, kažkoks „vėjas“ sukilo... 

Paslaptingoji komisija mane atsekė į Šiaulius, o vėliau į Panevėžį. Tada konvojieriai juokavo: „Keliauji su palyda?“ O aš niūriai spėliojau, ko tai „palydai“ iš manęs reikia... 

Kai man pranešė, kad būsiu etapuojama į Šiaulių kalėjimą, vėl be mano valios ėmė veikti mano pasąmonė – Lukiškių kalėjimo kameroje, į kurią prieš etapavimą buvau perkelta kelioms valandoms pabūti viena, susirinkau ten buvusius laikraščius ir celofaninius maišelius. Tikrai keistas pojūtis – tarsi kažkieno valios įsakytos rankos pakuoja daiktus, o protas klausia – kam tau tai?

Buvau nuvesta į kamerą vagone: geležiniai gultai ir... viskas. Važiavome daugiau nei dvylika valandų, oro temperatūra – aštuoni laipsniai šilumos, nors ir rugpjūčio pabaiga. Aš, apsirengusi tik vasariniu kostiumėliu, jaučiau, kad dėl šalčio prarandu sąmonę.

Štai tada ir pravertė tai, ką kameroje susirinkau – apvyniojau kojas laikraščiais, ant viršaus jų užtraukiau celofaninius maišelius, pasiklojau ir užsiklojau laikraščiais. Matyt, atrodžiau, kaip drugio lėliukė, vos nosis kyšojo pro laikraščių plyšį, bet kažkiek sušilau ir net galėjau nusnūsti iki imdavo skaudėti šonai... Tada supratau, kad mano pasąmoningus veiksmus, ruošiantis kelionėn į Šiaulių kalėjimą, galėjo lemti prosenelių, vežtų į Sibirą, genai ar gal mane sauganti jų dvasia – reikėjo išgyventi, reikėjo apsaugoti save, o tam tiko bet kokios priemonės, kad ir laikraščiai ar maišeliai. Pati tokių įgūdžių iš savo asmeninio gyvenimo juk negalėjau turėti, negalėjau nuspėti, kokia yra už kalėjimo sienų oro temperatūra, negalėjau sumąstyti, kaip tokiomis sąlygomis save apsaugoti nuo šalčio.  

Konvojieriai rodė mane pro grotas vienas kitam ir juokėsi – žiūrėk, kaip buvusi prokurorė važiuoja... Man ne motais buvo, ką jie sako – kai šiek tiek sušildavau, bet negalėdavau užmigti, svarsčiau: ką aš ne taip padariau? kur suklydau? kodėl aš čia? 


1999 metų vidurys – advokatauju ir dėstau viename tarptautiniame universitete konstitucinę ir šeimos teisę. Perspektyvos švietėsi gražios – dėstytojavimą galėjau tęsti San Marino mieste, instituto filiale užsienyje. Sūneliui atsirado puikios galimybės pagyventi ir pasimokyti užsienyje. Advokatavimą galėjau sustabdyti. O Lietuvoje mus lauktų namai ir draugai!

Bet... Kaip visada tas nelemtas „bet“...

2000 metų vasario 21 diena. Pietų metas. Skambina man kolega iš Vilniaus rajono apylinkės prokuratūros: „Ar galima šiandien pas tave užsukti. Egidijus manęs paprašė pasiklausti, nori pasikonsultuoti“.

Slapta nuo prokuratūros vadovybės ofise susirinkdavo mano buvę kolegos – pasėdėdavome, pasilinksmindavome, prisimindavome gerus laikus, kartais aptardavome teisines problemas. Todėl toks pasiūlymas susitikti manęs nenustebino, tik paprašiau ateiti po darbo, nes turėjau paskirtus susitikimus su klientais.

Baigiantis darbo dienai, pas mane atėjo kolega R. ir prokuroras Egidijus Motiejūnas. Taip, tas pats, kuris išteisino Ūsą. Atsiprašiau, kad dar esu užimta, vis dar konsultuoju, todėl pasiūliau jiems įsikurti viename iš kabinetų. 

Grįžusi ant stalo radau pastatytą ir išpilstytą Starkos butelį. Kalbėjomės apie šį bei tą, įkalbinėjama Egidijaus, išgėriau penkiasdešimt gramų atnešto gėrimo... Vakaras tuo ir pasibaigė, nes pasijaučiau pavargusi ir išvažiavau namo. Jokios konsultacijos nebuvau paprašyta.

Namie kritau į lovą ir nugrimzdau į kažkokį sapnų-košmarų rezginį.

Ankstus sekančios dienos rytas. Šešta valanda – įleidžiu žmogų, pavadinkime jį Aru, kuris baiginėja įrenginėti mano namelį. Jau buvau atsisakiusi buto nuomos ir beveik persivežusi daiktus į namą. Virtuvėje su juo aptarinėjame, ką dar reikėtų padaryti iki galutinio pervažiavimo.

Staiga skambutis: „STT. Atidarykite.“

Atidarau. Keturi vyrai, pažymėjimus parodė, pranešė, kad bus atliekama krata, ir kad aš esu sulaikoma. Nesipriešinau, neatsikalbinėjau, be to, kažkaip keistai svaigo galva ir jaučiausi silpnai.

Prisiminusi, kad bute dar yra keletą man svarbių garso įrašo kasečių, nepastebimai sukišau jas Arui į palto kišenę. Aras tai pamatė, bet supratingai pratylėjo. Žinojau, kad nutarime atlikti kratą negalėjo būti numatyta, jog bute bus dar koks pašalinis žmogus, todėl jam asmens krata negrėsė.

Nors STT pareigūnai nenorėjo iš buto išleisti Aro, šiam aršiai pasipiktinus, jam buvo leista išeiti. Juos nudžiugino viena garso kasetė, kurią aptiko mano rankinėje, todėl, manau, prarado budrumą ir nesitikėjo, kad Aras išsineš daug svarbesnės informacijos.

Stebėdama, kaip pareigūnai varto mano nuotraukų albumą ir komentuoja, kuris maudymosi kostiumėlis nuotraukose man geriau tiko, karštligiškai bandžiau atsiminti, ar spėjau išvežti kitus dokumentus ir įrašus. Tuo metu vienas iš pareigūnų ėmė purtyti sūnaus žaislų dėžę ir joje gulėjusį celofaninį paketą.

Neapsikentusi bjauraus garso ir didėjančio galvos skausmo, pratrūkau: „Negi manote, kad sūnaus žaislų dėžėje laikau draudžiamus daiktus ir nusikaltimų įrankius“. Pareigūnas tik nusijuokė ir numetė dėžę ant grindų. Krata buvo nutraukta, mane nuvežė į mano ofisą tolimesnei kratai atlikti.

Kabinete šiukšliadėžėje tuoj pat ėmiau ieškoti Starkos butelio, bet neradau. Kolegė paaiškino, kad šiukšliadėžes niekas netvarkė, jos pilnos šiukšlių, ir kur dingo butelis, ji ir pati, mačiusi tą butelį,  nesupranta... Ir čia mane nustebino mūsų sekretorė Živilė A.– jai kažkaip netikėtai išsprūdo: „O aš ir galvoju, ko čia iš vakaro tie stt-eniškai sukiojosi prie mūsų ofiso...“

„O, mergyt, - pagalvojau, - o tu nepaprasta... Iš kur tu gali pažinti STT pareigūnus, prieš tai dirbusi vos ne pasų poskyryje? Ir kodėl dar vakar manęs neįspėjai apie jų slankiojimą šalia, nors apie savo konfliktus su sistema tau buvau papasakojusi? Ką gi, reikės tave atidžiau stebėti...“

STT  pareigūnai, atlikę kratą kabinete, nuvežė mane į Vilniaus apygardos prokuratūrą. Mano bylos tyrėju buvo paskirtas prokuroras Darius Stankevičius. Tas pats D.Stankevičius, kurį dėl mažo ūgio, bet didelių ambicijų prokurorai už akių vadino Napoleončiku. Tas pats D.Stankevičius, kuris „kuravo“ prokuratūros vertėją I.Žukaitę ir už jo lojalumą jį vertino buvę jo vadovai apygardiečiai prokurorai A.Klimavičius, G.Jasaitis ir V.Skirmantas. prokuroras D.Stanevičius buvo tinkamu kandidatu atlikti savo „misiją“.

 Perskaitau kaltinimus – dokumentų klastojimas be sukonkretinimo, be veiksmų įvardijimo ir be tiesioginio vykdytojo nurodymo(jau rašiau apie tai) ir dar trys sukčiavimo atvejai, vienas iš jų – stambiu mastu. Dėl sukčiavimo epizodų parodymus davė ir kaltinimus man teikė buvusio vyro draugas Valdemaras Novickis. Tada prisiminiau paskutinį įrašytą buvusio vyro Gintaro pokalbį su STT pareigūnu R.Merkininku, prašiusio atvažiuoti į prokuratūrą, kur jo draugas V.Novickis jau sutiko duoti melagingus parodymus prieš mane. Vyrui suabejojus, kad gali būti apkaltintas melagingų parodymų davimu, pareigūno ėmė jį raminti: „Ką tu, Gintarai, juk su prokuroru viskas sutarta, jokių problemų tau nebus, argi tu turi pagrindą manimi netikėti?“

Štai ir išlindo yla iš maišo... Bet tada mane kaip žaibas nusmelkė – juk būtent tą kasetę STT pareigūnai rado mano rankinėje, paėmė iš manęs ir perdavė prokurorui... Ir kaip aš dabar tai įrodysiu?

Vėliau tyrimo metu aš pareikalavau atlikti byloje saugomo šio įrašo ekspertizę. Gavusi neigiamą atsakymą, tipo įrašas nieko bendro su tiriama byla neturi, paprašiau man kasetę grąžinti. Atsiėmusi ją ir perklausiusi ofise, išgirdau, kad ji yra sugadinta, kuo raštu tą pačią dieną apkaltinau prokurorą, kad jis vengia įrodymo, patvirtinančio, jog įtakojo melagingai liudyti kitą asmenį prieš mane – įteiktą raštą turiu. Taip užfiksavau įrodymų naikinimą. Prokuroro atsakymas, liaudiškai tariant, skambėjo taip – eik tu laukais, nieko nežinau.

Tai ir gerai, nes vieno Kauno instituto specialistai man įrašą atstatė, ir jis vis tik buvo pateiktas teismui. Bet pats įrašo bandymo sugadinti faktas akivaizdžiai bylojo – sistema bijo savo „kliurkų“ ir naikina ją išduodančius pėdsakus, o prokuroras nepasibodėjo net pakenkti jį demaskuojančiam garso įrašui.

Prokuroro kabinete susikaupiu ir praeinu „procedūrą“ – apklausiama pareiškiu, kad nieko nedariau, kaltės nepripažįstu, teigiu, kad kaltinimai sufabrikuoti. Nuo tolimesnių parodymų davimo ir dalyvavimo tardyminiuose veiksmuose atsisakiau. Žinojau, kad, man, įvardijus savo nekaltumo įrodymus, pateikus tai patvirtinančius faktus, prokuroras sugebės juos „apdoroti“ ir sumodeliuos sau tinkama linkme. Maniau, greičiau perduokite bylą į teismą, ten ir išsiaiškinsime.

Tada išgyvenu dar vieną staigmeną – kratos metu pas mane buvo rastas unikalus raktas. STT pareigūnams prisipažinau, kad tai – raktas nuo banko saugyklos. Iš jos prieš kelias dienas buvau pasiėmusi įrašus ir svarbius dokumentus, palikau tik pinigus – du tūkstančius litų. O pareigūnai, matyt, tikėjosi rasti kažką svarbesnio ar vertingesnio...

Atvykus į banką(jei kam įdomu, tai buvo tuometinis Hansabankas, Savanorių prospekte), valdytojai KATEGORIŠKAI nesutiko atidaryti pareigūnams saugyklos. Aš širdyje juokiausi – o ko jie tikėjosi iš banko darbuotojų? ereliai tipo? pažymėjimas panosėn, ir visos durys atviros? o juk net teismo leidimo apžiūrėti banko saugyklą neturi...

Teismo leidimas buvo atvežtas po valandos, valdytojai manęs atsiprašė ir atidarė saugyklą. Bet mano širdis vis tiek džiūgavo – nerasite ten to, ko ieškote.  Aiškiai nusivylę, pareigūnai surašė tik rastų pinigų poėmio protokolą.

Šitoje vietoje atsiprašysiu skaitytojų, nes asmeniškai noriu perduoti ugningą sveikinimą prokurorui R.Jancevičiui: „BINGO, tėtuk! Tavo kontorėlė pasišiukšlino! Kaip sekasi naudotis mano pinigėliais? Juk jie jokiu teismo sprendimu nebuvo konfiskuoti, todėl turėjo būti man grąžinti. Kur jie? Tik nesumanyk man įkišti ne MANO pinigėlius. Kai tavo ereliai pasišaipė prieš banko darbuotojus, kad galimai tai – suklastoti banknotai, pareikalavau, kad surašytų jų numerius. Tą poėmio protokolą vis dar saugau. Taigi, pinigai, kurie pagal tuometinę kaltinamąją išvadą buvo palikti saugoti prokuroro D.Stankevičiaus seife, šiam gavus „už nuopelnus“ paaukštinimą ir perdavus seifą kitam prokurorui, bei pasibaigus mano bylai, turėjo būti grąžinti man. Būtent TIE, kurių numeriai surašyti poėmio protokole. Man yra žinoma, kad jie nebuvo įdėti į depozitinę sąskaitą, todėl neverta dabar kažką klastoti atbuline data ar kitaip suktis. Nes kaip besisuk, tėtuk, bet Guobienės pinigėliai pas jus ilgokai neteisėtai užsigulėjo, ar ne? Laukiu savo pinigų, atitinkančių sužymėtus banknoto numerius ir TIKTAI TŲ.“

Na, apie teisėsaugos depozitines sąskaitas dar papasakosiu – geras bizniukas jiems nuskilo su pinigais, paimtais užstatui ar laikinai paimtais, kaip mano. Beje, pone R.Jancevičiau, kada paskutinį kartą jūsų įstaigoje buvo atliktas auditas?

Iš banko vėl grįžome į prokuratūrą, iš kurios jau išėjau su kaltinamosios statusu, kardomosios priemonės pritaikymu ir apšmeižta per visą Lietuvą.

Kardomąja priemone man buvo uždrausta išvykti už Vilniaus miesto. Negelbėjo net mano paaiškinimas, kad, nutraukusi nuomos sutartį, galiu gyventi tik savo name, esančiame vos už aštuonių šimtų metrų nuo Vilniaus miesto ribos. Man buvo paaiškinta, kad galiu gyventi tarpuvartėse arba laiptinėse, bet, jei kirsiu miesto ribą, būsiu suimta. Kardomoji priemonė mane padarė bomže – man buvo uždrausta kirsti Vilniaus miesto ribas, buto nuoma beveik nutraukta, į namus patekti negalėjau. Namų arešto sąlygos buvo nustatytos taip – darbo dienomis galiu iš namų išeiti aštuntą valandą, privalau grįžti septynioliktą, išeiginėmis man buvo leidžiama namus palikti nuo dvyliktos iki keturioliktos. Kasdien privalėjau žymėtis policijos nuovadoje. Su tokiomis naujienomis ir buvau paleista...

Nebuvo laiko galvoti ir savęs gailėti – darbo diena ėjo į pabaigą, o man dar reikėjo spėti į PK nuovadą(juk turėjau laikytis kardomosios priemonės sąlygų), kažkaip pratęsti buto nuomą, sugalvoti, parsivežti daiktus, išvežtus į namą, ir prisiminti... prisiminti, kur padėjau įrašus ir dokumentus.

Nuovadoje, stovėdama eilėje su narkomanais, girtuokliais ir kitais nelaimėliais, ilgai turėjau aiškinti, kad aš, advokatė, privalau pas juos kasdien registruotis. Jie vis bandė man aiškinti, kad gal kokia klaida įsivėlė, advokatai pas juos dar niekada nesiregistravo. Užtikrinau, jog turės priprasti, kad dabar jau registruosis ir advokatai, ir, atsižymėjusi, vos spėjau iki septynioliktos valandos įbėgti į namo laiptinę.

Vėliau savo įgaliotinio, kurį pažinojau dar prieš kratas, buvau įspėta, kad mano grįžimai namo ir išėjimai į darbą yra dažnai filmuojami STT pareigūnų, todėl privalau griežtai laikytis man nustatytų valandų. Tapau punktuali ir išmokau budriai miegoti – bijojau neišgirsti skambučio, kai ateidavo tikrinti naktimis, ar esu namie, ar nepažeidinėju namų arešto sąlygų.

Tą vakarą namie norėjusi tik vieno – kaukti ir raitytis. Vakare TV programoje parodė sensacingą reportažą, kaip buvo sulaikyta „sukčiuvienė“ D.Guobienė. Tuo pačiu buvo pademonstruotos nuotraukos iš baudžiamosios bylos – jose aš buvau su vyru draugų vakarėlyje prie ežero, visi atsipalaidavę, draugiški, linksmi, aš apsirengusi palaidinuke ir šortukais... Tada pagalvojau – kam tai? iš kur nuotraukos?

Prokuratūra, parodydama žurnalistams bylos medžiagą ne tik norėjo suteršti mane visuomenės akyse, bet ir įtakoti būsimus teisėjus, kuriems bus lemta nagrinėti mano bylas. Jie puikiai žinojo, kad elgiasi antiįstatymiškai, tačiau nesitikėjo iš mano pusės jokio atkirčio už tai. Ir suklydo...

Surašiau ieškinį TV3 dėl garbės ir orumo bei privataus gyvenimo pažeidimo. Tuoj pat sulaukiau V.Gaivenio vizito – buvau įkalbinėjama atsiimti ieškinį. Iš jo kalbos supratau, kad televizijos kanalas buvo pasiruošęs paskelbti paneigimą, tačiau labai bijojo sukelti pasekmes prokurorui D.Stankevičiui, paviešinusiam bylos medžiagą, jei teisme būtų aiškinamasi, kas, kam ir kokiu tikslu neteisėtai teikia informaciją žurnalistams.

Aš sutikau pasirašyti taikos sutartį, pagal kurią TV3 įsipareigojo paskelbti paneigimą. Už atsisakymą pretenzijų dėl asmeninio gyvenimo privatumo paviešinimo V.Gaivenis pažadėjo parodyti laidą apie mano rašomą knygą – laida man buvo reikalinga tam, kad perduočiau žinią sistemai, jog nesiruošiu tylėti ir viską viešinsiu. Tiesa, laidoje buvo akcentuoja, kad knygoje bus rašoma daugiau apie „lovos“ reikalus prokuratūroje, nors tai temai buvo skirta tikrai nedaug vietos. O po savaitės „Žinių“ vedėjas M.Veselis paskelbė: „Atsiprašome už 2000 metų vasario mėnesio 22 dieną „Žinių“ laidoje paskelbtą melagingą ir tikrovės neatitinkančią informaciją, kad buvusi prokurorė Daiva Guobienė sukčiavo ir klastojo dokumentus“.

Tiesa, vėliau vis tiek buvo naudojamasi žiniasklaida, tik prokuratūra tai jau darė daug atsargiau. STT pareigūnas, sakęs mano buvusiam vyrui, kad mane taip „pratrauks“ per žiniasklaidą, kad mane maža nepasirodys, buvo teisus. Taip ir buvo padaryta – kiekviename straipsnyje, laidoje buvo nuolat, kaip mantra, kartojama – „prieštaringos reputacijos“ ir „liūdnai pagarsėjusi“. Tų apibūdinimų užtenka, kad visuomenės akyse būtum „nurašyta“, ir niekas tavimi netikėtų. Sistema buvo puikiai įvaldžiusi šį žmogaus naikinimo būdą. 

Taigi, vakare apėjau butą – nemalonus, suterštas kratos, nemielas jis man tapo. Sudėliojau išmėtytus ir išvartytus daiktus, pastūmiau dėžę su sūnaus Adonėlio žaislais ir užčiuopiau tą šlamėjusį ir mane kratos metu erzinusį maišelį. Tą patį, kurį STT pareigūnas neapžiūrėjęs numetė atgal į dėžę. Praskleidžiau jį, o ten – mano kasetės su įrašais ir dokumentai. Kritau ant kelių ir ėmiau melstis Dievui – man tai buvo stebuklas... Nespėjau to maišelio išvežti, bet ir priešams jis neatiteko. Nors jie buvo taip netoli savo tikslo, net laikė jį savo rankose...

Žinoma, kaltinau ir save – privalėjau būti atsakingesnė su įrodymais, bet tie nuolatiniai pervežimai, kraustimaisi, daiktų pakavimai... Žodžiu, užsimeta, pasimiršta, juk norėjosi gyventi paprastą, laimingą žmogišką gyvenimą.

Kitą dieną susikaupiau – supratau, kad reikia veikti. 

Susiskambinau su kolega, atvedusį prokurorą E.Motiejūną, ir gavau patvirtinimą, kad jam pačiam buvo netikėtas prašymas dėl konsultacijos, kai vėliau paaiškėjo, jog jokia konsultacija prokurorui nebuvo reikalinga. Paklaustas dėl butelio, paaiškino, kad pats negėrė, o, kaip buvo pilstomas gėrimas, nepastebėjo.

Draugai tuoj po kratų surado laidos „Krantas“ vedėją V.Matulevičių, kuris, nepabijojęs  spaudimo iš sistemos pusės, parodė laidą, kaip STT pareigūnai verbavo mano buvusį vyrą, kaip filmuotoje medžiagoje jis buvo apkarstytas pasiklausymo ir filmavimo aparatūra. Eteryje be cenzūros skambėjo pokalbis su visais keiksmažodžiais. Maždaug taip – klausia mano buvęs vyras Gintaras: „Ramūnai (STT pareigūnas Ramūnas Merkininkas), tai tu pažadi, kad butas(kalbama apie mano butą) liks man?“ “Nu, Gintarai, bl.., nu ko tu man nx netiki? Juk sakau... sakau... Pradedi tu skiesti, pradeda Valdemaras(buvusio vyro draugas Valdemaras Novickis, kurio parodymų pagrindu buvau apkaltinta) skiesti... nu, jau, jau... prokuroras sakė greitai, ir viskas. Bl... Gintarai, juk sakau...“ Arba – „Tai, ką ji bl... darys su tais savo įrašais(kalbama apie įrašus, demaskuojančius pareigūnų neteisėtus veiksmus)? Į žiniasklaidą eis? Tegu eina, tada jai bus pi...c. Mes patys ją per žiniasklaidą... ir taip, kad kursiokė kokia Onytė, eidama gatve, pamatys ją priešais ateinančią, pereis kitą gatvės pusę... Tegu bl... geriau užsikemša ir tyli.“

2000 metų kovo mėnesį parodyta laida sukėlė tikrą furorą – vieni pasibaisėjo, kiti manęs ėmė „nepažinti“, treti reiškė susižavėjimą ir spaudė ranką.

Parodytoje antroje laidoje, kur buvo leista pasisakyti STT vadovybei – V.Junokui ir jo pavaduotojui Ž.Pacevičiui, - nuskambėjo toks pasiaiškinimas: D.Guobienė gudri ir gera teisininkė, ji sugeba išsisukti iš visokių situaciją, todėl mes modeliavome galimą provokavimą. Pareigūnai tik į vieną klausimą niekaip negalėjo atsakyti – kas jiems leido, neturint sankcijos, nesant jokiems kaltinimams mano atžvilgiu, net neiškėlus bylos, atlikinėti operatyvinius veiksmus: sekti, įrašinėti, filmuoti, provokuoti. Vos vėl išgirsdavo šį laidos vedėjo klausimą, jie nusukdavo akis į šalį ir imdavo giedoti tą pačią giesmelę: „Bet, suprantate, Guobienė tokia gudri ir protinga teisininkė...“ Atrodė, kad tos mano savybės visuomenės akyse turėjo  pateisinti jų savivaldžiavimą ir įstatymų nesilaikymą...

Neužilgo sulaukiau skambučio. Skambinęs vyriškis neprisistatė, tiesiog pasiūlė susitikti, paaiškinęs, kad turi man įdomios informacijos. Bijojau provokacijų, bet vis tik ryžausi nuvažiuoti į susitikimą. 

„Mačiau laidą, jūs joje minėjote vieną STT pareigūną, jus persekiojusį. Taigi, jis dabar turi nemalonumų – darbo metu apgirtęs sukėlė autoįvykį. Bus bandoma šį faktą nuslėpti. Štai jums tai patvirtinančių dokumentų kopijos,“ – nepažįstamasis padavė man kelis lapus ir dingo.

  Tuo metu man labai padėjo Seimo narys Audrius Butkevičius, tik ką paleistas į laisvę – su jo pagalba rinkau man reikalingą medžiagą, su juo pagalba ir tą įvykį su STT pareigūnu paviešinau, surinktus įrodymus pateikiau STT vadovybei – pareigūnas neteko darbo.

Pasakoju apie buvusį STT pareigūną Saulių Petkevičių, kuris vadovavo mano sulaikymui, kai dar dirbau prokuratūroje(apie tai jau rašiau), kuris skatino mane įskųsti teisėją V.Dovidaitį, kuris vykdė kratą mano namuose, neapdariai iš rankų paleisdamas tai, ko taip ilgai ieškojo spec.tarnybų darbuotojai... Vėliau ne kartą mačiau jį laidose, pasodintą šešėlyje, pakeistu balsu ir užrašu – buvęs STT pareigūnas. Jis vis suko tą pačią jau girdėtą plokštelę: „Guobienė tokia gudri ir protinga teisininkė, ją sunku pagauti... Ji teisėtais metodais vykdo neteisėtus veiksmus...“ 

„Sauliau, Sauliau, - galvojau tada, - na negi aš tokia tau pavojinga, kad net į šešėlį sulindai? Ir kokie čia neteisėti veiksmai, kurie gali būti atlikti teisėtais metodais? Koks čia naujadaras teisinėje teorijoje? Gal tu, Sauliau, geriau išlįsk į šviesą, pažiūrėk žmonėms į akis ir papasakok, kodėl dabar tu esi „buvęs STT pareigūnas“? Ar ne tos pačios gudrios ir protingos Guobienės dėka? O gal savo atleidimą iš darbo vadini neteisėtu veiksmu, pasiektu mano pasirinktais teisėtais metodais?“

Kadangi sūneliui man paskirto namų arešto metu buvo vos treji, kreipiausi į Vaikų teisių apsaugos tarnybą, prašydama ginti mano vaiko teises – leidimas išeiginėmis dienomis būti lauke vos keturias valandas(tuo labiau, kad vaikas miegodavo popietinį miegą) pažeidė jo interesus ir teisę būti lauke, vykti į gamtą, kvėpuoti grynu oru. Gavau atsakymą – į prokuratūros darbą nesikišame, čia jūsų pareiga pasirūpinti, kad vaikas augtų ir vystytųsi normaliomis sąlygomis... Žodžiu, daryk, ką nori, pažeidinėk kardomąją priemonę, bet vaiko poreikius patenkink, o mes „nusiplauname rankas“...

Mano pažįstamo Aro mama Danutė pasikvietė mane gyventi į savo šeimą – nuoma dėl apribotos veiklos tapo nepakeliama, o ir sūnui negalėjau suteikti to, ko jam, mažutėliui, reikėjo. Sutikau su pasiūlymu ir vėl persikrausčiau – tai buvo ketvirtas pervažiavimas per pusantrų metų laikotarpį. Draugai suvežė iš mano namų daiktus, kurių galėjo prireikti artimiausiu laiku. „Tu – kaip Lietuvos čigonė, - juokavo jie, - vis su ryšuliukais, mažu vaiku ant rankų, kelyje ir be aiškios ateities.“ Bet man nebuvo juokinga...

Danutė, dirbusi poliklinikoje, ant savo pečių užsivertė didelę naštą – ji, prisistačiusi mano sūnaus senele, Adonėlį užregistravo savo poliklinikoje, pati eidavo su juo pas gydytojus, skiepytis, atlikti tyrimus, pati užrašė jį į darželį, esantį šalia jos namų, į kurį jį nuvesdavo ir parsivesdavo. O man ūkiškai išdėstė: „Esi negražiai pagarsinta. Tikiu tavimi, bet yra įvairių žmonių, todėl nekompromituok savo sūnaus – pati viską tvarkysiu, o tu geriau nesirodyk su juo.“

Danutė mums tapo tarsi angelu sargu, man – antra mama, sūneliui – antra močiute.

Kažkiek susitvarkiusi asmenines problemas, toliau kibau į darbą.

2001 metais valdžia buvo priėmusi įstatymą, pagal kurį dirbantiems pensininkams buvo nutrauktas pensijų mokėjimas. Antrą valdžios skriaudžiamų asmenų grupę sudarė šeimos, auginančios vaikus, tačiau neremiamos valstybės, kuri buvo įpareigota tą daryti LR Konstitucijos. Matydamos tokią savivalę ir kitų įstatymų netobulumą, su kolege advokate A.Šeikina nusprendėme imtis ir visuomeninės veiklos – įkūrėme fondą „Pažangos vektorius“, priėmėme į jį dirbti žmones – tą patį Arą, jo brolį, aprūpinome priemonėmis ir išsiuntėme į turne po Lietuvos miestus. Jų tikslas buvo surinkti kuo daugiau žmonių pasirašytų pareiškimų, kurių pagrindu galėtume kreiptis į teismą dėl dviejų dalykų – kad teismas įpareigotų valstybę atstovaujančią instituciją remti šeimas, auginančias vaikus, ir kad teismai kreiptųsi į LR Konstitucinį teismą dėl priimto įstatymo dirbančių pensininkų atžvilgiu pripažinimo prieštaraujančiu Konstitucijos nuostatoms. Mes net neįtarėme, kad „sėdame ne į savo roges“, mums net mintis nekilo, kad dėl tokio žingsnio galime nukentėti. Atrodė, jog, jei darai teisingus, teisiškus žingsnius, neturėtum susilaukti nemalonumų. Tada mes naiviai neįvertinome valstybės interesų priešpriešos ir galimų pasekmių sau.

Aukščiau paminėtas įstatymas, rodos, po trijų metų buvo pripažintas prieštaraujančiu LR Konstitucijai, o 2007 metais valdžia pradėjo grąžinti pensininkams pasisavintas jų pensijas. Tačiau tai buvo padaryta tada, kai valstybė „pasisotino“ neišmokėtais pinigais, pasinaudojo jais, o grąžino juos dalimis ir tik tiems, kurie išgyveno iki tos „klaidos pripažinimo“. Toks žingsnis galėjo būti žengtas tik su valstybės valia, o ne kažkokių dviejų advokačių pastangomis. Todėl sulaukėme atsako.

Taigi, žmonės rinkti parašų nuvažiavo į Visaginą(vietinė televizija žiniose apie šią akciją parodė reportažą), planavo kelionę į Druskininkus. Aš tuo metu toliau gaudavau dokumentus, liudijančius prokurorų klastotes mano byloje, rinkau įrodymus apie kitus jų neteisėtus veiksmus, kas juos labai gąsdino. Visa tai, įskaitant ir tą mūsų visuomeninę veiklą, detonavo situaciją – mūsų priešų gretos susitelkė ir pagausėjo, prisijungus dar ir VSD.

Į Druskininkus fondiečiai, vykę kartu su mūsų sekretore Živile A., taip ir nenuvažiavo – grįžę kažką nerišlaus aiškino apie kelių policiją, juos nuolat stabdžiusią ir reikalavusią grįžti į Vilnių. Nutariau po savaitės nuvažiuoti ten pati ir viską išsiaiškinti.

Tuo metu mes su kolege ieškojome advokato padėjėjo, apie ką ne kartą informavome advokatūrą. Ir štai tarpduryje pasirodė JIS – aukštas, juodbruvas, sportiškas advokato padėjėjas Igoris B.(ar ir dabar nesuprantu, kam reikėjo rinkti tokiai misijai gražuoliuką – jo fizinis spec.pasiruošimas buvo puikus, bet pritrūko psichologinio ir protinio gilumo). Advokato padėjėjas paaiškino, kad jo vadovu yra kitas advokatas, tačiau jis norėtų pasipraktikuoti būtent mūsų kontoroje, kad šis klausimas jau suderintas advokatūroje. Tada, labai nesigilindamos į tą situaciją, su kolege sutikome – davėme jam darbo vietą, surašėme teismų posėdžių, kuriuose jis galės kartu su mumis dalyvauti ir semtis patirties, sąrašą. Net apsidžiaugėme – darbo padaugėjo, o rankų trūko, todėl kolega teisininkas mums buvo kaip išganymas.

Igorį B. iššifravome per dešimt dienų. Nors pradžioje jokio įtarimo neturėjome, bet negalėjau neatkreipti dėmesio į tai, kad jis nuolat stengiasi būti šalia manęs ir atsisako stebėti įdomias bylas, kuriose dalyvavo mano kolegė. Nemenkai jį išdavė ir noras pasipuikuoti, demonstruojant savo žinias tokiose srityse, kurios gerai įvaldomos, tik dirbant spec.tarnybose – ginklai, pasiklausymo įranga, sekimo metodai. O kartą, per penkias minutes piko metu iš centro nuvežė mane į stotį. Nors nesu baili, bet, matydama tuos milimetrinius viražus, lėkimą priešpriešine juosta, per sankryžas, degant raudonai šviesai, nagais įsikibau į priekinę panelę ir klykiau, reikalaudama sustoti ir mane išleisti. Tačiau jis ir toliau važiavo su tokia veido išraiška, tarsi aplinkinis pasaulis jam būtų nustojęs egzistuoti. Tai buvo puikus visiško susikaupimo ir savitvardos būsenos pasiekimo pavyzdys. Drebančiomis kojomis išlipusi iš automobilio, pagalvojau: „Šito neišmoksi, studijuodamas teisę. Kas tu toks, Igori B.?“

Kolegė juokavo – taigi, jis tau nori patikti ir tiek. Bet man toks advokato padėjėjo pasiruošimas ir tokie įgūdžiai sukėlė kitokius įtarimus: „Ką, jie man kilerį atsiuntė?“ Nuo tokios minties net nusipurčiau, tačiau nutariau Igorį B. patikrinti savais metodais. Tuo labiau, kad pajaučiau kažkokį ypatingą pasitikėjimo ryšį tarp jo ir mūsų sekretorės Živilės A., kurią po kratų ėmiau atidžiau stebėti.

Nutariau jį išprovokuoti – jei jau ėmiau įtarinėti, kad jis veikia anai pusei, tai reikėjo kirsti per tą momentą, kurio tuo metu sistema labiausiai bijojo: per knygos išspausdinimą ir informacijos paviešinimą. Tada aš įtarinėjau, kad Igoris B. – tik prokuratūros siųstas žmogus, net nepagalvojusi jog kažkam galėjo nepatikti dar ir mūsų visuomeninė veikla.

Kilus neaiškiai įtartinai situacijai, kurios įprastomis priemonėmis patikrinti negalėjau, imdavausi provokacijos – sudarydavau „kritinės temperatūros“ sąlygas, reikalaujančias reakcijos, ir tada ta reakcija parodydavo, kas yra kas. 

Knygos, kurios išleidimui buvau gavusi pinigus, atspausdinti niekaip nepavyko – jau atrodo susitariu su spaustuve dėl spausdinimo tiražo, įrišimo būdo, viršelio ir lapų faktūros. Žiūrėk, po kelių dienų skambina ir reikalauja pasakyti, apie ką bus knyga ir kokį laikotarpį apims joje nurodyti įvykiai. „Kam jums tai? – klausiu. – Juk sutartimi už knygos turinį atsakomybę prisiimu aš, jūs liekate tik man spausdinimo paslaugą teikianti ir ne už nieką neatsakinga įmonė?“ Su manimi daugiau niekas nesileido į kalbas – arba sakai, arba nespausdiname. Supratau, kad knygos niekas ir nesiruošia spausdinti, tiesiog sistema reikalavo išgauti informaciją, kiek knyga galėtų būti jai pavojinga.

Mano knygos išleidimas buvo atidėtas neribotam laikui...

Sekančią po siaubingos kelionės į stoties rajoną dieną, baigiantis darbui, visą kolektyvą pakviečiau prie stalo, ant kurio puikavosi gėrimai, užkanda, saldumynai, ir iškilmingai pranešiau – pagaliau pavyko rasti normalią spaustuvę, knyga išleista, galime atšvęsti. Apie tai, kad tai yra viso labo blefas, žinojo tik trys žmonės – aš, mano kolegė ir verslo partneriu tapęs Aras, padėjęs kratų metu išsaugoti garso įrašus.

Matyt, netikėtai paskelbta žinia taip išmušė Igorį B. iš vėžių, kad jis ėmė daryti vieną klaidą po kitos, tuo visiškai save išryškindamas. Man šventės proga darant kolektyvinę nuotrauką, jis staiga užsidengė veidą ranka. Ir kiek vėliau nebuvo prašomas nusifotografuoti, kategoriškai atsisakė. Atsisakė net šampanu pasivaišinti. Neliko abejonių – taip elgiasi spec.tarnybų žmonės, kuriems nevalia būti įrašytiems ar vizualiai užfiksuotiems, o alkoholio vartojimui dėl „šventės“ netikėtumo jis nebuvo paruoštas.

Aš su kolege ėmėme uždavinėti atrodytų nekaltus, bet, jau žinant jo ambicingumą ir pasitikėjimą savimi, provokuojančius ir išanksto aptartus klausimus. Vienas jų pataikė į dešimtuką – Anželika suabejojo Igoriaus B. nuoširdumu ir drąsa: „Man atrodo, jūs nuolat kažko bijote. Tarsi būtumėte nuo kažko priklausomas...“ Atsakymas pilė, kaip iš kulkosvaidžio: „Aš nieko nebijau. Net, kai ėmė suėmė dėl sunkaus kūno sužalojimo, net kai buvau spaudžiamas kalėjime...“ Čia Igoris B., pamatęs mūsų akis, nuščiuvo, supratęs, kad išsidavė. Akivaizdu, kad nuteistas už sunkų nusikaltimą asmuo negalėjo būti priimtas į mūsų advokatūrą. Bet jis buvo priimtas, jam buvo išduotas advokato pažymėjimas – ir mums tai dar reikėjo išsiaiškinti ir patikrinti.

Vėliau sužinojome, kad, studijuodamas Minske, Igoris B. sulaužė koją vienam iš instituto vadovo sūneliui. 

Pirmoji suvokta pseudoadvokatopadėjėjo nesėkmė pratrūko jo labai aiškiais grąsinimais – „O jūs, Daiva, nebijote, kad jus nužudys, ne, kam nužudys – pasodins, kaip daržovę, į invalido vežimėlį? Ir niekas netirs nei jūsų nužudymo, nei sužalojimo. Ką, maža dabar visokių narkomanų, kuriuos galima tokiems tikslams panaudoti? Pagaliau padarys psichine ligone, kas jumis tikės? Kam jums to reikia – knygos, fondo? Ką jūs iš to turėsite? Kas leis tam fondui gyvuoti?“

Išgirdau daugiau, nei tikėjausi – perėjau sistemai kelią su knyga ir fondu, ir iš Igoriaus B. lūpų skambėjo ne susirūpinimas ar įspėjimai, o grasinimai – pikti ir agresyvūs, išsakomi, kone šaukiant, sistemos vardu. Mačiau, kaip dalyvavusių „šventėje“ veidai iš nuostabos dėl visad ramaus ir pagarbaus Igoriaus B. reakcijos ir pasikeitusio elgesio ištįso...

Pati, nutaisiusi nerūpestingą ir nieko nesuprantančią veido išraišką, nuraminau Igorį B.: „Kam jūs kalbate man tokias baisybes? Juk ir pats jomis netikite? Kas blogo, jei leidžiu knygą ar ginu žmonių interesus fondo pagalba? Mes juk ne PAR gyvename, o civilizuotoje teisinėje Lietuvoje.“ Beje, fondo paminėjimas buvo dar viena Igoriaus B. klaida – šiaip jam neturėjo būti tuo metu žinoma apie mūsų visuomeninę veiklą: jis vos daugiau nei prieš savaitę  atsiradęs pas mus, negalėjo žinoti apie fondą. Bet jis žinojo ir savo grasinimuose jį minėjo! Tai štai kuo dabar aš neįtikau sistemai – mano veikla susikirto su valstybės interesais.

Tada beliko tik pasitikrinti įtarimus dėl sekretorės Živilės A. – pasikvietusi ją į šoną, patikliai papasakojau apie sugalvotą blefą ir tai, kad Igoris B. išsidavė. Po ko su kolege apsimetėme, kad esame užsiėmusios diskusija apie eilinę bylą, todėl tarsi nepastebime trumpo Igoriaus B. ir Živilės A. pasišalinimo į kitą kabinetą. Prie stalo Igoris B. grįžo susitvardęs ir gan linksmai pasiūlė man tokia proga pailsėti ir ryt nuvažiuoti su juo į Varėnos miškus pagrybauti. Supratęs, kad yra įtariamas, nusprendė pakeisti taktiką ir bent tam momentui sušvelninti situaciją. Dėka Živilės A. jam tapo aišku, kad juo nepasitikima, tačiau įtarimai lieka įtarimais. Jokių įrodymų savo abejonėms pasitvirtinti tuo metu mes dar neturėjome... 

Nors džiugiai pasižadėjau važiuoti prasiblaškyti, perspektyva būti palaidota Dzūkijos miškuose manęs neviliojo. Tuo labiau, jog neabejojau, kad Igoriaus B. misija mano atžvilgiu nėra labai taiki.

Vakare Igoris B. telefonu vis derino mūsų būsimos kelionės detales, nuolat jas keisdamas – tai su jo mašina turėjome važiuoti, tai jau su mano, tai jis privažiuos prie mano namų, tai aš turiu atvažiuoti prie parduotuvės, kur manęs manęs lauks... „Viešpatie, - galvojau, - gal jau suderinkite vieną planą ir nesiblaškykite – išsiduodate gi. Suprantu, kad mano mirtis turi būti kuo natūralesnė, ir kad jos gijos nenuvestų prie užsakovų ir vykdytojų. Užjaučiu dėl jums tekusios sunkios užduoties, bet juk turite būti profesionalais?..“

Grybauti, žinoma, nenuvažiavau. Iš pat ryto su kolege apsilankėme advokatūroje ir pareikalavome parodyti mums Igoriaus B. bylą.  Kai pamačiau jo dokumentus, mano viduje įvyko minčių ir emocijų sprogimas – Igoris B. NIEKAIP negalėjo būti priimtas į advokatūrą, nes: jis neturėjo universitetinio išsilavinimo, būtino net advokato padėjėjams, buvo baigęs kažkokią ketverių metų privatuškę-institutą Minske, jo tariamai tinkamą išsilavinimą patvirtintino Studijų kokybės vertinimo centras(jis tokią pat „paslaugą“ suteikė ir buvusiai vertėjai, dabar prokurorei Ilonai Žukaitei – oi, kaip verkia teisiamųjų suolas, centro vadovų nesulaukdamas), byloje nebuvo būtinai reikalaujamų pažymų iš psichneurologinio ir narkologinio dispanserio, jokių atžymų apie teistumo nebuvimą... Atrodė, kad advokato padėjėjo pažymėjimą galėjo gauti bet koks praeivis, netyčia užsukęs į advokatūrą...

Nesusivaldžiau ir, purtydama bylą, ėmiau šaukti: „Kas tai? Kas tai? Kaip jūs tai paaiškinsite?“ Viena advokatūros darbuotoja, pasimetusi dėl mano įtūžio, ėmė teisintis: „Mes čia ne prie ko... Čia jis taip liepė padaryti...“ Vienintelis JIS, kuris galėjo liepti tai padaryti, buvo tuometinis advokatūros pirmininkas K.Motieka. Schemoje, pagal kurią buvau žlugdoma, atsirandančių figūrų solidumas, vertinant pačios mažą „svorio kategoriją“, padarė man įspūdį.

Suvokusi, kad lig šiol neturiu jokių įrodymų, jog Igoris B. dirbo mūsų kontoroje, o, jo bylai dingus, negalėsiu niekuo įrodyti ir jo neteisėto priėmimo į advokatūrą, sumaišties metu slapta išvogiau iš bylos kelis dokumentus. Aišku, jie irgi yra saugomi lig šiol.

Tapo akivaizdu, kad sistemos kartelė pakilo: tokio lygio agento, kaip Igoris B., atvežimas iš Baltarusijos, legendos paruošimas, dokumentų sutvarkymas ir jo „įliejimas“ į advokatūrą buvo per sunkus darbas vien prokuratūrai. Tas pajėgu buvo tik VSD. Mano darbas, naujai surinkti įrodymai ir visuomeninė veikla, kenkusi valstybės nusikalstamiems interesams, sujungė nuo to momento jau dviejų mano priešininkų jėgas. Prieš mane buvo dvi niekada lig tol niekuo nekontroliuojamos ir realiai nepavaldžios, stagnaciškai supuvusios struktūros. Jos, kaip girnos, malė žmonių likimus ir žavėjosi savo nebaudžiamumu.

Igoris B. negalėjo nesužinoti apie mūsų vizitą advokatūroje bei „patuštėjusią“ jo bylą – jo iššifravimas kėlė pavojų visai surengtai operacijai ir jos užsakovams. Tą dieną darbe jis taip ir nepasirodė: buvo užimtas svarbesnių klausimų sprendimu – RYTOJ JIS TURĖJO MANE NUŽUDYTI...


(Bus daugiau)



 


 


Pridėti Komentarą

Pridėti Komentarą

Jūsų Vardas(*):
Komentaras(*):
  This is a captcha-picture. It is used to prevent mass-access by robots. (see: www.captcha.net)
Kodas paveikslėlyje:
 



Padarykite pirmuoju
Reklama